\u010carlzas Darvinas gim\u0117 1809 metais. Tai \u017eymus mokslininkas, para\u0161\u0119s darb\u0105 \u201eR\u016b\u0161i\u0173 atsiradimas”, kuriame pirm\u0105 kart\u0105 buvo suformuluota ir i\u0161studijuota evoliucijos teorija. \u0160i teorija buvo paskelbta 1859, bet nepaisant to laiko mokslin\u0117s minties paramos, buvo \u012fnirtingai u\u017epulta teologais. Darvinas para\u0161\u0117 daug kit\u0173 mokslini\u0173 darb\u0173. Jis yra palaidotas Vestminsterio abatijoje. Neduok Dieve tapti tokia pastraipa enciklopedijoje.<\/p>\n
I\u0161eidamas i\u0161 nam\u0173 \u0161iandien a\u0161 i\u0161 karto pajutau ypating\u0105 ryto kvap\u0105 \u2013 \u0161is kvapas tvirtino, \u0161is kvapas primin\u0117, \u0161is kvapas kviet\u0117 prie atsakymo.<\/p>\n
Vieninga i\u0161mintis yra nei\u0161mintis, beprasmi\u0161kumas ir kvailumas. Pamokslai, pietizmas, solipsizmas, automati\u0161kumas, m\u0117smal\u0117, palang\u0117, mirk\u010diojantis televizorius \u2013 \u0161i eil\u0117 yra berib\u0117, \u0161i rikiuot\u0117 yra hipnozin\u0117, \u0161i tvarka yra baisi.<\/p>\n
Tikrink pinigus prie kasos. Pirk\u0117jas visada teisus. \u012estatymas yra grie\u017etas, bet tai \u012fstatymas. Nesuteik jam dingsties, nel\u012fsk kur nereikia, ne sakyk op, nebuk pikta. Buk pasiruo\u0161\u0119s. Atmatuok septynis kartus. A\u0161 m\u0117gstu gyvenim\u0105, a\u0161 m\u0117gstu \u0161velnum\u0105, a\u0161 m\u0117gstu r\u0105\u017eytis rytais savo lovoje, m\u0117gstu jausti vienatv\u0119 kaip gelb\u0117jimo kan\u010di\u0105, kurios kiaute kartas nuo karto blyksteli sidabrinis si\u016blas, vedantis \u012f ne\u017einomyb\u0119.<\/p>\n
Pa\u017ei\u016br\u0117kite, kaip gra\u017eiai susiderina geltoni aba\u017e\u016brai, senovi\u0161ki baldai, oval\u016bs paveikslai ovaliuose r\u0117meliuose ir \u0161vie\u017ei\u0173 g\u0117li\u0173 puok\u0161t\u0117 japoni\u0161koje vazoje. \u0160tai man kambariukas, \u012fsitaisykite patogiai.<\/p>\n
A\u0161 pragrau\u017e\u010diau \u0161ias betonines sienas dantimis. Duokite man \u0161i\u0105 vaz\u0105, a\u0161 suvalgysiu j\u0105, ir \u0161\u012f chalat\u0105 su \u0161lepet\u0117mis. Siutimas tramdymo mar\u0161kin\u0117liuose. Beproti\u0161kas \u012fnir\u0161is. K\u0105 galvoja \u0161uo, kaip auga pu\u0161is, kur gyvena e\u017eiukas \u2013 mus supa su\u017emoginta gamta, mus supa \u0161lyk\u0161\u010dios sentimentalios negalios \u0161m\u0117klos. A\u0161 matau kitaip. \u0160uo \u2013 jo nosis yra dr\u0117gnas, kilnojasi jos \u0161onai, vizgina uodega, \u0161elmi\u0161kos akis. Pu\u0161is \u2013 jos nosis yra dr\u0117gnas, kilnojasi jos \u0161onai, vizgina uodega, \u0161elmi\u0161kos akis. A\u0161 matau visk\u0105 kitaip. A\u0161 \u017ei\u016briu ir tai yra akimirkos esm\u0117. A\u0161 negyvenu, ir \u0161iame yra gyvenimas, a\u0161 nekv\u0117puoju, ir \u010dia yra mano kv\u0117pavimas. O kaip galima kitaip? Lengva \u0161ypsena, pratr\u016bkusi i\u0161 aki\u0173 \u2013 \u012fsiskverbia kaip lau\u017eo d\u016bmai \u2013 apvalan\u010diai ir skaud\u017eiai.<\/p>\n
Mes busime, mes tapsime, m\u016bs\u0173 daug, m\u016bs\u0173 ma\u017eai, reikia j\u0173, septynios i\u0161 a\u0161tuoni\u0173, kod\u0117l taip sud\u0117tinga, o k\u0105 \u2013 ne taip? Ne. Man atrodo, kad ne. Mes sekame. Mes visada sekame, ir m\u016bs\u0173 p\u0117dsakai dvokia, j\u0173 dvokas mus vejasi ir apgaubia. Riksmas yra akimirkinis, ta\u010diau jo kvapas dar ilgai audrins supuvusius smegenis; i\u0161gyvenimas mir\u0117, nesp\u0117jus gimti \u2013 kam jis reikalingas \u2013 jie gi turi savo smarv\u0119. Ir to u\u017etenka. Tegul smirda. O a\u0161 pergyvensiu. Mintis gimusi ga\u0161lumo pergyvenime turi nugyventi savo gyvenim\u0105 kukliai ir skoningai, o paskui numirti, i\u0161tirpti, ir jeigu jai yra skirta tik viena akimirka, tegul b\u016bna ta viena akimirka, o jeigu bus skirta diena \u2013 tegul b\u016bna diena \u2013 ji mirs ir nepaliks p\u0117dsak\u0173 manyje, neu\u017estos savimi kelio kitoms, netaps mauzoliejumi, nesusiri\u0161 \u012f mazg\u0105.<\/p>\n
\u201e\u0160is blykstel\u0117jimas nepasitenkina nei t\u0117vu, nei s\u016bnumi, nei \u0161venta dvasia, nei Trejybe, kol kiekvienas turi savo b\u016bdingum\u0173. Sakau i\u0161 tikr\u0173j\u0173, \u0161i \u0161viesa nepasitenkins dievi\u0161kos esyb\u0117s vaisinga \u012fgimtimi. Pasakysiu dar \u0161tai k\u0105, kas nuskamb\u0117s dar keis\u010diau. prisiekiu tikra teisybe, kad \u0161iai \u0161viesai neu\u017etenka paprast\u0173 dievi\u0161k\u0173 b\u016btybi\u0173, kurie nieko neduoda ir nieko neturi savyje; ir dar: \u0161viesa tro\u0161kia \u017einoti, i\u0161 kur ateina \u0161i b\u016btyb\u0117, jis tro\u0161kia paprasto pagrindo, nebylios dykumos, kurioje niekada nepasteb\u0117si jokio skirtumo, kur n\u0117ra nei t\u0117vo, nei s\u016bnaus, nei \u0161ventosios dvasios; vidin\u0117se gelm\u0117se, b\u016bste, kuriame nieko n\u0117ra \u2013 ten \u0161i \u0161viesa atranda pasitenkinim\u0105, ten ji yra labiau vieninga, negu pati savyje, nes \u0161ios vietos pagrindas yra paprasta ramyb\u0117, nejudantis savyje. Taip i\u0161sivaliusi ir pra\u0161vitusi dvasia pasineria \u012f dievi\u0161kumo tams\u0105, \u012f tyl\u0105, \u012f nepasiekiam\u0105 ir neapsakom\u0105 vienyb\u0119; pasineriant ji praranda visk\u0105 pana\u0161\u0173 ir nepana\u0161\u0173, ir \u0161ioje bedugn\u0117je dvasia praranda pat\u012f save ir daugiau nieko ne\u017eino nei apie Diev\u0105, nei apie save pa\u010di\u0105, nei apie pana\u0161um\u0105, nei apie nepana\u0161um\u0105, nes nuo \u0161iol ji pasin\u0117r\u0117 \u012f Dievi\u0161k\u0105j\u0105 vienyb\u0119 ir neteko vis\u0173 skyrim\u0173.<\/p>\n
Man sako – tu esi niekingas \u017emogus, tu esi menkysta, tave reikia sutriu\u0161kinti, supjaustyti \u2013 o man belieka tik klausytis, klausytis ir suprasti, kad bedugn\u0117 yra berib\u0117. Nuostabus vakarinis dangus, tank\u016bs debesys, \u0161vie\u017eias spyglynas, sniegas ant nukritusi\u0173 lap\u0173. Tu dabar esi tas gro\u017eis, apie kur\u012f galima pasvajoti, kur\u012f galima pamatyti kartais, pajusti, bet su kuriuo negalima susilieti. Kaip mi\u0161kas \u2013 jis \u0161alia, ta\u010diau jis ne mano, kaip kalnai \u2013 jie yra mano sieloje, bet a\u0161 esu toli nuo j\u0173 \u2013 tu dabar esi man ir j\u016bra, ir kalnai, ir mi\u0161kas, visa tai – ma\u017ea mergyt\u0117.<\/p>\n
Ir ant i\u0161d\u017eiuvusios \u0161akos yra g\u0117li\u0173.<\/p>\n
Per upelio triuk\u0161m\u0105, per vagon\u0173 dund\u0117jim\u0105, per lap\u0173 \u0161nares\u012f kartas nuo karto prasiver\u017eia nuostabi ne\u017einom\u0173 instrument\u0173 melodija \u2013 be motyvo, be \u012fprastini\u0173 \u017emogaus atribut\u0173. Ta\u010diau yra ir kita melodija \u2013 akimirksnini\u0173 i\u0161gyvenim\u0173 visuma, kuri n\u0117ra apsunkinta niekuo \u017emogi\u0161ku (tuo pa\u010diu \u2013 kas yra labiausiai \u017emogi\u0161kas) ir kartais susideda \u012f did\u017eiul\u0119 likimo melodij\u0105, kuri\u0105 ne\u012fmanoma i\u0161girsti \u017emogaus ausimi. Tas, kas gird\u0117jo jos garsus, tas \u017eino, kad n\u0117ra jokio kito did\u017eiulio choro, susidedan\u010dio i\u0161 nenuskaitomos pasauli\u0173 daugyb\u0117s, tas \u017eino \u2013 jis prisilie\u010dia prie slypin\u010dios paslapties \u2013 jis paima \u012f rankas pasaulio \u0161ird\u012f.<\/p>\n
Kartais man atrodo, kad man\u0119s n\u0117ra. Visi\u0161kai n\u0117ra. Man vaidenasi, kad lengva p\u016btis gali sutrinti mano b\u016btyb\u0119 \u012f dulkes; kaip kiemsargis nu\u0161luosto lapus nuo \u0161aligatvio \u2013 taip bus nu\u0161luostyta tai, kas vadinosi manimi. A\u0161 sugr\u012f\u0161iu \u012f tai, i\u0161 ko buvau sukurtas – \u012f \u017eem\u0119, \u012f v\u0117j\u0105, \u012f snieg\u0105, \u012f smalsum\u0105. Prie\u0161 mano akis \u012fkyriai i\u0161kyla toks vaizdas \u2013 lyg tolimoje trobel\u0117je kalnuose u\u017e laiko rib\u0173 gyvena seneliai, kuri\u0173 likimas yra nesuvokiamas, ir \u0161tai juos aplank\u0117 vizija sujungti ne\u017einomus s\u0105mon\u0117s “srautus” ir sukurti gyv\u0105 b\u016btyb\u0119, suteikti jai visko, kas suteikia \u017emogui galimyb\u0119 pasakyti, kad jis egzistuoja – kiekvienas suteik\u0117 \u0161iam \u017eaislui visko – poj\u016b\u010di\u0173, \u012fsp\u016bd\u017ei\u0173, prisiminim\u0173, min\u010di\u0173, meil\u0117s \u2013 kiekvienas dav\u0117 k\u0105 nors ir atsirado \u017emogus. Ar liks kas nors, kai j\u0173 vizija pasibaigs ir susidom\u0117jimas \u017eaislu i\u0161sisems? \u201eSrautai\u201c sugr\u012f\u0161 ir t\u0105 akimirk\u0105 a\u0161 dingsiu. Man atrodo, kad jie suteikia man galimyb\u0119 pa\u010diam i\u0161spr\u0119sti \u0161\u012f klausim\u0105 \u2013 ar busiu pakankamai \u012fdomus jiems? Ar paj\u0117gs mano nuo\u0161irdumo j\u0117ga juos patraukti?<\/p>\n
Kai klausausi Matia Bazaar, mane apima saldus mirties tro\u0161kulys. O gal tai visai ne mirtis? O gal tai pats gyvenimas? Suspaud\u017eia \u0161ird\u012f ir a\u0161 matau saul\u0117s blyksn\u012f giliai savyje. Ne\u012fsis\u0105moninama meil\u0117 ir mirtis eina i\u0161vien \u012fnirtingos laim\u0117s antpl\u016bd\u017eio link.<\/p>\n
Tikriausiai esu juokingas. Tikriausiai suprantate taip, kad a\u0161 ie\u0161kau priemon\u0117s nuo vienatv\u0117s ir nuobodulio, kaip siel\u0173 naudotoj\u0105, o kaip man pasakyti, kaip paai\u0161kinti, kad a\u0161 noriu parodyti, jog \u010dia, \u0161alia yra Ka\u017ekas…?<\/p>\n
Vienas arklys ir vienas e\u017eys vaik\u0161\u010diojo Kron\u0161tato migloje, ir jiems buvo tik vienas lapas, kuris tai atskrisdavo, tai nuskrisdavo, kaip Lui-de-Brojlis mano vaikyst\u0117s sapnuose \u2013 jis lyg bloga Berdiaevo begalyb\u0117, lyg indus\u0173 penio simbolis, dar\u0117 u\u017euomin\u0105 apie aliuzijas, vienu \u017eod\u017eiu, silpnavali\u0161kumas ir kieta\u0161irdumas buvo toje ned\u017eiaugsmingoje aplinkoje. A\u0161 sapnavau: s\u0117d\u0117jo storas voras, kojas nukor\u0119s. Prie\u0161 kelis m\u0117nesius susipa\u017einau su mergina, kuri tur\u0117jo vyri\u0161k\u0105 atgalin\u012f adres\u0105. Tada a\u0161 para\u0161iau apie tai, o dabar tai i\u0161kilo. Androg\u0117ninis prieskonis. Lytinis stereo. Kikenanti echidna. Skanus sulfatas. Tas voras juok\u0117si i\u0161 m\u016bs\u0173, juok\u0117si i\u0161 bjauraus dalyko, kur\u012f \u017emon\u0117s vadina s\u0105\u017eine. S\u0105\u017ein\u0117 – lyg med\u017eio grybas – lygtais grybas, o i\u0161 tikr\u0173j\u0173 – gryna eliulioz\u0117. Lygtais ji yra psichikos dalis, o i\u0161 tikr\u0173j\u0173 \u2013 tiesiog celiulioz\u0117. \u0160tai apie k\u0105 a\u0161 galvoju rimtai. Pakankamai rimtai. \u201eKaip tave vadina?\u201c \u2013 a\u0161 paklausiau jos. Ir svarbiausia \u2013 kur? Jeigu ji vadina kaip nors….tai b\u016btinai kur nors. Kaip turi jaustis \u017emogus, kur\u012f pateti\u0161kai ragina mirti? A\u0161 prisimenu snieg\u0105, slystanti i\u0161 po mano koj\u0173, pakrypusi led\u0105 ir tvirt\u0105 sprendim\u0105: \u201eJeigu mano kat\u0117s man\u0119s nei\u0161laikys \u2013 a\u0161 \u012fsikibsiu dantimis \u012f led\u0105\u201c. Pak\u0117l\u0119s ledkirv\u012f kaip v\u0117liav\u0105 a\u0161 \u0117jau ten, kur man\u0119s niekas nekviet\u0117 \u2013 ir a\u0161 buvau ten laimingas. Gausyb\u0117 \u017eydin\u010di\u0173 granat\u0173 Cinandali sl\u0117nyje. \u017dydinti sakura ant Fudzi \u012fkaln\u0117s \u2013 ar te\u0161liau\u017eioja ta sraig\u0117 ar jau nu\u0161liau\u017e\u0117 ir tuo pasibaig\u0117 puiki\u0173 eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 ir am\u017einos meil\u0117s epocha?<\/p>\n
B\u016bti srautu, b\u016bti upeliu \u2013 tiesiog tek\u0117ti.<\/p>\n
Kai \u017ei\u016briu \u012f sen\u0105 \u017emog\u0173, einant\u012f gatve su senais guminiais batais, velkant\u012f ne\u0161var\u0173 kibir\u0105 \u2013 nepaisant kar\u0161\u010dio, matau jo akyse, jog jis supranta \u2013 jis nieko daugiau nepasieks, ne vienas tikslas negali \u012fsigaut \u012f jo galv\u0105 – n\u0117ra nei j\u0117g\u0173, nei laiko jo \u012fgyvendinimui. Nieko n\u0117ra \u2013 tik tai, kas yra dabar \u2013 \u0161i gatv\u0117, alinantis kar\u0161tis, pasaulis atsispindintis jo galvoje ir nepaliekantis p\u0117dsak\u0173, kaip menulis baloje. \u010cia yra ka\u017ekas, d\u0117l ko norisi sustoti. Visi\u0161kai sustoti. Sustoti taip, kad sustot\u0173 visas pasaulis. Ir i\u0161gyventi tai dabar, kai dar yra j\u0117g\u0173 su tuo susitvarkyti ir pasisemti kaip gyvenimo j\u0117g\u0105, o ne nevilties siaub\u0105.<\/p>\n
Surizikuoti gyvybe \u2013 koks menkniekis. Visi aplinkui t\u0105 tik ir daro – kaip kitaip galima pavadinti j\u0173 menk\u0105 gyvaliojim\u0105. O surizikuoti gyvenimu \u2013 surizikuoti gyvenimu – tai bent!<\/p>\n
Juoko protr\u016bkiai, \u012fnagio sm\u016bgiai, riksmai, gestai, suply\u0161\u0119 debesys, sutre\u0161\u0119s \u017eol\u0117s kvapas \u2013 taip a\u0161 nuraminau savo prot\u0105.<\/p>\n
Kai n\u0117ra muzikos \u2013 tada gimsta samadhi melodija, kai n\u0117ra aistros \u2013 gimsta samadhi aistra, kai n\u0117ra proto \u2013 gimsta samadhi protas. Kai visi trys gimsta, jie mir\u0161ta, ir gimsta samadhi. Kai gimsta samadhi, n\u0117ra ko sakyti.<\/p>\n
Kai \u0161iandien i\u0161eidamas i\u0161 nam\u0173 pajutau ka\u017ekok\u012f kvap\u0105 \u2013 tai buvo pauk\u0161\u010dio \u0161e\u0161\u0117lio kvapas, tai buvo \u0161alia stovin\u010dio med\u017eio \u0161nar\u0117jimo kvapas, tai buvo ply\u0161io ant \u0161aligatvio kvapas.<\/p>\n
Akli \u017emon\u0117s mano tik aklus, kurti \u017emon\u0117s \u2013 girdi tik kur\u010dius. \u010cia a\u0161 daugiau nieko nelaukiu. Su kiekviena diena vis toliau. Ka\u017ekas i\u0161slysta negr\u012f\u017etamai ir a\u0161 jau\u010diu tai visu savo k\u016bnu, visa siela \u2013 viskuo, kas yra manyje. Juk negalima i\u0161gr\u0119\u017eti skyl\u0119 akyje tam, kad jie prareg\u0117t\u0173. Nes prareg\u0117jimas vyksta viduje, tod\u0117l reikia, kad tai \u012fvykt\u0173 i\u0161 vidaus – \u017emogaus viduje, rei\u0161kia reikia i\u0161eiti, kad tai ateit\u0173. Tod\u0117l sudie.<\/p>\n
Proto b\u016bsena, esanti niekur. Proto b\u016bsena, kai mintis negimsta, lyg \u0161varus vandenyno pavir\u0161ius, pasirei\u0161kusi giluma. Numestas akmuo nedelsiant pasineria \u012f gilum\u0105 ir dingsta, o vanduo j\u012f u\u017elieja ir jau neb\u0117ra joki\u0173 bang\u0173. \u017dmogaus veidas, pasilinkusio prie vandens, sutinka tik atspindys, u\u017e kurio persi\u0161vie\u010dia berib\u0117 gilum\u0105.<\/p>\n
A\u0161 bandau ie\u0161koti ne\u012fprast\u0173 i\u0161gyvenim\u0173. Pavyzd\u017eiui, \u012fsivaizduoti, kad mane dabar nu\u017eudys ir apgaubiantis \u0161altis, retumynas, kuris turi priimti mano k\u016bn\u0105, \u012fgaus neapsakom\u0105 am\u017einyb\u0117s aromato atspalv\u012f. Ar yra \u010dia vartotoji\u0161kos fantazijos nesuvaldomumas? A\u0161 taip nemanau. Grei\u010diau tai b\u016bdas paliesti naujas pasaul\u0117jautos stygas, atsisakyti stereotip\u0173 suvokimo. Jausmai tampa \u0161vie\u017eesniais ir permatomais \u2013 pro juos a\u0161 pradedu matyti belaik\u012f b\u016bties \u0161erd\u012f plieno spalvos. Arba \u012fsivaizduoti, kad s\u0117d\u017eiu po med\u017eiu su samadhi r\u016bbais \u2013 tuo pa\u010diu i\u0161eina bet koks klaidingas atsakingumas, o gal ateina samadhi. Kai kurios i\u0161gyvenim\u0173 visumos lyg nustumia suvokim\u0105 \u012f ne\u017einom\u0105 erdv\u0119. Toki\u0173 visum\u0173 sudarymo menas, be abejo, yra did\u017eiausias menas, o i\u0161 kitos pus\u0117s – gal \u010dia ir slypi bet kurio meno esm\u0117. Ai\u0161ku, kad kiekvienas atranda tai sau; kas tikrai stebina, daugelis kit\u0173 \u017emoni\u0173 kartais atranda tok\u012f pat efekt\u0105. Meno forma, kuri randa savo i\u0161rai\u0161k\u0105 japon\u0173 hokku ir tanka, yra man labai arti. Vaizd\u0173 eil\u0117 \u2013 ir jud\u0117jimo protr\u016bkis \u012f nauj\u0105 i\u0161gyvenim\u0105. Kiek tie pasauliai, \u012f kuriuos nuk\u0117liauja mano suvokimas, yra \u012fvairiopi? Be abejo, juose yra nors vienas bendras dalykas \u2013 susi\u017eav\u0117jimas tuo, kad a\u0161 suvokiu pasaul\u012f kitaip. \u012eprotis ties suvokimo jud\u0117jimo paruo\u0161ia mane atrasti keli\u0105 \u012f samadh\u012f \u2013 kas man yra labiausiai savybinga.<\/p>\n
Triuk\u0161mas, kuris trukdo susikoncentruoti ir pasinerti \u012f save, galima girdimas tik tada, kai protas yra apsunkintas mintimi. Kai protas tampa tokiu, koks jis yra i\u0161 prigimties iki min\u010di\u0173 atsiradimo, tada n\u0117ra joki\u0173 kli\u016b\u010di\u0173. Pati kli\u016btis \u2013 tai ka\u017ekas atsirandan\u010dio srauto vidury ir kliudan\u010dio jam. Jeigu n\u0117ra srauto \u2013 n\u0117ra ir kli\u016bties. Kai n\u0117ra srauto, n\u0117ra ir kli\u016b\u010di\u0173, tada n\u0117ra srauto stokos ir kli\u016b\u010di\u0173 stokos. B\u016btent tada srautas yra \u012fgyvendinamas. Kas \u017eino \u2013 tas supras. Kod\u0117l a\u0161 dabar nesu samadhi? Tai vienintelis klausimas, kurio a\u0161 noriu sav\u0119s paklausti, kai i\u0161vis yra klausim\u0173.<\/p>\n
I\u0161eidamas i\u0161 nam\u0173 a\u0161 \u0161iandien pajutau ka\u017ekok\u012f kvap\u0105 \u2013 tai buvo mirties kvapas.<\/p>\n
Kas mane labiausiai stulbina \u0161irdyje \u2013 trumpalai\u0161ki\u0161kumas visko, kas vyksta. N\u0117ra nieko tvirto mano pasaulyje. O t\u0173 \u017emoni\u0173 pasauliuose, kur viskas tvirta, pastovu, i\u0161 anksto nulemta ir yra susij\u0119 su pareigos arba baim\u0117s jausmu \u2013 ten yra dar blogiau. Ten i\u0161vis yra puvimas. \u0160irdies atvirumas kitoms atvirtoms \u0161irdims sukuria nepaprast\u0105 meil\u0117s antpl\u016bd\u012f \u2013 jis yra beproti\u0161kas ta prasme, kad neatsi\u017evelgia \u012f niek\u0105, netgi \u012f save pat\u012f. \u0160is antpl\u016bdis yra belaikis ta prasme, kad jis atgimsta kiekvien\u0105 akimirk\u0105 i\u0161 naujo ir daugiau jo n\u0117ra niekur \u2013 nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje – tarp laiko, tarpo nebuvimas. Kai situacija pasibaig\u0117 ir neseni vakaro \u012fvykiai jau \u0161iek tiek apdulk\u0117jo, tada naujas pasaulis stoja prie\u0161 akis, bet \u0161iame pasaulyje jau n\u0117ra dviej\u0173 \u0161ird\u017ei\u0173, yra tik maloni\u0173 prisiminim\u0173 sluoksnis \u2013 kaip miglos juosta, kuri nei\u0161vengiamai i\u0161tirpsta su tekan\u010dia saule ryte. Gyvenimas ir mirtis susilieja nei\u0161vengiamo i\u0161siskyrimo akimirk\u0105 – ir gyvenimas, ir mirtis atranda \u010dia neutrali\u0105 viet\u0105, kur jie susitaiko ant jausm\u0173 pralieto kraujo ir j\u0173 rankos susijungia vir\u0161 m\u016bs\u0173 rank\u0173, m\u016bs\u0173 \u017evilgsniai susipina \u017eavingos ir am\u017einos au\u0161ros ni\u016brioje \u0161viesoje. Tai naujos \u017emonijos au\u0161ra, tai permain\u0173 banga erdv\u0117je ir laike, bet kiekviena \u012ftraukta smiltel\u0117 dejuoja ir girg\u017eda Kali girnose. \u0160iame rate yra sukrio\u0161usi trobel\u0117, kur \u201egyvena\u201c apsamanoj\u0119 seneliai \u2013 j\u0173 barzdos \u2013 am\u017einyb\u0117s srov\u0117 ir j\u0173 \u0161irdys yra abejingos. Bet a\u0161 \u0161ito nenoriu. A\u0161 geriau \u012feisiu \u012f ciklono ak\u012f ir palauksiu, kol mane supl\u0117\u0161ys \u012f smulkiausias dalis ir i\u0161m\u0117tys vir\u0161 vandenyno \u2013 taip mano siela i\u0161silaisvins visatos erdv\u0117je.<\/p>\n
A\u0161 niekada neskaitau to, k\u0105 para\u0161iau.<\/p>\n
Aplink u\u017e \u0161imtus kilometr\u0173 baltas sniegas, baltas dangus, baltos vir\u0161\u016bn\u0117s \u2013 staugiantis v\u0117jas apnuogina uolas ir v\u0117l jas apsninga. Esu vienas \u0161ioje siaubingoje am\u017einyb\u0117je \u2013 ir ne padarysi \u017eingsnio \u012f mylimo \u017emogaus pus\u0119 \u2013 gilios pusnis praris bet koki\u0105 tavo pastang\u0105. Siaubas. Apvalantis siaubas. A\u0161 priimu j\u012f su d\u0117kingumu \u2013 a\u0161 \u017einau, kad jis i\u0161\u0161luos su kieta \u0161luota visk\u0105, kas yra smulkmeni\u0161k\u0105, visk\u0105 svetim\u0105 ir liks tik kar\u0161tas meil\u0117s poreikis, \u012fnirtinga aistra, kuri \u012fsiskverbia \u012f vis\u0105 mano k\u016bn\u0105, vis\u0105 mano siel\u0105, o kai \u0161is taif\u016bnas bus pagautas ir nune\u0161tas \u012f am\u017einyb\u0119 vir\u0161 auk\u0161t\u0173 kaln\u0173 vir\u0161\u016bni\u0173 – tada ateis kri\u0161tolinis tyrumas, per kur\u012f bus galima pamatyti dalykus, kurie negali b\u016bti suvokiami nei protu, nei \u0161irdimi. Rudens v\u0117jo siautinga gaidel\u0117. A\u0161 nepamir\u0161iu tav\u0119s, kol esu gyvas. Akyse bangos. Eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 atplai\u0161os. \u0160altis. \u0160irdies dau\u017eimasis. Kum\u0161\u010diai sugniau\u017eti. \u017dvilgsnis persmelkia visk\u0105, \u012fskaitant tu\u0161tum\u0105, kuri jam negali sukliudyti.<\/p>\n
Man 30 met\u0173. Jau turiu \u017eil\u0173 plauk\u0173. \u017di\u016briu \u012f juos ir suprantu, kad nuo\u0161ird\u016bs pergyvenimai be pasekmi\u0173 nepraeina. Kada nors stiprumo atsargos pasibaigs. Kada nors a\u0161 paliksiu \u0161i\u0105 \u017eem\u0119, \u0161iuos \u017emones, kuriuos myliu labiau u\u017e savo gyvenim\u0105, \u0161iuos gyv\u016bnus, kuriuos myliu labiau u\u017e kai kuriuos \u017emones, \u0161iuos kalnus su j\u0173 beribiu siaubu, \u0161i\u0105 j\u016br\u0105 su jos vandeniu. A\u0161 i\u0161keliausiu ir jie i\u0161keliaus, o kur mes visi susitiksime? Kur rasime vienas kit\u0105? Mylimoji \u2013 kur mes rasime vienas kit\u0105?<\/p>\n
U\u017esi\u0117mimai, kuriuos mes pasirenkame sau \u2013 atsimenu tuos laikus, kai a\u0161 tikrai ka\u017ekuo dom\u0117jausi. Mane domino u\u017esienio kalbos, matematika, fizika, ka\u017ek\u0105 ie\u0161kojau psichologijos etiuduose ir neoplatonik\u0173 filosofijoje, a\u0161 sugromuliuodavau man nepa\u017e\u012fstam\u0173 ir tolim\u0173 \u017emoni\u0173 istorijas, verkiau d\u0117l literat\u016bros heroj\u0173 nelaimi\u0173 ir buvau laimingas, kai jiems sek\u0117si ir jie buvo laimingi. \u017dinau daugyb\u0119 \u017emoni\u0173, kurie dar\u0117 t\u0105 pat\u012f iki man\u0119s ir t\u0119sia tai daryti iki \u0161iol. A\u0161 nesakau apie tuos, kurie daro tai esant reikalui – tai yra ka\u017ekieno profesija. A\u0161 sakau apie tuos, kurie randa atsip\u016btim\u0105. Ir a\u0161 nesuprantu. Juk pa\u017ei\u016br\u0117jus \u012f \u0161ias \u017einias garbingai, jie paver\u010dia pelenais. Ar persona\u017eai yra i\u0161galvoti ar ne \u2013 jie vis tiek lieka persona\u017eais. Mokslas yra tik mokslas. Viskas yra apribota mokymosi dalyku. Bet kuri veikla yra apribota savo dalyku. Anks\u010diau ar v\u0117liau siela nusiskurdina. Ai\u0161ku, galima d\u0117ti pastangas ir palaikyti savo interesus be galo ilgai, bet tik retomis sielos isl\u0117jimosi akimirkomis. Ta\u010diau kai energijos nuosl\u016bgio laikotarpis \u012fveiktas \u2013 tada tu v\u0117l esi vir\u0161\u016bn\u0117je, ir v\u0117l p\u016b\u010dia v\u0117jai i\u0161 vis\u0173 pusi\u0173 ir tave v\u0117l ne\u0161a ka\u017ekur. Gal a\u0161 ligonis? Bet ne, matau visus savo kelio etapus, viskas buvo padaryta s\u0105\u017einingai ir kad nebus kito rezultato; jeigu reik\u0117t\u0173 prad\u0117ti visk\u0105 i\u0161 naujo, pra\u0117i\u010diau vis\u0105 keli\u0105 i\u0161 naujo. Jeigu tai liga \u2013 tegul vadinasi taip. Rei\u0161kia a\u0161 m\u0117gstu TAIP sirgti. Rei\u0161kia nereikia atsi\u017evelgti. Rei\u0161kia reikia v\u0117l keltis ir eiti. Eiti sutikti save. Eiti niekur. A\u0161 visada nor\u0117jau myl\u0117ti. Tai tiesa, nors vaikyst\u0117j\u0117 labai to drov\u0117jausi ir iki \u0161iol slepiu tai nuo pa\u0161alini\u0173. A\u0161 visada nor\u0117jau myl\u0117ti. Ir visada ejau link to. Ar gali kitas \u017emogus pasakyti t\u0105 pat\u012f apie save? Nor\u0117\u010diau pa\u017ei\u016br\u0117ti \u012f tok\u012f \u017emog\u0173. Teoretik\u0173 koncepcijos, kurios veda tik \u012f apgail\u0117tin\u0105 savisaugos kompleksa, yra \u0161lyk\u0161tus man. Visada atsiras geradarbis, kuris lengvai paai\u0161kins mano poreik\u012f myl\u0117ti kaip paprast\u0105 savimeil\u0119, poreik\u012f kaupti d\u0117mes\u012f, atkreipt\u0105 \u012f save, kaip paprast\u0105 preki\u0173 apyvart\u0105, kur pagrindinis kapitalas \u2013 d\u0117m\u0117sys ir savigarbos jausmas. Ir ma j\u012f v\u0117lniai, tegul ai\u0161kina.<\/p>\n
O kas skaitys \u0161\u012f dalyk\u0105? Kas, i\u0161skyrus mane? Ties\u0105 pasakius, a\u0161 pats \u0161ito neskaitau, tai rei\u0161kia, kad niekas neskaitys? Kam a\u0161 tada ra\u0161au? Viltis, kad popieriaus lapas visgi nukeliaus iki gav\u0117jo, menka viltis, kad berib\u0117 bedugn\u0117 gali b\u016bti perkirsta popieriaus lapu, pagauta \u012fvyki\u0173 v\u0117ju l\u0117tai perskirs ne\u012fmanomas erdves ir pateks \u012f TAS rankas, prie\u0161ais TAS akis, ir taps prieinamu TAI \u0161ird\u017eiai.<\/p>\n
Vaikyst\u0117je kai ji maud\u0117si kojomis u\u017ekliuvo gleiv\u0117t\u0105 r\u0105sto gabal\u0105. Nuo \u0161iol ji bijo dugno, nors nebijo maudytis. Pabandykite suprasti \u0161\u012f pasakojim\u0105, pabandykite perskaityti j\u012f dar kart\u0105, i\u0161gyventi, ir j\u016bs pamatysite, kad ne\u017einomas ir nesuprantamas pasaulis persmelkia m\u016bs\u0173 gyvenim\u0105 ir i\u0161dumia \u0161alin \u2013 kas i\u0161dr\u012fs stoti \u0161io srauto kelyje? Kas i\u0161dr\u012fs b\u016bti nune\u0161tu juo? Mes kukliai sulankstome sparnus u\u017e nugaros, nes juos gali u\u017ep\u016bsti v\u0117jas, ir kaip tada mums i\u0161silaikyti ant \u017eem\u0117s? Kaip i\u0161silaikyti? Parodykite man \u017emog\u0173, kuris gal\u0117t\u0173 i\u0161silaikyti, \u017einodamas, kad priekyje yra ka\u017ekas neapsakomo, nepaprasto, neegzistuojan\u010dio. Kai sparnuose yra v\u0117jas \u2013 belieka tik skristi. Eilin\u0117 istorija, nutikusi su mergaite \u2013 ar gal\u0117jo ji tada \u017einoti, kad \u0161is \u012fvykis lyd\u0117s j\u0105 vis\u0105 gyvenim\u0105 kaip i\u0161tikimas \u0161uo? Ar mes jau\u010diame, kai ka\u017ekas vyksta su mumis, kad \u0161is \u012fvykis padarys mums nesuprantam\u0105, bet nei\u0161vengiam\u0105 \u012ftak\u0105 visam m\u016bs\u0173 gyvenimui? Kartais u\u017etenka atsitiktinio \u017evilgsnio, neskubaus \u017eod\u017eio, beveik varginan\u010dio susitikimo, beveik nematomo u\u017ekliuvimo \u2013 ir staiga tu supranti, kad KA\u017dKAS \u012fvyko. Joki\u0173 atribut\u0173 daugiau n\u0117ra. Kiek giliai bandytum pa\u017ei\u016br\u0117ti \u2013 nepamatysi nieko, bet vis tiek \u017einai \u2013 TAI \u012fvyko. Tai paslaptis. Tikroji paslaptis, kraujas stingsta ir kv\u0117pavimas suspaud\u017eia, kai bandai prie jos prisiartinti.<\/p>\n
Atsiranda dar vienas a\u0161, kai a\u0161 esu kalnuose \u2013 a\u0161 ir kalnas, kalnas, kuris tampa manimi. Atsiranda dar vienas a\u0161, kai manyje kovoja gyvenimo tro\u0161kimas ir polinkis \u012f mirt\u012f \u2013 jie kalbasi vienas su kitu kaip a\u0161 ir a\u0161. Atsiranda dar vienas a\u0161, kai myliu \u2013 esu tas, kuris myli ir tas \u2013 kur\u012f a\u0161 myliu.<\/p>\n
Yra silpnyb\u0117, kuri n\u0117ra tisklas, kuri yra silpnyb\u0117 tik tod\u0117l, kad vengia j\u0117gos kaip elemento, kuris u\u017etamsina suvokimo skaidrum\u0105 \u2013 \u0161i silpnyb\u0117 nieko neduoda, nieko nepraranda, \u0161i silpnyb\u0117 \u2013 tamprios \u0161akos lankstumo j\u0117ga. \u0160i silpnyb\u0117 yra lanksti j\u0117gos pus\u0117. \u012evairios mintis gimsta manyje, kai a\u0161 tiesiog \u017ei\u016briu \u012f tave. A\u0161 i\u0161p\u016bdy\u010diau jas, nes jos yra nekonstruktyvios ir neai\u0161kios, bet…norisi pasakyti garsiai. A\u0161 ned\u0117stau \u017eod\u017ei\u0173, a\u0161 gyvenu \u017eod\u017eiuose, kai sakau juos tiems, kas man patinka.<\/p>\n
Viskas, kas yra neai\u0161ku, suteikia dviprasmi\u0161k\u0173 daigi\u0173. Viskas, kas yra dviprasmi\u0161ka sukelia daugiareik\u0161mi\u0161kum\u0105, viskas, kas yra daugiareik\u0161mi\u0161ka duoda simfoni\u0161kum\u0105, simfoni\u0161kumas – harmoni\u0161kum\u0105, \u012fsiskverbim\u0105 \u012f i\u0161tirpim\u0105, pradingim\u0105 – n\u0117ra nieko am\u017eino tiek, kiek yra am\u017eina tai, kas pradingo.<\/p>\n
Ateina laikas, kai sapnai tampa gil\u016bs, daugiareik\u0161mi\u0161ki, kas atsibusdamas \u017einai \u2013 tai buvo tikroji realyb\u0117, o ana pseudorealyb\u0117, kuri anks\u010diau buvo tokia – k\u0105 gi, joje irgi yra tiesos, bet \u0161iuk\u0161li\u0173 dalis yra tokia didel\u0117, kad… Galima naudoti \u012fvair\u0173 kur\u0105 kaip varikl\u012f. \u0160iaip ar taip, norint pajud\u0117ti i\u0161 vietos \u2013 visos priemon\u0117s tinka \u2013 ir seksualinis spaudimas, ir vienatv\u0117s kan\u010dios, ir t.t. Ta\u010diau meil\u0117s energija padeda atlikti \u0161uol\u012f \u012f priek\u012f. Kaip s\u0105\u017einingas eksperimentuotojas, kaip \u017emogus, i\u0161metantis \u012f s\u0105vartyn\u0105 visk\u0105 netikr\u0105 be gailes\u010dio, kuris negailestingai suteikia kan\u010di\u0173 sau ir kitiems, beie\u0161kant tiesos \u2013 a\u0161 u\u017etikrinu \u2013 meil\u0117 \u2013 tai vienas i\u0161 labiausiai pritrenkian\u010di\u0173 dalyk\u0173, su kuriuo man teko susidurti. Kai \u012fvyksta protr\u016bkis, o jis \u012fvyksta tik vien\u0105 kart\u0105 – tada d\u0117mesys tampa artimu meil\u0117s draugu, ir visa mano esyb\u0117 dreba ir vibruoja d\u0117l naujo gyvenimo; sapnai tampa gyvenimo dalimi, ir dar daugiau…Be abejo, turiu omeny toki\u0105 meil\u0119, kuri skiriasi nuo \u012fprastos meil\u0117s \u2013 meil\u0117s-nuosavyb\u0117s. Kaip savo sielos in\u017einierius \u2013 a\u0161 sakau sau \u2013 b\u016btent \u0161\u012f varikl\u012f imu savo ma\u0161inai. Kaip magas \u2013 a\u0161 matau, kad nepaprasta giluma eina \u012f mane, kaip \u017emogus a\u0161 jau\u010diu, kad tai yra sav\u0119s realizavimas, ir tai mano laim\u0117.<\/p>\n
A\u0161 galiu daug k\u0105 matyti ir matau daug dalyk\u0173, bet a\u0161 tiesiog ne\u017ei\u016briu ten \u2013 \u012f ateit\u012f, \u012f tai, kas ir kaip bus. Juk nesu dievas, a\u0161 tik vaikas, kuris k\u0105 tik gime samadhi. Ir man sunku i\u0161laikyti neutralumo jausm\u0105 tam, k\u0105 a\u0161 matau; da\u017enai man atrodo, kad a\u0161 negaliu trukdyti savo intelektui, savo kvailam \u017emogi\u0161kam instinktui “padaryti visk\u0105 geriausiai”, ir \u012fsiki\u0161u \u012f paslapt\u012f, pa\u017eeid\u017eiamas sraut\u0105. Tod\u0117l a\u0161 pasirinkau atid\u0117ti savo matym\u0105 tol, kol a\u0161 busiu visi\u0161kai tikras, kad nebandau \u012fsiki\u0161ti, nebandau ka\u017ek\u0105 PADARYTI su pamatytu, kitaip viskas dingsta, susibanalina, nueina tas neatsitiktinumas.<\/p>\n
Atsikos\u0117j\u0119s, pakilau nuo \u017eem\u0117s, ir apsivynioj\u0119s striuke, nu\u0117jau ties pami\u0161ke. M\u0117lyna \u017eol\u0117, med\u017eiai, augantys \u0161aknimis auk\u0161tyn, e\u017eeras, u\u017egriuv\u0119s mane savo sunkiu krantu \u2013 viskas lyd\u0117jo, viskas \u010der\u0161k\u0117jo, viskas staug\u0117 ir pliu\u0161keno. Gyvenimas tryk\u0161te, pasaulis dauginosi, \u0161irdis skaud\u0117jo. Reikia padaryti vien\u0105 \u017eingsn\u012f. Reikia padaryti tik vien\u0105 \u017eingsn\u012f. Ne\u017einau kur, bet reikia. Yra \u017eingsnis, kurio negalima padaryti ka\u017ekur. Jeigu \u0161is \u017eingsnis \u2013 ka\u017ekur, neabejotinai jis ne ten. A\u0161 kartojau \u0161iuos \u017eod\u017eius kaip u\u017ekeikim\u0105, kaip masal\u0105. \u017dingsnis negali b\u016bti padarytas ka\u017ekur. \u017dingsnis turi b\u016bti padarytas. Ir viskas. Tiesiog padarytas. Paprastas \u017eingsnis. Bet koks paradoksas. \u0160tai paprastas supuv\u0119s \u012fprast\u0173 veiksm\u0173 nesuvokimas. A\u0161 m\u0117gstu paprastus \u017eod\u017eius, a\u0161 vertinu paprastus jausmus, a\u0161 matau meil\u0117s pirmaprad\u012f paprastum\u0105 \u2013 ir dabar man reikia pasistengti ir i\u0161mokti daryti paprastus \u017eingsnius.<\/p>\n
Pirm\u0105 kart\u0105 \u0161i id\u0117ja gim\u0117 labai seniai, kai ji dar buvo ro\u017eine pasaka, bet tada a\u0161 buvau labiau tiriamu objektu, nei tyrin\u0117toju. Metai b\u0117go, pasaka i\u0161likdavo pasaka, bet at\u0117jo laikas, kai nebegal\u0117jau laikyti save pasyviu mano \u012fsivaizduojam\u0173 \u012fvyki\u0173 dalyviu. O v\u0117liau buvo ilgas ir ne\u012fdomus kasdieninis gyvenimas, kuris daug ko u\u017egniau\u017e\u0117 mano savitum\u0105. Bet vien\u0105 nuostabi\u0105 akimirk\u0105 mano sena, beveik mirusi svajon\u0117 atgim\u0117 nauju pavidalu, ji u\u017estojo mano akis, ir a\u0161 negal\u0117jau galvoti apie k\u0105 nors kit\u0105.<\/p>\n
Tokiu b\u016bdu tarp pusry\u010di\u0173 ir piet\u0173 pri\u0117miau sprendim\u0105 sukurti nauj\u0105 pasaul\u012f. Emocija \u2013 tai daiktas, turintis pratisum\u0105 \u2013 pratisum\u0105 laike, o i\u0161gyvenimas visada yra momentinis, jis visada gyvena tik \u010dia ir dabar. I\u0161gyvenimas \u2013 tai ta\u0161kas su nuliniu pratisumu. Tai katarsis. I\u0161gyvenimo galia susitelkia akimirkoje, ten, kur n\u0117ra nei praeities, nei ateities, kaip kovinio kin\u017ealo j\u0117ga susitelkia jo a\u0161menyse \u2013 ta\u0161ke, kuris neturi pratisumo.<\/p>\n
Ka\u017ekokios negeros am\u017einyb\u0117s akivaizdoje \u2013 visa tai yra \u0161urmulys. Vis vien anks\u010diau r v\u0117liau \u2013 \u0161iandien, rytoj, poryt \u2013 teks tyliai atsis\u0117sti ir vienut vienas suprasti \u2013 dabar a\u0161 s\u0117d\u0117siu ir skai\u010diuosiu ne valandas, o minutes. Tada viskas greitai pasibaigs. Viskam yra ribos.<\/p>\n
Jeigu neprisiri\u0161tum\u0117me prie tam tikros gyvenimo akimirkos, emocijos u\u017eleid\u017eia viet\u0105 i\u0161gyvenimams, nes emocijos visada yra pasekm\u0117; emocijos \u2013 tai i\u0161gyvenim\u0173 \u012fsis\u0105moninimo produktas, netgi tuo atveju, kai tai vyksta nepastebimai. O tyras i\u0161gyvenimas stulbinan\u010diai skiriasi nuo emocij\u0173 \u2013 tai gyvenimo esm\u0117; tyraus i\u0161gyvenimo praktik\u0105 skiria tik vienas \u017eingsnis nuo Samadhi. Per\u0117jimas prie tyraus i\u0161gyvenimo – jauti, kaip staiga u\u017egniau\u017eia kvap\u0105 ir tu nukrenti \u012f ypating\u0105 gilum\u0105, pripildyt\u0105 nepaprastu gyvenimo pilnumu. Svarbiausia \u0161io i\u0161gyvenimo kokyb\u0117 yra pilnumas. Tu sprinki pilnumo poj\u016b\u010diu, tu jauti, kad tai yra ribin\u0117 realizacija. Pasaulis atveria savo nepaprast\u0105 gilum\u0105.<\/p>\n
Yra \u0161ansas, kuris yra vienpusi\u0161koje meil\u0117je. Juo galima pasinaudoti tik tada, kai eini prie savo i\u0161gyvenimo be baim\u0117s ir priekai\u0161to. Pa\u010diame nevilties d\u0117l vienpusi\u0161kos meil\u0117s dugne guli did\u017eiulis lobis, kuris yra prieinamas tik stipriems ir aistringiems \u017emon\u0117ms, galintiems taip giliai nusileisti d\u0117l jo. \u0160is u\u017edavinys skirtas stipriems \u017emon\u0117ms, ta\u010diau i\u0161 kitos pus\u0117s b\u016btent \u010dia auga j\u0117ga.<\/p>\n
Kai gird\u017eiu merginos riksm\u0105 lauke – toli, vos girdima, ir neai\u0161ku – ar tai i\u0161dykavimas, ar \u0161aukimas \u2013 man visada atrodo, kad kvie\u010dia mane, kad ka\u017ekas nebeturi j\u0117g\u0173 tvertis, ji i\u0161\u0117jo \u012f lauk\u0105 ir tiesiog r\u0117kia, tikisi, kad a\u0161 i\u0161girsiu. A\u0161 pritildau muzik\u0105 ir mintis, sustingstu viduje, \u012fsiklausau ir laukiu; norisi greitai apsirengti, i\u0161b\u0117gti \u012f lauk\u0105 ir su\u0161aukti \u2013 a\u0161 \u010dia!!!<\/p>\n
Kalnai at\u0117m\u0117 i\u0161 man\u0119s or\u0105, meil\u0117 at\u0117m\u0117 i\u0161 man\u0119s \u017eem\u0119, \u017emon\u0117s at\u0117m\u0117 i\u0161 man\u0119s tik\u0117jim\u0105, skausmas at\u0117m\u0117 i\u0161 man\u0119s vilt\u012f. Kai bej\u0117gi\u0161kai atgniau\u017ei kum\u0161t\u012f ir viskas, k\u0105 tu laikai \u2013 i\u0161slysta i\u0161 tavo rank\u0173, \u017ei\u016br\u0117damas \u012f tu\u0161\u010dias rankas a\u0161 matau, kad viskas prarasta \u2013 rankos v\u0117l jau\u010dia, viskas, kas buvo prarasta v\u0117l atgyja manyje. Yra ka\u017ekas, ko negali prarasti, bet kiekvien\u0105 kart\u0105 prarasdamas a\u0161 pamir\u0161tu apie tai. Kiekvien\u0105 kart\u0105 prisimenu, kai v\u0117l atsirandu \u0161ioje \u017eem\u0117je.<\/p>\n
A\u0161 pasteb\u0117jau, kad Akutagava, nor\u0117damas i\u0161reik\u0161ti nei\u0161rei\u0161kiam\u0105 \u012fvyki\u0173 vientisum\u0105, panaudojo dalelyt\u0119 \u201e-no\u201c (bet): \u201eAru sigure-no furu ban-no koto des\u201c. O a\u0161, \u017ei\u016br\u0117damas \u012f tai, k\u0105 pats para\u0161iau, matau, kad naudoju jungtuk\u0105 “ir”, ir da\u017enai nepaisau kableli\u0173 \u2013 nepertraukiamumas man yra brangesnis u\u017e ra\u0161tingum\u0105. Kuo toliau, tuo labiau man trukdo kableliai – tada, kai jie nei\u0161rei\u0161kia \u012fprastos pauz\u0117s.<\/p>\n
Pat\u012f pirm\u0105 kart\u0105 a\u0161 i\u0161 karto gal\u0117jau nusigr\u0119\u017eti ir i\u0161eiti. Ir viso \u0161ito neb\u016bt\u0173 buv\u0119. B\u016bt\u0173 vien u\u017esl\u0117ptas neatlikt\u0173 veiksm\u0173 ilgesys, kaip sav\u0119s i\u0161davimas, bet tai tikriausiai b\u016bt\u0173 ne taip skaudu. Ta\u010diau \u0161is pasirinkimas ne man. O \u0161itas tikriausiai man.<\/p>\n
Tomis akimirkomis, kai s\u0117d\u017eiu mi\u0161ke prie lau\u017eo, at\u0117j\u0119s su palapine kelioms dienom arba kelioms valandom pab\u016bti gamtoje pas\u0117d\u0117ti po \u016b\u017eian\u010diais med\u017eiais, paskaityti knyg\u0105 arba ramiai pagalvoti apie savo gyvenim\u0105, kai mano mintys koncentruojasi ir negr\u012f\u017eta \u012f miest\u0105, prie r\u016bpes\u010di\u0173 \u2013 esu susikaup\u0119s, jau\u010diu \u0161vie\u017eio v\u0117jo kvap\u0105, jau\u010diu kaip tiesiai stovi pu\u0161ys, kaip samanos pakloja \u017eem\u0119, ir i\u0161orinis \u0161vie\u017eumas pereina \u012f vidin\u012f. Kai gr\u012f\u017et\u0173, vis\u0105 tai atne\u0161u su savimi. A\u0161 nieko nenoriu jausti savo, tod\u0117l ten, kur kiti negali i\u0161tr\u016bkti i\u0161 \u0161urmulio, a\u0161 jau\u010diuosi keliautoju prie lau\u017eo \u2013 laisvu, susitelkusiu, \u0161vie\u017eiu ir atsiskyrusiu.<\/p>\n
\u0160tai vardai, kurie visada i\u0161lieka artimi man, nepaisant nieko \u2013 to k\u016br\u0117jai, kas gyvena manyje, kas gyvena manimi: Akutagava, Kobo Abe, Kavabata, Faulz, Kastaneda, Nikoll, Ljosa, Fri\u0161, Kri\u0161namurti, Suzo, Tauler, O\u0161o, Nic\u0161\u0117, Ramakri\u0161na, Milarepa, Gazdanov… Tai hipnozin\u0117 vard\u0173 eil\u0117, kuriuos i\u0161tardamas a\u0161 sustingstu ir kar\u0161tas \u0161erk\u0161nas apdengia mano \u0161ird\u012f – jau\u010diu save viduje, matau berib\u0119 eil\u0119, gird\u017eiu griausming\u0105 tyl\u0117jim\u0105, einanti nuo \u0161irdies prie \u0161irdies, gird\u017eiu, kaip \u0161is griaustinis nuskamba kri\u0161toline tyla raudonos spalvos.<\/p>\n
Kartais, kai atsibundu jau\u010diuosi keistai po sapno, ir, jeigu neliesiu galv\u0105 rankomis, nejud\u0117siu kur\u012f laik\u0105 ir pasiduosiu pusmiegam snauduliui, galiu leisti \u0161iam poj\u016b\u010diui pasireik\u0161ti \u0161iek tiek ai\u0161kiau. Kaip atrodo, \u0161is poj\u016btis n\u0117ra susij\u0119s nei su sapno siu\u017eetu, nei su ka\u017ekuo kitu \u2013 jis yra keistas, ateina i\u0161 labai giliai \u2013 ir a\u0161 i\u0161gyvenu ji \u0161iek tiek su nerimu, nes jis yra labai nepana\u0161us \u012f visk\u0105, su kuo teko susidurti b\u016bdravimo b\u016bsenoje arba sapno realyb\u0117je. Atrodo, kad jis ateina i\u0161 labai giliai. Gr\u0117smingas poj\u016btis \u2013 baiminantis ir patrauklus vienu metu. Baiminantis, tod\u0117l, kad jis ne\u0161a gr\u0117sm\u0119 viskam, kas yra u\u017e jo rib\u0173 \u2013 kuo stipresnis individualumo poj\u016btis, tuo labiau plok\u0161\u010diu \u0161e\u0161\u0117liu jis atrodo. Patrauklus, tod\u0117l, kad ten eina mano kelias, tod\u0117l, kad tai yra \u012fsiskverbimas \u012f tiesiogin\u012f tu\u0161tumos i\u0161gyvenim\u0105, kuri visk\u0105 u\u017epildo.<\/p>\n
Vieni\u0161as keliautojas i\u0161skirstytuose pasauliuose.<\/p>\n
Manoma, kad moteris gyvena jausmais. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 jausmai gyvena moterimi. Manoma, kad vyras turi b\u016bti stiprus. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 j\u0117ga reikalauja vyro ant stalo \u2013 jai reikia maisto. J\u0117ga paima \u0161akut\u0119 \u012f rank\u0105 \u2013 garb\u0119, peil\u012f – orum\u0105, padeda ant l\u0117k\u0161t\u0117s \u2013 pirmenyb\u0119, ir skaniai kramto. J\u0117ga, jausmai \u2013 jie nori gyventi ir jiems reikia maisto. Ta\u010diau a\u0161 nesu link\u0119s \u012f tok\u012f pasiaukojim\u0105 – a\u0161 i\u0161lendu i\u0161 l\u0117k\u0161t\u0117s, palieku ten savo drabu\u017eius ir i\u0161einu. Tegul v\u0117jas i\u0161gydo mano \u017eaizdas, tegul jis i\u0161trina mano vard\u0105, nupai\u0161yt\u0105 ant sm\u0117lio, ir tada j\u0117ga neras man\u0119s. \u017daid\u017eiu sl\u0117pyni\u0173. A\u0161 v\u0117l vaikas. A\u0161 burbuliuoju, \u017ei\u016briu \u012f saul\u0119 ir krutinu pir\u0161tukais polaid\u017eio vandenyje. Jo veidrodinis pavir\u0161ius sako man ka\u017ek\u0105, ta\u010diau man to nereikia.<\/p>\n
\u012et\u016b\u017eis \u2013 mano i\u0161tikimas draugas. A\u0161 nesuprantu bevilti\u0161kai mandagi\u0173 \u017emoni\u0173, kurie k\u016bria santykius su kitais \u017emon\u0117mis taip, kaip \u0161akalas \u017ei\u016bri \u012f savo \u0117dal\u0105 \u2013 nors apdvisusi, bet visgi m\u0117sa. Nepriimu mandagum\u0105 d\u0117l mandagumo, bendravim\u0105 d\u0117l bendravimo. A\u0161 galiu b\u016bti \u0161iurk\u0161tus, galiu b\u016bti \u0161velnus, galiu b\u016bti \u012fnir\u0161\u0119s, kai \u012fnir\u0161is yra nukreiptas \u012f sien\u0173 tarp sav\u0119s is savo paties kvailumo griovim\u0105. Kur pradingo \u012fnirtingi \u017emon\u0117s? Vyre, kur tavo kiau\u0161ai? Moterie, kur tavo nagai? \u012enir\u0161is n\u0117ra agresija, neapykanta arba susierzinimas, \u012fnir\u0161is nesuderinamas su visu \u0161itu \u0161lam\u0161tu. Neapykanta, agresija, susierzinimas \u2013 tai naikinantys ir sekinantys jausmai, jie padaro \u017emog\u0173 bej\u0117giu, tod\u0117l, kad jie yra atvirk\u0161\u010dioji tro\u0161kimo tur\u0117ti pus\u0117, jie i\u0161rei\u0161kia vartotoji\u0161kas pretenzijas pasauliui. Jeigu pasaulis ne toks, kokio a\u0161 noriu \u2013 d\u0117l to a\u0161 tampu susierzintu arba agresyviu. \u012enir\u0161is \u2013 visai kita. \u012enir\u0161is \u2013 tai ant\u017emogi\u0161kas vis\u0173 savo j\u0117g\u0173 \u012ftempimas besistengiant prapl\u0117\u0161ti skraist\u0119, tai \u0161viesos siekimas, \u012fnir\u0161io siekimas. \u012enir\u0161is \u2013 \u0161viesus jausmas. \u012enir\u0161is yra paskutinis, netek\u0119s vilties \u0161uolis, \u012ftempus visas meil\u0117s ir \u0161velnumo j\u0117gas. Tas, kas negali b\u016bti be galo \u0161velnus, negali b\u016bti \u012fnir\u0161usiu i\u0161 tikr\u0173j\u0173; tas, kas negali atiduoti savo gyvenim\u0105 vardan paties gyvenimo, tas negali b\u016bti \u012fnir\u0161usiu. Tas \u017emogus, kuris nepaj\u0117gia pasiaukoti d\u0117l pirmo sutikto, kurio \u017evilgsnyje mato savo likimo atspind\u012f, tas negali b\u016bti \u012fnir\u0161usiu. \u017dmogus, kuris siekia, kuris atiduoda vis\u0105 savo siel\u0105 \u012f meil\u0119 ir \u012f poreik\u012f myl\u0117ti – tas yra gabus \u012fnir\u0161io jausmui, o visa kita pernelyg menka, kad gal\u0117t\u0173 sukelti \u012fnir\u0161\u012f, o menkas negali b\u016bti \u012fnir\u0161usiu. Tas, kas negali susikoncentruoti, negali b\u016bti \u012fnir\u0161usiu. \u012enir\u0161is n\u0117ra i\u0161maningas, tod\u0117l b\u016btent jis gali i\u0161traukti mane u\u017e mano mirties rib\u0173. \u012enirtingas budda. \u012enir\u0161is praryja tu\u0161\u010dius ir tariamus dalykus su visa manta – \u012fnir\u0161\u0119s \u017emogus neturi laiko nei mandagumams, nei padorumui – jis griau\u017eia sien\u0105 dantimis – koks \u010dia gali b\u016bti padorumas! \u012enir\u0161is negali b\u016bti nukreiptas \u012f ka\u017ek\u0105 tu\u0161\u010di\u0105 arba i\u0161galvot\u0105 \u2013 jis nusisuks ir nueis. Pats \u012fnir\u0161is yra atrankus \u2013 jis gimsta susir\u0117mime su mirtimi. B\u016btent d\u0117l to \u012fnir\u0161is negali b\u016bti nukreiptas \u012f kit\u0105 \u017emog\u0173 \u2013 jis gali b\u016bti nukreiptas \u012f kvailum\u0105, kuris \u017eudo siel\u0105 ir i\u0161sausina \u0161ird\u012f; tod\u0117l nesvarbu, \u0161is kvailumas yra manyje arba tavyje.<\/p>\n
\u0160iame rate yra sukrio\u0161usi trobel\u0117, kur \u201egyvena\u201c apsamanoj\u0119 seneliai \u2013 j\u0173 barzdos \u2013 am\u017einyb\u0117s srov\u0117 ir j\u0173 \u0161irdys yra abejingos. Senatv\u0117 palaimina juos \u2013 ji negali prieiti prie j\u0173 paprastumo nepriekai\u0161tingumo \u2013 ji negali susendinti tai, kas nesikabina u\u017e jaunatv\u0117s; energija negali palikti j\u0173, tod\u0117l, kad jie patys nusiunt\u0117 j\u0105 \u0161alin, j\u0117gos negali j\u0173 i\u0161duoti \u2013 jie patys seniai jas i\u0161dav\u0117, atsidav\u0119 \u012f begalinio silpnumo rankas. J\u0117gos riba yra pirmapradiniame silpnume\u2014kas gali \u012fveikti \u0161i\u0105 perk\u016bni\u0161k\u0105 j\u0117g\u0105 su absoliu\u010diu silpnumu? Kai \u017emogus atidav\u0117 visk\u0105 \u2013 jis tampa nepa\u017eeid\u017eiamu, lyg nepa\u017eeid\u017eiama girait\u0117, kaip nepa\u017eeid\u017eiamos pievin\u0117s g\u0117l\u0117s. Prie\u0161 tok\u012f fakt\u0105 sugri\u016bna kalnai ir subyra t\u016bkstantmetin\u0117s uolos.<\/p>\n
Dangi\u0161kos spalvos melsvosios Bodhi \u017eem\u0117s – ko dar reikia?<\/p>\n
Kaip keista \u2013 a\u0161 valgau ir geriu, o gyvyb\u0117 vis tiek mane palieka. Kas liks po man\u0119s? \u017dinoma, \u017einoma…taip…A\u0161 \u0161ypsausi ir pritariu atmin\u010diai, kuri paslaugiai sako man:<\/p>\n
<\/p>\n
Kas liks po man\u0119s?<\/p>\n
Pavasar\u012f \u2013 g\u0117l\u0117s,<\/p>\n
Vasar\u0105 \u2013 gegut\u0117,<\/p>\n
O \u017eiem\u0105 \u2013 \u0161varus ir \u0161altas sniegas.<\/p>\n
<\/p>\n
Naturali anestezija \u2013 netrikdoma \u0161alta dykuma \u2013 ji yra kiekvieno \u017emogaus viduje, ir kai kan\u010dios tampa nepaken\u010diamos – siela pati randa keli\u0105 ir slidin\u0117ja \u0161ios \u0161altos tylumos link. Pasinerdamas ten, jauti beveik palaim\u0105 \u2013 n\u0117ra skausmo, nieko n\u0117ra. Beveik palaima. Tu\u0161\u010dia, kri\u0161tolin\u0117, bet beveik laim\u0117. Skambantis ni\u010dniekas. Ir tik \u0161is \u201ebeveik\u201c i\u0161lieka vieninteliu debes\u0117liu ramiame dangaus skliaute. A\u0161 galiu susitaikyti su \u0161iuo \u201ebeveik\u201c?<\/p>\n
Kiekvienas turi savo silpn\u0105 viet\u0105. Ir b\u016btent \u0161i vieta padaro j\u012f stipriu.<\/p>\n
Aplinkui \u0161m\u0117klos, \u0161m\u0117klos… Kaip netapti \u017emoni\u0173 nekent\u0117ju? Visi dreba nuo baim\u0117s, jeigu padarys \u017eingsn\u012f \u012f \u0161al\u012f, tai j\u0173 laukia ne\u017einomyb\u0117, galiausiai visi s\u0117di savo baloje. A\u0161 i\u0161\u0161liau\u017eiau i\u0161 savo balos \u2013 ir k\u0105? Nejaugi dabar prie\u0161 mane dilema -turiu palikti \u017emones arba sugr\u012f\u017eti \u012f bal\u0105? \u017dmogus gali galvoti, kad jis stato tiltel\u012f tarp seno ir naujo gyvenimo, ta\u010diau \u0161i\u0105 bedugn\u0119 ne\u012fmanoma \u012fveikti tilteliais, bet kuris tiltelis veda atgal, ir jis niekada neb\u016bna u\u017ebaigtas \u2013 bedugn\u0117 yra pernelyg plati tarp \u017einomo ir ne\u017einomo \u2013 tiesiog tai skirtingi gyvenimo b\u016bdai. Ir visi \u0161itie tilteli\u0173 pastatymai yra tik b\u016bdas save nuraminti ir u\u017emigdyti. Debugn\u0119 \u012fmanoma \u012fveikti tik \u0161uoliu \u2013 \u017e\u016btb\u016btiniu ir bevilti\u0161ku. Kas pasakys \u2013 esu pasiruo\u0161\u0119s? Kas nu\u0161oks i\u0161 pasakiusi\u0173j\u0173? Kiekvienas nu\u0161ok\u0119s pasiekia, bet tu ne\u017einai to, kol nenu\u0161oksi. Kur jau, gr\u012f\u017eti nebegaliu…\u012f kal\u0117jim\u0105 savo noru…tod\u0117l jau\u010diu, kad l\u0117tai, bet i\u0161einu vis toliau ir toliau. Tai, kas jaudina mane, tie horizontai prie\u0161ais mane \u2013 neb\u0117ra kam j\u0173 parodyti, nes norint juos pamatyti, reikia ma\u017eiausiai pakelti akis ir paleisti i\u0161 akira\u010dio \u0161aligatv\u012f su apvadais. Su kiekviena valanda a\u0161 bevilti\u0161kai tolstu \u2013 tik meil\u0117 gali sukurti ne\u012fmanom\u0105 ry\u0161\u012f per ne\u012fmanomas prarajas \u2013 tikiu tik meile i\u0161 pirmo \u017evilgsnio ir strimgalviais.<\/p>\n
Kai \u017ei\u016br\u0117jau \u012f jos akis ir ma\u010diau ten berib\u0119 meil\u0119 – kas ten buvo i\u0161 tikr\u0173j\u0173? Dabar a\u0161 turiu paklausto to sav\u0119s \u2013 ne, dabar a\u0161 turiu atsakyti sau \u012f \u0161it\u0105 klausim\u0105. Kai \u017ei\u016br\u0117jau \u012f jos akis \u2013 k\u0105 ma\u010diau jose i\u0161 tikr\u0173j\u0173? Galb\u016bt jos akys buvo tik veidrod\u017eiu, \u017ei\u016br\u0117damas \u012f kur\u012f a\u0161 ma\u010diau tik savo beprotyst\u0117s atspind\u012f? Akys, u\u017edengtos veidrod\u017eiu – ka\u017ekas yra jame – patiri nuobodul\u012f – pamatysi nuobodul\u012f, patiri aistra \u2013 pamatysi aistr\u0105. O kaipgi \u0161irdis, kaip \u0161irdis \u2013 nejaugi ji nesiver\u017eia laukan, nejaugi ji nenupl\u0117\u0161ia veidrodines apdangas? Tikriausiai ne, matyt baim\u0117 ir mirtis su\u0161oko savo \u0161vent\u0117je.<\/p>\n
Ten kur plona \u2013 neply\u0161ta. Jeigu tai \u2013 gilus gelian\u010dios meil\u0117s jausmas.<\/p>\n
Nem\u0117gstu jausm\u0105 sulyginti su supratimu. Juk supratimas susiaurina, nukerpa ir sukonkretina. Vienaip ar kitaip, supratimas atmeta vis\u0105 pasaul\u012f vardan sav\u0119s. O jausmas atvirk\u0161\u010diai, ne\u0161a savyje vis\u0105 pasaul\u012f, i\u0161si\u017ead\u0117damas detali\u0173. Visi daiktai atsiranda i\u0161 ne\u017einomos bedugn\u0117s ir per kiekvien\u0105 daikt\u0105 galima \u017evilgtel\u0117ti \u012f \u0161i\u0105 bedugn\u0119. Esu labiau link\u0119s \u017ei\u016br\u0117ti \u012f bedugn\u0117 per meil\u0119 \u2013 ne, pati meil\u0117 yra bedugn\u0117. Kai jausmas pasiekia auk\u0161\u010diausio ta\u0161ko, nutilu. Bet pasirodo, kad yra dar auk\u0161\u010diau, ir dar auk\u0161\u010diau…<\/p>\n
<\/p>\n
\u201ePaklaus \u2013 pasakysi.<\/p>\n
\u201eNepaklaus \u2013 pasakysi.<\/p>\n
Kas slepiasi tavo sieloje,<\/p>\n
Kilnusis Bodhidharma?<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
\u010carlzas Darvinas gim\u0117 1809 metais. Tai \u017eymus mokslininkas, para\u0161\u0119s darb\u0105 \u201eR\u016b\u0161i\u0173 atsiradimas”, kuriame pirm\u0105 kart\u0105 buvo suformuluota ir i\u0161studijuota evoliucijos teorija. \u0160i teorija buvo paskelbta 1859, bet nepaisant to laiko mokslin\u0117s minties paramos, buvo \u012fnirtingai u\u017epulta teologais. Darvinas para\u0161\u0117 daug kit\u0173 mokslini\u0173 darb\u0173. Jis yra palaidotas Vestminsterio abatijoje. Neduok Dieve tapti tokia pastraipa enciklopedijoje. I\u0161eidamas […]<\/p>\n","protected":false},"author":4,"featured_media":0,"parent":12839,"menu_order":0,"comment_status":"open","ping_status":"closed","template":"","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"class_list":["post-12841","page","type-page","status-publish","hentry"],"acf":[],"yoast_head":"\n