Išsilaisvinimas nuo klaidingų koncepcijų

02-01-01 Koncepcijos ir jų vaidmuo NE atsiradime.

Pradėjusi šalinti NE, tu pastebi, kad jos dažniausiai atsiranda kai įvykiai klostosi ne taip, kaip tu norėtum. NE yra lydimos tokiomis mintimis, pavyzdžiui: „taip neteisingai“, „taip negerai“, „reikia kitaip“, t.y. egzistuoja tam tikri ir tik tavo supratimai, kaip „turi“ būti, kurie prieštarauja dabartiniams įvykiams, ir įprotis patirti NE tokiu atveju suveikia akimirksniu. Tobulindama pastangas šalinti NE, stiprindama aiškumą savo nenoro patirti NE, tu nori atsikratyti šio žalingo įpročio, įtvirtindama norą patirti NšS, mėgautis protiniu aiškumu, todėl galų gale tu padrysi išvadą, kad reikia kritiškai išnagrinėti visas koncepcijas.

Žodis «koncepcija“ moksle pažymi pakankamai neprieštaringą hipotezių sistemą ir eksperimentinių duomenų interpretaciją. Žodžio „koncepcija“ reikšmė šioje knygoje yra tokia, kokia yra vartojama šnekamojoje kalboje – „mechaniškai perimta požiūrų sistema“.

„Mechaniškai” – reiškia aklai mėgdžiojant, negalvojant, įtakojant NE (pavyzdžiui, užgavimu, nejaukumu, baime dėl neigiamo požiūrio į tave, izoliacijos baime, ir t.t.), be savo samprotavimų, be savo paties eksperimentinių duomenų paieškos. T.y. aklai tikima kažkokiu teiginiu, ir žmogus gyvena lyg šis teiginys neabejotinai atitiktų tiesą.

„Požiūrių sistema“ – tai nusitovėjęs minčių rinkinys, kuris atsiranda iš įpratimo tam tikrose aplinkybėse.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas susimušė ir pravirko, kyla įprastas minčių sukurys: „vaikas verkia – jam skauda – reikia jį paguosti“ – tai yra pagrindas pasakyti, kad yra „verkiantį vaiką reiki paguosti“ koncepcija. Tačiau, su laiku ašarų ir reikalavimų gali žymiai padaugėti, ir reikės žymiai dažniau paguosti; todėl būtent tą akimirką tu gali suabejoti dėl šos koncepcijos. Pamąsčius ir padarius tam tikrus pastebėjimus, kylančius iš prielaidų ir naujai įgytos patirties, tu gali padaryti išvadą, kad „guosti“ reiškia pratinti vaiką gailėtis savęs. Galų gale, tu gali pakeisti savo elgesį – ne tik guosti, bet atvirkščiai – neskirti vaikui dėmesio kiekvieną kartą, kai jis patirs stiprias NE, stebėti jį ir kai jo verksmuose užeina pauzė, tada skirti jam dėmesio , parodyti meilę ir švelnumą. Ir vaikas supras, kad isteriški verkšlenimai ir savęs gailėjimasis atima iš jo tavo dėmesį; todėl tai stimuliuos jį atsikratyti įpročio kultivuoti NE šioje situacijoje. Savo ruožtu tu pašalinsi koncepciją, patirsi aiškumo suvokimą, ir tau beliks pasiekti tobulo NE šalinimo, kurios atsiranda iš įpratimo tuo metu, kai verkšlenantis vaikas bando laimėti tavo dėmesį.

02-01-02 Koncepcijų atsiradimo šaltiniai.

Įgyjamos koncepcijos kyla iš labai įvairių šaltinių.

Pavyzdžiui, jeigu per pietus mama pastebės tarakoną, ji susirauks, pradės šaukti ir su pasibjaurėjimu ir baime išneš jį į klozetą, o tu, kaip mažas vaikas, kuris viską perima ir įsisavina, perimsi ir šį požiūrį į tarakonus, todėl vėliau lengvai priimsi koncepciją: „tarakonai – tai bjaurumas“. Toks būdas perduoti koncepcijas vadinasi “emocionaliu”.

Kitas būdas – „autoritetingas“. Jeigu, pavyzdžiui, kažkoks „vyresnis ir gerbiamas“, arba „protingas“ pasipūtęs žmogus, teigia, kad nereikėtų daryti to arba to, galima aklai pasitikėti juo, juk toks “protingas” ir “gerbiamas” žmogus negali kalbėti nesąmonių.

Trečias būdas – „mimikrija“. Jeigu tu patekai į žmonių kompaniją, reiškia pradėsi perimti jų koncepcijas, jeigu nori tapti savu, o ne balta varna.

Taip pat noriu atskirti skausmą ir su juo susijusią baimę kaip būdą perimti koncepcijas. Jeigu vaikas nukrito, susitrenkė ir išsigando, tokiu atveju spaudžiamas gailiaširdžios močiutės jis lengvai priims koncepciją, kad „greitai bėgioti yra negerai ir pavojinga, o ramiai sėdėti – gera ir saugu.

Penktas būdas yra pagrindžiamas klaida, kai kažkoks faktorių rinkinys yra svarstomas kaip pilnas ir galutinis. Kai tu sakai, kad „Marso planetoje nėra gyvybės“, iš pradžių tu turi omeny, kad ši prielaida remiasi tais faktais, kurie yra žinomi dabar, ir kad ateityje gali įvykti bet kas – labiausiai neįtikėtinas ir nenuspėjamas atradimas, tačiau su laiku stiprėja įsitikinimas, kad Marso planetoje vistiek nėra gyvybės.

Šeštas būdas – tėra loginė klaida, pradinių duomenų stoka arba klaidingumas, arba išvis bukumas, t.y. specifinis mąstymo inertiškumas, kurias sukėlė stiprios NE.

Septintas būdas remiasi pasipūtimo jausmu. Pasakyti ką nors pasipūtusiu tonu, „su reikalo žinojimu“ – reiškia pasikelti žmonių akyse: žmonos, draugo, kolegos, o toliau nieko kito nebelieka kaip ginti savo nuomonę iki galo, kokia absurdiška ji bebūtų, naudojant psichologinį spaudimą (“tai ką, tau neaišku?”), tyčia painioti klausimą, t.y. tyčia kultivuoti neaiškumus.

Aštuntas – kitos koncepcijos, sukeliančios įkyrius mechaniškus norus. Jeigu tavo tėvas mano, kad duktė „turi“ pranešti kur nakvos, su kuo ji mylisi ir t.t., tuo atveju kai tu išeini ir nieko jam nesakai, jis jaučia nerimą, agresiją, nori, kad tu vykdytum jo norus ir išgalvoja visokias baisenybes, ir kuo baisesnė bus išgalvota nesąmonė, tuo didesnė tikimybė, kad ji tave paveiks. Tokiu būdu jo pastangų rezultatas – naujų koncepcijų atsiradimas, kurias jis bando perduoti tau, kad vėl galėtų tave valdyti, laikyti tave „kalėjime“.

Devintas – vienas iš daugiausiai pasitaikančių – nenuoširdūs samprotavimai. Tu gali atmesti argumentus, nepabaigti samprotavimą, numatydama, kad rezultatas prieštaraus tavo įsitikinimams, arba patingėsi išnagrinėti visas tavo koncepcijos silpnąsias vietas. Tokiems „samprotavimams“ yra būdingi tokie kalbos elementai, kaip „akivaizdu, kad…“, „visiems yra žinoma, kad…“, „mokslininkai seniai atrado…“(tuo pačiu yra visiškai aišku, kad nėra jokių konkrečių nuorodų į mokslininkų teiginius, palyginimų su kitomis nuomonėmis) ir t.t.

02-01-03 Akivaizdžios ir neakivaizdžios koncepcijos.

Žmonės laba retai galvoja, nes žodžio „galvoti“ reikšmę dažniausiai supranta kaip koncepcijų žongliravimą, o ne mąstymo procesą, argumentų analizę, palyginimą ir t.t.

Visos koncepcijos gali būti padalintos į dvi dideles kategorijas. Pirma kategorija – akivaizdžios koncepcijos, t.y. kurias žmogus gali suformuluoti savarankiškai, ir kurias jis aktyvai propaguoja. Galima perskaityti daug knygų apie tai, kad kopūstai yra labai naudingi, tai gali įkvėpti tave, ir tu pradėsi įtikinėti savo namiškius.

Įsivaizduokime tokią situaciją: Paklauskime žmogų, ar galima nustoti patirti NE, ir jis neabejotinai atsakys, kad “ne”, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jis kada nors galvojo apie tai, svarstė kieno nors argumentus arba įrodymus, arba pats dėjo pastangas. Bet jis negalėjo pagalvoti apie tai, ir iki tol, kol jam uždavė šį klausimą, jis galėjo nežinoti, kad atsakys būtent taip. Be to, jeigu jam pasiūlytų išvardyti visus savo įsitikinimus ir požiūrį į pasaulį, ši koncepcija iš vis neatsirastų sąraše. Tokios koncepcijos vadinamos neakivaizdžiomis. Nepaisant to, kad jos yra neakivaizdžios, jos nulemia žmogaus elgesį taip pat griežtai, kaip ir akivaizdžios. Jeigu žmogų, palaikantį neakivaizdžią koncepciją „neįmanoma nustoti patirti NE“ palenkti pradėti mąstyti, jis gali padaryti labai įvairias išvadas – „negalima nustoti“, „o gal ir galima nustoti“, „nežinau, nebandžiau pats“, „reikia pagalvoti“, „o kodėl ne?“ ir t.t. jis elgsis taip, lyg besąlyginiai priima koncepciją, kad neįmanoma nustoti patirti NE.

Jeigu žmogus pažeidžia įstatymą dėl įstatymo nežinojimo, jis vis tiek bus atsakingas, taip ir žmonės patiria savo koncepcijų pasekmes nepaisant to, kad ji gali nežinoti apie jų egzistavimą.

Dar vienas neakivaizdžios koncepcijos pavyzdys: „aš niekada negalėsiu prašvisti”. Praktikoje jos negalima paneigti. Vargu, ar ši koncepcija sukels pastebimą nerimą, kadangi operuoja labai tolimais dalykais – gyvenimo pabaiga, ir kažkuo labai abstraktu – „prašvitimu“. Nuo jos nebus jokio pastebimo vidinio dialogo, nes garsus vidinis dialogas yra užsiėmęs svarbesniais dalykais. Jeigu kas nors išreikš tokią mintį, tu gali su ja nesutikti (priklausomai nuo nuotaikos), arba likti visai neaiškios nuomonės, tačiau koncepcija vis vien egzistuos ir slopins siekimą. Koncepcijos egzistavimo suvokimas gali iškilti spontaniškai – NE šalinimo pastangų, NšS, chaotiško vidinio dialogo kontrolės, pokalbio su praktikuojančiais dėka ir t.t.; tik po to tu pajusi visą krūvį, kurį užkrovei ant savęs pati, ir galėsi stengtis jo atsikratyti.

Akivaizdią koncepciją galima išnagrinėti, o tuo tarpu neakivaizdžią koncepciją reikia aptikti, kas yra tikrai nepaprasta, po aptikimo aiškiai suformuluoti, kad ji taptų analizės objektu.

Kad atskleistumei neakivaizdžią koncepciją, aš rekomenduoju viską fiksuoti raštu ir daryti vidinio dialogo analizę tuo metu, kai atsiranda NE, kai iš paskos tempiasi NF arba NEB. Bet kuri koncepcija – akivaizdi arba neakivaizdi – vidinio dialogo (VD) dalis, t.y. minčių eilė, kuri prasmunka labai greitai. Vidinis dialogas susidaro iš kelių sluoksnių (apie tai kalbėsime sekančiuose skirsniuose). Garsus vidinis dialogas susidaro iš pilnai ištariamų savyje žodžių, ir tokia mintis gali tęstis nuo sekundės dalies ir ilgiau. Aklas vidinis dialogas susidaro iš žodžių ir frazių atplaišų, kurie tęsiasi nuo vienos iki trisdešimties sekundžių, ir mintis, kuri susidaro iš tokių atplaišų, gali būti labai trumpa – pavyzdžiui, sekundės trečdalis, todėl „įsikibimas“ ir panašių minčių fiksavimas reikalauja ypatingo dėmesio ir greito NE šalinimo.

Tokią praktiką aš vadinu „operatyviu darbu su neakivaizdžiomis koncepcijomis“.

Kitas būdas – rezonansinių minčių paieška. Patirdamas NE arba NEB, aš nešalinu jų nedelsiant, o toliau stengiuosi jas patirti ir pereinu per visokias temas, klausinėju savęs: „Dėl ko aš nerimauju, kas mane slegia? Lygintuvas liko įjungtas? Ne. Vaikas alkanas? Ne…nemalonumai darbe? Ne…“. Aš ieškau minčių, dėl kurių atsiranda rezonavimas – įvyks intensyvus NF, atsiras NE. Tai reiškia, kad aš radau neakivaizdžios koncepcijos paieškos kryptis. Dabar aš peržiūriu visas šios srities mintis, kol neįvyks rezonansas, padėsiantys susiaurinti paieškos sritį. Ir kuo tiksliau aš apibrėžiu ratą, tuo didesnė tikimybė, kad įvyks spontaniškas aiškumas. Kuo dažniau aš taikau šią praktiką, tuo labiau mano įgūdžiai tampa tobulesni.

Trečias būdas išaiškinti neakivaizdžių koncepcijų paieškos sritį – „rezonansinis modeliavimas“. Savo vaizduotėje keisk realią situaciją ir stebėk – ar stiprėja NF, silpnėja arba visai nesikeičia. Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad tau pakėlė atlyginimą, o paskui – sumažino. Paskui įsivaizduok, kad tavo vaikas pradėjo geriau mokytis, o vėliau – blogiau. Ir taip toliau. Kiekvieną kartą tu pastebėsi NF susilpnėjimą arba sustiprėjimą, tačiau kažkuri viena tema rezonuos ypatingai stipriai – reiškia, kad svarbiausias dalykas užkastas būtent čia.

Dažnai beieškant naujų koncepcijų, jų atsiranda labai daug. Pavyzdžiui: turi svečių, visi geria arbatą, atsiranda nerimo jausmas. Išnagrinėjus vidinio dialogo dalis, tu supranti, kad bijai, kad tik tavo vaikas nepradėtų čiaukšėti prie svečių. Iš to iškyla pirma koncepcija: „Čiaukšėti – negerai, berniškai.“ Nagrinėji toliau: „bet kodėl aš bijau, juk ne aš čiaukšiu…nes tai mano vaikas”. Iš to iškyla antra koncepcija: „aš esu atsakingas už savo vaikio elgesį“. Ir taip toliau. Tampa aišku, kad koncepcijos iškyla ne po vieną, o eilėmis ir teikia peną viena kitai. Kad pasiektumei aiškumo, reikia kruopščiai paskirstyti jas ir išnagrinėti kiekvieną klausimą atskirai.

02-01-04 «Aiškiai tuščios» ir «darbinės» akivaizdžios koncepcijos.

Išnagrinėkime dvi akivaizdžių koncepcijų rūšis. Išnagrinėjus pačias pirmiausias paaiškėja, kad jos yra visiškai nepagrįstos. Pavadinkime jas „aiškiai tuščiomis“. Išnagrinėjus sekančias koncepcijas, tau ne iš karto tampa aišku, reikalinga analizė, argumentų, priešingų argumentų, prieš-priešingų argumentų svarstymas ir t.t. Pavadinkime tokias koncepcijas „darbinėmis“.

Išsilaisvinimas nuo aiškiai tuščios koncepcijos atrodo lengvas tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau taip nėra. Nepaisant to, kad jos nepagrįstumas yra akivaizdus tau, ji egzistuoja šioje vietoje, reiškia tam yra priežastis. Priežastimi gali būti bet kuri iš išvardytų aukščiau devynių, išskyrus inerciją arba įprotį. Norint pašalinti pačią nekenksmingą įprotį, reikia nuosekliai ir su džiaugsmu dėti pastangas, ypač jeigu šį įprotį remia kiti įpročiai, pavyzdžiui, įprotis patirti NE šioje situacijoje. Pavyzdžiui, vaikystėje tu galvojai, kad esi negraži. Kai įsitikinai, kad ši nuomonė yra klaidinga ir supratai, kad vienam tu – gražuolė, kitas tau abejingas, iš inercijos tu nesustojai patirti tas pačias NE susipažindama su kitais jaunuoliais, o aiški koncepcija virto neaiškia ir toliau bus NE atsiradimo gaiduku.

02-01-05 Priešpriešinimo praktika ir mechaniška pakaita.

Kad įveiktumei klaidingų koncepcijų egzistavimo inerciją (arba išanalizavus argumentus, priėjus arti klaidingos koncepcijos išvados), aš rekomenduoju naudoti priešpriešinimo metodą. Aš formuluoju mintį, neigiančią šią koncepciją, t.y. formuluoju anti-koncepciją, atlieku formalias pratybas (žr. toliau atitinkamame skirsnyje) – ir šimtus kartų per dieną užduodu sau klausimą – ką, mano manymu, yra teisinga – koncepcija arba anti-koncepcija? Mintis, kad „aš negraži“ arba mintis, kad „kažkam patinku, kažkam – ne“? Tokios praktikos dėka, lydimos tobulu atsirandančių NE šalinimu, aš pasiekiu užsibrėžto tikslo – palaipsniui silpnėja aiškiai klaidingos koncepcijos įtaka mano elgesiui, kol visai praranda savo galią.

Kitas būdas vadinasi mechaniškos pakaitos (MP) praktika.  Šis būdas yra labai efektyvus aiškiai klaidingų koncepcijų atžvilgiu, kurie buvo įkalti tau į galvą – šiurkštu psichologiniu spaudimu. Motina neatstoja nuo tavęs ir šaukia: „AR TU GALI RAMIAI PASĖDĖTI????!!!!!“, arba atvirkščiai – apyverksniu žvilgsniu žiūri į tave ir beveik verkdama sako: „kodėl darai man gėdą…”. Tu pasigūžti ir „supranti“, kad „ramiai sėdėti“ – tai yra gerai, o išdykauti – blogai.

Mechaniškos pakaitos praktikos esmė – pakarotinas anti-koncepcijos kartojimas balsu – pavyzdžiui, visą valandą, ir kiekvieną dieną po valandą. Šios praktikos rezultatai padeda žymiai sumažinti koncepcijos įtaką, kaip pleištas, kuris atpleišija kitą.

Ši praktika taipogi padeda pašalinti kitas darbines koncepcijas, kai jų lygis yra aiškiai klaidingas arba arti jo.

Koncepcijos „reikia padėti žmonėms“ anti-koncepcija tokia – „aš noriu padėti tik tiems, kas man patinka“, dažnai galima formuluoti anti-koncepcijas paprastu neigimo papildymu: „jeigu jis mylisi su kita moterimi, tai reiškia, kad jis nejaučia man švelnumo“ – „jeigu jis mylisi su kita moterimi, tai NEREIŠKIA, kad jis nejaučia man švelnumo“.

Šią praktiką galima sujungti su kita veikla, ir dėl to ji nepraras savo efektyvumo.

Visą savo gyvenimą mes kartojome šią koncepciją – garsiai arba tyliai – dešimtys arba šimtus tūkstančius kartų, tačiau aklos įtakos pajėgumas žymiai mažesnis už įtakos galią, kuri buvo pasirinkta džiaugsmingu noru; todėl anti-koncepcijos kartojimas kelis tūkstančius kartų duoda norimą rezultatą, mechaniškai išstumdamas aiškiai klaidingą koncepciją. Pati anti-koncepcija neužima koncepcijos vietos ir nevirsta kliūtimi, nes tu naudoji ją neaklai, o visiškai aiškiam tikslui – išstumti svetimą mechanizmą.

Galima atlikti šią praktiką kartu su kitais praktikuojančiais – iš pradžių viena garsiai ištaria anti-koncepciją, paskui – kita, be to nėra reikalo įdėmiai to klausytis.

02-01-06 Anti-koncepcijos. Apibrėžimas ir rūšys. Koncepcijos „apie ateitį“ pavyzdžiai.

Apibrėžkime terminą „anti-koncepcija“. Anti-koncepcija – tai teiginys, kuris:

a) prieštarauja nagrinėjamos koncepcijos prasmei,

b) rezonuoja su nušvitusiais suvokimais (NšS),

c) šią akimirką atrodo man labiau pagristas ir patikimas, nei koncepcija.

Anti-koncepcijos abstrakčioms koncepcijoms (apibrėžimą žr. toliau) gali neturėti “c” savybės, nes pagal apibrėžimą jas negalima nei pagrįsti, nei paneigti. Pavyzdžiui, aš galiu sudaryti tokią anti-koncepciją: „Ateities nėra, yra tik čia-ir-dabar”. Aš negaliu šito pagrįsti, nes žodis „ateitis“ nereiškia jokios konkrečių suvokimų, vadinasi, nei aš galiu pasakyti, kad ji yra, nei, kad jos nėra, nes neaišku – apie ką yra kalbama, bet šis teiginys sukelia susižavėjimo antplūdį, džiaugsmingų norų pasireiškimą, išsilaisvinimą nuo įvairių rūpesčių priespaudą, susijusį su mintimis apie „ateitį“, ir norą kultivuoti šią anti-koncepciją.

Ar nėra anti-koncepcijos taikymas apsigaudinėjimo formą? Aš įrodysiu, kad taip nėra. Pradinė koncepcija, nusakanti, kad „ateitis yra“, yra tik beprasmiškas žodžių junginys, nes tu turi minčių, tarp kurių yra žodis „ateitis“, turi emocijų, atsirandančių nuskambėjus žodžiui „ateitis“, turi norų, atsirandančių nuskambėjus žodžiui „ateitis“, tačiau nėra jokio savarankiško suvokimo, kurį tu vadini žodžiu „ateitis”. Kiekvienas suvokimas egzistuoja tik čia-ir-dabar. Tokiu būdu, turi iš ko rinktis – palaikyti tas mintis, kurios iš įpratimo sukelia NE pasireiškimą, arba tas mintis, kurios paneigia praėjusias mintis, dėl ko NE neatsiranda. Vadinasi, pirma ir antra mintys – tai abstrakčios koncepcijos, t.y. nieko nereiškiantys teiginiai. Be abejo, atsiranda noras palaikyti 2 mintį, o po to, kai ji neutralizuos 1 minties įtaką, aš lengvai atsisakysiu abiejų minčių, kadangi labai aiškiai suprantu, kad žodis „ateitis“ nereiškia jokio konkretaus suvokimo. T.y. aš nepradedu „tikėti“ anti-koncepcija, o tiesiog panaudoju ją kaip efektyvų įrankį. Kai tu sukuri porą koncepciją-anti-koncepciją, tu išsilaisvini nuo įpiršto automatizmo, o buitinių koncepcijų atžvilgiu gali įgyti patikimos patirties, po kurios galėsi labiau pagrįstai linkti prie vienos ar kitos nuomonės, arba atmesti abi.

Jeigu ant vienos svarstyklių lėkštės yra koncepcija, kurią aš padėjau būdamas nesąmoningos būklės, kuri buvo perimta automatiškai, iš pradžių aš noriu supusiausvyrinti ją su anti-koncepciją, o paskui išnagrinėti abi būdamas laisvos nuo nusistatytų ir NE būklės.

Kai kurie žodžių junginiai, tarp kurių yra žodžiai, nereiškiantys man nieko konkretaus, rezonuoja su nušvitusiais suvokimais (t.y. įvyksta nušvitusių suvokimų antplūdis), todėl palieku šios žodžius savo leksikone kuriam laikui dėl taktinių sumetimų.

Net lengva pūtis gali sulaužyti didžiulį medį, kuris pakrypo dėl savo svorio. Metų metais koncepcija gali prieštarauti sveikam protui ir džiaugsmingiems norams, tačiau vieną akimirką nulūžta, lyg taip ir turi būti. Tu gali gyventi trisdešimt metų ir bendrauti su giminaičiais, todėl, kad „taip reikia“, „taip įprasta“, o ne su tais, su kuriais tikrai labai nori. Trisdešimt metų tu gali sveikintis su kaimynais, palaikyti pokalbius apie orą ir darbą, nes „nesmagu atsakyti“. Bet tam tikrą akimirką tu pajusi kulminaciją, kad daugiau nebegali nuodytis tokiu melu ir panorėsi išsilaisvinti nuo neigiamo požiūrio baimės, krizė pasieks viršūnę ir tau užteks tik trumpai išgirsti anti-koncepciją, įvyks prasiveržimas: «Juk galima gyventi kitaip!» Ir lavina pagaliau nusileis nuo kalno.

Su kitomis koncepcijomis reikės atkakliai dirbti, prieš tai kai jos visiškai atkris, tačiau šis darbas – ne dėl ateities miglotų turtų, rezultatas bus tuoj pat, tik dabar, kai tu pasieksi pastebimai aiškios būsenos.

Po kiekvienos mechaniškos pakaitos serijos, po kiekvieno argumentų „už“ ir „prieš“ nagrinėjimo užplūsta aiškumo jausmas, su kuriuo rezonuoja kiti nušvitę suvokimai, ir žingsnis po žingsnio tu artiniesi prie džiaugsmingų norų įgyvendinimo – po išsilaisvinimo nuo NE ir bukumo, prie nušvitusių suvokimų kultivavimo ir lavinimo.

02-01-07 Koncepcijų sąrašo sudarymas.

Pasiektas aiškumas apie koncepciją po minutės gali pradingti, ir koncepcija gali vėl įslysti į neakivaizdžių koncepcijų sritį; tu tiesiog pamirši apie savo atradimą. Tuo labai lengva įsitikinti – pabandyk dabar išvardyti visas koncepcijas, rastas savyje, ir geriausiu atveju tu prisiminsi tik kelias iš jų. Būtent tai reiškia, kad visos koncepcijos, prisimintos šią akimirką, yra nekontroliuojamos, nepastebimos, ir gali būti, kad jos įtakoja dabar tave su ankstesne jėga.

Kai aiškumo laipsnis didėja, tu pakliūni į labai neįprastą būklę, kurioje dar nepripratai būti, todėl pradedi greitai (kartais per kelias sekundes) grimzti į įprastą neaiškią būseną. Dažnai tu padarai tą patį atradimą labai daug kartų, kol aiškumas tampa tvirtu, todėl aš siūlau sudaryti visų koncepcijų sąrašą ir nuolat papildyti naujomis. Tai palengvina ne tik koncepcijų analizės atlikimą, bet ir rezonansinės koncepcijų paieškos procesą, kuris yra atsakingas už einamąjį NF – paimk visą sąrašą ir nagrinėk kiekvieną punktą.

Mechaniškos protinės veiklos atveju neįvyksta NšS aiškumas, ir jeigu vieną kartą tu padarei tam tikrą išvadą, kitą kartą tu tiesiog pakartosi ją, nepatirdama nieko naujo, tuo pačiu NšS aiškumas visada išgyvenamas iš naujo, net tuo atveju, jeigu jis yra aprašomas tau žinoma fraze.

Paprasti žmonės niekada nepasiekia aiškumo, tik keičia vieną koncepciją į kitą – iš pradžių viena, paskui kita. Labai sunku rasti žmogų, kuris nedarė išvadų pagal logikos dėsnius, o siekė aiškumo, kaip ir surasti žmogų, kuris turi NE šalinimo patirtį, o ne emocijų keitimo patirtį.

02-01-08 Koncepcijų klasifikacija pagal jų turinį.

Dabar surūšiuosime koncepcijas pagal jų turinį. Skirtingos koncepcijų rūšys turi skirtingą jėgą, tvirtumą, skirtingą integracijos į bendrą konceptualinį konglomeratą lygį ir kokybę, ir dažnai labai efektyvu naudoti įvairius metodus skirtingoms rūšims, todėl koncepcijų padalinimo užduotis, įskaitant pagal prasmės požymį, dažnai yra įdomi ir efektyvi.

Yra dvi didelės kategorijos – „abstrakčios“ ir „mišrios“ koncepcijos.Yra dvi didelės kategorijos – „abstrakčios“ ir „mišrios“ koncepcijos.

Abstrakčios koncepcijos – tai teiginiai, kurie susideda iš žodžių, nereiškiančių jokių konkrečių suvokimų, t.y. kai kurių koncepcijų prasmė yra visiškai neaiški. Pavyzdžiui: „Pasaulis yra amžinas“. Tu neturi jokio supratimo, kas yra „amžinas“ ir kas yra „pasaulis“ – tu neturi jokių konkrečių suvokimų, kuriuos tu pavadintum šiais žodžiais. Arba tokia koncepcija: „Aš – žmogus“. Visai neaišku kas yra “aš”, arba kas yra “žmogus”, tačiau visi yra įsitikinę, kad jie – žmonės. Dar pateiksiu pavyzdį: yra pasikeitimas, yra nekeičiamas, yra pradžia, yra pabaiga, yra prašvitimas, yra liūdesys, yra subjektas, yra objektas, yra gyvas, yra miręs, yra vienas, yra kitas, yra egzistavimas, yra ne-egzistavimas, yra sąmonė, yra nesąmoningumas, yra aktyvus, yra pasyvus, aš esu, yra visuma, yra dalis, yra praeitis, yra dabartis, yra ateitis.

Mišrios koncepcijos – tai teiginiai, kuriose tokie beprasmiški žodžiai, kaip „amžinatvė“, „dorumas“, „kosminė tvarka“, „teisybė“, „dievas“ susimaišė su terminais, kurie reiškia konkrečius suvokimus, uždraudimus ir paraginimus, pavyzdžiui, „gėda“, „negalima“, „daryk“, „turi“ ir t.t. Pavyzdžiui, „teisybė reikalauja, kad aš padaryčiau tą ir tą“. „Kas yra teisybė“ – nėra niekam žinom, o ką reiškia „padaryti tą ir tą“ – visiems suprantama. Arba: „būti blogai – yra gėdinga“. Kas yra „bloga“ – nėra žinoma, o kas yra „pajusti gėdos jausmą“ – yra žinoma. Žmonės tiesiog nuodija patys save su didžiuliu kiekiu mišrių koncepcijų. Mišrios koncepcijos stipriai įtakoja galimybę patirti nušvitusius suvokimus (įskaitant ir džiaugsmingus norus), nes griežtai reglamentuoja tavo gyvenimą, bet tokio reglamento prasmė nėra aiški. Įsivaizduok straipsnį baudžiamajame kodekse už „blogą charakterį” be jokių paaiškinimų. Arba straipsnį už „Dievo apvaizdo nesilaikymą“. Koks didžiulis chaosas kiltų, jeigu valdžia išleidžianti įstatymus vadovautųsi šiais straipsniais, o vykdomoji valdžia besąlygiškai vykdytų teismo sprendimus? Tavo buityje taip ir vyksta. Įstatymų leidėjas (koncepcija) sako: „gėda būti nuogam“, vykdytojas (mechaniškas noras) įsako: „apsirengti tuoj pat“, prižiūrėtojai (gėdos, smerkimo emocijos ir t.t.) stebi, kad tu besąlygiškai įvykdytumei įsakymą. Galų gale – apima visiškas chaosas, NE sangrūda, džiaugsmingų norų stoka, vadinasi, nebus pasikeitimų, kurie veda ties norimų būsenų.

Tolimesnis suskirstymas priklauso nuo tavo vaizduotės. Pavyzdžiui, mišrias koncepcijas galima suskirstyti taip:

*) Buitinės koncepcijos

*) Praktikos koncepcijos

*) Socialinės koncepcijos

*) Fundamentinės koncepcijos

*) Mechaniškos pirmenybės

*) Rūpesčiai

*) Įvertinimai

*) Mechaniški tikslai

*) Mechaniški įvertinimai

*) Mechaniškos interpretacijos

Buitinės koncepcijos – tai teiginiai, reglamentuojantys tavo naminį gyvenimą. „Drabužiai spintoje turi būti švarūs“, „ant grindų valgyti negalima“, „reikia keltis anksti ryte ir netysoti lovoje iki vėlumos, „reikia būtinai dirbti ir daugiau uždirbti pinigų“, „reikia gerbti vyresnius žmones“, „reikia taupyti pinigus“, „reikia tausoti daiktus“, „reikia turėti aiškų tikslą gyvenime ir siekti jo“, ir taip toliau. Visos buitinės koncepcijos operuoja terminais „reikia“ arba „negalima“, „negerai“ ir kt. aiškiu arba paslėptu pavidalu. Kas yra „reikia“, „nereikia“, „gerai“ ir „negerai“, kodėl taip negalima, o kitaip galima – visiškai neaišku, ir niekas apie tai visai negalvoja.

Iš analogijos su buitinėmis koncepcijomis galima suformuoti koncepcijas mano praktikos pagrindu: „reikia šalinti NE“, „bloga būti konceptualiniu“, ir t.t. Tiesaus kelio praktika – tai pastangų dėjimas į DŽIAUGSMINGŲ norų įgyvendinimą, t.y. lydintys entuziazmu, nuojauta ir kitais NšS, su sąlyga, kad šie norai priklauso vienam iš dviejų kategorijų: 1) liūdėjimų šalinimas (NE, koncepcijų, mechaniškų, t.y. nedžiaugsmingų norų, nemalonių pojūčių, mechaniškos skiriamosios sąmonės), 2) NšS kūrimas (žr. sąrašą skirsnyje „Efektyvios praktikos strategija“). Bet kuriuo atveju, aš rekomenduoju sekti džiaugsmingus norus; o jeigu jie nepriklauso šioms kategorijoms, tokiu atveju pagal apibrėžimą tai nėra tiesaus kelio praktika, reikia kitaip pavadinti, pavyzdžiui, „parengiamieji etapai“.

Socialinės koncepcijos reguliuoja žmogaus elgesį visuomenėje, jo santykius su kitais žmonėmis arba socialiniais institutais – civilinės metrikacijos skyriumi, parduotuve, policija, bendradarbiais, ir t.t.

Kad darbas su koncepcijomis būtų efektyvesnis, reikėtų jas suskirstyti ir sudaryti sąrašą, įtraukiant ypač sunkias konceptualinias ligas, kurios taip giliai įsiskverbė į žmogų, kad paprastas nurodymas į jas, nekalbant apie neišankstinį nagrinėjimą arbą šalinimą, sudaro labai sunku užduotį ryšium su visu NE spektru, kuris pasireiškia akimirksniu – kaip plėšiančiu, taip ir gniuždančiu. Tokios koncepcijos vadinamos „fundamentinėmis“. Ryšium su dideliu jų kiekiu susijusių su NE, praktikuojantysis gali nepajėgti aptikti tokias koncepcijas. Todėl tokiu atveju tikslinga kreiptis į kitus praktikuojančiuosius, kurie galėtų “pravaryti” tave per visą jiems žinomų fundamentinių koncepcijų spektrą ir galėtų stebėtų tavo reakcijas. Užduotį palengvina tai, kad kiekvienam laikui ir kiekvienai kultūrai yra būdingos tipiškos fundamentinės koncepcijos.

Mechaniškos pirmenybės – tai minčių rinkinys tema „būtų gerai, jeigu būtų taip” Paprastai tu nesusimąstai – kuo tai būtų buvę „gerai“, o veiki pagal įprastą schemą, ir neanalizuoji – kas vyko praeitais kartais, kai vyko tai, ką tu skaitei “geru”. Nemechaniškos pirmenybės – tai spėjimai, kurių pagrindas – apskaičiavimas: “dėl tam tikrų aplinkybių ir žinomų man dėsningumų, aš manau, kad tokie įvykiai su didesne tikimybe suteiks norimą rezultatą”.

Rūpesčiai – tai atskiras atvejis, priklausantis mechaniškom pirmenybėms – minčių rinkinys tema: „kaip bus baisu, jeigu taip atsitiks“, „ne duok Dievui, kad tai įvyktų“. Jas lydi bendravardi NE. Tuo pačiu, tu neanalizuoji pasikeitimų, įvykusių po to, kai anksčiau vyko dalykas, kurio tu bijojai. O jeigu sudaryti tokių situacijų sąrašą, bus lengviau suprasti, jog tokių įvykių dėka tavo gyvenimas gali taip pasikeisti, kad vėliau pagalvosi “kaip gerai, kad viskas įvyko būtent taip“.

Įvertinimai – tai tam tikros suvokimų grupės apibūdinimas pagal tam tikrą skalę. Mechaniškas įvertinimas atsiranda tada, kai pasirinktoji skalė yra arba absurdiška, t.y. remiasi ne tavo patirties analize, kurią tu perėmei mechaniškai, arba tokia išvis neegzistuoja, todėl įvertinimai susiformuoja iš įpratimo arba su tikslu palaikyti NE. Jeigu įvertinimas atsiranda dėl džiaugsmingų norų ir dėl ryškaus protinio mąstymo aiškumo, jis netampa griežta lentele, prikabinta prie suvokimų grupės, ir tu gali ją pašalinti bet kokią akimirką, o tai suteikia lankstumo interpretacijų visumai ir palieka tau kelią laisvai įveikti mechanišką skiriamąją sąmonę.

Mechaniški tikslai – tai minčių rinkinys tema „aš turiu tai pasiekti
, „to reikia pasiekti“. Tuo pačiu tu neanalizuoji pasikeitimų, įvykusių po ankestesnio mechaniškų tikslų įgyvendinimo. Jeigu atliktum tokią analizę, galėtumei lengvai aptikti, kad pernelyg dažnai patirdavai nusivylimą, gaudavai ne to, ko tikėjaisi. Nemechaniški tikslai – tai tokios mintis, kaip „aš noriu įgyvendinti tokį džiaugsmingą norą“. Nepainiok minčių su norais! Yra noras nueiti pasivaikščioti, o yra mintis „noriu eiti pasivaikščioti”. Džiaugsmingo noro realizacijos metu (t.y. siekiant nemechaniško tikslo), aš stebiu esantį rezonansą tarp šio džiaugsmingo noro ir norų, pasižyminčių kaip „norų realizavimo priemonės”.

Tai pačiai tikslų kategorijai priklauso mintys, kurias mes vadiname „tarpiniais tikslais“, atitinkantys norai, kuriuos mes vadiname “priemonėmis”. Jeigu yra noras suvalgyti kiaušinienę, t.y. mintis-tikslas „noriu pagaminti kiaušinienę“, ir tarpinė mintis-tikslas „[ dėl tam tikrų aplinkybių (kuriems priklauso ir džiaugsmingas noras, ir viryklės buvimas, ir t.t.) ir žinomų man tam tikrų dėsningumų] reikia įjungti viryklę. Šiame klausime painiava kyla tik dėl to, kad mūsų kalboje žodis „tikslas“ yra naudojamas apibrėžti mintis ir norus. Pašalinus šia painiavą, labai lengva pasiekti aiškumo.

Mechaniški įvertinimai – tai minčių rinkinys tema „jis neturėjo to daryti“, „geras žmogus“. Nemechaniški įvertinimai – tai tokios mintys, kaip “ryšium su tokiais mano pasireiškimais, turiu pagrindą manyti, kad jis patyrė tą arba aną”, “kadangi jis save taip išreiškia, aš kvalifikuoju jo veiksmus kaip tokius”.

Mechaniškos interpretacijos remiasi atsitiktiniu perėmimu, arba mechanišku įpročiu, arba jas sąlygoja NE, tačiau jos nevadovaujasi samprotavimais. Pavyzdžiui, jeigu tu įėjai ir pradėjai šaukti, aš galiu įsižeisti, ir aš parinksiu palaikančią jį interpretaciją: „jis yra akiplėša“. Tačiau, jeigu aš esu blaiviai mąstantis žmogus, aš suprasiu, kad egzistuoja visas interpretacijų rinkinys – arba tu eksperimentuoji, arba tai tik pokštas, arba tu šauki ne ant manęs, ir t.t. Priklausomai nuo aplinkybių ir žinomų man dėsningumų, aš nustatysiu, kuris iš spėjimų yra labiausiai pagrįstas. Vėliau aš galėsiu užduoti tau klausimus, stebėti tavo elgesį ir pakoreguoti interpretaciją, jeigu atsiras tam pagrindas.

02-01-09 Stiprūs ir silpni tikslai.

Įvesiu sąvoką „stiprūs tikslai“ – tokie tikslai, kuriuos pasiekus tapsi laimingesnis (tavo manymu) – baigti universitetą, vesti, padaryti karjerą, išmokti japonų kalbą, priauginti raumenų ir taip toliau. Nepasiekusi šių tikslų tu pradėti gailėtis savęs ir tave aplanko mintys „jeigu bučiau pasiekusi – tada manęs lauktų toks gyvenimas…“ Be abejo, šių tikslų pasiekimas nepadaro nieko laimingesniu; tuo lengva įsitikinti, pažiūrėjus į tuos, kurie siekė šių tikslų, arba net į save pačią; kada tu spazmiškai sugalvoji naujų tikslų, jie ir vėl nepadaro tave laimingesne, tu vėl sugalvoji jiems pateisinimus ir paaiškinimus, formuoji naujus tikslus, taip vyksta iki tol, kol džiaugsmingi norai visiškai miršta, ir tu miršti kartu su jais nuo senatvės ir marazmo.

Dažniausiai žmonės sugalvoja sau naujų stiprių tikslų dėl bandos instinkto, arba dėl sąlyginių koncepcijų, arba NE, arba noro turėti, patirti pasipūtimo jausmą, padaryti įspūdį kitiems žmonėms, patirti pasitenkinimą, neatsižvelgiant į tai, kad reikėtų išnagrinėti tų žmonių gyvenimą, kurie pasiekė šių tikslų, ir pagalvoti – koki būdu pasiektas tikslas padaro juos laimingesniais. Stiprių norų siekimo metu, dažniausiai žmonės patiria visą jiems žinomų NE spektrą.

Jeigu tavo tikslus sąlygoja remiasi pasipūtimo jausmas, noras daryti kitiems įspūdžius, tokiu atveju tu su užsidegimu mokaisi kitų kalbų, skaitai įvairias knygas, pradedi susivokti skirtinguose dalykuose, išmoksti padeklamuoti, patraukti, pasakoti, pamažu tampi vaikščiojančia enciklopedija, gali mokyti kitus, žavi kitus žmonės savo žiniomis ir sugebėjimais, rašai knygas…ir tuo pačiu tu patiri didžiulį NE kiekį ir užbaigi savo gyvenimą pilname marazme ir dvasiškai suskurdusi, su galva, pilna skaičiais, faktais ir hipotezėmis, su širdimi, tapusia raumeniu pagal visus anatomijos dėsnius, ir su protu, kurį pavertei į ta patį.

Žmogus, kuris vadovaujasi džiaugsmingu noru, taip pat užsibrėžia tikslu, tačiau jis patiria džiaugsmą ir malonumą dabar, tik šią akimirką, kiekvieną jo siekimo momentąu – tokia yra džiaugsmingų norų savybė, be to, tikslo pasiekimas arba uždavinio neįvykdymas nekeičia ir neįtakoja to, kad žmogus patiria gyvenimo malonumą.

Silpnais tikslais aš vadinu tokius tikslus, kuriuos sukuria žmonės, norėdami būti kurčiais, užpildyti gyvenimo pilkumą ir nuobodulį, lygtais jie pastato kažkokias gaireles savo tuštumoje, kad jiems atrodytų, jog jie eina kažkur. Priekyje stūkso visiška tuštybė, bet kam užtenka jėgų garbingai tai pripažinti? Ir tada jie palieka – nežinomojoje tuštumoje – kažkokias gaireles, kurios kažkur įsismeigia ir šlempina prie jų, gauna palengvinantį, bukinantį palengvinimą viso judėjimo proceso metu, kuris kaitaliojasi su kankinančiais nuobodulio priepuoliais ir gyvenimo beprasmiškumu; galų gale kartais jie gauna akimirksninį mirusį nusiraminimą, kai pasiekia norimo tikslo; tokiu būdu jie nesiliauja slankioti ratu šioje duobėje. Pavyzdžiui, tu žiūri televizijos programą ir matai, kad šiandien bus futbolo mačas, patiri palengvinimą, nes dabar tavo vakaras užimtas – yra tikslas. Vėliau tu paskambinsi bičiuliui ir su žmona eisite į svečius – išgersite alaus ir paplepėsite apie šiai bei tą, o ryte tavęs laukia reikalai darbe, reiškia čia ir nėra apie ką galvoti – tai visai aiškus tikslas, kuri užmigdys mane nuo pirmadienio iki penktadienio, o sekmadienį mes eisime į kiną, o dabar aš eisiu vakarieniauti ir artimiausia valanda irgi užimta. Visi šie tikslai yra „silpni“, tačiau nuo jų išsivaduoti ypatingai sunku . Aš pavadinau juos „silpnais“ todėl, kad jie nepasireiškia kaip ryškus ir ilgalaikis žybsnis – jie apgaubia lyg rūkas, tačiau šis rūkas įsikiba lyg replėmis. Kasdieninis paprasto žmogaus gyvenimas yra neįmanomas be silpnų tikslų. Nebūna tokios akimirkos, kai jis nebūtų kuo nors užimtas, o jeigu atsiranda laisva minutė, nedelsiant atsiranda nerimo jausmas, nuobodulys ir jeigu greitai nesurasti sau užsiėmimo, NE užaugs iki nepakenčiamo intensyvumo. Kada paskutinį kartą tu šiaip sau leidai laiką, vaikščiojai arba gulėjai visai be jokio tikslo? Tiesiog stebėdama dangų, arba vaikščiodama po mišką, išsilaisvinusi nuo minčių? Pastovus silpnų tikslų susigrudimas paverčia tavo gyvenimą mirusia, gilia koše.

Pabandyk pabūti tarp žmonių ir nieko neveik. Reakcija bus negaištama ir agresyvi – jie įdės visas įmanomas pastangas, kad tik priverstų tave daryti ką nors, bandys pasirinkti visas jiems prieinamas priemones – pašaipą, pasmerkimą, BET, tiesioginį smurtą. Niekas neturi sustoti, niekada. Visi turi plušėti be atvangos, kiekvienas turi turėti savo problemų. Tai visuomenės, kurioje mes gyvename, nerašytas įstatymas. Niekas nebus išleistas už spygliuotos vielos šiaip sau, nes būtent vienas iš pagrindinių apsaugininkų – tavo pačios koncepcijos ir baimės, kadangi iš tikro labai baisu pripažinti, jog visi tavo tikslai yra tušti, ir visos kryptys bėga uždaru ratu, visi turtai ir atradimai nekeičia to, ką tu patiri šią akimirką – NE ar NšS. Iš pradžių silpnų tikslų šalinimo praktiką lydi šokas, panašus į tokį šoką, kurį patyria narkomanas, negavęs narkotikų dozės, taip pat stiprių NE antplūdžiu, spazmatiškais norais, tačiau įveikus tokį “laužimą” atsiranda nepaprastas NšS jausmas, pilnumo jausmas. Džiaugsmingi norai, nuojauta ir kiti NšS, prabundantys išsilaisvinimo nuo silpnų tikslų metu, ne tik neprieštarauja, o atvirkščiais – rezonuoja su šito pilnumo jausmu.

Mechaniška veikla pilnai užpildo gyvenimą, paverčia jį pilku ir beprasmišku; labai sunku nutraukti šį ratą, tačiau tikrai įmanoma, ir priklauso tik nuo tavo džiaugsmingų pastangų. Pažiūrėk į savo gyvenimą paskutinę valandą ir pasakyk: juk buvai kuo nors užsiėmusi? Juk šokinėjai nuo vienos minties prie kitos? Kiek minučių per dieną tu kenti nuo to, kad nesi laisva nuo koncepcijų, NE, mechaniškų norų? Kiek minučių per dieną tu desperatiškai dedi pastangas, kad patirtumei nušvitusius suvokimus? Kiek minučių per dieną tu esi apimta neįveikiamo NšS troškulio? Netgi tokiu atveju tu, tikriausiai, ko nors tikiesi? Tu samprotauji apie ieškojimus, tiesą ir meilę? Tai gi akivaizdi kvailystė. Norint išmokti anglų kalbą, reikia skirti šiam užsiėmimui daug laiko ir įdėti daug pastangų. Tai kodėl žmonės galvoja, kad norint išsilaisvinti nuo liūdesio ir išmokti patirti NšS, užtenka retkarčiais prie bokalo alaus paplepėti šia tema? Niekas tavyje nepasikeis, jeigu tu neskirsi visą savo laiką ir neįdėsi visas pastangas į ieškojimą, į praktiką – dieną po dienos, valandų valandas, kiekvieną minutę. Nejaugi reikia ir tai aiškinti? Dieną po dienos tu žiūri televizorių, myliesi, plauni grindis, ruoši maistą, svajoji apie didelį atlyginimą, prabangią mašiną ir gražius drabužius, persivalgai, augini savo raumenis ir lavini savo protą, nuolat patirdama NE arba TE, tačiau kur yra laisvės siekimas nuo liūdesių, noro patirti NšS. Tu dirbti dešimt valandų per dieną, norėdamas užsidirbti duonai, bet ar tikrai tik duonai? Ar ne krištolo – šviestuvo – baldų – mašinos – vasarvietės – žmonos užgaidų – bičiulių pavydo? O paskui tas pats žmogus su patetiška veido išraiška skelbs apie tai, kad tiesa yra neapčiuopiama!

Laikas bėga, ir metų metais žmonės keičia vienus planus į kitus, nepriklausomai nuo to, ar pavyko juos įgyvendinti, ar ne. Todėl šis uždaras ratas niekada nesiliauja suktis. Niekada nemiršta neaiški ir miglota svajonė „kada nors, vėliau, gyventi savo malonumui“, tačiau tai niekada neįvyks šiaip sau, tu to nepasieksi su mechaniškų ir nedžiaugsmingų norų pagalba. Visų pirma, visada turėsi reikalų. Antra, tomis akimirkomis, kai žmogus supranta savo praeitų tikslų beprasmiškumą, jį apima siaubas, ir jis konvulsyviai pradeda ieškoti kitų. Trečia, kai atsiranda galimybę nors kurį laika gyventi savo malonumui, paaiškėja, kad žmonės neturi menkiausio supratimo apie tai, kas yra gyvenimas savo malonumui, juk jie nebeturi džiaugsmingų norų! Tada jie sugalvoja kokį nors užsiėmimą – pamėgtą užsiėmimą, leidžiantį jiems pajusti turėjimo pasitenkinimą, arba daryti įspūdį kitiems, kas neišvengiamai sukelia naujus NE ir naujus mechaniškus tikslus.

Aš siūlau būdą, su kuriuo pagalba galima ištrukti iš šio užburto rato – šalinant konceptualines kliūtis, sekti džiaugsmingus norus, t.y. tokius norus, kuriuos lydi nušvitusieji suvokimai – simpatija, nuojauta, grožio jausmas, paslaptis, siekimas ir t.t. Bet koks tikslas, sukurtas atskirai nuo džiaugsmingų norų ir nerezonuojantis su jais, sukels tas pačias NE. Tapk medžiotoju – susek, išuostyk visus, net pačius silpniausius ir mažiausius džiaugsmingus norus, įgyvendink juos, ir tada jie sustiprės, taps gilesniais, išsiskleis, išstums liūdnus suvokimus ir pritrauks nušvitusius suvokimus. Išsilaisvinimo nuo konceptualinių tikslų kriterijus – nuojauta, susižavėjimas nuo išgyvento kiekvieną akimirką sakramento.

Nepriklausomai nuo vietos ir laiko milijardai žmonių eina ta pačia kryptimi: gimimas – turtų kaupimas – turėjimas – mirtis. Laisvalaikis tampa ypatingai apsunkinančiu, nes reiškia tik skausmingą susidūrimą su problema: „kuo užsiimti“, todėl kiekvienas žmogus spazmatiškai siekia, kad būtų maksimaliai užimtas visą savo laiką bet kuo. Ir jeigu žmogus lieka laisvu nors kurį laiką, jis jaučiasi taip, lyg aplinkinis pasaulis bėga pirmyn, o jis lieka šaligatvyje, įšoka į pirmą pasitaikiusią sėdynę ir lekia iš paskos. Taip jie pralekia, ir tik dulkės pakyla aukštyn ir nusėda ant žemės.

02-01-10 Interpretacijų klasifikacija. Klausimas apie giminaičius. „Ryšių“ koncepcija.

Iš interpretacijų galima išskirti į atskirą kategoriją tokias interpretacijas kaip prasmė, ryšiai, likimai ir t.t., ir į kitą kategoriją – aplinkybių interpretacijas, kurias galima išskirti į kitų žmonių elgesio interpretacijas, „daiktų elgesio“ interpretacijas, savo elgesio interpretacijas ir taip toliau.

Kai aš suprantu, kad reiškinys – tai tik reiškinys, o ne reiškinys skirtam „kažkam“ ir ne „todėl, kad“ – toks požiūris palengvina mechaniškų interpretacijų šalinimą. Kai kurie žmonės rimtai galvoja, kad jeigu yra žvaigždės, reiškia tai kam nors reikia, ir jeigu augalas turi lapus, tai, todėl, kad pagamintų chlorofilą. Tai itin sunki mechaniškų interpretacijų forma, nuo kurios kenčia daugelis žmonių. Suvokimai, kuriuos mes vadiname „aplinkinio pasaulio reiškiniais“, tiesiog egzistuoja, ir nėra jokio „moralės“ suvokimo, nėra jokio “teisybės“ suvokimo, nėra nei „prasmės“ suvokimo, nes jeigu sugalvoti kam nors „prasmę“ reiškia įvesti „paskirties“ arba „likimo“ interpretaciją, kas yra iš tikrųjų tik išgalvota, nes niekas neturi tokio suvokimo kaip „likimas“. Protu tai labai lengva suprasti, tačiau ganėtinai sunku išsilaisvinti nuo skausmingo įpročio visur ieškoti “prasmės“, „likimo“, „mistinio ryšio“, „bausmės“ ir kitų nesąmonių. Mūsų amžius yra ateizmo amžius, tačiau taip nėra, nes vos ne kiekvienas serga primityviais prietarais, “prasmių“, „ryšių“ ir „reikšmės“ sugalvojimais.

Pavyzdžiui, išnagrinėkime „ryšis“. Jeigu nuspausti mygtuką klaviatūroje, ekrane pasirodys raidė. Būtent tai turi omeny blaiviai mąstantys žmonės, sakydami, jog tarp mygtuko nuspaudimo ir raidės atsiradimo egzistuoja „ryšis“; kadangi žodis „ryšis“ buitinėje kalboje reiškia visai materialų daiktą – virvę, grandinę, tokiu atveju prsmės susimaišo (būtent todėl aš manau, kad nėra tikslinga naudoti žodį „ryšis“ šiame kontekste, todėl siūlau pakeisti šį žodį į ką nors materialaus, konkrečią suvokimų visum); tuo tarpu nėra jokių suvokimų, ir žodis „ryšis“ reiškia tik tą prasmę, kokia jam buvo suteikta, o tiksliau būtent tai, kad po suvokimo „spaudžiu mygtuką“ yra suvokimas „ekrane pasirodo raidė“. Kai nėra tokio supratimo (o jo ir nėra beveik pas visus žmonės), atsiranda daugybė kitų koncepcijų – apie karmą, atpildą ir t.t.

Panašus samprotavimai gali būti pernelyg sudėtingi, tačiau išnagrinėjus juos detaliau ir iš arčiau, paaiškėja, kad nėra nieko sudėtingo – sunku išnarplioti tik patį pirmą kartą, ir tik dėl to, kad ne samprotavimai yra sudėtingi, o sunku įveikti nesamų suvokimų pripiešimų inerciją, įveikti baimę likti be savo iliuzijų. Kai tave aplanko aiškumas, jis pasireiškia visose kitose tokiose situacijose, tau jautiesi nepaprastai gerai, nes tave užplūsta aiškumas.

Pateiksiu tipiško pokalbio pavyzdį:

– Yra ryšis tarp motinos ir vaiko.

– Kaip tu supranti šį ryšį?

– Jis vakar blogai jautėsi, man irgi buvo bloga.

– Taigi, matomai yra jo žodžių suvokimas, kad jis blogai jautėsi, jo elgesio suvokimas, kurį tu interpretuoji kaip „jam bloga“, ir tavo suvokimai, kuriuos tu vadini „man bloga“. Bet kas yra „bloga“? Ar jūs galite būti tikri, kad šiuo žodžiu vadinate tuos pačius dalykus? Ar tu gali būti tikra, kad tavo „bloga“ neatsirado tik dėl tavo įpročio jaustis „blogai“, kai ir jam yra „bloga“? Tu matai, kad jis liūdi, ir tu pradedi jo gailėtis – jums abiems yra „bloga“. Kur, tokiu atveju, „ryšio“ supratimas?

Taigi, tai ir yra ryšis tarp mūsų – jam blogai, ir man blogai.

– Bet tai visai ne „ryšis“, tai paprastas įprotis patirti tam tikrus suvokimus tam tikrose aplinkybėse.

– Ne, tai ryšis, juk jis blogai jautėsi, man irgi buvo bloga.

Ir taip toliau. To neįmanoma paaiškinti, jeigu žmogus nenuoširdžiai siekia aiškumo.

Su kitų žmonių elgesio interpretacija tas pats. Žmonės ir jų elgesys – tau jie yra tik specifinis TAVO suvokimų rinkinys, apie kuriuos tu tegali pasakyti, kad jie yra, ir tiek. Žvirblis pakilo – nejaugi tai sukels NE tavyje? Ne, todėl, kad tu įpratai suprasti tokį reiškinį kaip „gamtos reiškinį“ (kas, iš tikrųjų, yra tik abstrakti koncepcija). Praeivis nusikeikė. Ar tai sukels NE? Neabejotinai, kadangi suveikia kitas įprotis, nes tu nenagrinėji praeivį kaip „gamtos reiškinį“, tu suteiki jam „sąmonę“, „valią“ (kas taip pat yra tik abstrakti koncepcija), atitinkamai suveikia ir kiti elgesio stereotipai, t.y. atsiranda NE. O jeigu tu supranti, kad nusikeikiusio žmogaus suvokimas – tai tik TAVO suvokimų rinkinys, kuri tu vadini „aplinkinio pasaulio reiškiniu“ (kas taip pat yra tik abstrakti koncepcija), reakcijos stereotipas NE pavidalu gali nesuveikti. Kai tave užplūsta didelė jūros banga, tu pasigūžti ir duodi atkirtį – bet ar tu nekenti jos tą akimirką? Ne, tu gali pajusti netgi džiaugsmą, susižavėjimą, užsidegimą, nors ir supranti, kad banga gali smogti, smogti labai stipriai, o kartais bangos žudo. Kai tave užpuola girtas žmogus, tu darai ta patį – tu atsikirsti, tačiau iš įpratimo interpretuoji jo veiksmus ne kaip mechaniškų norų pasireiškimą toje vietoje, o sugalvoji kažkokį „jį“, ir kadangi yra koncepcijos „jis“ „turi“, tu patiri NE.

Tu tiki tuo, kad tavo giminaičiai turi ypatingų savybių, išskirsiančių juos iš kitų žmonių, kurie labiau “suartina” juos ir tave. Bet juk nėra tokio supratimo ir suvokimo kaip „giminystės ryšis“, tu tik įsigalvoji jį ir seki tais stereotipais, kurie remiasi šiuo fantomu. Kas išeina iš to, kad ši moteris pagimdė vaiką, iš kurio vėliau susiformavo tai, ką tu vadini „savimi“? Ar iš to išeina, kad jūs turėsite bendrus interesus, kad tau patiks gyventi su ja ir bendrauti? O kartu ir su jos vyru, tėvu, broliu, sese, brolio žmona, jų vaikais, senele, seneliu, jų draugais…juk tai didžiausia kvailystė?? O kas išeina iš to, kad tu pagimdei kūdikį? Ar tai reiškia, kad šitas visiškai nepažįstamas tau žmogus, atsiradęs tavo pilve, dabar „turi“ buti tau įdomus ir artimas? O kartu ir jo būsima žmona, vaikai, laigonas, laigono vaikai…Koncepcija apie giminaičių „artumą“ turi dvi unikalias savybes: a) ir ji yra – šventa mūsų visuomenėje, b) jos beprasmiškumas, nepagrįstumas, prieštaringumas visai kitai gyvenimo patirčiai yra toks didžiulis, kad to nepastebėti yra neįmanoma. Tačiau bet kuris mėginimas nuoširdžiai galvoti apie šį dalyką, pradėti elgtis pagal savo džiaugsmingus norus nepaisant šios koncepcijos yra pasmerktas ryškiai neapykantai iš giminaičių pusės, ir jeigu to neįvertinsi – sukelsi pavojų savo gyvybei. Beje, kalbant apie „artumą“. Kaip tik sūnus arba duktė supranta, kad tėvai jau nebeįdomūs, kai jis ar ji pradeda vadovautis savo džiaugsmingais norais; „artumo“ jausmas, kurį jam arba jai jaučia tėvai, įgyja labai keistą pavidalą, o tiksliau – neapykantos pavidalą. Aš planuoju pildyti straipsnių rinkinį praktikuojančiųjų straipsniais šia tema, ne kas antras ir ne kas trečias – o devyni iš dešimties praktikuojančiųjų susiduria su tuo, kad tėvams pamačius, jog vaikui nebeįdomu su jais, jog jis pradeda šalinti NE, keliauti, vadovautis džiaugsmingais norais, paskelbia savo „mylimajam“ ir „artimajam“ vaikui tikrą karą – jie pagrobstą jį, užrakina, suriša, bando išduoti psichiatrams (kas vis dar yra įmanoma mūsų laikais). Psichiatrija taip pat kaip anksčiau lieka lazda agresorių rankose. Tarpusavis giminaičių nusikalstamas sąmokslas gali baigtis tuo, kad jie uždarys tave psichiatrinėje ligoninėje ir sušvirkš tiek vaistų, kad tu tapsi paklusniu ir tyliu rąstu, kuo bus patenkinti visi tavo giminaičiai; jie gali bandyti tave nužudyti! Norėdami išspręsti šį klausimą, jie gali bandyti pritraukti policiją, ir policija geranoriškai vykdys savo pareigas – šauks ant nepaklusnių nepilnamečių (!!) vaikų, baugins, grasins jiems kalėjimu (!!). Mylintys tėvai rašo pareiškimus į atitinkamas instancijas apie tai, kad aš vadovauju sektai, kad aš prievartauju merginas, parduodu jas į viešnamius, “zombuoju” jas, rašo man kaip šios knygos autoriui grasinančius laiškus ir rimtai galvoja ir visiems skelbia apie savo ketinimus užmušti mane kaip velnio išperą. Todėl norėčiau patarti būsimiems praktikuotojams – jeigu noritw suteikti giminaičiams galimybę susipažinti su TKP – duokite jiems mano knygą kartu su kitomis knygomis – Ošo, Kastanedos, Gurdžijevo ir kt. Tegul jie patys renkasi, ir tu pati rinkis savo kelią, nereikia užsiimti „prašvitimu“ – tai neturi perspektyvų. Priešingu atveju – lauk karo, mirtino karo, kurį paskelbs tau “artimieji”.

Neužtenka protu suprasti, kad „giminystės ryšis“ – tik išgalvotas fantomas, reikia įveikti jo įtaką, pasireiškiančią įvairiais “aš turiu”. Norint realiai įveikti mechanizmų veikimus, aš patariu ištirti visus giminaičius. Išsiaiškink viską – kas per žmonės, ar jie iš tikrųjų yra tau artimi ir įdomūs. Sudaryk sąrašą, įtraukiant šimtus klausimų, atsakymai į kuriuos yra labai svarbus tau, paprašyk jų atsakyti į juos, pagrįsk savo norą būtent tuo, kad nori geriau su jais susipažinti. Tegul tarp šių klausimų bus ir klausimų apie seksą, ir NE – visą tai, kas iš tikrųjų tavo domina ir kas kelia tau nerimą. Paskui besąlygiškai ir objektyviai išnagrinėk atsakymus ir sudaryk nuoširdžią nuomonė apie juos. Tikslink, užduok papildomus klausimus – žodžiu, nuodugniai juos ištirk.

Pereikime prie klausimo apie aplinkybių interpretaciją. Kai tu skaudžiai kluptėli už akmens, tave aplanko tokia mintis „na ir kiaulė tas akmuo, guli čia…“. Kai tu atidarai knygą, ir ji trečią kartą iškrenta iš rankų, tave aplanko tokia mintis „kas per nesąmonė“, ir tu susierzini. Tokių pasireiškimų, liudijančių apie tai, kad turi mechaniškų interpretacijų, kad jų, iš tikrųjų, yra labai daug, užteks tau giliai įsižiūrėti ir tu pamatysi, kad visas tavo gyvenimas yra persmelktas jomis, kiekviena gyvenimo akimirka yra pripildyta interpretacijomis. Tu „žinai“, kad knyga „turi“ atsidaryti iš pirmo karto; tu tikiesi, kad akmuo „neturi“ gulėti kelyje; tu esi tikra, kad kaimyninis vaikas „turi“ pirmas sveikintis, o tavo sūnus „turi“ mokytis geriau, vyriausybė „turi“ įgyvendinti teisingą monitaristinę politiką, o naujas šaldytuvas „neturi“ sugęsti tuoj pat. Mechaniškos aplinkybių interpretacijos yra visur, visas tavo gyvenimas yra pilnas jų.

Kai tu pradedi šalinti mechaniškas interpretacijas, pajunti ypatingą gaivumą, atsiranda nušvitę suvokimai. Ankstyvoje vaikystėje tu buvai laisva nuo interpretacijų krūvio, žiūrėjai į pasaulį plačiai atmerktomis akimis, ir pamažu šalinant mechaniškas interpretacijas tu pradedi jausti, kaip grįžta vaikiškų įspūdžių gaivumas. Pasaulis tampa gilesniu, platesniu, didžiuliu, pritrenkiančiu, permatomu, jame išauga ir atsiranda naujos suvokimų dimensijos, kurie anksčiau buvo slopinami nuo atsiradimo akimirkos.

Interpretacijos – tai minčių krekučiai, kurie susigrupuoja į griežtas konceptualines struktūras. Tai lengva pamatyti. Kai tu eini gatve, žinai, kad dabar yra „žiema“. Kai pareini namo, tu žinai, kas vyksta už lango. Kai tu eini į darbą, tu tiksliai žinai, kad ateisi būtent į darbą, ir kad ten bus būtent taip, kaip yra visada. Aš žinau, koks yra mano vardas. Aš žinau kokioje valstybėje gyvenu ir kokie žmonės mane supa. Visa tai yra griežtai įtvirtinta interpretacijų visuma, ir aš neturiu galimybės pamatyti tai, ko aš dažniausiai nematau. Jeigu aš matau “medį“, aš „žinau“, kad „medis“ – tai šakos, kamienas ir lapai, ir aš nekreipsiu dėmesį į properšas tarp lapų, aš nepamatysiu šešėlių žaidimo, nepatirsiu grožio jausmo ir nepajusiu nuojautos, kurie paslaptingu būdu rezonuoja su ja. Aš neskirsiu dėmesio į džiaugsmingo noro blyksnį, neapsisuksiu ir nenueisiu į kitą pusę – juk aš „žinau“, kad einu į parduotuvę.

Man patinka keliauti – vaikščioti po nepažįstamą miestą, žiūrėti į įprastus daiktus ir patirti nepaprastus atitrūkimo ir gaivumo jausmus tik todėl, kad aš čia nieko nepažįstų, nesu čia buvęs ir visiškai nežinau, kas laukia manęs už kampo. Aš žinau, kad čia niekas manęs nepažįsta, aš jaučiuosi laisvas. Aš nežinau ir neįsivaizduoju, kokius pojūčius ir jausmus patirsiu po minutės – niekas nėra užprogramuota, įpročiai dar nesusiformavo. Kas tau trukdo pajusti tą patį čia ir dabar – savo namuose, darbo vietoje, transporte? Tik įprotis suvokti save „namuose“, o dar tai yra įprotis jausti pilkumos jausmą, būti bejausmei, pavargusiai, nieko nelaukti, neįsiklausyti į savo norus, nušvitusius suvokimus. Kai aš įsivaizduoju, kad gyvenu kitame mieste, kad ten manęs niekas nepažįsta, kad aš visai ne aš, gyvenimas prabunda, aštrėja džiaugsmingi norai. Bet tave neabejotinai iškarto aplanko tokia mintis: “visa tai – tik žaidimai, iš tikrųjų žinau, kur esu”, ir viskas pradingsta, vėl įsigalioja įprastas pilkumas. Be abejo, aiški sąmonė neprieštarauja nušvitusiems suvokimams, tačiau su panašios praktikos „užsimiršimo“ pagalba galima atkelti tuos NšS, kurie iš įpratimo nepasireiškia šiose aplinkybėse, juos reikia įsiminti ir praktikuotis patirti nepaisant jokių interpretacijų. Kadangi pasireiškia tie suvokimai, kurių nebuvo iki šiol, tai reiškia, jog buvęs „aš“ – ne „aš“, juk „aš“ – tai tik suvokimų visumos žymėjimas, pasireiškiančio šioje vietoje.

Kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę mes apgauname save patys, sakydami, kad visa tai yra pažįstama. Yra žinoma kas yra, kas bus, kur aš busiu po minutės ir t.t. Kompiuteris tavo galvoje dirba be perstojo, ir kol jis dirba, buk tikra – 99% visų įdomybių, kurias tu galėtum pajusti ir patirti čia ir dabar, praeina pro šalį. Pasaulį uždengdia aprašymų schema, kuri neleidžia ištrukti už jos ribų,

Aš atsibundu ryte. Ir sakau sau, kad esu namuose, tai mano namai, mano butas, mano miestas, aš darysiu tą ir tą, turiu tokius ir tokius planus, lauke lyja, bjauru, niūru, nėra jokių perspektyvų…užplūsta visa asociacijų ir įpročių eilė, susijusi su šiuo aprašymu, ir aš pavirstų pilka ir tuščia būtybe.

Aš atsibundu ryte. Aš žinau, kad dėsiu visas savo pastangas į liūdesių šalinimą, todėl gali įvykti bet kas. Tu gali aptikti daug naujų dalykų, nepriklausomai nuo to, kur tu ir kas esi, bet kurią akimirką gyvenimas gali pasikeisti, ir dėl to šiek tiek yra baugu, tačiau labai intriguoja. Mano gyvenimas gali pasikeisti ypatingai tada, jeigu aš atliksiu veiksmus, išlaisvinančius mane iš suvokimų ir požiūrių į pasaulį stereotipų nelaisvės. Ir aš jaučiu, kad prisiliečiu prie gyvenimo pulso, ir tada iš tikrųjų vyksta stebuklingi dalykai – tave aplanko naujos ir įdomios mintys, šviežios nuotaikos, naujų ir jau pažįstamų tau NšS blyksniai, tu pradedi elgtis kitaip, tavyje atsidaro naujas kelias.

Anksčiau tu dažnai patirdavai aštrų poreikį mylėti, tačiau tavo galvoje esantis kompiuteris vis sakydavo – tu nori mylėti, tačiau nėra ką! Nėra dabar šalia manęs tokio žmogaus, kuris žavėtų mane, kam aš galėčiau pajusti meilės jausmą. Ir iš karto aplankydavo pilkumos jausmas, buvo blausu ir bjauru. Tokia būsena galėjo tęstis mėnesių mėnesiais, kai tu nepatirdavai meilės jausmo, nes nebuvo objekto. Atėjo diena, kai tu paklausei savęs – tiesą sakant, o koks skirtumas? Aš noriu jausti meilės jausmą dabar. Ar turi reikšmę, kad dabar nėra objekto, kuriam galėčiau jausti meilę? Gal reikėtų įsivaizduoti tokį žmogų, juk tu nori patirti meilės jausmą, bet ar yra skirtumas – kam? Aš pabandžiau įsivaizduoti merginą, susidarė kažkoks vaizdas ir aš supratau, kad man nepavyksta pamilti abstraktų vaizdą. Tada aš pakeičiau klausimą – gal aš galėčiau pajusti meilės jausmą, jeigu priimsiu tokią hipotezę, kad kažkur yra toki mergina, kurią aš pamilčiau, jeigu sutikčiau ją. Mano akys jos nemato, aš nieko nežinau apie ją, bet tai, kad aš jaučiu norą mylėti ir reiškia, kad aš ją jaučiu ir myliu. Ir kodėl aš turėčiau žudyti savo norą ir gebėjimą mylėti savo samprotavimais? Tai tas pats, jeigu pasakyti – dabar naktis, mieloji, labai tamsu, aš tavęs nematau – kaip aš galiu mylėti tave? Kvaila? Kvaila. Šios situacijos yra labai panašios – aš nematau, negirdžiu, nežinau apie mylimos merginos egzistavimą, tačiau jaučiu poreikį jausti meilę ir tai yra tiesioginis žinojimas apie ją. Priėmęs tokią hipotezę, aš supratau, kad galiu jausti meilę! Tą akimirką aš jaučiausi šiek tiek pakvaišęs, patyriau suvaržymą, todėl, kad protas šnibždėjo man: „nu tu visai…kaip galima mylėti kažką nepažįstamą? Tai kažkokia nesąmonė…“. Sąmonė tai ar nesąmonė, pasirinkimas labai paprastas – arba šią akimirką aš tai patiriu, arba ne. Aš pasirinkau patirti, tuo pačiu tiesiogiai leidau atsirasti nušvitusiam suvokimui, pašalinęs pilkumos jausmą, kuris buvo palaikomas koncepcija mylimos merginos nebuvimu. Jeigu kažkas pavadins mano išgyvenimus iliuzija arba kvailyste, arba beprotybe – man tas pats, nes man PATINKA tai, ką aš dabar jaučiu, man patinka kaip keičiasi mano gyvenimas tokiu išgyvenimų dėka.

Vėliau aš patyriau meilės jausmą, kuris nebuvo nukreiptas į kažkokį žmogų, tiek, kiek galėjau išgyventi. Šiam reikalui nemaišė asmeniniai santykiai tarp manęs ir mylimos merginos, nes mūsų asmenybės nesusitiko, ir mano tuometinis polinkis į NE netapo kliūtimi meilei. Šita meilė turėjo unikalių savybių – joje nebuvo objekto, ir ji liejosi ne iš manęs! Aš jaučiausi esąs meilės srauto sukūryje, kuris prasidėjo iš niekur ir tekėjo irgi niekur, persmelkdamas mane. Vėliau tokia meilės patirtis išmokė mane mylėti konkretų žmogų be NE ir egoizmo, pavydo ir t.t. Meilė tapo išgyvenimu, o ne NE ir TE mišiniu.

Niekas taip neriboja gyvenimą, kaip klaidingas „supratimas“ apie tai, kad gyvenimas yra ribotas. Mano bandymai padėjo padaryti išvadą: kad emocijos nėra neatsiejama nuo „manęs“ dalis, jas galima pasirinkti pagal savo norą. Ir kai aš susimąsčiau apie tai, ko tikrai noriu, aš pamačiau, kad NE – tai bagažas, kurį aš nešu iš inercijos, ir aš noriu jį nuimti. Taip aš užsibrėžiau užduotį – nustoti patirti NE, o jo sprendimas pasirodė labai įdomus, nors nelabai paprastas.

02-01-11 Interpretacijų pasirinkimas. Pavyzdžiai.

Žmogaus gyvenimo pasikeitimai tampa jo naujuoju kalėjimu, kadangi yra sukelti ne pastangomis įgyvendinti džiaugsmingus norus, o mechaniškų norų įtaka, sąlygotomis NE, koncepcijomis, baimėmis. Pavyzdžiui, tu išteki ne todėl, kad esi įsimylėjusi ir turi džiaugsmingą norą gyventi su šiuo žmogumi, o todėl, kad „reikia“, „jau laikas“, „patogu“, „pelninga“, „draugės pataria“, „galima įstatymiškai mylėtis“, „laikas gimdyti vaikus, nes moters paskirtis yra…“, „lygtais geras žmogus“ ir t.t. Tu pereini iš vienos kameros į kitą, keiti prisirišimų objektus ir liūdesių rūšis, o gyvenimas telieka kančių šaltiniu nepriklausomai nuo tuo, kaip tu pasielgsi. Galima pilnai taikyti patarimą žmonėms: „daryk ką nori, vis tiek pasigailėsi“.

Vienas iš būdų išlaikyti save kalėjime – mechaniškas interpretacijų pasirinkimas, t.y. nepamąsčius arba rezonansų su NšS pagalba, o automatiškai, t.y. iš įpratimo, NE ir koncepcijų įtakos, po kurio interpretacija mirtinai prisiklijuoja prie reiškinio arba įvykio ir yra suvokiama ne kaip vieną iš galimų, bet kaip „tikros esmės“ išreiškimas. Koncepcijos, kurias supa automatiškos interpretacijos, įgyja ypatingą tvirtumą, tampa žmogaus „atrama“ nepriklausomai nuo to kokias kančias ši „atrama” suteikia žmogui, o baimės daugiau neleidžia mąstyti šioje srityje. Pavyzdžiui, jeigu turi tokia koncepcija „vaikas turi daryti pamokas“ ir yra tokia interpretacija „tai mano vaikas“, jau niekas neišgelbės vargšelio – reikės jam daryti pamokas iki paskutinio atodūsio, nepaisant jo džiaugsmingų norų. Tačiau, jeigu išnagrinėsi koncepciją apie „mano vaiką“ ir vietoj interpretacijos „mano vaikas“ pasirinksi „savarankiškas žmogus su savo džiaugsmingais norais, kuris pats pasirenka savo gyvenimo kelią, pats mokysis, taip pat iš savo pasirinkimo pasekmių…“, tokiu atveju tavo koncepcija „vaikas turi“ – atsiskleis ir bus galima ją nuodugniai ištirti, praras buvusią galią ir daugiau nebebus daugelio įvairių NE šaltiniu; tavo vaikui bus suteikta galimybė išvengti negailestingo smurto, jis galės pradėti patirti ir įgyvendinti savo džiaugsmingus norus; jis pradės tikrą gyvenimą.

Žmogus, žiūrėdamas į mėsos gabalą, mato gardžią vakarienę, o vegetaras – nukirsta dalį nou gyvūnų lavono. Abiejuose atvejuose mėsos gabalas išlieka tuo pačiu, kardinaliai skiriasi tik interpretacijos, abejuose atvejuose žmonės mano, kad šita interpretacija vienintelė yra tikra ir neginčijama.. KIEKVIENAS įvykis arba reiškinys, netgi pats menkiausias, yra interpretuojamas.

Žmogus pasirenka interpretacijas su koncepcijų ir įpročių rinkinio pagalba, tačiau galima gyventi kitaip. Pavyzdžiui, tave atleido iš darbo. Jeigu tu nejauti NšS, atsiras įprasta šio įvyko interpretacija ir bus NE pasireiškimo dingstimi. Bet jeigu aš esu praktikuojantysis, atsiras visai kitos interpretacijos: „a) atsirado galimybė praktikuoti stiprių NE šalinimą, ir jeigu aš jas įveiksiu, mano NE šalinimo įgūdžiai taps tobulesni, aktyviau pasireikš NšS , b) aš esu pašalintas iš tos aplinkos, kurioje susiformavo daugybė mechaniškų įpročių, kurių man nepavyko tobulai pašalinti, ir naujose aplinkybėse aš iš karto galiu pradėti kurti naujus įpročius, c) nežinia kaip dabar pasisuks gyvenimas, kokios naujos galimybės man atsiskleis”. Dar pavyzdys – atsirado NE. Viena interpretacija: „tai kliūtis mano praktikai“, antra: „tai padaro mano praktiką intensyvesne, nes aš įgijau daugiau patirties šalinant NE; atskleidžiau situaciją, kurioje dar pasireiškia NE; dar kartą pabandžiau pajusti NšS“.

Aš pasirenku interpretacijas, neprieštaraujančias protiniam aiškumui ir rezonuojančias su NšS, kadangi suprantu, kad nėra tokio suvokimo kaip „iš tikrųjų“. Ir visiškai nebūtina, kad tai būtų kokia nors viena iš interpretacijų, jų gali būti ir keletas, jos nemaišo viena kitai. Jeigu atsirado NE, kas tai yra „iš tikrųjų“ – kliūtis ar tramplinas? O kas “iš tikrųjų” yra medis? Lapai ar properšai tarp jų? Arba ir tai, ir tai? Arba dar grožio jausmas, kuris, jeigu nėra užvalkalo NE pavidalu, VISADA pasireiškia šioje vietoje taip pat nekeičiamai, kaip vizualiniai, taktiliniai ir klausos suvokimai? Nes aš fiksuoju – „yra grožio jausmas“, tačiau nėra suvokimo „mano grožio jausmas“.

Kai tu mechaniškai pasirenki vieną interpretaciją ir pradedi tikėti, kad ji vienintelė yra tikra, tu paverti lavonu. Tu tampi kvaile, kuri viską „žino“. Nuojauta, siekimas, išankstinis džiaugimasis, ir kiti NšS daugiau neatsiranda ir nepasireiškia, tu tiesiog išeini iš proto, džiaugsmingi norai daugiau neaplanko tave, nėra jokių atradimų, NE įgyja pilną valdžią, ir paverčia tavo veidą kauke, o tavo kūną – į pamažu senstantį skausmingą pūlinį. Pažiūrėk aplinkui – žmonės, supantys tave, visada viską žino. Kada paskutinį kartą tu girdėjai tokį atsakymą į savo klausimą “šiame klausime man ne viskas aišku” arba „neturiu pakankamų pagrindų spręsti apie tai“, arba „aš galvojau apie tai, tačiau nepadariau tikslios išvados“, arba „šiai dienai mano nuomonė yra tokia, ji remiasi tokiais ir tokiais pastebėjimais, prielaidomis ir tokia informacija, ir kol kas aš neturiu kitų argumentų, kad pakeisčiau savo nuomonę…“? Aš tau atsakysiu – niekada nesi girdėjusi tokių atsakymų ir niekada neišgirsi, išskyrus tų žmonių, kurie atlieka mano praktika. Išsilaisvinimas nuo koncepcijų išlaisvina kelią NšS patyrimui. Pavyzdžiui, jeigu norisi patirti švelnumą, simpatiją, susižavėjimą, grožio jausmą, tačiau nėra žmogaus, kuriam tu galėtum justi šiuos NšS, tu juos ir nepatiri, tu tampi žinoma koncepcijos auka, kuri teigia, kad juos galima jausti tik konkrečiam žmogui, ką tu pažįsti, matai, jauti. Ir tu galvoji: „nėra žmogaus, kuriam galėčiau tai jausti…“ ir tuo viskas baigiasi, o tuo tarpu tau niekas netrukdo patirti šiuos NšS.

Aiškumas atsiranda tada, kai tu nuoširdžiai vadovaujiesi interpretacijomis, tu supranti, jog nėra jokio „iš tikrųjų“, o yra tik suvokimai ir jų interpretacijos, kurios gali prieštarauti arba neprieštarauti logikos dėsniams, rezonuoti su NšS arba nerezonuoti, atitikti turimiems pastebėjimams arba ne, sukurti pagal kitų žmonių liudijimus arba ne. Ir šis, ir bet koks kitas aiškumas yra išgyvenamas kaip kažkas nuostabaus, kaip beribis erdvės ir laisvės jausmas.

Aiškumas, iškylantis iš išsilaisvinimo nuo mechaniškų interpretacijų, yra savarankiškas nušvitęs suvokimas. Kai mes aprašome šį suvokimą, naudojame įvairius žodžius ir vaizdus, tačiau aiškumas nėra vaizdai arba žodžiai. Yra nemažai skirtumų:

a) atsiradęs aiškumo jausmas, kuris rezonuoja su žodžiais „visi aplinkiniai žmonės miega be perstojo arba yra mirę“; po minutės aiškumas gali pradingti, tačiau protinis aiškumas išliks tuo tarpu , bet kiek kartų tu bekartotum šiuos žodžius, niekas nepasikeis – tau pavyks pajusti aiškumą tik naujų pastangų dėka, naujo nuoširdumo polėkio.

b) aiškumas turi daugybę įvairių atspalvių, lygmenų, tuo tarpu protinis aiškumas turi tik vieną lygmenį – arba tu supranti pamąstymų eigą, arba ne.

c) aiškumas sukelia rezonansą su kitais NšS, o protinis aiškumas išlieka vieninteliu ir izoliuotu suvokimu – būtent todėl intelektualiai išlavinti žmonės dažniausiai yra visiškai buki, įgrimzdę į NE.

Ir taip toliau. Buitinėje kalboje žodis „aiškumas“ turi dviejų reiškinių prasmę, ir šis mišinys sukelią didžiulę painiavą.

Dar vienas pavyzdis: Įprotis interpretuoti kai kurias aplinkybes kaip „nepatogias“ praktikai, bet jeigu aplinkybės yra “nepatogios”, belieka arba laukti kitų, arba laukti kol jos “pagerės”, arba pradėti pačiam jas “gerinti ir tobulinti“, o tai gali užtrukti visą gyvenimą; galų gale išeis taip, kad dar vienos aplinkybės bus „nepatogios“. Aplinkybių sritis, kuri priklauso “nepatogių” aplinkybių kategorijai, gali tapti tokia plati, kad aprėps visą gyvenimą, ir taps praktikos nebuvimo pateisinimu. Šią klaidą galima išvengti, jeigu tu tiksliai apibrėši žodžio „nepatogus“ prasmę, vadovaudamasi džiaugsmingais norais, įskaitant norą keisti aplinkybes, ir norą nustoti juos keisti, taip pat norą susikoncentruoti praktikai su bet kurių norų ir aplinkybių sąlyga. Dažnai praktika būna efektyvesne, jeigu atlieki praktika nepalankiomis tau aplinkybėmis, ir jeigu tavo ryžtas ir atkaklumas yra tvirti, tokiu atveju tu gali panorėti specialiai sukurti sau tokias aplinkybes, kurias anksčiau interpretavai kaip nepatogias (žr. toliau skirsnį apie stalkingą ir asketizmą). Praktikuojančiojo pozicija yra tokia: bet kokios aplinkybės – tai puikios sąlygos praktikai, tai iššūkis, kuri tu priimi su džiaugsmu ir nuojauta. Tave apsėdo agresyvūs giminaičiai? Tai puikios aplinkybės atsakomųjų NE šalinimui, priešpriešiniai agresijai, savęs gailėjimuisi. Niekas nebendrauja su tavimi, tu visko turi ir niekas tavęs neatitraukia? Tau puikios aplinkybės pašalinti pasitenkinimą, nuobodulį, pilkumos jausmą ir mechaniškus norus. Tačiau, noras pakeisti aplinkybes gali laisvai pasireikšti ir būti įgyvendinamu kartu su kitais norais. Uždavinys yra toks, kad įgyvendinimas būtų džiaugsmingas, būtų lydimas nuojauta, kad nebūtų sąlygotas savęs gailėjimosi jausmu ir kitomis NE.

Citata iš Kastanedos knygos: „karys “paima“ savo likimą tokiu, koks jis bebūtų, su visiškai romybę ir priima jį tokiu, koks jis yra, bet ne kaip dingstį apgailestavimui arba pasididžiavimui, bet kaip gyvą iššūkį“. Pakeisk žodį „likimas“ į „suvokimus, kuriuos tu vadini susiklosčiusiomis aplinkybėmis”, ir suvokimus, kuriuos tu vadini “savo”, o žodį “romumas” į žodį “NE ir TE nebuvimą”, o “gyvas iššūkis” – tai, kas rezonuoja“ su nuojauta, siekimu, ir tada šio pasakymo prasmė taps visiškai aiški.

Šie pavyzdžiai yra daugiau ar mažiau suprantami, o dabar pateiksiu nelabai įprastą pavyzdį, kurį suprasti tau reikės labai pasistengti. Kaip tu galvoji, lapai, šakos ir kamienai – tai medžio dalys? Taip, galvoji. Kodėl? Kodėl lapas – tai medžio dalis, o mašina, stovinti po medžiu – nėra medžio dalis? Todėl, kad lapas su laiku užauga? Bet mašina privažiuoja palaipsniui, kuo šie procesai skiriasi? Todėl, kad vienu žvilgsniu galima be perstojo stebėti lapo kelią iki kamieno? Bet ir nuo mašinos galima be perstojo palydėti žvilgsnį po žeme nuo kamieno, juolab, jeigu mašina liečia medį. Todėl, kad sula teka nuo šakos iki lapo? Juk ir nuo mašinos ratų upelis teka iki medžio. Galų gale, tampa aišku – klausimas apie tai kas yra medžio dalis yra sprendžiamas susitarimu, ir kad nesunku rasti tas kriterijas, pagal kurias nubraižoma linija – lapai, atsiskirę nuo medžio, visada pradeda greitai keistis, džiūti, tuo tarpu mašina nepasikeis, jeigu nuvažiuos kokį metrą. Lapai visada yra ant medžių atitinkamai žinomam cikliškumui, o tuo tarpu milijardai medžių taigoje niekada nesiliečia su mašinomis. Dabar užduosime sau klausimą – ar grožio jausmas, kuris mane apima kai aš žiūriu į medi, tai medžio dalis? Bet kuriam žmogui šis klausimas pasirodys kvailu, juk atsakymas yra visiškai „aiškus“ – neabejotinai, kad ne, grožio jausmas nėra medžio dalis. Tai griežtai nustatytos interpretacijos pavyzdys. Pateiksiu apytikslį pokalbį, kuriame parodysiu, kad įmanoma ir kita interpretacija.

– Kai aš žiūriu į medį ir matau kamieną, tai mano vizualinis suvokimas – būtent mano suvokimas, tačiau aš duodu jam ir kitą pavadinimą – „medžio dalies suvokimas”, ir jeigu aš patiriu grožio jausmą, tai kodėl aš nevadinu jį taip pat – medžio dalies suvokimu?

– Todėl, kad kai tu žiūri į medį, kiekvieną kartą tu patiri tokį suvokimą kaip „aš matau kamieną“.

– Kiekvieną kartą žiūrėdamas į medį aš patiriu grožio jausmą.

– Kiekvieną kartą? Į kiekvieną medį?

– Taip, kiekvieną kartą, jeigu aš nepatiriu NE.

– Taigi, jeigu tu patiri NE, reiškia nėra jokio grožio jausmo?

– Be abejo, tačiau jeigu tu užmerksi savo akis, nebus ir kamieno suvokimo.

– Bet visi medžio lapai yra skirtingi, jų įvairovė yra beribė, o grožio jausmas – vienas ir visada tas pats, iš to galima padaryti išvadą, kad grožio jausmas nėra medžio dalis, o tavo suvokimo ypatybė, juk, jeigu tu užsidėsi rožinius akinius tai dar nereikš, kad pasaulis yra rožinis?

– Grožio jausmas nėra vienodas. Jis yra taip pat be galo įvairus, bet tu visą gyvenimą nugyveni kartu su NE, ir nušvitę suvokimai tau yra retenybė, todėl neturi patirties, negali atskirti šimtus šio jausmo atspalvius.

Štai toks neįprastas rezultatas, atveriantis kelia daugybei tyrinėjimų ir atradimų. Šiame pavyzdyje klaidingos koncepcijos buvimo priežastis yra ne tik žodžio „dalis“ prasmės neapibrėžtumas, bet ir NšS patyrimo patirties stoka. Tie, kas nepraktikavo atskirti spalvas ir formas, pasakys, kad visi lapai yra vienodi, tačiau visi vaikai yra priversti mokytis atskirti spalvą ir formą, nes jeigu motina sako „duok melsvą puoduką“ ir tu jai atneši mėlyną, gausi NE porciją, ir turėsi naują paskatą išmokti atskirti melsvą ir mėlyna spalvas.

Dar vienas paprastas, bet parodomasis pavyzdys: kai tu sėdi ofise, tu „žinai“, kad už lango – triukšmingas, purvinas miestas, o už sienos – buki ir susierzinę žmonės. Tačiau už sienos ir lango yra kitų dalykų – tokių kaip vandenynas, taiga, kalnai, gyvūnai – tiesiog pro lango to nematyti, bet tokių dalykų yra, ir tu žinai apie juos, nes esi keliavęs ir matęs. Kodėl gi tu nepasirenki galvoti apie tuos dalykus, kurie rezonuoja su NšS. Iš įpratimo. Abidvi interpretacijos neprieštarauja tavo supratimams apie pasaulį, todėl praktikuojantysis pasirenka žinoti apie tai, kas yra už ofiso sienų – vandenynas, kalnų viršūnės, pievos ir miškai.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kurio išnagrinėjimas leis nueiti tolyn. Ką bekalbėtų visi filosofai, visi žmonės (ir filosofai tame tarpe) tiki, kad egzistuoja subjektas ir objektas. Tuo tarpu, tai tik mūsų suvokimų interpretacijos. Paaiškinimas yra paviršiuje, ir čia nereikia jokios gilios analizės arba tyrinėjimo. Žiūrėk pati: Ką galima pasakyti apie suvokimus, kurie egzistuoja, išskyrus tai, kad jie tiesiog yra? Štai ką: galima nurodyti jų skirtumus ir aprašyti šiuos skirtumus. Be abejonės taip, ir mes dažnai tuo užsiimame – nurodome skirtumus, duodame skirtingoms suvokimų kategorijoms kitus pavadinimus, naudojame juos savo kasdieniniame gyvenime ir praktikoje, gauname norimus rezultatus. Aišku, mes niekada negalime aptikti vadinamą „ribą“, pavyzdžiui: „kėdė – tai toks daiktas su kojelėmis, sėdynė, kuri yra padėta ant šių kojelių, ir atlošas, pritvirtintas prie sėdynės. Baldų parduotuvėje galima aptikti daiktą, kuris vadinasi taip pat „kėdė“, bet, kuris atrodo visiškai kitaip, nei mes jį įsivaizduojame – pavyzdžiui, tai bus „pufikas“ – be kojelių, be atlošo ir su kažkuo, primenančio „sėdynę“. Lygiai taip pat jį galima priskirti „pagalvių“ kategorijai. Tai visiems aišku, ir toks neapibrėžtumas jokiu būdu netrukto mums kasdien siekti įgyvendinti savo norus, todėl mes ir toliau sėkmingai naudojame šią priemonę – mes sugrupuojame suvokimus ir susitariame dėl jų žymėjimo.

Toliau. Ką aš vadinu žodžiu “mano ranka“? Visumą, kurią sudaro vizualiniai, taktiliniai suvokimai, ir pojūčiai. Ką aš vadinu žodžiu “jo ranka“? Šiek tiek kitą suvokimų visumą. Bet juk tai tik apibrėžimas, kokiu pagrindu mes sugalvojame kažkokį „mano“ ir „jo“, o tuo tarpu neegzistuoja tokie suvokimai kaip „aš“ ir „jis“? O kas yra „medis“? Taipogi tam tikra suvokimų visuma. Ir kokiu pagrindu mes sakome, kad „medis“ – yra „objektas“? Juk nėra jokio suvokimo kaip „objektas“, yra tam tikri suvokimai, kuriuos mes paženkliname žodžiu „medis“, bet tai yra „mano“ suvokimai – žievės pojūtis, lapo skonis – visa tai egzistuoja čia, pas “mane”, kas tada yra “medis”? Neaišku. Visiškai akivaizdu, kad „aš“, „tu“, „objektas“ – yra tik būdas apibrėžti suvokimus. Lygiai taip pat aš galiu žaisti šachmatais su savimi, sąlygiškai paskirstyti mintis, atsirandančias po „juodų“ kaip „aš“ ėjimo, ir mintis, atsirandančias po baltų ėjimo kaip „mano priešininkas“.

Kas gi gaunasi? O gaunasi kažkas tokio, kas visiškai išeina už visas žinomo būdo matyti pasaulį matomas ribas, taip kad mes tiesiog išstumiame tai, nenorime priimti, atmetame, tuo pačiu kultivuodami nenuoširdumą, bailumą ir bukumą. Primenu, kad mintis ir aiškumas yra visiškai skirtingi suvokimai. Suformuluoti ir protu suprasti samprotavimų eigą yra lengvą, o norint patirti aiškumą, reikalingos ypatingos pastangos – pastangos sustabdyti bukumo palaikymą, pastangos siekti nuoširdumo. Jeigu kas nors būtų labai, labai nuoširdžiu žmogumi, jeigu jis siektų aiškumo būsenos, kaip skęstantis siekia oro gurkšnio – jam būtų užtekę tik perskaityti šiuos žodžius, ir jis akimirksniu patirtų visišką aiškumą, tuo pačiu įgytų „ne-dvišališkumo supratimą“. Tačiau tokių žmonių nėra, aš naudoju tarpines praktikas tam, kad sukurčiau tarpines aiškumo saleles.

Jeigu kažkas sako, kad „suprato ne-dvišališkumą“, tuo pačiu jis teigia, kad niekada, jokią gyvenimo akimirką nepatiria NE ir be perstojo patiria ryškiausius NšS, tokį melagį yra lengva demaskuoti, aišku, jeigu nesi visiškai bukas žmogus ir nebandai pripiešti žmogų nepaisant sveiko proto.

02-01-12 Koncepcijų, argumentų ir priešingų argumentų nagrinėjimas.

Suformuluok koncepciją, pavyzdžiui: „Mano vyras kenčia dėl to, kad aš myliuosi su mano draugu, reiškia aš esu kalta dėl jo kančių”. Suabejok jos teisingumu: „ar aš sukeliu jo kančias? Aš tik vadovaujuosi savo džiaugsmingais norais, ir paaiškinau jam apie tai. Argi ne jis pats kankina save tuo, kad interpretuoja mano elgesį kaip įžeidimą, kaip abejingumą jam? Tačiau šiam teiginiui galima surasti priešingą argumentą: „Taip, jis tokiu būdu tai interpretuoja, tačiau tai jo netobulumas, kam gi dabar jam suteikti kančias?“. Tam galima paprieštarauti, nes daugybė žmonių kažko nori iš manęs, ir tiesiog kiekvienu savo veiksmu aš be perstojo “suteikiu” kažkam kančų, kad nėra jokio įmanomo būdo išvaduoti žmogų nuo panašių kančių , jis tai gali padaryti tik pats – savo pastangomis. Tavo vyras reikalauja iš tavęs laikytis dešimties taisyklių, ir tu gali pabandyti jų laikytis, tačiau tavo džiaugsmingi norai pradeda džiūsti, taipogi džiaugsmingas sugyvenimas su jais, o jis ateityje sukurs naujas taisykles, kurių nesilaikymas vėl “sukels” susierzinimą, įsižeidimą, nerimą ir t.t. Tai įrodo, kad jis tiesiog nenori gyventi kitaip. Yra dar vienas priešingas konkurentas. Jeigu jis kenčia ir nenori kentėti, tegul papasakoja – kokius konkrečius veiksmus jis atliko tam, kad nustotų kentėti ir pasikeistų.

Argumentavimo ir priešingų argumentų grandinę galima dar ilgai tęsti, ką aš ir patariu jums padaryti; sukurkite kuo didesnį argumentų, priešingų argumentų ir prieš-priešingų argumentų sąrašą tam, kad niekas neliktų nepastebėta, kad būtų išnagrinėtas kiekvienas žinomas tau argumentas. Kalbėkites su kitais žmonėmis – turbūt jie suras daugybę nerastų argumentų „už“ ir „prieš“.

Galiausiai taps aišku, kad neįmanoma ką nors įrodyti – argumentų ir priešingų argumentų grandinė yra beribė, tačiau kas lieka nepakeičiamu – tai tavo kaltės jausmas; tu gyvensi taip, lygtais tavo kaltė yra vis dėlto įrodyta. Šturmuok koncepciją: nuolat grįžk prie šios temos, imk savo užrašus, vėl ir vėl šturmuok visus argumentus, siek aiškumo, kad nebūtų pagrindo manyti, jog esi „kalta“ dėl vyro kančių. Priešpriešink aiškumą apie pagrindo nebuvimą manyti, kad kaltės jausmas šioje situacijoje yra teisiškas, ir aiškumą tame, kad kaltės jausmas vis tiek ateina. Kartok šį pratimą šimtą arba tūkstantį kartų, fiksuok tai, kad nėra išprotautų pagrindų kaltei, o yra tik kaltės jausmas, kol galu gale atsiras nauja aiškumo kokybė, kurią lydės išsilaisvinimas nuo kaltės jausmo šioje situacijoje.

Aišku, kad neįmanoma nei paneigti, nei įrodyti koncepciją, nes ji naudoja terminus, nereiškiančius nieko konkretaus: „kalta“, „teisingai“, „reikia“. Pavyzdžiui, kiekvienas savaip supranta žodį “meilė”, kadangi kiekvienas turi savavališką suvokimų rinkinį, į kurį dažnai įtraukia tokias naikinančias NE, kaip pavydas, agresija, savęs gailėjimasis. Niekas nesusimąsto, kokį tiksliai suvokimų rinkinį vadina žodžiu „meilė“. Tai netrukdo žmonėms kalbėti apie „meilę“, ginčytis dėl jos, „suprasti“ vienas kitą, nors yra visiškai aišku, kad negali būti jokio supratimo kol nėra apibrėžta apie ką eina kalba.

Neįmanoma pasiekti protinio aiškumo, jeigu nepakeisi visus panašius žodžius-parazitus į žodžius, turinčius tau tam tikrą ir apibrėžtą prasmę; bet tikrai galima pasiekti išsilaisvinimo nuo koncepcijų aukščiau aprašytų būdu ir be šių veiksmų. Tam tikrame argumentų ir priešingų argumentų nagrinėjimo lygyje koncepcijos beprasmiškumas gali tapti akivaizdus.

Nuosekli abstrakčių koncepcijų analizė taip pat greitai išaiškina jų absurdiškumą. Pavyzdžiui, užduokime sau klausimą: „Kai žmogus keičiasi – jis tampa kitu žmogumi, arba lieka tokiu pat?” Paprastas klausimas, ar ne? Kažkas drąsiai pasakys – „tai tas pats žmogus, tik pasikeitęs“. Kitas nemažiau drąsiai atsakys: „tai kitas žmogus, juk jis pasikeitė“, ir ant šio įsitikinimo atsiras kitos koncepcijos – kiekvienas turės savas. Išnagrinėkime šį klausimą įdėmiau.

Lygtais akivaizdu, kad, jeigu pasikeitė mintys, emocijos, norai, pojūčiai (kūno būklė pasikeitė, reškia pasikeitė pojūčiai, netgi cheminė kūno sudėtis – kažkokios molekulės dingo, kažkokios atsirado) – reiškia šioje vietoje atsirado kitas suvokimų rinkinys, t.y. yra kitas žmogus, ir skirtumas gali būti didžiulis – pritarimas po sekundės gali pasikeisti į neapykantą, noras apkabinti – į norą trenkti. Viskas keičiasi be perstojo. Tačiau jeigu žmogus tampa kitu žmogumi – tokiu atveju tikslo siekia vienas, o jį pasiekia kitas? Šaukštą prie burnos pakeliu aš, o jis patenka į kito žmogaus burną? Sėkmė aplankys kitą, nesėkmė aplankys kitą – „aš pats“ jau nenoriu jokio rezultato; tas, „kas“ jo pasieks, jau juo nebepasinaudos – tai vėl bus kitas žmogus…Su šita išvada jau niekas nesutiks, o jeigu kas nors apsimes, kad sutinka, tokiu atveju jį galima paklausti – kodėl jis toliau siekia savo tikslų, juk rezultatu pasinaudos kitas žmogus. Jeigu jis atsakys, kad „man tas pats“, paimk jo daiktus ir atimk iš jo – ir tu pamatysi, kad jam ne tas pats, jog kažkas kitas nuneša jo darbo rezultatus. Išeina, kad nėra nieko akivaizdaus.

Daleiskime, kad žmogus lieka tuo pačiu žmogumi. Bet nedelsiant atsiranda prieštaravimas – jeigu jis lieka tuo pačiu žmogumi, apie kokį pasikeitimą eina kalba? Išeina, kad nei vienas, nei kitas variantas yra neįmanomas. Galbūt, žmogus išlieka savimi, bet pasikeitęs? Bet kas tiksliai išlieka nekeičiamu? „Aš“? Bet juk nėra suvokimo „aš“, o tie suvokimai, kurie yra – kiekvienas yra permainingas.

Mes atėjome į beviltišką aklavietę, todėl abstrakčios koncepcijos „žmogus keičiasi“ ir „žmogus nekeičiamas“ pamažu praranda savo prasmę, pamažu iškrenta iš samprotavimų ir vidinio dialogo.

Išnagrinėkime koncepciją apie „praeitį ir ateitį“. Kai mes sakome „yra apelsinas“, turime omeny, kad yra ne tik mintis „apelsinas“ arba „apelsino“ vaizdas, o dar yra daugybė įvairių pojūčių, kuriuos mes vadiname „apelsino skoniu“, „apelsino žievės pojūtis“ ir kiti. Jeigu praeitis egzistuoja, tai be minčių „ši praeitis“ egzistuoja ir kiti praeities suvokimai. Jeigu praeityje aš patyriau vieną, o dabar – kitą, mes sakome, kad įvyko pasikeitimas. T.y. „pasikeitimo“ suvokimo pagrindas yra abstrakti koncepcija apie praeities, dabarties ir ateities egzistavimą. Norint palyginti, man reikia išgyventi „aš vakarykštis“ ir paskui palyginti su „aš dabartinis“. Bet kaip tai padaryti? Prisiminti, ką išgyvenau vakar? Tačiau tai ne praeitis, tai mintys, kurie egzistuoja dabar, dabartyje. Aš galiu pasakyti – vakar aš patyriau džiaugsmo jausmą, tačiau tai nėra tas pats kaip „aš vakar patyriau džiaugsmą“ – tai bus arba mintis, egzistuojanti dabar, arba dar ir džiaugsmas, kurį aš patiriu dabar, šią akimirką. Bet kurie suvokimai – yra tai, kas vyksta būtent dabar, arba, tiksliau sakant, yra tai kas yra, todėl, kad žodis „dabar“ kyla iš koncepcijos „anksčiau“ ir „vėliau“ egzistavimo.

Iš to galima padaryti paprastą išvadą: žodžiai „dabartis“, „praeitis“ ir „ateitis“ pažymi tik suvokimų kategorijas, egzistuojančias „dabar“, o ne kažką kitą, egzistuojantį „ne dabartyje“. Tai, kas mes vadinome „praeitimi“, pasirodo esą, pavyzdžiui, emocija, kuri yra lydima mintimi „tai buvo vakar“ ir vaizdu, kuris yra lydimas ta pačia mintimi. Tai, ką mes vadiname „pasikeitimu“ pasirodo esąs tik vaizdas, kurį lydi mintis „buvo taip, o tapo taip“.

02-01-13 Tiesioginis koncepcijų patikrinimo metodas.

Vienas iš pačių lengviausių koncepcijų šalinimo būdų yra patikrinti jas praktikoje. Tačiau šis elementarus būdas yra beveik nenaudojamas, todėl, kad žmonės vietoj savo patirties tyrinėjimo bando sumaklenti ją po koncepcija. Jeigu turi koncepciją: „mylėtis su gražia mergina – yra labai malonu“, iš jos iškyla mechaniškas noras (MN) mylėtis su ta, kurią tu laikai gražia mergina. Bet kiekvieną kartą, kai graži mergina pasirodo esanti pavydi, bejausmė, buka ir žiūri neigiamai į mylėjimąsi, tu nurašai tai į „charakterių skirtumus“, ir bandai jai pripiešti tai, ko nesuvoki, ir išstumti tai, ką suvoki ir supranti. Dėl nenuoširdumo ir nenuoseklios analizės tu nesusiduri su realybe ir neįgyji reikiamos patirties – tu susipažįsti su pripieštu fantomu ir išsiskiri irgi su juo, galų gale koncepcija išlieka nepakeičiama ir viskas kartojasi.

Jeigu tu manai, kad dauguma fizikų yra protingi žmonės – patikrink tai. Ištirk juos, pateik klausimus, išanalizuok atsakymus. Jeigu tu manai, kad filosofai yra išmintingi žmonės, o rašytojai – paslaptingi – ištirk juos nuoširdžiai, nebijodamas pamatyti realybę, kokia ji bebūtų.

Ne su vienu žmogumi mes nebendraujame kaip su realia būtybe. Kiekvienam mes pripiešiame vienas ar kitas savybes, ir vėliau bendraujame su šiuo išgalvotu vaizdu. Tai, visų pirma, liečia tuos žmones, kuriuos mes „pažįstame“ ilgiausiai. Aplink šių fantomų atsiranda labai įvairių liūdesių, įskaitant prieraišumą, pavydą; aplink juos formuojasi debesys iš mechaniško vidinio pokalbio (VP), ir gali atsitikti taip, kad tu nepastebėsi, kaip metu metais gyveni savo VP ir teisini savo veiksmus prieš savo tėvus ir pažįstamus. Kadangi „bendravimas“ – kaip tikruose pokalbiuose, taip ir VP, vyksta su fantomais, aišku, kad nėra jokio „paaiškinimo“, niekada nebus jokio susitarimo – fantomas toliau egzistuos ankstesniu pavidalu ir išliks NE šaltiniu.

Labai efektyvus būdas išaiškinti ir pašalinti visus pripiešimus yra nuoseklus suartėjimas su žmogumi, kiekviename etape sudarai jo „portretą“, susiformuoji savo požiūrį į jį – pavyzdžiui, susipažinimai internetu, iš pradžių tu susidarai nuomonę apie žmogų iš laiškų – iš pirmo, iš sekančio, vėliau iš nuotraukos, vėliau iš išsamesnio susirašinėjimo, vėliau – iš pokalbio telefonu, o vėliau – iš susitikimo ir t.t. Savybių sąrašas padeda tau greičiau suformuoti savo nuomonę apie žmogų ir savo požiūrį į jį, nes tu pereini per visus sąrašo punktus ir surašai įvertinimus. Pačioje pradžioje tarpiniai rezultatai bus labai skirtingi, tačiau pamažu įgyjant patirtį šalinti pripiešimus ir išstūmimus, tavo požiūrius vis labiau ims sutapti su galutine išvada.

Kuo ryškesnes NE tu patiri, tuo labiau tavo elgesys bus automatinis, tuo sunkiau tau bus atskirti suvokimus ir įgyvendinti nuoseklią jų analizę.

Kuo labiau tu esi laisva nuo koncepcijų, tuo dažniau ir ryškiau pasireikš džiaugsmingi norai, rezonuojantys su NšS.

02-01-14 Ciklinė interpretacijų kaita.

Išnagrinėkime interpretacijos „vienatvė“ arba „buvimas tarp žmonių“pavyzdį. Vieną interpretaciją lengva pakeisti į kitą priklausomai nuo to, kokią prasmę tu įdėsi į žodį „vienatvė“. Būnant tarp žmonių galima laikyti save vienišu, patirti vienvardžią NE, o iš kitos pusės, esant tuščiame kambaryje galima laikyti save tam tikros žmonių grupės nariu ir patirti arba NE, arba NšS, pagal tavo pasirinkimą.

Iš analogijos su ciklinių suvokimų praktika, atlikus su NE, mes galime taikyti tą pačią praktiką interpretacijų atžvilgiu. Rezultatas – silpnėja interpretacijų atsiradimo automatizmas, atsiranda galimybė pasiekti protinio aiškumo ir pasireiškia aiškumo išgyvenimo blyksniai.

02-01-15 Abstrakti koncepcija „aš“. Nebuvimo suvokimo praktika.

Ar egzistuoja konkretus suvokimas, kurį tu gali pavadinti tokiu žodžiu kaip „aš“? Emocijos, mintys, pojūčiai, norai yra priskiriami kažkokiam „aš“, suvokimui, kuris neegzistuoja, kaip ir neegzistuoja suvokimas „priklausomumas“ norui arba minčiai. Tikslus šios situacijos aprašymas yra toks: tarp visos suvokimų visumos yra mintys, į kurias įeina žodis „aš“, nereiškiantis nieko konkretaus, t.y. šios mintis yra koncepcijos. Reikia pašalinti šį neapibrėžtumą ir apibrėžti šitą žodį. „Aš“ – tai žinomų mums penkių rūšių suvokimų visumos apibrėžimas, kurie jokiu būdu nenusako vienas per kitą ir nėra nuvedami vienas pas kitą. Neįmanoma nustatyti šių suvokimų, kadangi žodis „nustatyti ar apibrėžti“ reiškia suvesti iki kažko kito, o tai yra neįmanoma šiuo atveju (pavyzdžiui, aklam žmogui nuo gimimo nesuprasti ką reiškią „matyti“, kaip tu besistengtum jam paaiškinti). Todėl juos galima tik išvardyti. Į „aš“ sudėtį įeina tik šios penkios suvokimų rūšys, daugiau nieko: pojūčiai, emocijos, mintys, norai, skirimas.

Fiziniai pojūčiai (toliau – tiesiog „pojūčiai“) yra suvokimų rūšys, kuriuos mes sujungėme į sąvoką „fizinis kūnas“. „Fizinio kūno“ idėja yra koncepcija; jeigu mes liekame nuoširdžiu liudijimu apie mūsų suvokimus ribose viską ką mes galime pasakyti yra tai, kad egzistuoja kelios suvokimų rūšys, kurias mūsų protas sujungė į „fizinio kūno“ sąvoką – vizualiniai, klausomieji, skonio, lytėjimo, seksualiniai ir t.t. Matyti „kūną“ – reiškia jausti tam tikrus vizualinius pojūčius. Liesti „kūną“ – reiškia jausti tam tikrus lytėjimo pojūčius. Tačiau visiškai taip pat kaip mes apjungiame pojūčius terminu „fizinis kūnas“, mes galime apjungti visas emocijas terminu „emocinis kūnas“, o mintis – „mentalinis kūnas“. Tačiau, iš įpročio mes to nedarome, todėl iš čia iškyla klaidingas pojūčių priešinimas emocijoms ir mintims, dėl ko „kūnas“ skaitosi esąs kažkuo tikru, pagrindiniu „aš“ atributu, o emocijos, mintys ir norai – kažkuo nelabai tikru, šalutiniu „aš“ atributu. Po suvokimo „nusivelku suknelę“ dažnai eina suvokimas „matau krūtis“ – tai yra pagrindas manyti, kad „krūtis“ yra „fizinio kūno“ dalis. Tačiau, kartais šie suvokimai neina iš paskos, pavyzdžiui, gali eiti suvokimas “matau liemenėlę”, bet tai nieko nekeičia, kadangi protas išdėsto tai į neprieštaraujančią schemą. Lygiai taip pat po suvokimo „girdžiu žodį „idiotas“ dažnai eina suvokimas „pasipiktinimo emocija“, bet kartais ji neatsiranda, jeigu yra minties suvokimas, kad „iš tikrųjų aš esu idiotas“. Aš noriu parodyti, jog nėra jokių protingų išmanytų pagrindų tam, kad pojūčių rinkinį vadinti „pojūčių kūnu“, o emocijų rinkinį vadinti „emocijų kūnu“ – tai tik įpročio klausimas.

Skiriamoji sąmonė – tai beveik nepagaunamas suvokimas tiems, kas patiria NE ir nepatiria NšS, todėl mūsų pratybose, skirtose išsilaisvinimui nuo NE, koncepcijų, mechaniškų norų ir NšS siekimui mes neskirsime jam dėmesio ir kol kas kalbėsime apie keturias suvokimų rūšis.

Dabar išnagrinėsime medžių visumą ir kitus augalus, iš kurių susideda miškas, kaip pavyzdį. Kiekvienam paprastam žmogui aišku, kad jis nesuvokia jokio miško kaip savitą, egzistuojanti be viso to, iš ko jis susideda. Miškas – yra tik pavadinimas. Taip ir „aš“ – tai tik miško pavadinimas, susidedantis iš penkių augalų rūšių“. Šis teiginys – kelias į laisvę. Visą gyvenimą tu galvojai, kad yra kažkoks gelminis „aš“, kažkokie „aš” slaptavietės, antsamonė, pasąmonė ir kiti tankumai, į kuriuos patekti beveik neįmanoma. Tu galvojai, kad visa tai yra išskirtiniai sunku, nepasiekiama, užnarpliota, kad kelią į laisvę gali atrasti tik genialus, „dvasiškai“ išlavintas žmogus. Ir štai pasirodo, kad „aš“ – tai tik keturios suvokimų rūšys, ir viskas! Nėra kam būti nuliūdusiam – tiesiog yra liūdesiai. Nėra kam siekti NšS – tiesiog yra džiaugsmingas noras patirti NšS. „Niekas“ nėra bukas – tiesiog yra bukumo suvokimas, kuris gali būti pašalintas, jeigu atsiras noras tai padaryti. Nėra kam būti surištam, nėra ką išlaisvinti. Tai yra tas pats kas pasakyti kaliniui, įsivaizdavusiam beribes sienų eilės ir kameras: siena yra priekyje, užpakalyje, iš kairės pusės, iš dešinės pusės, viršuje ir apačioje – tačiau tai yra viskas! Virš lubų nėra “antsąmoningos” sienos, ir kai tu pralauši grindis – po jų nebus jokios “pasąmomingos” sienos – ten yra laisvė, ten yra bekraštis nušvitusių suvokimų pasaulis. Ar galite įsivaizduoti, kiek džiaugsmo, tikėjimo ir ryžto ši naujiena suteiktų kaliniui? Tu esi kalinis, ir aš pranešu tau šią džiaugią naujieną: aš pralaužiau šią sieną ir aptikau ten laisvę, todėl rašau šią instrukciją, kuria galės naudotis bet kuris norintis. Mėgaukis šia naujiena, perprask ją, glamonėk ją ir suprask: laisvė yra visai šalia, ir tu gali paimti ją savo rankomis, jeigu ryžtingai imsis šio reikalo, parodysi dėmesį, atkaklumą ir nuojautą.

Koncepcijos „aš“ tyrimo metu galima taikyti metodus, kurie yra aprašyti aukščiau, tačiau papildomai aš pridedu dar vieną – „nebuvimo įsisąmoninimo“ praktiką. Šią praktiką galima efektyviai naudoti koncepcijų išsklaidymui, kurios turi tokią savybę, kaip ir koncepcija „aš“. Įsivaizduok, kad aš turiu labai stiprią koncepciją, kurią man sunku nugalėti: mano namuose gyvena begemotas. Labai įdėmiai pasižvalgius, įsiklausęs ir pauostęs aš anksčiau ar vėliau padarysiu išvadą, kad lygtais ir nėra jokio begemoto, nes šiaip ar taip man nepavyksta surasti jokių jo egzistavimo požymių, todėl kol neatsiras kokių nors požymių aš gyvensiu taip, lyg jo iš tikrųjų nėra. Tai yra labai paprasta, tačiau dėl kažkurios priežasties mes atkakliai tikime, kad tarp suvokimų yra toks žvėris kaip „aš“.

Apskritai mano praktika yra labai paprasta. Iš jūsų nėra reikalaujama daryti kažko dėl ateities miglotų „turtų“, tikėti tuo, kad šie nesuprantami „turtai“ dabar ateis pas tave, jeigu tu atsisakysi to, ko tau dabar labai norisi. Nuoširdumo kelias yra kitoks: jeigu tu pamatei, kad kažkas yra iliuzija, nėra kelio atgal, neįmanoma aklai grįžti atgal. Įdėtų pastangų rezultatai pasireiškia nedelsiant, ir tu mėgaujiesi jais būtent dabar: jeigu šią akimirką pašalinai NE, tu šią akimirką patyrei NšS blyksnį. Tiesiame kelyje nėra nei pasekėjų, nei lyderių. Kiekvienas vadovaujasi savo džiaugsmingais norais, ir kai atsiranda nušvitęs suvokimas, tu pajusi save pirmu atradėju ir tu esi jis.

Kad įsisąmoninimas, jog žodis „aš“ yra tik visų suvokimų pavadinimas, būtų pastovus, reikia nuolat dėti pastangas – ne mažesnes pastangas, nei kiekvienos minutės totalinės NE šalinimo kontrolės. Būtinai reikia nugalėti įpratimą prisigalvoti kažkokį savitai egzistuojantį žvėrį. Man lengviausia buvo tai padaryti, kai aš perrinkau turimus suvokimus – šitas yra, šitas irgi yra, ir šitas yra, nieko kito nėra suvokiama.

Viena iš kliūčių besislepiančių įsisąmoninimo siekimo kelyje yra faktas, jog žodis „aš“ įsigilino į mūsų kalbą ir užėmė tvirtą poziciją. Dienos metu mes vartojame šį žodį šimtus kartų, tuo pačiu palaikydami susijusias su juo koncepcijas. Todėl, kad pasiektumei gerų rezultatų reikia atsisakyti žodžių „aš“, „tu”, „ji“ vartojimo, arba naudoti tik tais atvejais, kai bendrauji su žmonėmis, kurių nuspėjama reakcija tave domina (darbe, pavyzdžiui). Man patinka vietoj žodžio „aš“ naudoti junginį „šita vieta“, o vietoj „aš noriu“ galima pasakyti „yra noras“, vietoj „aš galvoju“ – „yra mintis“.

Analogiška yra „tu“, „ji“ nebuvimo įsisąmoninimo praktika – tu labai aiškiai supranti, jog tokie suvokimai kaip „užpakaliuko vaizdas“, „balso garas“, „spenelių skonis“, „liežuvio prisilietimas prie lytinio organo“, simpatija, švelnumas ir kiti – yra, o suvokimo „ji“ – nėra.

Iš tokio aiškumo iškyla nepaprastas suvokimas. Gali atsirasti jo mechaniška interpretacija, pavyzdžiui, „vienatvė“, tačiau tai ne vienatvę, nes „vienatvė“ – kai yra „aš“ ir yra nepasiekiamas „tu“, Dėl to atsiranda NE. Tačiau šis naujas suvokimas rezonuoja su žodžiu „neribotumas“, „atvirumas“. Laisvės jausmas, kurį tu patiri, prasiskverbia per visą tavo esybę, tu jauti laisvę nuo nepaliaujamos vienatvės baimės, kuris iš tikro pasirodė esąs muilo burbulu. Tu supranti, kad viso tavo gyvenimo, tavo tikslų ir vertybių pagrindas buvo orientacija į „žiūrovą“, į „kitą“. Nuo gimimo iki mirties žmonės vaidina beprasmiškame, begaliniame spektaklyje. Dabar ši chimera sprogo, ir kas toliau? Priešais tave džiaugsmingi norai – žaidžiantys tigriukai, kurie vilioja tave prie nušvitusių suvokimų ne „kažkam“ ir ne “todėl, kad”, o dėl veržiančio siekimo. Visą gyvenimą tu žaidei šachmatais su savimi: išgalvodavai sau priešą, laimėdavai, pralaimėdavai, patyrdavai apmaudą, pasitenkinimą, susierzinimą arba keliaklupsčiavimą. O dabar tu pakėlei akis…ir nieko nėra! Yra pasirinkimas – arba liūdesių supuvimas, arba kelionė po beribį, nepaprastą ir pilną nušvitusių suvokimų pasaulį. Trečio nėra.

Įprotis prigalvoti „subjektus“ arba „objektus“ yra išskirtiniai stiprus, todėl reikia nuolat dėti nuoširdžias pastangas (t.y. fiksuoti suvokimus tokiais, kokie jie yra, be pripiešimų ir išstūmimų, be cenzūros ir iškreipiamų veidrodžių) tam, kad sukurtumei ir įtvirtintumei naują įprotį – įprotį patirti aiškumą, kad nėra tu suvokimų, kurie neegzistuoja, yra tik tie suvokimai, kurie egzistuoja. Jeigu stengiesi, skirtingose situacijose tai pavyksta skirtingai: Vienas dalykas įsisąmoninti šiuos dalykus sėdint ant sofos, ir visai kitas reikalas kai tu kalbi, kai yra pyktų riksmų arba švelnių apkabinimų. Atsiranda klaidingos interpretacijos, pavyzdžiui, jeigu „nėra nieko, kam reikia patirti švelnumo jausmą?“ Klausimas neturi prasmės, kadangi pats žodis „kodėl” numano tam tikro subjekto egzistavimą, o taip pat numato, jog nėra noro patirti švelnumo jausmą. Tačiau viskas yra labai paprasta – yra džiaugsmingas noras patirti švelnumo jausmą, yra mėgavimasis švelnumu, yra noras sustiprinti šį suvokimą, yra noras sustiprinti norą jausti švelnumo jausmą, ir šių norų galią įveikia norų galią palikti viską kaip yra, sugrįžti į NE ir bukumo tamsą.

Neįmanoma apskaičiuoti, kokiomis aplinkybėmis lengviau įtvirtinti šį aiškumą – užsidaryti oloje, arba atvirkščiai – įsilieti į žmonių minias. Tai priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo to ar tu vadovaujiesi savo džiaugsmingais norais arba ne.

Iliuzija „aš“ tu apgauni save dvejopai – iš vienos pusės tikėdama, kad tavyje ir kitame žmoguje yra „aš”, o iš kitos pusės tikėdama, kad akmenyje, medyje, augale jo nėra, nors tai yra klaidinga, tokio suvokimo kaip „ne aš“ nėra, nekalbant apie tai, kas yra neapibrėžta – būtent apie tai mes ir kalbame. Jeigu koks nors žodis nereiškia jokios konkrečios suvokimų visumos, ir mes negalime pasakyti nieko konkretaus apie tai – nei, kad „tai“ yra, nei tai, kad „to“ nėra. Yra emocija, mintis, pojūtis, o suvokimas „ne aš“ – nėra. Tai nesunku suprasti. Tokiu būdu, dar vieno suvokimo „aš“ nebuvimo įsisąmoninimo praktikos aspekto esmė yra visiškas supratimas, kad suvokimas „ne aš“ neegzistuoja. Natūralus šios praktikos lavinimas yra praktika „ne-upė, ne-kalnai“, kuri yra aprašyta skirsnyje apie nušvitusią skiriamąją sąmonę.

Nuoseklus šios metodikos taikymas padeda pasiekti aiškumo abstrakčių koncepcijų atžvilgiu, kurių pagrindas – mechaniškas paskirstymas. Mes žiūrime į akmenį, gulintį jūroje, ir darome išvadą, jog akmuo – tai vienas dalykas, o jūra – kitas. Išvada remiasi tuo faktu, kad mes matome riba tarp jūros ir akmens; ši riba yra šiandien, bus rytoj, egzistuos ir po metų. O jeigu pažiūrėti į silpną rūką, bus sunkiau pasakyti ar rūkas – tai vienas dalykas, o oras- visai kitas, todėl kad rūkas išsiskleidžia ore. Tuo tarpu yra žinoma, jog ir akmenukas po milijono metų ištirps vandenyne, todėl mūsų išvada yra pakankamai sąlyginė. Kaip galėtų spręsti apie jūrą būtybė, išgyvenusi tik vieną dieną? Ji būtų galėjusi sukurti tokius supratimus apie pasaulį, kurie pasirodytų mums visiškai absurdiškais.

Pažiūrėkime į šį klausimą iš kitos pusės: mes darome išvadą apie dviejų skirtingų objektų egzistavimą iš esančios tarp jų aiškios ribos. Tačiau tarp akies ir akies voko taipogi yra riba, ne mažiau aiški, nei tarp akmens ir jūros vandens – bet ar tai yra pagrindas manyti, kad žmogus susideda iš kelių įvairių objektų? Tai galima padaryti formaliai, mes taip ir darome dalykinėje veikloje, tačiau prisimename, jog žmogus – tai ne tik kelių objektų visuma, o vienas ir sudėtingiausių organizmų, kažkas vieningo. Tai kodėl, tokiu atveju, mes vadiname akmenį ir jūrą dvejais skirtingais objektais? Iš įpratimo. Šis pavyzdys aiškiai rodo dvigubą konceptualinio mąstymo standartą.