1.<\/p>\n
Jie rado vienas kit\u0105 \u2013 tarp kelio dulki\u0173, tarp asmenini\u0173 nesantaik\u0173, \u012fkv\u0117pimo ir \u0161urmulio s\u016bkuri\u0173 \u2013 jie rado vienas kit\u0105. Ir tai buvo gerai. I\u0161sinuomavo but\u0105, darbas nelabai jiems trukd\u0117 – buvo laiko, buvo meil\u0117s, buvo tiesiog paprastas jausmas, kad pasaulis sukasi \u012f norim\u0105 pus\u0119. Jie i\u0161sinuomavo dviej\u0173 kambari\u0173 but\u0105, \u012f ma\u017eesn\u012f kambar\u012f jie sud\u0117jo visus daiktus, o didesniame kambaryje \u012fsik\u016br\u0117. Ma\u017eesniame kambaryje jie nor\u0117jo padaryti ka\u017ek\u0105 ne\u012fprasto, kad ten visai nebut\u0173 bald\u0173, kad gul\u0117t\u0173 mink\u0161tutis kilimas, b\u016bt\u0173 daug \u017ealumos, oro ir \u0161viesos \u2013 tik i\u0161 prad\u017ei\u0173 reik\u0117jo i\u0161kaptstyti visas \u0161iuk\u0161les.<\/p>\n
Prab\u0117go m\u0117nuo. Kambarys taip ir liko nesutvarkytas \u2013 tai vienas reikalas, tai kitas \u2013 j\u016bs ir patys \u017einote, kad tvarka \u2013 tai kai viskas \u0161varu, o jeigu sutvarkyti ne iki galo \u2013 lygtais d\u0117jote pastangas, o tvarkos vis tik n\u0117ra \u2013 gaila, kad jie lauk\u0117 tos akimirkos, kai jiems u\u017eteks j\u0117g\u0173 \u012fkv\u0117pti daugiau oro ir visk\u0105 atlikti per vien\u0105 kart\u0105.<\/p>\n
Prab\u0117go dar vienas m\u0117nuo. Kambarys virto savoti\u0161ka vieta, i\u0161 kuriuos nuolat \u0161aipydavosi \u2013 jie m\u0117gdavo pa\u0161iepti patys save, ir toliau k\u016br\u0117 planus, kaip puikiai ten bus, kada jie pagaliau sutvarkys kambar\u012f. Taip susik\u016br\u0117 kamerinis \u0161eimyninis folkloras, kuriame \u0161is kambarys vaidino pamatinio akmens vaidmen\u012f \u2013 tai buvo ir juokinga, ir daug \u017eadan\u010dia. Pagaliau at\u0117jo Dien\u0105 \u2013 atsik\u0117l\u0119 i\u0161 pat ryto jie prad\u0117jo tvarkyti kambar\u012f. Dieve, kiek \u0161iuk\u0161li\u0173 buvo i\u0161ne\u0161ta, kiek dulki\u0173 nuvalyta, be galo daug knyg\u0173…vakaras u\u017etiko juos virtuv\u0117je, kaip sakant, pavargusius, bet patenkintus… Jis apkabino j\u0105 \u2013 ji prad\u0117jo juoktis. Praeidami \u0161alia kambario jie nesusilaik\u0117 ir dar kartel\u012f \u017evilgtel\u0117jo \u012f kambar\u012f. Kambarys \u0161vyt\u0117jo. Ant grind\u0173 gul\u0117jo mink\u0161tutis kilimas. Pakampyje \u2013 pra\u0161matni palm\u0117. Patog\u016bs \u0161viestuvai, mink\u0161tas kr\u0117slas, \u012feidamas jauti ne\u012fkyr\u0173 \u0161veln\u0173 patogum\u0105 \u2013 k\u016bno ir sielos \u2013 akis neu\u017ekimba u\u017e ko nors \u2013 daug laisvos vietos \u2013 daug erdv\u0117s galvoje. Jie stov\u0117jo kambario vidury basomis kojomis apsikabin\u0119, ir t\u0105 akimirk\u0105 jie suprato, kad nuo \u0161iol neturi nieko bendro, kad \u0161i mintis buvo vieninteliu tilteliu tarp j\u0173, o dabar \u0161is tiltelis nugriuvo, o jo vietoje staiga nieko neatsirado. Jie stov\u0117jo dar dvide\u0161imt minu\u010di\u0173, jie netur\u0117jo apie k\u0105 kalb\u0117ti, atrod\u0117, kad visi pokalbiai prarado savo prasm\u0119. Kit\u0105 dien\u0105 jie i\u0161siskyr\u0117 visam laikui.<\/p>\n
<\/p>\n
2.<\/p>\n
Tai buvo \u0161aunus pok\u0161tas. J\u016bs tikriausiai j\u012f \u017einote \u2013 prieini prie mergait\u0117s, ir sakai jai \u2013 \u201eA\u0161 myliu tave…\u201c, ir po pauz\u0117s \u2013 kiek kam pavyksta j\u0105 i\u0161laikyti, kad kiti klasiokai nesp\u0117t\u0173 prad\u0117ti juoktis, bet kad mergait\u0117 sp\u0117t\u0173 parausv\u0117ti ir sutrikti \u2013 pridedi: \u201e…\u0161luota vaikyti koridoriuje\u201c. Visiems yra \u017einomas \u0161is pok\u0161tas, bet vis tiek jis b\u016bdavo labai efektyviu kiekvien\u0105 kart\u0105. Kai \u012f j\u0173 klas\u0119 at\u0117jo nauj\u0105 mokin\u0117, jis tikrai \u017einojo, kad i\u0161kr\u0117s \u0161\u012f pok\u0161t\u0105.<\/p>\n
Ji sud\u0117jo visk\u0105 \u012f portfel\u012f, galvodama apie ka\u017ek\u0105 labai susikaupusiai, ir patrauk\u0117 i\u0161\u0117jimo link. Jis u\u017estojo jai keli\u0105. Ji sumigtel\u0117jo \u012f jo pet\u012f ir nustebusi nenuolaidumui, nelabai patogiai \u012fsir\u0117m\u0117 \u012f suol\u0105. Jis \u017ei\u016br\u0117jo \u012f j\u0105 tiesiai. Rodos visi suprato busim\u0105 komedij\u0105, ir nujau\u010diant triuk\u0161ming\u0105 juok\u0105, jis pasak\u0117: \u201eA\u0161 myliu tave…\u201c Ir i\u0161laik\u0117 pauz\u0119. Jis \u017einojo \u2013 kuo ilgesn\u0117 pauz\u0117 \u2013 tuo tikslesnis sm\u016bgis. I\u0161 \u0161ono jis mat\u0117, kaip visi ruo\u0161iasi prad\u0117ti juoktis, atsikratant pamokos \u012ftampos. Ji neparausv\u0117jo, pauz\u0117 u\u017esit\u0119s\u0117 . Ji tiesiog stov\u0117jo ir \u017ei\u016br\u0117jo \u2013 ka\u017ekur vidun \u2013 labai giliai jo viduje…<\/p>\n
Jie \u0117jo gatve \u2013 buvo labai saul\u0117ta \u2013 balos jau d\u017ei\u016bvo.<\/p>\n
<\/p>\n
3.<\/p>\n
Jis \u012f\u0117jo \u012f miest\u0105 ryte. Gal ka\u017ekas pamatys simbol\u012f, o ka\u017ekas ne. A\u0161 asmeni\u0161kai paprastai \u017ei\u016briu \u012f dalykus \u2013 \u012f\u0117jo ir \u012f\u0117jo. Jau pasirod\u0117 saul\u0117, ir siauri\u0173 gatveli\u0173 asfaltas \u0161iek tiek \u012fkaito. \u0160i \u0161iluma ne\u0161ild\u0117, veikiau \u017ead\u0117jo \u0161u\u0161ildinti. \u0160is pa\u017eadas buvo malonus jam. A\u0161 suprantu j\u012f \u2013 pa\u017eadas visada \u0161vie\u017eias, labiau jaudinantis u\u017e bet kur\u012f ai\u0161kum\u0105, nebent \u0161is ai\u0161kumas i\u0161 esm\u0117s yra tu\u0161tuma, \u012f kuri\u0105 viskas gali sugri\u016bti bet kuri\u0105 akimirk\u0105. Be abejo, jis sutikdavo \u017emoni\u0173 \u2013 kur j\u016bs mat\u0117te miest\u0105 be \u017emoni\u0173 \u2013 bet j\u0173 veidai buvo pad\u016bmav\u0119 \u2013 padengti lengva migla, kuri sl\u0117p\u0117 veido bruo\u017eus, o kai kuri\u0173 veid\u0173 i\u0161vis nebuvo matyti. O galb\u016bt \u2013 tai i\u0161garos, persmelktos saul\u0117s spinduliai, sukeldavo tok\u012f vaizd\u0105? Jis \u0117jo be jokio apibr\u0117\u017eto tikslo – jis k\u0105 tik gim\u0117 ir jis dar netur\u0117jo tikslo.<\/p>\n
Kartais namo fasadas, arba neai\u0161kios kalbos atplai\u0161os suteikdavo jam daugiau, nei \u012fsp\u016bd\u017ei\u0173, grei\u010diau tai galima pavadinti prisiminimu, bet tikru prisiminimu tai nebuvo, kadangi jis k\u0105 tik gim\u0117 ir jis netur\u0117jo k\u0105 prisiminti. Kai j\u016bra i\u0161met\u0117 j\u012f \u012f krant\u0105, kai med\u017eiai pasilenk\u0117 ir \u0161velniai nuleido j\u012f ant \u017eem\u0117s nuo savo vainuk\u0173, \u017eol\u0117 prasiskirto ir kelias buvo ai\u0161kus, viskas buvo taip paprasta. Kai \u017eol\u0117 pasibaig\u0117, prie\u0161 j\u012f i\u0161sities\u0117 kelio dulk\u0117s ir kelias buvo toks pats ai\u0161kus. Kr\u016btin\u0117je nepasirod\u0117 nei viena mintis – min\u010di\u0173 galvoje jis nem\u0117go – jis tiek nesimpatizavo joms, kad jos i\u0161 tolo tai jaut\u0117 ir steng\u0117si apeiti j\u012f i\u0161 vis\u0173 pusi\u0173. \u012evairios b\u016btyb\u0117s i\u0161ki\u0161davo savo galvas i\u0161 gilumos \u2013 bet ir jos steng\u0117si panerti giliau, nes jos pritraukdavo jo greitomis mest\u0105 \u017evilgsn\u012f. Kai jis \u0117jo \u0161alia ilgo geltono fasado su baltomis palang\u0117mis i\u0161virk\u0161\u010diais, i\u0161plauk\u0117 \u017euvis, kurios vardas buvo Vienatv\u0117 \u2013 pasuko galv\u0105, dangus buvo giedras. Jis netur\u0117jo nei me\u0161ker\u0117s, nei kablio, nei noro \u017evejoti \u2013 ir \u017euvis i\u0161\u0117jo, mosikuojant uodega jo \u017eingsni\u0173 taktu, ir d\u0117l viso \u0161ito buvo taip gera, kad net kelias i\u0161silenk\u0117 ir jam teko padaryti rat\u0105 aplink skyl\u0119 asfalte.<\/p>\n
Jo kr\u016btin\u0117je buvo skyl\u0117. T.y. ai\u0161ku, mes visi \u017einome, kad n\u0117ra ten joki\u0173 skyli\u0173, galima netgi ranka pa\u010diupin\u0117ti, jeigu ka\u017ekam visai stogas va\u017eiuoja ir jis ne\u017eino, ar jo kr\u016btin\u0117je yra skyl\u0117 ar n\u0117ra, bet jo kr\u016btin\u0117je buvo skyl\u0117, ir joje \u0161vilpavo v\u0117jas, violetinis ir t\u0105sus v\u0117jas, i\u0161siverdamasis i\u0161 u\u017epakalio, jis s\u016bkuriuodavo ir i\u0161kedendavo jo plaukus, kurie taip juokingai \u0161iau\u0161\u0117si ant pakau\u0161io.<\/p>\n
Mergait\u0117 s\u0117d\u0117jo antrame auk\u0161te ant palang\u0117s, pakorusi kojas. Ai\u0161ku, kad ir mama, ir t\u0117vas sak\u0117, kad taip s\u0117d\u0117ti negalima, ta\u010diau jai buvo giliai nusispjauti \u012f t\u0117v\u0105 ir \u012f motin\u0105, ir jeigu jie numirt\u0173 vien\u0105 akimirk\u0105 \u2013 ai\u0161ku ji pravirkt\u0173, bet tik visai ma\u017eai – taip verkia, kai sulau\u017eo i\u0161d\u017ei\u016bvus\u012f kr\u016bm\u0105, po kuriuo tu \u012fpratai s\u0117d\u0117ti ir matyti visk\u0105 vir\u0161 vis\u0173 galv\u0173. Ji s\u0117d\u0117jo \u010dia jau antr\u0105 valand\u0105 \u2013 saul\u0117 su\u0161ild\u0117 jos kojas, d\u0117l to atsirasdavo \u0161velnus kutenimas, kuris keliavo po sijonu ir \u0161velniai pasklisdavo \u012f pa\u017eastis. Ar sako taip \u2013 \u012f pa\u017eastis? Ar sako kitaip? Nesvarbu \u2013 jos pa\u017eastyse buvo saldu ir \u0161ilta.<\/p>\n
Kai jis pri\u0117jo prie al\u0117jos, kurioje augo tuopos, jos met\u0117 jam \u012f veid\u0105 p\u016bko sauj\u0105. Jis labai pralinksm\u0117jo, bet, ai\u0161ku, to niekam neparod\u0117 \u2013 tegul jie galvoja, kad jam tas pats, jis u\u017esigalvojo apie ka\u017ek\u0105 ir \u0161i p\u016bko sauja \u2013 tik pamanyk…tuo tarpu jo kojos pasuko link artimiausios gatvel\u0117s. Jo \u017evilgsnis i\u0161 karto krito ant mergait\u0117s koj\u0173. Jos buvo labai gra\u017eios, pritraukian\u010dios; \u0161veln\u016bs pir\u0161tukai, \u017eaid\u017eiantys \u012f nematom\u0105 \u017eaidim\u0105, ploniausi p\u016bkeliai ant blauzd\u0173, kuriuos gal\u0117tum pasteb\u0117ti tik prisiartin\u0119s labai arti, \u0161alia kuri\u0173 gal\u0117tum u\u017ejausti odos kvap\u0105. Jis pri\u0117jo, sustojo ir pakel\u0117 galv\u0105 \u012f vir\u0161\u0173. Ru\u017eavi ki\u0161kiukai \u0161okin\u0117jo po jos sijonu ir trukd\u0117 jam susikoncentruoti. Tada jis pa\u017ei\u016br\u0117jo auk\u0161\u010diau ir pamat\u0117 jos akis. Ir tada prasiskleid\u0117 debesys ir trinktel\u0117jo griaustinis.<\/p>\n
***<\/p>\n
– A\u0161 pa\u017e\u012fstu tave?<\/p>\n
– A\u0161 pa\u017e\u012fstu tave?<\/p>\n
– A\u0161 pa\u017e\u012fstu tave.<\/p>\n
– A\u0161 pa\u017e\u012fstu tave.<\/p>\n
– Buvo r\u016bkas, buvo alyvos, buvo juoda \u017eem\u0117, mano \u017evilgsnis buvo skaidrus, mano balsas i\u0161dav\u0117 mane, kamuolys atried\u0117jo, kr\u016btin\u0117 suriko, viesulas pakilo, a\u0161 atsibudau ir dau\u017eiausi su galva. Nor\u0117jau dar numigti, buvau pasiruo\u0161\u0119s visk\u0105 atiduoti u\u017e dar vien\u0105 miego minut\u0119 \u2013 a\u0161 tiek laukiau, taip svajojau, ir kas \u2013 tai man buvo suteikta tik sapno akimirk\u0105? Sapnas, skaidrus kaip a\u0161ara \u2013 a\u0161aros, tu\u0161\u010dios, kaip sapnas…<\/p>\n
– A\u0161 ne\u017einojau apie tave, nema\u010diau tav\u0119s, vandens la\u0161e nema\u010diau tavo atvaizdo, v\u0117jo \u016b\u017eime negird\u0117jau tavo balso, a\u0161 svajojau…Grubi med\u017eio \u017eiev\u0117, greita upelio srov\u0117, bedugnis dangus \u2013 taip a\u0161 ie\u0161kojau tav\u0119s. A\u0161 s\u0117d\u0117jau kojas nukorusi, saul\u0117 \u0161viet\u0117 man \u012f akis, \u0161viesos atspindis blykstel\u0117jo ir apakino mane, a\u0161 nuleidau akis. Taip a\u0161 radau tave.<\/p>\n
– K\u0105 mes galime pasakyti vienas kitam?<\/p>\n
– N\u0117ra ko mums kalb\u0117tis.<\/p>\n
– K\u0105 mes galime padaryti vienas kitam?<\/p>\n
– Viskas jau padaryta.<\/p>\n
– Taip gerai.<\/p>\n
– Taip gerai. Nejaugi taip anksti, taip paprastai nugyvensiu savo gyvenim\u0105? Nejaugi taip paprastai?<\/p>\n
– Tai gal\u0117jo b\u016bti tik paprastai.<\/p>\n
– Kas toliau?<\/p>\n
– Toliau niekas. Tiesiog niekas. B\u016bna taip, kad toliau nieko n\u0117ra. Yra tik giliau, yra tik kitaip. Dabar \u2013 kitaip.<\/p>\n
– Man baisu, man linksma, man labai tanku ir pilna.<\/p>\n
– Man kar\u0161ta, man \u0161alta, man ramu.<\/p>\n
– Jie paleis mus?<\/p>\n
– Jis negali nieko. Jie miega. Pa\u017ei\u016br\u0117k \u012f j\u0173 akis.<\/p>\n
– Jie negali nieko…jie miega…kaip gera…rei\u0161kia b\u016bna, b\u016bna, b\u016bna! Ar galiu pakartoti t\u016bkstant\u012f kart\u0173 \u2013 \u201eB\u016bna\u201c!<\/p>\n
***<\/p>\n
Kai prad\u0117jo lyti, \u012f atidaryt\u0105 lang\u0105 prila\u0161\u0117jo nedaug vandens ir kilimas truput\u012f su\u0161lapo \u2013 reik\u0117s d\u017eiovinti, kitaip jis v\u0117l gali \u012ftre\u0161ti \u2013 nud\u017eiovinti galima su dulki\u0173 siurbli\u0173 arba blogiausiu atveju plauk\u0173 d\u017eiovintuvu!<\/p>\n
<\/p>\n
4.<\/p>\n
Prisilenk\u0119s, jis i\u0161n\u0117r\u0117 i\u0161 \u0161iuk\u0161li\u0173 d\u0117\u017e\u0117s – jo \u010dia visai nelauk\u0117 \u2013 ir visi nub\u0117go \u012f \u012fvairias puses. O vienas i\u0161 j\u0173 netik\u0117tai nub\u0117go tiesiai pas j\u012f. Jis nuspaud\u0117 gaiduk\u0105. \u201eTra-ta-ta-ta-ta-ta\u201c \u2013 medinis automatas \u012fsir\u0117m\u0117 \u012f berniuko pilv\u0105, kurio akyse buvo visi\u0161ka panika, nepaisant to, kad j\u012f nu\u017eud\u0117, jis nub\u0117go toliau. \u201eTra-ta-ta-ta-ta-ta\u201c \u2013 gird\u0117jo jis i\u0161 paskos \u2013 \u201eu\u017etenka gyventi \u2013 mirk!”. Tas sul\u0117tino \u017eingsnius. \u201eU\u017etenka gyventi!\u201d<\/p>\n
Kr\u016bmuose verian\u010diai sudainavo varna.<\/p>\n
<\/p>\n
5.<\/p>\n
Krapnojo lietus \u2013 tai stipriau, tai silpniau \u2013 netik\u0117tai la\u0161ai prad\u0117jo da\u017eniau bar\u0161kinti \u2013 ir visas pasaulis aplinkui autobus\u0173 stotel\u0119 atgijo \u2013 \u017emon\u0117s suskubo \u012f artimiausi\u0105 pastog\u0119. Viena akimi ma\u010diau, kaip dvi pagyvenusios moterys atsisveikino, kaip \u012fprasta \u2013 jau kelias minutes j\u0173 l\u016bpos \u012fprastai permaldavo \u017eod\u017ei\u0173 lupenas, veidai buvo plytiniai-geranori\u0161ki. Ta, kuri lauk\u0117 autobuso, suplu\u0161\u0117jo, pa\u0117m\u0117 krep\u0161ius ir nu\u0161lub\u010diavo. Netik\u0117tai kitos moters veidas perkrypo, ir ji su\u0161auk\u0117 auk\u0161tu balsu kitai i\u0161 paskos \u2013 \u201edaugiau autobuso nebus\u201c. Atmosferoje pasklido nerimas, susidar\u0117 s\u016bkurys \u2013 dvi moteris srautingai suk\u0117si jame, o aplinkui i\u0161liko rami minios mas\u0117. \u201e Daugiau autobuso nebus\u201c \u2013 ji toliau atkakliai ir beprasmi\u0161kai \u0161auk\u0117. B\u0117ganti moteris atsisuko \u2013 ji \u0161ypsojosi, ir jos \u0161ypsenoje buvo matyti, kaip jai g\u0117da ir baisu \u2013 baisu, tod\u0117l, kad ji labai i\u0161sigando. G\u0117da jai buvo d\u0117l to, kad ji suprato situacijos absurdi\u0161kum\u0105, ta\u010diau nieko negal\u0117jo padaryti su savimi. \u201e Daugiau autobuso nebus! ” \u2013 su\u0161aukusi dar vien\u0105 kart\u0105, moteris apsisuko ir nu\u0117jo. Visi \u012fsisiurb\u0117 \u012f autobus\u0105. S\u016bkurys dingo. Kai \u0117jau prie savo namo, i\u0161 jo i\u0161\u0117jo sen\u0117l\u0117 su \u0161unimi \u2013 keista… O sako, kad ji vaik\u0161to su dalgiu… Ir n\u0117ra jai ko \u010dia vaik\u0161\u010dioti \u2013 a\u0161 ir taip visk\u0105 supratau. Koks \u012f\u017e\u016blumas! Tarp kitko, krep\u0161yje ne\u0161iau labai skanias spurgas!<\/p>\n
<\/p>\n
<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
1. Jie rado vienas kit\u0105 \u2013 tarp kelio dulki\u0173, tarp asmenini\u0173 nesantaik\u0173, \u012fkv\u0117pimo ir \u0161urmulio s\u016bkuri\u0173 \u2013 jie rado vienas kit\u0105. Ir tai buvo gerai. I\u0161sinuomavo but\u0105, darbas nelabai jiems trukd\u0117 – buvo laiko, buvo meil\u0117s, buvo tiesiog paprastas jausmas, kad pasaulis sukasi \u012f norim\u0105 pus\u0119. Jie i\u0161sinuomavo dviej\u0173 kambari\u0173 but\u0105, \u012f ma\u017eesn\u012f kambar\u012f jie […]<\/p>\n","protected":false},"author":4,"featured_media":0,"parent":12839,"menu_order":0,"comment_status":"open","ping_status":"closed","template":"","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"class_list":["post-12849","page","type-page","status-publish","hentry"],"acf":[],"yoast_head":"\n