Skiriamoji sąmonė

04-01 Bendras skiriamosios sąmonės nagrinėjimas.

Kai aš atskiriu knygą nuo stalo, mėlyną nuo geltono, tokiu būdu pasireiškia sugebėjimas atskirti – “skiriamoji sąmonė” (“SS”). Mintys, norai, emocijos, pojūčiai ir SS sudaro pilną suvokimų rinkinį, kurį aš vadinu terminu „asmenybė“.

SS gali būti mechaniška ir nušvitusia. Mechaniška SS („mSS“) iškyla iš įpratimo, mechaniškai perimto, ir kai nebūna NšS. Pavyzdžiui, žiūrėdami į medį mes sakome, kad lapai, šakos ir kamienas yra jo dalys, t.y. skiriame kai kurias suvokimų visumas į skirtingas grupes, kurios yra susijusios tarpusavyje ir formuoja visybę su pavadinimu “medis”. Automobilio, stovinčio prie medžio, mes neskiriame kaip jo dalies, nes kai mes žiūrime į bet kokį medį, beveik visada matome lapus ir šakas, bet labai retai matome automobilį. Toks skirimas nėra mSS, todėl, kad remiasi stebėjimais ir patirtimi. Bet niekam nedingteli manyti, kad grožio jausmas gali būti medžio dalis, nors kiekvieną kartą, kai žiūriu į medį, aš patiriu grožio atspalvių antplūdį (be abejo, tuo pačiu metu aš patiriu NšS), ir kiekvienas grožio antplūdis turi savo nepakartojamą atspalvį, kaip ir bet kuris lapas arba šaka. Priežastis, dėl kurios mes neskiriame didžiulį grožio jausmo atspalvių kiekį slypi tame, kad mes patiriame jį labai retai, todėl neturime suformuoto įpročio skirti atspalvius, šie atspalviai tiesiog nepasireiškia. mSS pavyzdys būtų toks – netgi tas žmogus, kuris patiria daugybė grožio jausmo atspalvių, vis tiek nemano, kad grožio jausmas yra medžio dalis, todėl, kad mes pernelyg įpratome manyti, kad grožio jausmas yra „dalis mūsų“.

NE, koncepcijų, mechaniškų norų, „blogos savijautos“ (t.y. neigiamų pojūčių) šalinimu proceso metu, įskaitant NšS patyrimo akimirkas, mSS užleidžia vietą nSS, kuri pradeda vystytis tokiu būdu, ir tuo pačiu:

а) nepagrįsti skirimai yra peržiūrimi ir pašalinami. Pavyzdžiui, krūtinės skirimas kaip „padoriai atrodančios“, jeigu speneliai yra uždengti, ir „nepadoriai atrodančios“, jeigu jos apnuogintos yra šalinamos atsiradusiu aiškumu, kad toks skirimas yra nepagrįstas, ir atsiradus džiaugsmingam norui pašalinti šį skirimą.

b) patirtimi pagrįsti skirimai nors ir išlieka, bet nedominuoja tiek, kiek jie galėtų užstoti kelią alternatyviam skirimui. Pavyzdžiui, aš galiu “matyti medį“ kaip šakų ir lapų visumą, o galiu pagal savo norą pradėti „jį matyti” dar kaip šešėlių ir tarpų visumą, pro kuriuos matosi dangus.

c) atsiranda vis didesnio NšS atspalvių kiekio skirimas.

d) atsiranda naujų NšS skirimas

e) atsiranda naujų, pastovių ir tarpusavio susijusių suvokimų visumos, kurias galima pavadinti „nauji pasauliai“, skirimas. Tarp jų – sąmoningų sapnavimų pasaulis, astralinių suvokimų pasaulis ir daug kitų. Kai tik iškyla naujo pasaulio skirimas, atsiranda būsena, kurią galima pavadinti „aš tapau tuo“. Įmanomas vienalaikiškas skirtingų pasaulių skirimas, t.y. tą pačią akimirką galima būti ir asmenybe (t.y. tą akimirką yra penkių suvokimų grupių (skandhų), formuojančių asmenybę) ir kita būtybe kitame pasaulyje (t.y. tą akimirką yra kitų suvokimų grupių skirimas).

Skirimo suvokimo pagal ciklus praktika („Skirimo SpC“) yra efektyvi mSS silpninimo ir nSS lavinimo praktikoms. Pavyzdžiui, tamsiame kambaryje tu sukiesi aplink ašį kelis kartus, ir galų gale nežinai kaip orientuotis – ar priešais tave yra langas, ar siena. Iš pradžių esi įsitikinęs, kad priešais tave yra langas, bet vėliau jis keičiasi ir tu tiki, kad priešais tave yra siena. Ir taip daug kartų. Arba tavo partneris pasilenkia prie žemės ir apsimeta, kad kažką pakelia ir sugniaužią kumštyje – iš pradžių formuojasi įsitikinimas, kad kažkas yra jo kumštyje, o vėliau – atvirkščiai. Tikslas yra suformuoti kuo stipresnį įsitikinimą. „Įsitikinimas“ yra aiški SS fiksacija, t.y. kai SS yra pastoviai užfiksuota, ir atsiranda būsena, kurią mes vadiname „įsitikinimu“.

Tipiškas mSS pavyzdys – skirimas į „suvokimo subjektą“, „suvokimo objektą“ ir „suvokimo procesą“. Tokio skirimo panaudojimas mūsų buityje yra efektyvus, bet dar yra tikslinga (NšS pasiekimo, aiškumo, nSS lavinimo atžvilgiu) suprasti, kad tai yra tik vienas skirimo būdas, tuo tarpu egzistuoja tik suvokimas, kuris vadinasi “matau kalną” ir nėra suvokimų “kalnas”, “aš”, “matau”, todėl nSS lavinimui padeda įsitikinimų „aš“, „matyti“, „kalnas“ egzistuoja, pakeitimas į įsitikinimą, kad yra tik vienas suvokimas, kurį mes vadiname „aš matau kalną“.

Dar viena efektyvi praktika – „ne-upės, ne-kalnai“ praktika. Vaikščiodama gatve, vietoj žodžio „medis“ tu sakai „ne-medis“, vietoj „šuo“ – „ne-šuo“ ir daugiau nieko – tik žodžių kaitą su priešdėliu „ne“, t.y. tu nesistengi pajausti kažką neįprasto, todėl po tokios praktikos neatsiranda pervargimas ir iškyla naujos nSS laisvės, NšS.

Analogiška praktika – akivaizdų dalykų lygiagrečio fiksavimo praktika. Žiūrėdamas į kalną, sakai –kalnas – tai daug akmenų“. Taip yra neabejotinai, tuo galima lengvai įsitikinti. Prisimindamas žmogaus veidą, kuriam jauti švelnumą, grožio jausmą, atsidavimą, sakai: „jo veidas – mėsos gabalas“, kas yra visiška teisybė. Žmogaus atveju, tu esi įsitikinęs, kad jis yra ne tik mėsos gabalas, o kalno atveju tokio įsitikinimo nėra dėl mSS veiksmo. Panaši praktika atveria kelią į naujų suvokimų skirimą, nuo kurių mes atsitveriame su mSS pagalba, kurie dabar yra atskiriami esant kitiems suvokimams, susijusiems su visuma “kalnas”.

Dar viena efektyvi praktika – nuoseklus mechaniško vidinio pokalbio šalinimas („VP“). Kuo daugiau bus NE, kuo rečiau ir silpniau pasireikš NšS, tuo sunkiau bus tai atlikti.

Baimės dėl to, kad išsilaisvinimas nuo stereotipinių SS fiksavimų gali nukreipti tave visiškai ne į ta pusę yra nepagrįstos, kaip ir baimės dėl to, kad tu tapsi bejausme be NE – viskas tiksliai atvirkščiai.

nSS lavinimas (t.y.SS išsilaisvinimas nuo stereotipinių fiksacijų) rezonuoja su visais NšS, kas suteikia mums papildomo pagrindo vadinti tokią SS nušvitusia.

Džiaugsmingą norą skirti suvokimus ir tiksliai juos fiksuoti (neišgalvojant, nepripiešiant ir neišstumiant) aš vadinu nuoširdumu. NE, koncepcijos ir mechaniški norai yra nesuderinami su nuoširdumu.

Tarp nSS savybių išskirsiu šiuos: atsiranda įsitikinimas aplinkybėmis, kai paprastam skirimui nėra pagrindų, ir sekdamas šį įsitikinimą tu gauni labai norimų rezultatų. Pavyzdžiui, galima panorėti sužinoti – ką dabar patiria tam tikrą žmogus, ir pajausti įsitikinimą (ypatingos kokybės, kuris labai skirsis nuo konceptualinio, mechaniško įsitikinimo) tuo, ką jis patiria. Vėliau galima paklausti to žmogaus apie jo suvokimus tą akimirką, ir jo atsakymą palyginti su savo spėjimu (be abejo, žmogus neužsiimantis praktika, negalės nuoširdžiai apibūdinti savo suvokimų, jis tikriausiai panorės pripiešti arba išstumti suvokimus jo vietoje, arba nenorės jų fiksuoti – paprasti žmonės visada apgauna patys save). Galima paklausti – kaip tikslinga pasielgti, kad gautume maksimaliai norimo rezultato ir patirti tam tikro veiksmo tikslingumo įsitikinimą ir patikrinti jį. Galima, tik išgirdus iš ko nors apie nežinomo tau žmogaus minėjimą patirti įsitikinimą dėl jo suvokimų ir t.t. Tokia nSS savybę galima lavinti, derinti, valyti nuo iškraipymų, sąlygotų nuliūdimų. Tik tobula laisvė nuo NE leidžia vystytis šiai nSS savybei.

Kiekvienas žmogus turi galimybę patirti trumpalaikę išsilaisvinimo nuo mSS patirtį. Tarp miego ir būdravimo yra trumpi akimirka, kurią aš vadinsiu “susiliejimu“. Kai tu užmiegi, dar gali atskirti triukšmus – ūžauja vandenynas už lango, bėga vanduo vonios kambaryje, kažkas kalbasi už sienos. Tu gali atskirti vieną, kitą, antrą, trečią, t.y. šių suvokimų ribas. Jeigu kruopščiai pasekti užmigimo procesą, tam tikrą akimirką, kai tu jau beveik užmigai, gali užfiksuoti stebinantį reiškinį: ribos tarp suvokimų išnyko, ir jau nebėra vandenyno ūžimo, žmonių balsų ir vandens vonios kambaryje garso – viskas yra viename suvokime, kur nėra ribų – krito nSS tinklas, nSS sustabdyta ir kai tu visiškai užmiegi, atsiranda naujų skirimų, būdingų sapnų pasauliui.

Susiliejimo akimirkos pernelyg trumpos -–daugiausia kelios sekundės, be to, tu gali užmigti tik vieną iš šimto kartų taip, kad tau pavyktų tai padaryti lėtai, pamažu ir pajausti šią akimirką. Todėl bus tikslinga naudoti daugkartinio užmigimo praktiką – eini miegoti, o tavo partneris pažadina tave po kelių sekundžių tau užmigus (užmigimo akimirką galima nustatyti pagal būdingą kvėpavimo pasikeitimą). Galiausiai per vieną vakarą tu galėsi patirti kelias dešimtis susiliejimo patirtis, taip atsiminus laisvės nuo nSS „skonį“.

04-02 Užmiršimo praktika. Nušvitusių reginių atkūrimo praktika.

Bet kuris žmogus kiekvieną laiko akimirką tiksliai žino, kad jos vardas yra toks, jo tėvų – tokie vardai, mokėsi jis tam tikroje mokykloje, jo draugų vardai buvo tokie, jam tiek metų, jis yra ten, turi tam tikrų tikslų, tam tikri žmonės laukia kažko iš jo ir t.t. Didžiulis, chaotiškas informacijos gumulys, išperiantis, įkyrus, paranoidalinis, vidinis pokalbis, teikiantis peną NF, formuojantis mechanišką pasaulio vaizdą. Ir tik labai maža šios informacijos dalis yra įdomi ir norima. Aš noriu atminti džiaugsmingus norus, einamuosius tyrimus ir t.t., bet kam reikia atminti dabar – kokiame mieste ir kokioje šalyje esu, kiek man metų ir kokie yra kaimynų vardai? Ši informacija bus naudinga tada, kai jos reikės, bet kam reikia prisiminti ją nuolat?

Prisimink, kai kartais tu norėjai kažką prisiminti, bet tau niekaip nepavykdavo, pabandyk atkurti šią būseną. Paklausk savęs „koks yra mano vardas?“ ir pabandyk patirti būseną, kurios būdama negali nieko prisiminti. Kaip įprasta, tai pasirodys beveik neįmanomu dalyku, bet su treniruočių pagalba tu pasieksi pastovių rezultatų. Sudaryk iš jų formalią praktiką – atkurk vardo užmiršimą kas penkiolika sekundžių per visą pasirinktą laiko tarpą ir fiksuok tavo užmiršimo laipsnį pagal skalę nuo 1 iki 10.

Užmiršimo praktika sustiprins atmintį ir pavirs jį iš automatiško visokių šiukšlių surinkėjo į lankstų instrumentą.

Įgytus įgūdžius galima panaudoti nušvitusių reginių atkūrimo („NšR“) praktikoje. Rezonuojančius reginius su NšS galima sukomponuoti į vientisą vaizdą ir naudoti kaip galingą nušvitusį faktorių. Pavyzdžiui:

*) nuošalus Rusijos miestelis – vienas iš tūkstančių nepastebimų mažų miestelių. Šiltas, sausas ruduo, ramus parkas, nukritę lapai, dulkėtas kelias, palei kurį stovį suoleliai. Kai kur sėdi pasenę žmonės, kartais ateina jaunos mamos su vežimėliais, mažais vaikais. Sėdžiu ant vieno iš suolelių ir kopijuoju 70 metų pasenusį žmogų – drabužiai, judesiai, mimika – viskas byloja apie tai, kad esu senis, beveik išprotėjęs senis, kurčias, pusiau aklas. Kartais pro šalį bėgioja vaikučiai, bet aš jiems kaip išdžiuvęs medis, baldai, jie negalės prisiminti, kad aš čia sėdėjau. Be perstojo patiriu ekstatiškų NšS, atrandu naujų, užsiimu praktika, nuvedančia į begalinę kelionę. Aš niekam neįdomus, niekas nieko nelaukia iš manęs ir niekas manęs nepastebi. Pasaulis visiškai išspjovę mane, sukriošęs pusiau miręs senis niekam neįdomus ir niekam nereikalingas. Nėra reikalo daryti kažkam įspūdžių, nes įspūdis jau padarytas – pusiau miręs senas kelmas. Aš galiu visiškai atsiduodi praktikai nenukrypstant ir keliauti po neapsakomus išgyvenimus.

Toks ryškus vaizdas asocijuojasi su ryškiu siekimu, nuojauta, džiūgavimu, džiaugsmu dėl kovos. Bet jeigu aš „prisiminsiu“, kad esu jaunas žmogus, keliaujantis Himalajų krašte, kaip nebūtų keista, NšS susilpnės.

Kuo tikslesnis NšR, tuo lengviau jį išlaikyti, asocijuoti su NšS. Paprasto žmogaus atmintis, jos sugebėjimas įsivaizduoti siaubingai silpnas, ir kol tu nepradėsi jo lavinti, jis netaps rimtu instrumentu tavo praktikoje. Išvardysiu kai kuriuos pratimus, lavinančius atmintį ir vaizduotę:

1) “Žioplio“ žaidimas mintyse 5х5 (žaidžia dviese – 5х5 kvadrato centre rašome žodį iš penkių raidžių. Žaidėjai iš eilės prirašo po raidę prie esamų raidžių, kad gautųsi maksimaliai ilgas žodis, skaitomas visais būdais, išskyrus įstrižai. Laimi tas, kurio bendroji raidžių suma yra didesne).

2) Trimatis „Žioplio“ žaidimas mintyse 3х3

3) šachmatų žaidimas

4) šachmatų žaidimas mintyse

5) objektų detalių įsiminimas

Jeigu aš įsivaizduoju miško aikštę be išankstinio pasirengimo, jos vaizdas bus labai miglotas – įsivaizduojamas krūmas bus neapibrėžta žala dėme ir nieko daugiau. Todėl aš radau tikrą krūmą ir nuodugniai jį ištyriau, įsiminiau visas detales, ir vėliau bendras vaizdas tapo pastovesniu, jo rezonansas su NšS sutvirtėjo.

Kad galėtumei įsiminti tokį sudėtingą objektą kaip krūmas, reikia panaudoti analizę – suskirstyti jį į sąlygines sudedamąsias dalis ir jas pažymėti.

Balteglės krūmo aprašymas, kurį aš įdėjau į savo NšR prasideda taip:

Pirma šaka: eina vertikaliai į viršų; šiek tiek didesnė už delną; akies formos; viduryje – „liežuvis“, atskleidęs į kairę pusę, atsikiša į priekį; „plunksna“ prasideda virš liežuvio, stūkso atgal.

Antra šaka: prasideda ten, kur ir pirma; nuo pirmos eina aukštyn į dešinę 30 laipsnių kampu; siauros akies formos; apačioje – du „liežuviai“, kairinis ir dešininis, kairinis užeina iš galo už pirmos šakos ir užsideda ant jos taip, kad susidaro įspūdis, kad jis yra pirmos šakos dalis; kairiojo liežuvio galiukas ir dar du galiukai šalia trikampio kampuose – išdžiuvę; iš viršaus – plokščias keturmatis liežuvis su plunksna; prie pagrindo – mažyčiai sakų lašeliai; tris lapai iš kairės – iš karto po liežuvių – eina laipteliais; lapas iš dešinės priešais vidurinį laiptelį šiek tiek išsilankstęs atgal.

Ir taip toliau. Krūmas susideda iš 40 šakų. Be to, padalinu krūmą į didelius blokus ir darau bendrą jų aprašymą – iš pradžių apytikslį, o vėliau, kai viską įsiminiau, galiu grįžti ir toliau detalizuoti krūmą. Kiekvienas terminas turi savo apibrėžtą reikšmę, pavyzdžiui, „plunksna“ – tai lapas, kuris stūkso statmenai plokštumos, kurioje yra kiti balteglės lapai; „ausis“ – lapas, du kart ilgesnis už šalia esančių lapų; „liežuvis“ – galinės šakos lapai, esantys kartu plokštumoje, kuri guli statmenai plokštumai, kurioje prasideda šaka, ir taip toliau. Kai prisimenu krūmą, nuosekliai „apžiūrinėju“ jį nuo viršaus iki apačios, garsiai kartodamas jo aprašymą (mano pagalbininkas gali sekti tekstą – ar viską įsiminiau), tuo pačiu neįsimindamas aprašymo teksto, o „apžiūrinėdamas“ krūmą savo vaizduotėje, lyg vedžiočiau žibintuvėlio spinduliu. Kiekvieną kartą atsimindamas krūmą, aš pastebiu, kad „akiračio laukas“ plečiasi – „žibintuvėlio spindulys“ tampa plačiu, aš pradedu matyti visą šaką iš karto, o ne dalimis. O vėliau aš „matau“ dvi šakas ir taip toliau. Galiausiai, kai NšR aš įsivaizduoju šį krūmą, visas šia vaizdas atgyja, ypatingai kai jaučių simpatiją šiam krūmui, ir aš rekomenduoju būtent tokius objektus įdėti į savo NšR, kurie rezonuoja su NšS.

Po to aš pasirenku suoliuką, aprašau jį ir įsiminu tokiu būdu, ir taip toliau. Iš pradžių tai vyksta labai lėtai, bet menas pagauti ir atkurti reginius pamažu tobulėja.

Sąmoningame sapnavime aš galiu atkurti šios miško aikštės suvokimą ir būti joje, tai leis lengvai įšokti į NšS ir įgyti įdomios patirties.

04-03 Vidinio dialogo struktūra

Vidinį dialogą (VD) galima padalinti į dvi rūšis:

• Garsusis vidinis dialogas (GVD) – susideda iš pilnų žodžių, kurie yra tariami mintyse. Tokios žodžių mintys trunka nuo kelių sekundžių iki begalybės, bei pilno užsiciklinimo. GVD turinys yra žmogui suprantamas, t.y. žmogus gali atsakyti į klausymą „apie ką tu dabar galvoji“.
• Aklasis vidinis dialogas (AVD) – susideda iš žodžių santraukų ir vaizdų, turinčių nuo maždaug 1/30 sekundės ilgio iki trečdalio arba pusės sekundės, taigi pagauti šitų santraukų turinį neįmanoma.

Jeigu žmogus nori apie ką nors pagalvoti ir pradeda apie tai galvoti, tokį VD  pavadinsime „norimu“ (NVD). Visus likusius variantus VD pavadinsime „parazitiniais arba mechaniniais“ (MVD).

Kuo aiškiau išskiriama mintis, tuo labiau ji yra suprantama arba garsioji.

04-04 VD šalinimas

Visos NE, kurias jaučia žmogus, o taip pat NF, be perstojo maitina VD, daro jį nepertraukiamą, sandarų, alinantį. Jo negalima sustabdyti ir netgi neįmanoma padaryti jame pertraukos sekundę. AVD yra ypatingai sandarus ir jame nėra pertrūkių. Žmogus, kuris neturi patirties skirti savo suvokimus, gali kartais pagalvoti, kad jis gali nustoti galvoti, bet tuo metu jis tik nepastebi sandarių AVD sluoksnių – taip pat , kaip ir žmogus, kuris be perstojo, metų bėgyje patiriantis NF, nepastebi jo ir galvoja, kad jis NF nepatiria visai.

Vienintelis būdas, kad  VD galėtų atsirasti pertrūkiai, yra pasiekti nepertraukiamą NšF, kas nėra labai sudėtinga. Jeigu atkakliai ir ryžtingai šalinti NE, prisiminti save NšS ir siekti dešimčių NšS sušvitimų dienos metu, tai NšF  palaipsniui kils ir įsitvirtins. Tuo metu, kai NšF apsireiškia nepertraukiamai ir intensyviai, MVD pradeda silpti.

VD sulaikymas – mėgstama ezoterikų tema, t. y. tų žmonių, kurie nieko nenori savyje keisti, nenori sustoti jausdami NE, nenori patirti NšS, nenori pasiekti skaistybės ir nuoširdumo, o tik nori daryti žmonėms įspūdį savo ezoteriniais žodžiais ir jaustis labai svarbūs. Tai, kad žmogus patiria NE, neįmanoma paslėpti, jis yra ypač jaučiamas ilgiau su žmogumi pabendravus. O kaip paprastas žmogus gali patikrinti, ar kažkas turi VD? Niekaip. To priežastimi ir yra tai, kad ezoterikai labai mėgsta šią temą. Be to, aš galiu 100 % tikslumu pasakyti , kad iki tol , kol žmogus neišmoks nepriekaištingai ( t. y. mažiau nei per sekundę) šalinti NE, kol jis nepradės patirti dešimčių NšS sušvitimų dienos metu, kol nepradės patirti ilgalaikio intensyvumo NšF, net silpni pertrūkiai jo VD yra absoliučiai neįmanomi – ne tik AVD , bet ir GVD. Kažkokių netikėtų gudrybių būdu galima vienai, kitai sekundei sustabdyti tik pačias garsiausias mintis, bet ne daugiau.

04-05 Magnetinių bangų interpretacija ( kvantinės mechanikos žinios nereikalingos)

Įsivaizduok , kad tau prieš akis visą laiką kažkas mirguliuoja. To kažko yra labai daug ir jis yra toks nesiliaujantis, kad tu visiškai nieko negali aplinkui pamatyti – tiesiog negali išskirti konkretų vaizdą. Prieš tave mirguliuoja spalvingi taškai, brūkšneliai,  daugiakampiai – tiesiog chaotiškas šiukšlynas. Ir skverbiantis per tokį šiukšlių srautą, smulkūs kambario suvokimo gabaliukai, kuriame tu esi, niekaip nesusideda į vieną vaizdą. Toks žmogus, nepaisant to, kad jo rega yra gera ir jis galėtų puikiai suvokti pasaulį, dėl šito parazitinio mąstymo, faktiškai galėtų būtų kaip aklas. Ir jeigu jis nežinotų, kad kambarys egzistuoja, tai remiantis tik regos suvokimų interpretacija, jis galėtų ir nesuprasti, kad jis egzistuoja.

Tokį pat pavyzdį galima pateikti ir su garsais- jeigu visa laiką girdėti chaotišką garsų triukšmą, tai tarp jo nepavyks išskirti melodijos arba prasmingos kalbos- bus tik klegesys, čirškėjimas, kriuksėjimas ir kitos garsų šiukšlės.

Priminsiu, kad mūsų akys suvokia ne vaizdus o elektromagnetines bangas. Nuo objekto atsispindinti šviesa patenka į mūsų akis,  o po to įvyksta stebuklas- vaizdo suvokimas. Kaip tai įvyksta mes nežinome ir abejotina, kad kada nors sužinosime, kadangi kuo daugiau mokslas žino, kuo labiau praplatina pažinimo sferą, tuo didesnis pasidaro šitos sferos ir nežinomos srities sąlyčio plotas. Šitas pavyzdys labai tiksliai demonstruoja tai, kas vyksta moksle. Mokslas yra tai, kas leidžia mums suprasti, kiek daug mes nežinome.

Aišku, aplink mus yra daug tokių pat paslaptingų reiškinių. Kaip iš vandens, mineralų, oro, saulės šviesos ir sėklos atsiranda žalias sutvėrimas visiškai nepanašus į orą, šviesą ir mineralus. Kaip iš oro ir žolės atsiranda šitas juokingas pūkuotas snukelis- visiškai ne žalias. Kaip noras pakelti ranką, priverčia dirbti, keisti raumenų formą ir kelti ranką? Tai, kaip iš garsų bangų, siekiančių mūsų ausis gaunami žodžiai, kaip iš elektromagnetinių bangų gaunami vaizdai – yra irgi paslaptis.

Aišku mes galime pasakyti kad: a) į mūsų akis patenka elektromagnetinės bangos, b) dėka to įvyksta vaizdų suvokimas. Įvesime terminą „interpretacija“ taikant jį šitam reiškiniui ir šituo žodžiu pavadinsime visus paslaptingus procesus, kurie lemia tai, kad elektromagnetinės bangos patenkančios į mūsų akis pertvarkomos į vaizdus. Regimieji vaizdai- tai mūsų kūnu suvokiamų elektromagnetinių bangų interpretacijos padarinys.

O dabar įsivaizduok, kad ilgalaikio ir intensyvaus nušvitusio fono pasekmėje MVD pradėjo silpti ir galų gale jame pradėjo susidaryti plyšiai. Ar susidarinės tada kokios nors kitos mintys- ne NVD ir ne MVD- o turinčios kokią nors kitą kilmę? Aš siūlau kol kas palaukti ir neatsakinėti į šį klausymą, o perskaityti paragrafą žemiau.

04-06 Iš Bodhio gyvenimo

Kol kelis metu bendravau su žmonėmis, jie pastebėjo manyje visą eilę keistenybių. Kadangi šitos keistenybės buvo labai neįprastos, tai pagal taisyklę jie tiesiog „užmiršdavo“ tai, ką pastebėdavo – įprastas mechanizmas, leidžiantis išsaugoti nepakeičiamą pasaulio įvaizdį. Tam, kad sukliudyti šito mechanizmo darbui, jie pradėjo daryti užrašus ir dabar aš panaudosiu vieną iš jų fragmentų.

(Kreipiu dėmesį: visą mano knyga sudaryta taip, kad joje parašytus dalykus galima patikrinti savo patirtimi. Tai, kas parašyta šiame paragrafe skaitytojui patikrinti neįmanoma, bet to ir nereikia – šitas paragrafas yra tik iliustracija sekančiam, kuriame vėl niekas nebus teigiama, o bus tik tai pristatyta eilė klausymų, atsakyti į kuriuos bus galima remiantis savo patirtimi.)

1. Bodhis paklausė A. – ar ji dabar jaučia pasitenkinimą. Ji pasakė, kad nejaučia. Pradėjo jį formuoti įsivaizduodama kopimą į Čo-Oiju kalną, po to nardimą. Bodhis šiuo metu kažką rašė užrašų knygelėje. A. atsakė, kad suformavo pasitenkinimą intensyvumu 3-4 balų. Bodhis paklausė, kokius nušvytimo faktorius ji tam panaudojo. A. pasakė: „ pakilimas į Čo-Oiju ir nardymo mokymasis. Bodhis parodė užrašų knygutę- ten buvo parašyta 1. nardymas 2. Čo-Oiju. Tai yra , jis parašė ne viena ir ne trys nušvytimo faktorius, o būtent du. Ir būtent tuos, kuriuos A. naudojo.
2. Varanasi geležinkelio stotis. Per garsiakalbį praneša apie traukinio atvykimą, iš pradžių hindi kalba, po to angliškai, ir taip be pertraukos 3 kartus iš eilės. B. norėdama sakyti, kad kartoja jau ketvirtą kartą, išsižiojo ir tuo momentu Bodhis sako: „pas mus taip dažnai nekartoja“. Indijos stotyse visada informaciją kartoja daug kartų- ne anksčiau, ne vėliau šito atvejo Bodhis nekomentavo.
3. Keturiese sėdime vagone. Turime 3 bandeles – 2 guli pakelyje, vieną valgo Bodhis. Mes visi kalbame, C. apie kažką galvoja. Staiga Bodhis nutilo, pasisuko į ją ir sako „nesutinku“. C. pasakė, kad šiuo momentu pagalvojo „ paprašyti Bodhio bandelės ar ne“.
4. Č. rašo mokslinį straipsnį. Pagalvojo, kad gerai skambėtų išsireiškimas „įvairios rūšies“ ir pradėjo rašyti šituos žodžius. Ir štai Bodhis sako: „Tokius išsireiškimus kaip „įvairios rūšies“ galima naudoti“…
5. Restorane Bodhiui atnešė vienu metu sriubą ir picą. Jis pasakė, kad tai sriuba ir bandelė. D. tuo metu galvojo, kad pica, tai tiesiog sumuštinis su pomidorais ir sūriu. Anksčiau jai tokios mintys į galvą neateidavo, ji galvodavo , kad pica tai kažkoks specifinis valgys.
6. Kalbamės keturiese. Vieną kartą pertraukėme Bodhį ir tik jis pradėjo toliau kalbėti, pertraukėme dar kartą. Bodhis padarė juokingą veido išraišką ir nutilo. Visi žvengė. Jis pradėjo vėl kalbėti ir beveik iš karto vėl padaręs tą pačią veido išraišką nutilo. E. pasakė, kad pamiršo apie pertraukinėjimą jo kalbos ir norėjo vėl jį pertraukti ir užduoti klausymą.
7. F. paklausė Sitos (Nepalietės) ar ji greitai rašo nepalietiškai. Ta atsakė, kad greitai. F. pradėjo galvoti, ar galima paimti Sitą kaip vertėja į nepalietišką, bet nusprendė, kad ji netinka, nes nepakankamai gerai kalba angliškai. Ir tuo momentu Bodhis sako: „bet anglų kalbos ji nemoka gerai“
8. Penkiese naršėme internete. G., H., Bodhis, I. ir J. Anksčiausiai atsilaisvino I. ir J. Jie išėjo į gatvę ir pradėjo svarstyti, į kokį restoraną nori nueiti pavalgyti (paprastai jie valgydavo motelyje, o šį kartą nusprendė pavalgyti restorane). I. pasakė , kad norėtų į „Monsoon“, bet net nesiūlys šito varianto, nes Bodhis ten neeis ( jis kelis kartus sakė, kad jam ten labai nepatinka). L. nusišypsojo ir pasakė, kad irgi norėjo į „Monsoon“, ir irgi nusprendė jo nesiūlyti, nes Bodhis nesutiktų. Bodhis šito pokalbio negirdėjo, nes sėdėjo toliausiame interneto kavinės kampelyje, o jie buvo lauke prie įėjimo. Po to, kai visi išėjo, H. paminėjo kažkokį restoraną, į kurį norėjo eiti ir jie visi ten nuėjo. Pakeliui Bodhi pasakė I. ir J. „ Tai jeigu jus norite, galime eiti į „Monsoon“.
9. K. skaitė knygą , o Bodhis gulėjo miško pievelėje. Ji paklausė Bodhio, kaip verčiamas žodis „ extention“. Jai tariant skiemenį „te“ Bodhis pertraukė ir pasakė „išplėtimas“. Taip greitai sureaguoti neįmanoma, reikėjo iš anksto žinoti, kokį žodį norėjo K. paklausti.

Mes pravedėme kelis eksperimentus. Iš pradžių vienas žmogus sakydavo paprastą anglišką žodį- paprasčiausią iš galimų, o kitas turėjo jį kuo greičiau išversti. Pasirodė, kad būtina pagalvoti dar pusę sekundės po to, kai žodis ištartas ir tik tada galima atsakyti. Vėliau eksperimentą dar labiau palengvinome. Vienas žmogus sakydavo rusišką žodį, o kitas turėjo jį tiesiog greitai pakartoti, irgi rusiškai. Vis tiek reikėjo pusę sekundės, po to, kai žodis ištartas.

10. Bodhis ir L. atnešė arbatos. O. irgi užsinorėjo arbatos ir nusprendė paprašyti Bodhio išgerti jo arbatą. Labai keista, nes šitame restorane arbatą atneša labai greitai ir padavėjai ateina iš karto, kai užsakymas padarytas – jai būtų greičiau tiesiog užsisakyti. Kol ji formulavo savo klausymą, Bodhis pagalvojo ir pasakė „Aš galiu su tavimi pasidalinti savo arbata“. Ji labai nustebo ir paklausė L. ir M., ar jie paprašė Bodhio arbatos, o gal jis atsakė kuriam nors iš jų, arba tiesiog šiaip sau tarė šiuos žodžius.  Bet jo elgesys buvo irgi neįprastas, nes kaip žinoma iš arbatos nesutaupysi o jis tiesiog norėjo išgerti ją vėliau, todėl ir atidavė šią, kad neatšaltų. Jis galėjo vėliau užsakyti sau kitos arbatos. Tuo labiau jo sakinys nebuvo „ar kas nors nori išgerti mano arbatą“ o buvo atsakymas į klausymą – „ar jis atiduos savo arbatą.“
11. Mes vedėme derybas dėl didelio, reto ir brangaus akmens. Pasimetusi pardavėja išbėgo kažkur į parduotuvės gilumą, paėmė kažkokį sąsiuvinį ir grįžo. Išplėšė vieną lapą, pažiūrėjo į jį ir pradėjo plėšyti. Bodhis pasakė, kad ji tuoj pradės burti. O. nusijuokė, nes jo žodžiai jam nuskambėjo kaip absurdiškas juokas, nes spręsti reikalą, kurio vertė 600 dolerių būrimo dėka negalima. O tuo metu pardavėja plėšė lapą i smulkius gabalėlius, ant kiekvieno rašė kainą ir paskui ištraukė vieną bei pasakė kainą. Niekada prieš tai jokie pardavėjai taip nesielgė, todėl atspėti jos elgesį buvo neįmanoma. Tuo labiau pardavėjai dažnai ima popierių ar skaičiuotuvą, bet neketindami  burti, o norėdami sudaryti įspūdi, kad jie skaičiuoja galimos nuolaidos sumą.
12. Mes sėdėjome Japonų restorane. P. prisiminė koks sutapymas įvyko vakar dėl arbatos, kai Bodhis pasakė, kad gali pasidalinti savo arbata. Ir tuo pačiu momentu Bodhis juokaudamas pasakė „Aš galiu pasidalinti arbata“.
13. R. visada labai skeptiškai žiūrėdavo į visokiausius sutapimus, bet po atvejo parduotuvėje, jos požiūris pasikeitė. Vakare ji pasakė apie tai, o Bodhis tarė „ Iš tikrųjų, netgi tai galima paaiškinti“. Bet R. pamanė, kad būtent šito sutapimo logiškai paaiškinti niekaip negalima. 3-4 minutes visi tylėjo. R. pagalvojo „reiškia Bodhis žino, ką visi žmonės galvoja“ į ką tuo pačiu momentu Bodhis pasakė „negalima gi šito paaiškinti tuo, kad aš žinau, ką žmonės galvoja“.
14. S vieną kartą laukė Bodhio oro uoste. Pamatė jį prieinantį prie eilės iki muitinės ir laukė, kol praeis. Po to jis turėjo pereiti tuščią salę. Priėjęs prie eilės, jis kažkur dingo Ji jo nematė visiškai, o po 2 sekundžių jis jau stovėjo prieš ją. Ji iš pradžių net nesuprato, kad tai Bodhis, nes jis negalėjo prie jos prieiti nestovėjęs eilėje, nepraėjęs muitinės, netgi nepraėjęs tuščios salės. Aišku galima būtų pagalvoti, kad su S. kažkas ekstravagantiško atsitiko, pavyzdžiui sąmonės praradimas, bet šalia buvo dar Š.
15. T. buvo panašioje situacijoje Indijos stotyje. Ji sėdėjo viena vieta nuo Bodhio toliau, o nuo Bodhio iki durų buvo trys metrai. Jis sėdėjo ir skaitė knygą. Durys, vedančios iš užsieniečių laukimo salės į bendrą salę buvo stiklinės. Vienu momentu T. norėjo paklausti Bodhio nuomonės apie vieną turistę ir žiūrėdama į jį formulavo klausymą. Tą turistė atsistojo ir išėjo. T. atsisuko sekundei, o kai norėjo sakyti, kad jis pažiūrėtų į ta turistę, pastebėjo, kad jo ten, ir iš vis salėje jau nebuvo. Per tą laiką jis negalėjo atsistoti, prieiti iki durų, išeiti ir nueiti taip toli, kad už stiklinių durų jo nesimatytų.
16. U. bandė prisiminti su kokiais vaikinais ji permiegojo. Pasakė, kad dar trijų ar keturių vaikinų negali prisiminti. Bodhis labai nustebo, kad ji negali jų prisiminti. Jis pasakė, kad lyg tai dar buvo trys, bet jų negali prisiminti. „O turėjai šviesiaplaukį berniuką? Jis dažnai patirdavo TE, gyveno sename name prie pagrindinio kelio. (Bodhis išvardino dar kažkokius šito berniuko požymius, kurių jau dabar niekas neatsimena). U galvojo ir staiga prisiminė, kad tikrai buvo toks berniukas: šviesiaplaukis , gyveno sename name prie kelio. Ji ateidavo pas jį į svečius ir norėjo su juo permiegoti, bet lyg tai nepermiegojo. Bodhis pasakė „dėl to aš ir nebuvau tikras“.
17. Restorane Ū galvojo apie savo elgesį metro ir sutiko su Bodhiu , kad patyrė nekontroliuojamą TE antplūdį ir to pasekmėje bukumo jausmą. Norėjo visiems papasakoti, kad padarius kam nors iniciatyvą patyria beprotišką TE būseną, bet dar nespėjus apie tai prasižioti, Bodhis į ją pažiūrėjo ir pasakė „Ū, tai niekam neįdomu“.
18. Prieš tris metus Ų. vieną mėnesį gyveno su Bodhiu. Tą mėnesį ją stebino tokie dalykai: kai tik ji stengėsi kažką tam tikroje srityje padaryti arba norėjo pašalinti tam tikrą niūrumą, Bodhis pradėdavo su ja kalbėti ir pranešdavo, kokiu būdu efektyviausiai pašalinti būtent tą niūrumą, apie kurį ji galvojo. Jis pasakodavo jai, kaip atsiranda tam tikri atradimai, ir netgi tie, kuriuos ji padarydavo labai neseniai, kartais net prieš pusę arba valandą, ir niekam apie tai nepasakodavo. Taip atsitiko 30 arba 40 kartų.
19. V. šalino liūdesį. Ji sėdėjo mažame kambarėlyje ir galvojo, kodėl jai liūdna, kuo liūdesys ją taip traukia. Atsiranda net noras jį dar labiau jausti. Tada ji priėjo prie paveikslėlio, ant kurio buvo kalnai, bandė tokiu būdu savo liūdesį pašalinti, bet atsitraukė nuo jo ir nepašalino liūdesio. Galvodama apie savo liūdesį nuėjo į virtuvę, kur Bodhis paklausė: „Tai ką, savo būsenos „neįdomu gyventi‘ nenori pašalinti?“
20. W. nusprendė, kad visi šitie sutapimai yra kažkoks mistinis procesas mums visiems taip pat ir Bodhis. Tada Bodhis jai pasakė: „ Gerai, tada sutapimų daugiau nebus“. Z. atsakė, kad vieną savaitę juos visus stebės. Bodhis sutiko. Savaitė praėjo tikrai be jokių sutapimų (įprastai būdavo po 3-4 keistų įvykių arba sutapimų).
21. Z. norėjo įrašyti Bodhio balsą į diktofoną, bet Bodhis nenorėjo. Z. vis tiek tai padarė jam nežinant. Diktofonas sulūžo ir Z. niekaip negalėjo jo suremontuoti, nors ir buvo tokiuose dalykuose profesionalas. Po to jis juokaudamas paprašė Bodhio, kad jis jį atleistų. Bodhi juokais atsakė, kad atleidžia. Diktofonas vėl pradėjo veikti. Įdomu, kad jis daugiau nė karto nesulūžo ir veikia iki šiol. Tai stebėjo apie 15 liudininkų, o įvyko bendros kelionės į Himalajus metu.
22. Ž. Visą savaite galvojo, kad nori parašyti knygą „ Bodhis žmonių akimis“. Niekam apie tai nesakė , bet jautė 5-6 balų džiaugsmingą norą tą knygą parašyti. Savaitės pabaigoje ji nuvažiavo į oro uostą sutikti Bodhį. Bodhis ją pamatęs pasakė: „Tu parašysi knyga „Bodhis ir aš“. Nors ji ir bus kvaila, bet tikroviška.
23. Y. atidarė balkoną, pažiūrėjusi į lagaminus, uždarė jį. Norėjo šalinti buitines problemas, todėl durys uždarė ne mechaniškai, o galvodama, kad kuo geriau prispausti juos ir uždaryti. Išėjus į kambarį iš po durų užuolaidos paklausė jos Bodhis: „Ar gerai uždarei balkono duris?“

– Taip

– Ką, tikrai uždarei?

– Taip (įdomu, kodėl jis klausia, juk nėra skersvėjo, kad galima būtų manyti jog balkonas atidarytas)

-Tikrai uždarei?

Y žiūrėdama į Bodhį (kadangi buvo tikra, jog balkonas uždarytas ir norėdama tai jam parodyti) patraukė durų rankeną- balkonas buvo atidarytas.

24. X. pasakojimas: „ Stovėjau autobuso stotelėje, laukiau Bodhio. Buvau pirma eilėje ir norėjau, kad jis kuo greičiau ateitų. Visą laiką ieškojau jo dešinėje tarp einančių žmonių. Retkarčiais pora sekundžių žiūrėjau į kairę ar neatvažiuoja autobusas ir mechaniškai žmones, stovinčius kairėje eilėje. Dar kartą pažiūrėjau į žmones iš dešinės pusės, sekundei atsisukau į kairę ir vėl į dešinę. Ir šituo momentu Bodhis pastūmė mane iš nugaros. Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kaip jis per dvi sekundes, kol aš žiūrėjau į kairę, prabėgo visą atstumą, kurį aš mačiau iš dešinės ir kaip jis taip greitai prabėgo man už nugaros, kol aš atsisukau. Be to,  jis visiškai neatrodė uždusęs nuo bėgimo.
25. Q. pasakojimas: „ Paprašiau Bodhio pažadinti mane naktį. Jis pažadino. Prisimenu, kad pirmą akimirką buvau skaidrios sąmonės. Visiškai nebuvau apsnūdus. Niekada tokia nebūdavau pasižadinusi. Rytais prabundu 5-6 balų mieguistumo, naktį 10 balų. O dažniausiai iš vis negaliu iš karto atsistoti. O tą kartą, pirmąją akimirką aš turėjau skaidrią sąmonę, labai gerai prisimenu regimąjį vaizdą- Bodhio siluetą tarp durų, už jo nugaros šviesą. Aiškumas visuose suvokimuose, net dieną ne visada taip būna. Aš jam kažką pasakiau ir jis išėjo. Iš karto sąmonė vėl tapo drumsta, 6, paskui 10 balų, vėl apsnūdau, vos atsikėliau. Neprisimenu, kaip jis mane žadino, vardu, ar šiaip kažką pasakė. Tikrai neprisilietė prie manęs, nes stovėjo kelių metrų atstumu nuo manęs, tarp durų.“
26. A. pasakojimas: „ Žaidėme su Bodhiu šachmatus. Po pirmo ėjimo, kai aš užsigalvojau, Bodhis paklausė: „ką, jau apie šešioliktą ėjimą galvoji?“ Aš nusišypsojau pasakęs, kad visų ėjimų yra tiek variantų, kad net negaliu sau šito skaičiaus įsivaizduoti. Jis atsakė, kad visų variantų niekas ir nenumato, o galvoja tik apie tuos, kurie yra tinkami. Aš atsakiau, kad ir tokių yra labai daug, net kompiuteris visų galimų ėjimų negali suskaičiuoti. Po poros sekundžių pertraukos Bodhis pasakė „ Šešioliktą ėjimą darysi žirgu. Iš juodo langelio į baltą“ pridūrė. Visiems tai pasirodė absurdiška ir niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Mes žaidėme gana ilgai, ir paskui Bodhis tarė: „Tu ką tik padarei šešioliktą ėjimą, ėjai žirgu iš juodo langelio į baltą.“ Mes pradėjome skaičiuoti visus ėjimus, bet atkurti partijos eigą nepavyko, o Bodhis man nepadėjo, todėl aš ir likau įsitikinęs, kad tai buvo būtent 16, o ne 15 ėjimas.

Bodhis žaidė visai nežiūrėdamas į lentą. Lygiagrečiai žaidimui jis kalbėjo su 2 asmenimis, skaitė kažkokį elektroninį laišką ir tik kai aš padarydavau ėjimą, jis žiūrėdavo į lentą ir greitai darydavo savo ėjimą. Jis žaidžia šachmatus aukštame lygyje, bet vis tiek negalima buvo pasakyti, kad jis sužaidė savo partijas taip, kad tai priverstų mane padaryti būtent tą ėjimą.

Veidai, kurie dėmesingai viską stebėjo, atrodė truputį pasimetę, ir nors šitas atvejis buvo kažkiek tai neįprastas, jos visgi norėjo įtikinti save, kad tai,  nors ir keistas, bet visgi sutapimas. Bodhis, matyt tai suprato ir prieš sekančią partiją, porą sekundžių pagalvojęs, pasakė, kad mano 9-tas ėjimas bus drambliu. Aš pradėjau skaičiuoti ėjimus. Be to aš pagalvojau, kad aš galėčiau drambliais iš vis neeiti. Atsirado žaismingas interesas Bodhiui „nušluostyti nosį“.

Nusprendžiau, kad tiesiog neeisiu 9 ėjime drambliu, juk gi visada yra daug visokių ėjimų variantų. Žaidimas vyko gerai, jokių labai priverčiamų ėjimų nereikėjo daryti. Kiekvienas manipuliavo savo figūromis kaip norėjo. Variantų buvo daug ir 8 ėjime, kai aš padariau ėjimą drambliu, Bodhis pasakė „matai, čia 9-tas ėjimas.“ Aš paprieštaravau, kad tai 8-tas. Aš gi skaičiavau. Bodhis pasiūlė paimti kitą šachmatų lentą ir joje pakartoti partiją, skaičiuojant ėjimus, ką mes ir padarėme. Ir tas velniškas ėjimas buvo devintas. Neprisimenu, kaip aš galėjau suklysti skaičiuodamas.“

27. B. pasakojimas: „Vakar žiūrėjome filmą. Rodė didelį, gražų pastatą – megakorporacijos ofisą. Aš pagalvojau „ ateities ofisas“ ir tuo pačiu momentu tą frazė pasakė Bodhis.“
28. C. pasakojimas: „Aš, Bodhis, D. ir E. važiavome dviejų aukštų miegamajame autobuse. Apačioje buvo paprastos sėdynės, o virš jų , kaip traukinyje, dvivietės lentynos, ant kurių galima miegoti. Aš ir Bodhis važiavome tokioje lentynoje. Iš vienos pusės ten buvo visos sienos dydžio langas, iš dviejų kraštų sienelės, o ketvirta pusė buvo be sienelės. Ten buvo praėjimas, atskirtas užuolaidėle.

Mes sėdėjome atsirėmę į kraštines sieneles, vienas į kitą pasisukę. Paskui Bodhis atsisėdo veidu į langą, arba nugara į užuolaidėlę. Aš neatkreipiau į tai dėmesio, kadangi mes dažnai keisdavome vietas (nors ir būtent taip niekada nesėdėdavome, nes šitoje pozicijoje nebuvo patogu).

Po kažkiek minučių aš pastebėjau, kad Bodhis visai patogiai sėdi toje pozicijoje. Jo nugara nėra įsitempusi, nei per daug tiesi, nei per daug susikūprinusi.  Aš įsidėmėjau savo mintis ir pagalvojau, o kodėl aš neatkreipiau dėmesio į tai, kad jis sėdi labai natūraliai? Iš kur tokios mintys mano vidiniame dialoge? Ir štai aš supratau, kad jis sėdi truputį pasilenkęs, lyg tai atsirėmęs į sienelę. Bet už jo jokios sienelės nėra! Už jo tik nuo vėjo plevėsuojanti užuolaidėlė, o už jos – koridorius.

Mano akys vos ne išsprogo ir išsižiojo burna. Buvau šoko būsenoje ir galvojau, kad prarasiu sąmonę. Bodhis iš manęs juokėsi ir juokavo, o aš buvau taip nustebinta, kad negalėjau ne tik nieko pratarti bet ir pajudėti. Kai jau galėjau kalbėti, pirmiausiai paklausiau Bodhio, ar jis yra įtempęs presą. Bodhis pasiūlė man patikrinti, paliesti jį. Aš paliečiau jo presą, nugaros ir kojų raumenis. Visi raumenys buvo atpalaiduoti. Tada aš atsisėdau ant jo, atsirėmiau, pradėjau spardytis, bet jis sėdėjo taip pat atsipalaiduotas ir ne kiek neatsilošė atgal, kas atsitiktų jeigu jis būtų įtempęs presą. Nuo tokių mano spardimų jis negalėtų ilgai laikytis nei centimetro atgal neatsilošęs. Jis juokavo iš manęs, o paskui pakėlė kojas ir užmetė jas ant lango. Jeigu jis tikrai laikytųsi raumenimis, tai su pakeltomis kojomis jis tikrai nukristų į koridorių.

Aš sėdėjau ant jo apie valandą. Visą tą laiką aš buvau taip sutrikusi (bet jau judėti ir kalbėti galėjau), kaip kažkada pamačiusi jį „plevėsuojantį“. O Bodhis visą tą laiką buvo ramus, jo balsas nedrebėjo nuo įtampos, kvėpavimas buvo tolygus. Jis su manimi šnekėjo, juokavo, čiupinėjo mane.

Kelis kartus jis pasilenkdavo į priekį, kad pasiekti ir pačiupinėti mano kojas. Ir visi jo judesiai buvo tokie, lyg tai jis atsilošdamas prisispaudavo prie kažkokios atramos, tai yra iš pradžių sklandus judesys atgal, o paskui minkštas atsirėmimas į nematomą sienelę.

29. D. pasakojimas: „Su Bodhiu ir E. atvažiavome į metro stotį ir ėjome prie išėjimo. E. ir aš ėjome per neveikiantį eskalatorių į viršų, Bodhis važiavo veikiančiu. E. bėgo per eskalatorių, o aš bėgdama paskui jį, spėjau patraukti Bodhį už rankovę, kuris lėtai kartu su eile žmonių, norinčių patekti į judantį eskalatorių, judėjo. Aš bėgau laiptais, žiūrėjau į priekį, norėdama pamatyti ar Bodhis jau priėjo iki eskalatoriaus, o jeigu taip, tai ar bėga į viršų, ar stovi ant jo. Man švystelėjo mintys apie įvykį oro uoste, kurį pasakojo E., kai jis transportavosi per muitinę, koridorių, ir atsirado tiesiai jai prieš nosį. Bodhio nebuvo. Aš atbėgau iki viršaus, sustojau prie eskalatorių ir pradėjau jį akimis ieškoti. Jo nėra. Aš laukiau kelias minutes galvodama, kad eilė patekti iki eskalatoriaus buvo ilgesnė, nei man pasirodė. Po to priėjau arčiau skersinio, pažiūrėjau ten ir prie išėjimo. Nėra Bodhio. Išėjau iš metro ir pamačiau jį stovintį su E. Aš gi negalėjau su juo prasilenkti, nes aš visą laiką specialiai jį akimis ieškojau. Jis vėl transportavosi, visai nevažiavo šituo velnišku eskalatoriumi, o iš karto atsidaro prie išėjimo kartu su E.“

E papildė: „Kai aš užbėgau į viršų, tai atsisukau pažiūrėti, kur yra D. ir aišku Bodhis (žinodama jo gabumus transportuotis). Pamačiau, kad D. kartu su manimi užlipo, o Bodhio iš paskos nebuvo. Pagalvojau, kad Bodhis važiuos eskalatoriumi, o ne lips juo. Žiūrėjau į gretimą eskalatorių pusę minutės. Atstumas tarp manęs ir E. sumažėjo taip, kad Bodhis negalėjo praeiti nepastebėtas, jeigu būtų buvęs tarp mūsų. Aš atsisukau ir ėjau link išėjimo. Išėjusi į gatvę, aš atsisukau ir pamačiau, kad man iš paskos eina Bodhis. Nepatikėjau, kad taip gali būti, bet Bodhis čia buvo. Pradėjau dairytis, o kurgi E.? Pagalvojau, gal ir ji išmoko transportuotis? Ir tuo pačiu momentu ji išėjo į gatvę ir mus pamatė“.

30. E. papildė: „Tą pačią dieną namie. Aš išėmiau iš šaldytuvo salotų ir apsidairiau aplinkui ieškodama šakutę. Ant stalo gulėjo tik pora peilių ir šaukštelių. Apžiūrėjau stalą du kartus. Tada nuėjau paimti šakutę. Bodhis visą tą laiką netoli stalo gėrė arbatą ir kramtė sumuštinį. Grįžau prie stalo. Bodhis padaręs porą žingsnių irgi priėjo prie stalo. Aš atgnybiau salotų gabaliuką, kramtau jį ir matau, kad ant stalo guli dar viena šakutė, kuria jis paėmė gabalėlį salotų. Mano akys iš nuostabos išsprogo. Juk aš gi specialiai pažiūrėjau du kartus į stalą – šakutės nebuvo. Bodhis niekur nebuvo išėjęs, bet velnias, pas jį atsirado šakutė.

Aš negaliu dėl šitų dviejų situacijų pasiteisinti, kad  buvau išsiblaškiusi, nes aš specialiai porą kartų įdėmiai patikrinau, kontroliavau situaciją. Šituose situacijose aš buvau ne 90 ar 99 procentų dėmesinga, o visų 200.“

31. Bodhis ir F. gulėjo vonioje. F. sėdėdama jam tarp kojų, prisispaudė nugara. Ji jautė chaotišką vidinį dialogą ir prisiminė anekdotą, kaip pagiriotas vyras ateina į parduotuvę ir mato ten užrašą „nėra alaus“. Vyras supiko: „negalėjo žmoniškai parašyti, kad nėra alaus, o ne „Alaus NĖĖĖRA!!!“ Ir čia, su tokia pat intonacija sako Bodhis F. Į ausį „Alaus NĖĖĖRA!!!“ F. net iššoko iš vonios o paskui atgal įšoko. Reikėjo šluostyti grindis.
32. G., H. ir Bodhis grįžinėjome iš treko link Everesto ir ėjome šalia Sanavo gyvenvietės. Ant tako sustojome pažiūrėti į kalnus. Kaip tik netoliese, kažkur už septynių metrų stovėjo ilgas stalas, pilnas tibetietiškų papuošalų, suvenyrų ir šiaip visokiausių smulkmenų. H. stovėjo ir žiūrėjo į šitą stalą. Bodhis stovėjo metru toliau nuo jos ir žiūrėjo į priešingą pusę. Po kažkiek laiko jis paklausė: „Ar nori šitą jaką?“ Bet čia buvo ne klausymas, o daugiau retorinis klausymas, nes akcentuota buvo paskutinė sakinio dalis. Bet ne tai turėjo didelę reikšmę. Ant stalo tarp dešimčių visokiausių daiktų stovėjo tik du jakai ir H. pagalvojo apie tai, kad nori nupirkti jaką, kaip tik prieš tai, kai paklausė Bodhio. Pagrindo nuspręsti, kad ji nori jaką, nebuvo, nes jie niekada apie tai negalvojo. Jis taip pat nematė, kur ji žiūri, į kalnus, ar už jų, tuo labiau į kuria vietą ant stalo. Prieš treką mes pirkom įvairius papuošalus ir niekas nesidomėjo žaisliniais jakais.
33. I aprašymas: „Bodhis paklausė, kodėl aš dabar negyvenu tame būte. Atsakiau, kad ten stovi seni, dar sovietiniai baldai. Bet jau sakinio pradžioje jis man pasakė „išmesk!“. Jis negalėjo to atspėti, nes niekada ten nebuvo, o aš jam nieko nepasakojau. Juk priežasčių, kodėl aš ten negyvenu, gali būti tūkstančiai.“
34. K. aprašymas: „Bodhis gulėjo vonioje. Durys buvo uždarytos. Nuo vonios iki įėjimo į kambarį buvo keturi metrai. Aš sėdėjau kambario gilumoje ant čiužinio. Čia taip pat buvo L., M. ir N. Buvo įjungtas muzikos grotuvas, kuris stovėjo prie išėjimo iš kambario. M. ir N. aptarinėjo šokius. Aš pasakiau L., kad kai matau kokį gražų kūną ir veidą turi Bodhis, atsiranda 500 balų pasitikėjimo noras, dingsta skeptiškos mintys, kad galima gyventi 500 metų. Kai Bodhis išėjo iš vonios, užsuko į kambarį ir man pasakė: „O tu nenori iš pradžių sukurti 150 balų pasitikėjimą, tai būtų daug lengviau?“. Jis niekaip negalėjo girdėti, ką aš sakiau, nes tarp mūsų buvo didelis atstumas, durys – uždarytos, kambaryje stovėjo ir šnekėjo M. ir N., prie kambario išėjimo stovėjo muzikos grotuvas, o su L. Aš šnekėjau negarsiai.“
35. J. labai ilgai nebendravo su Bodhiu, o paskui parašė jam kelis laiškus. Po poros dienų ji labai norėjo su juo pabendrauti. Nuėjo į paštą, kur gavo nuo jo laišką: „Jeigu nori – ateik“.

04-07 Galimybės suvokti aplinkinį pasaulį naujais būdais

Suprantama, kad vienu paaiškinimu negalima išaiškinti visas, prieš tai parašytame paragrafe, išvardintas situacijas, bet dėl kai kurių galima daryti prielaidas, kurios galėtų viską išaiškinti.

Elektromagnetinių bangų suvokimą, kažkokiu paslaptingu būdu, mūsų kūnas moka interpretuoti kaip vaizdus, o garsines bangas kaip garsus. Elektromagnetinių laukų ir lytėjimo pojūčio sąveika – tai elektroninių atomų apvalkalų, kuriuos sudaro mūsų oda ir stalo sąveikos rezultatas. Jeigu prieš akis viskas mirksės, interpretuojančio mechanizmo veikla sutriks ir mes negalėsime skirti vaizdų. Tas pats su garsais ir kitais pojūčiais. O kas, jeigu nesiliaujamas chaotiško vidinio dialogo mirksėjimas trukdo dar vienai interpretacijos rūšiai? Ar gali taip būti, kad kai MVD dingsta, tai atsiranda kitos rūšies mintys, kurios yra  kūno ir aplinkinio pasaulio sąveikos  interpretacija? Pavyzdžiui, aš einu pirkti mėnesinį pravažiavimo bilietą ir staiga užgimsta mintis, kad bilietų nėra. Atsiranda vaizdas, kad kažkas skėsčioja rankomis ir sako: „taip jau išėjo, kad nespėjo atspausdinti bilietų“, o kitas grėbiasi už galvos ir kažką šaukia jam atgal. Tuo metu aš nepatiriu jokio pilkumo, nebandau tuščiomis fantazijomis užguiti nuobodulio– tai būtent tos mintys ir vaizdai, kurie atsirado savaime dėl ryškaus nušvitusio fono, įdomių tyrimų ir perpildyto gyvenimo. Aš ateinu prie kasos, o man sako: „nespėjo atspausdinti bilietų“.  Pirmą kartą per tiek metų atsitiko tokia situacija. Ar galėjo mano kūnas kažkokiu paslaptingu būdu interpretuoti tam tikrus suvokimus, kad išvadoje būtų gaunamos mintys bei vaizdai, apimančios man reikalingą informaciją?

Jeigu prielaidos apie galimybę taip suvokti pasaulį ir pasirodys fantastiškai, tai tik dėl to, kad tu nustojai stebėtis. Tu nustojai suvokti tai, kas vyksta aplinkui, kaip paslaptį, kaip stebuklą . Tu padarei viską kasdienybe. Aš žiūriu į tolumą ir matau dramblį. Šitas dramblys yra kilometras nuo manęs, o aš jau žinau, kad jis ten yra, žinau koks jis, kaip ir kur eina, ką jis valgo ir t.t. Įsivaizduok, kaip tai galėtų šokiruoti aklą, kurčią bei neturintį uoslės žmogų. Mes turime regėjimą – nuostabų mechanizmą, interpretuojantį patenkančias į mūsų akis šviesos bangas. Ir tai yra nuostabu.

Žmogus, pirmą kartą patiriantis tokią galimybę yra aišku sukrėstas. Tai yra tas pats, kaip gyventi be ausų, akių, liežuvio ir nosies, o paskui staigiai būti apipiltam visa eile sugebėjimų, leidžiančių suvokti pasaulį tokį, kokio tu net įsivaizduoti negalėjai. „Praeitis“, „ateitis“, „nežinomi įvykai“ ir taip toliau – viskas, kas buvo tiesioginiam pažinimui nepasiekiama, tampa čia, netiesioginio pažinimo ir suvokimo pavidalu,  atrasta. Argi neįdomu būtų tai patyrinėti?

Tai įmanoma tik tai tada, kai tu:

*) gali šalinti visus NE

*) 40, 100, 200 kartų per dieną prisimeni save NšS būsenoje „įšoki į ją“ t. y. ją gamini.

*) patiri intensyvų, nepertraukiamą nušvitusį foną

*) patiri nepertraukiama pasimėgavimo foną kūne

*) visada kritiškai išnagrinėji kiekvieną, anksčiau neištirtą idėją – ar ji yra pagrįsta, ar nėra prieštaringumų, ar joje yra protinis aiškumas, t. y. tu esi dogmatiškas žmogus.

*) ieškai ir stengėsi realizuoti džiaugsmingus norus, darai savo norų selekciją

*) ryšium su tuo viskuo, patiri trūkius mechaniniame, chaotiškame vidiniame dialoge.

04-08 Noro skirti suvokimus su NšS rezonansas

Bet kokioje formoje atsirandantis noras skirti suvokimus, visada nustumia juos į NšS pusę, t. y. NšS padidėja. Pavyzdžiui, jeigu aš galvoju apie tai, kad dabar galėčiau patirti NšS,  klausiu save, kaip atsitinka tai, kad staigiai įvyksta NšS suliepsnojimas, arba bandau išaiškinti, ką aš tokio patiriu, kad dabar nėra ryškių  NšS suliepsnojimų – visi panašūs samprotavimai,  kuriuos lydi aukštesnis dėmesys einamiems suvokimams, lemia NšS suliepsnojimą. Ir kuo sėkmingiau įvyksta skyrimas, tuo ryškesni ir dažnesni būna suliepsnojimai. Tokiu būdu yra nesunku patikrinti, kad išskirimas rezonuoja su NšS.