02-02-01 APM yra būtinas pasiekti nepertraukiamų NšS.
APM pasiekimas yra vienas iš džiaugsmingų norų, atsirandančių pašalinus NE. Be to, jis yra reikalingas tam, kad NšS pasireiškimas būtų pastovus, tiksliau pasakius, aiškumo išgyvenimui. Jeigu tavo mąstymas yra konceptualinis ir tu vartoji žodžius, nereiškiančius jokių konkrečių suvokimų, matomai neturi aiškių suvokimų skirimo, ir negali skirstyti suvokimus į norimus ir nenorimus; stiprūs džiaugsmingi norai negalės pasireikšti ir jokie pasikeitimai neįvyks.
Žmogus, siekiantis APM, susidūręs su argumentais už vieną ar kitą nuomonę, išnagrinės juos, arba ne, priklausomai nuo džiaugsmingo noro buvimo šią akimirką: šalins atsirandančias NE. Bukus žmogus pajus ir pareikš pasipiktinimą, agresiją, neįveikiamą norą paprieštarauti, atitolimą.
Žmogus, siekiantis APM, jaučia interesą ir norą inventorizuoti savo koncepcijas, pareiškia iniciatyvą šiame darbe, kritiškai nagrinėja savo požiūrius, ar jų pagrindas yra pakankamai pagrįstas.
Paklausk paprasto žmogaus apie ką nors, ir tu neišgirsi atsakymo, pavyzdžiui „man reikia pagalvoti“, arba „aš neturiu pakankamos informacijos tam, kad turėčiau pagrįstą ir tvirtą nuomonę“, arba „aš galvojau apie tai ir nesugebėjau suprasti“, arba nors tokį „šiuo momentu aš galvoju, kad…, nes turiu tokią informaciją“. Tu išgirsi jau paruoštą ir kategorišką nuomonę bet kuriuo klausimu, pradedant gyvenimu Marso planetoje, baigiant trihomoniazo efektyvumu kovojant su kolorado vabalu ir klausimais apie gyvenimo prasmę. Ir jeigu tu pabandysi paprieštarauti jo nuomonei, su argumentais, susilauksi tik ryškaus NP.
Žmonės visada „žino“ apie viską, ir šių žinių visuma sudaro tą pasaulį, kuriame jie gyvena. Tikrai yra sunku naikinti koncepcijas, todėl, kad kiekviena koncepcija yra miglota atrama pasitenkinimui, nusiraminimui, agresijai ir kitoms įprastoms reakcijoms. Koncepcijų sunaikinimas yra panašus į pėdkelnių irimą – užtenka padaryti vieną skylę, ir nuo jos į visas puses pradeda bėgti daugybė plyšių, kaip ir po visą tam tikrų supratimų visumą, sukeliant žvėrišką baimę, juk pasaulis griauna! Žmonės labai bijo mąstyti nuoširdžiai ir nuosekliai, nes tada jiems reikės atsisveikinti su visomis dogmomis, „tiksliomis žiniomis“ ir likti su daugiau ar mažiau argumentuotomis nuomonėmis, kurios gali pasikeisti bet kurią akimirką, jeigu atsiras reikšminga papildoma informacija. Pasaulis liaujasi būti tvirtu ir apibrėžtu, jis tampa paslaptimi, aplink kurią yra pastatyta judama supratimų sistema, kurios pagrindas – pastebėjimai, ir tu jautiesi lyg kažkas išmetė tave iš jaukios lovos. Išsilaisvindama nuo koncepcijų, tu pradedi suprasti, kad tai buvo ne patogi lova, o niurus kapas.
Daugybė žmonių tingi galvoti apie tai, jie neturi aiškumo noro, jie nori gauti tik vienkartinę narkotikų dozę (televizorių, valgį, orgazmą arba kivirčą), prisigerti alaus ir netekti nuovokos iki ryto, kai, ačiū Dievui, nebus laiko galvoti – reikės keltis ir bėgti į mokyklą/universitetą/darbą. Tokiu būdu žmonės kultivuoja kvailumą ir bukumą. Kvailumas – tai nesugebėjimas nuosekliai mąstyti – neužtenka koncentracijos arba įgūdžių. Bukumas – kai žmogus nenori pastoviai mąstyti (mąstyti netgi apie tokią temą, apie kurią jis mėgsta kalbėti), paprasčiausiai žmogus užima agresyvią ir gynybinę poziciją, ir NE jį nuolat lydi, jis kalba taip „dabar neturiu noro pamąstyti apie tai“, „tu visiškai nemąstai, o tik manipuliuoji žodžiais, „visi mane supranta, ir tik tu vienas niekaip nenori suprasti“ ir t.t. Jeigu bukus žmogus sutinka su tavo samprotavimų eiga, tai vyksta ne todėl, kad jis pasiekė aiškumo, o todėl, jog jis nori išvengti konflikto; jeigu ištirsi jo sekančius poelgius, galėsi tai greitai atskleisti.
Yra paplitusi nuomonė, kad gyvenimas yra sunkus ir painus, jame beveik neįmanoma susigaudyti. Jeigu tu eini į biblioteką, atidarai kokio nors žymaus filosofo knygą, ką tu matai? Monada, imanentiškumas, konstrukcijos, teisybė, sąmonė, pasąmonė, antsąmonė, emanacija, dievas, gėris, nauda, žala…- terminų bakchanalija. Terminai yra sugriozdinami vienas ant kito be aiškių apibrėžimų – kokią konkrečią suvokimų visumą reiškią vienas ar kitas terminas.
Žmogus, siekiantis APM, iš pradžių formuoja tam tikrą suvokimą arba suvokimų visumą, o paskui priskiria jai specialų terminą. Bukus žmogus vartoja terminus ir visiškai nemąsto kokias konkrečias suvokimų visumas jis apibrėžia šiais terminais. Galų gale, gaunasi kisielius, beviltiška makalynė, kuri vadinasi „filosofų kūriniais“; visuotinis įsitikinimas, kad psichinio gyvenimo lavinimo įstatymai yra labai susipynę. Tačiau, iš tikrųjų taip nėra. Jie yra labai paprasti. Žmonės klaidžioja tarp trijų pušių tikėdami, kad tai yra neišvengiama, ir „kelrodžiai“ (psichologijos ir filosofijos knygos, ezoterinės knygos) supainioja juos dar labiau. O jeigu pradėti pačiam galvoti, remtis išskirtinai turimų suvokimų analize – baisu, kaip aš pats galvosiu? Ar tikrai tokios protingos galvos nepasiektų aiškaus supratimo, jeigu tai būtų buvę taip paprasta? Kas gaunasi – aš tokia protinga, arba jie visi yra buki? Taip, jie visi yra buki. Jie nesugebėjo rasti kelio, o tu gali jį surasti – nors todėl, kad skaitai šią knygą, kuri yra kelrodis į Aiškią sąmonę. Tu turi šansą, o kaip tu pasinaudosi juo – priklauso tik nuo tavęs.
Tokiu būdu, kelyje į APM reikia ieškoti argumentavimų nuomonėms. Gali pasirodyti, kad tai banalu. Visiems yra aišku, jeigu tu pareiški nuomonę, ji turi būti pagrįsta. Vasia irgi žino, kas yra “smurtas“, paklausk Tanios, ji tau atsakys – kas yra „gerai“, tai ką – aš pats kvailiausias? Aš kalbėjau su profesiniais mąstytojais-matematikais, fizikais, ekonomistais, juristais, filosofais, psichologais, ir kitais specialistais. Jeigu ne jie, kas gi dar? Būtent jie turi nešti aiškaus mąstymo vėliavą. Bet štai koks paradoksas: visi “protautojai” pašėlsta, kai jiems užduodi klausimus, kuriuos aš užduodu čia – “kodėl vyras, palikęs žmoną, yra kaltas”, “kas yra teisingumas”“ir kt. Taip yra dėl to, kad jie nėra išmąstytojai, jie tiesiog seka įprastais susitarimais, kaip ir visi žmonės.
Paimk bet kurią pripažinto mąstytojo knygą. Kas tau labiau patinka? Haideggeris? Hėgelis? Jose Ortega-ir-Gasset? Kantas? Šopenhaueris? Ar gali joje rasti bent vieną pastraipą be bauginimų, panašių į „imanentiškumą“ ir „transdentiškumą”? Pavartyk filosofinį žodyną, kuriame paaiškinami šie terminai. Tai panašu į elektrinę kėdę! Tave šokiruoja bereikšmių žodžių srautas. Be abejo, jeigu nori išlaikyti filosofijos egzaminą, negalima sakyti dėstytojui, kad nesupranti žodžių “imanentinis” ir “transcendentinis“ reikšmę, ir kad paaiškinimas iš vadovėlio: „imanentinis – vidinis, iš prigimties būdingas reiškiniui, daiktui, procesui”, “transcendentinis” – neprieinamas pažinimui, esantis kitoje patirties pusėje“ nėra tau suprantamas, nes tu neturi suvokimų “iš prigimties būdingas ir vidinis”, ir “kitoje patirties pusėje”, tokiu atveju tavęs laukia “kvailaus ir neperspektyvaus” žmogaus nuosprendis. Ar žinai, kad yra „transcendentinė sąvoka“? Iš tikrųjų tai „bendrai žinomos sąvokos“ – „gėris, blogis, esamybė“ ir kt. Aš pavadinčiau šiuos žodžius beprasmiškais, t.y. nereiškiančiais jokios konkrečios suvokimų visumos ir nebevartočiau jų, tačiau jiems suteikė pavadinimą „bendri, riboti“ ir prismeigė savo protą prie termino „transcendentinis“, kad niekam nekiltų minties pagalvoti apie tai.
Pažiūrėk su kokiu įkvėpimu žmonės žiūrį į „filosofiją“, „ezoterinius mokslus“! Jeigu knygoje yra įvairių nesuprantamų žodžių makalynė tu nepaklausi savęs „kur yra suprantami šių žodžių paaiškinimai?“, tu tiesiog uždarysi tokią knygą su mintimi: „taip…galiūnas…aš nepajėgsiu suprasti…”. Fizikos vadovėlyje taipogi yra daug nesuprantamų žodžių, tačiau fizika remiasi logiškais išprotavimais ir stebėjimų analize, todėl kiekvienas vartojamas terminas yra tiksliai apibrėžtas – jeigu ne šitame vadovėlyje, reiškia ankstesniame. Įsivaizduok, kad tokia fraze yra parašyta fizikos vadovėlyje: „atomas – kai tokia medžiaga psireiškia savo prigimtinėje savybėje”. Klaiku? Tačiau filosofijoje migla tapo samprotavimų taisykle, dabar migla yra gamtos įstatymas.
Mes apipelėjome beprasmiškais žodžiais, mus apgaubė begalės koncepcijų susna, kurios susideda iš šitų žodžių. Visa tai uždusina NšS ir APM.
02-02-02 Išsilaisvinimas nuo žodžių-parazitų. Žodžio-parazito „nauda“ pavyzdys.
Jeigu nori pasiekti APM, apslivalymas nuo žodžių-parzitų yra būtinas, nes žodžių vartojimas, kurie nereiškia jokio konkretaus suvokimų rinkinio, yra visiškai nesuderinamas su APM. Įsivaizduok inžinierių, kuris naudojasi simboliais, nesuprasdamas jų prasmės. Jis niekada nieko nepastatys.
Šalindama žodžius-parazitus, tave gali apimti gailestis, praradimo jausmas, kurių pašalinimas iš mąstymo neleidžia toliau laikytis koncepcijų, kurių sudedamoji dalis yra šie žodžiai. Be to, žodžių su neapibrėžtomis reikšmėmis vartojimas leidžia tau žongliruoti jais, nuolat rasti nesibaigiančius prieštaravimus, painiotis savo samprotavimuose; šie veiksmai atneša daug įspūdžių, kurių dabar tu neturėsi. Detalesnį darbą su žodžiais-parazitais pateiksiu vėliau, dabar parodysiu kaip galima išnagrinėti žodį „nauda“.
Šią sąvoką galima nagrinėti dvejais aspektais – bendru “naudos” atžvilgiu, ir naudą tam tikro nagrinėjamo proceso ribose. Žmonės vartoja šį terminą abejuose atvejuose.
Kalbant bendrai apie naudą, mes numanome, kad kažkoks procesas gali būti užbaigtas galutiniai ir be pasekmių. Tačiau bet kuris įvykis turi pasekmių, apie kurias mes galime nieko nežinoti, todėl sąvoka “bendra nauda” visiškai neturi prasmės. Tai elementaru, todėl pateiksiu tik kelis pavyzdžius.
Pavyzdžiui, užsidirbau daug pinigų, ir manau, kad tai „gerai“, „naudinga“, nes gali juos išleisti „naudingiems“ ir maloniems veiksmams. Tačiau, taip nėra. Nesvarbu ar nusipirksiu namą, ar nuvyksiu į kelionę, ar įnešiu į sąskaitą banke – visa tai neišvengiamai pakeis mano gyvenimo eigą ir sukels sekančius įvykius. Sakydami, kad užsidirbti daug pinigų yra “naudinga”, mes manome, jog sekantys įvykiai bus išskirtinai malonūs ir norimi, ar bent jau džiaugsmas bus didesnis, negu tuo atveju, jeigu aš negaučiau šių pinigų. Jeigu tai būtų tiesa, kiekvienas įvykis, naudingas „bendrai“ būtų priemone nekeičiamai pagerinti savo gyvenimą. Jeigu pinigai „bendrai naudingi“, turtingi žmonės būtų buvę laimingesni už neturtingus. Nereikia būti įžvalgiam, kad pamatytum, jog taip nėra. Gyvenimo būdo kaita nekeičia gyvenimo kokybės – vieni rūpesčiai ir kančios keičiasi į kitas, dažniausiai žymiai didesnes.
Kitas pavyzdys – pradėjau bėgioti, plaukioti, kūnas sustiprėjo, sveikata tapo labiau atsparesne, jaučiu daug energijos. Kiekvienas žmogus pasakys, kad šie pasikeitimai yra „naudingi“, tačiau taip nėra. Jeigu tai būtų tiesa, sveikesni žmonės būtų buvę laimingesni už tuos, kurie yra linkę sirgti. Akivaizdu, kad taip nėra. Pradėjau bėgioti po mišką ir susilaužiau koją. Tapau labiau energingu žmogumi, pradėjau savo verslą ir bankrutavau. Tapęs sveikuoliu, nuvažiavau keliauti į Indiją ir užsikrėčiau šiltine. Nuėjau į mišką pabėgioti, ir nenuėjau į kiną, nesusitikau su mergina, su kuria man buvo taip gera…ir taip toliau. Mes niekada nežinome, kokias pasekme atneš mums vienos ar kitos aplinkybės. Radai pinigus – „nauda“. Pradėjai verslą ir bankrutavai – „žala“. Puolęs į neviltį nuėjai į mišką pasikarti ir sutikai mylimą merginą – „vis dėlto tai buvo gerai“ . Mergina pasirodė esanti bjaurybe – „ne, vis dėlto aš veltui viską pradėjau“. Tačiau jos tėvas pasirodę esąs geras žmogus ir priėmė mane savo katedrą – „vis dėlto tai buvo gerai“. Tačiau iš manęs neišėjo geras mokslininkas , todėl mane išmetė iš katedros – “blogai”. Spjovęs į mokslingumą, aš atradau, kad mėgaujuosi kažkokiu kitu dalyku – ir tai yra “gerai”, ir taip toliau. Šis mechanizmas yra nesibaigiantis įvykių sūkurys; nėra nei vieno įvykio, suteikiančio laimės žmogui, todėl laimė slypi ne aplinkos mechanizmuose, o patinkančių tau suvokimų patyrime.
Nėra jokios “naudos” ir tais atvejais, kai mes bandome apibrėžti ją tam tikrose ribose.
Išnagrinėkime “naudą sveikatai“. Jeigu tu sergi, tau bus “naudinga” gerti gydytojo išrašytus vaistus. Aš pats išgersiu tabletę, jeigu susirgsiu, todėl, kad, mano manymu, ji padidins pasveikimo tikimybę. Tačiau neteisinga manyti, kad tai yra „naudinga sveikatai“. Tai reiškia, kad tu turi absoliučią ir visiškai teisingą informaciją apie šių vaistų poveikį šiuo atveju, ir kad nėra jokių nepageidaujamų šalutinių poveikių. Tokios informacijos nėra ir nebus niekada. Daug metų paracetamolis buvo laikomas efektyvia priemonė nuo peršalinimų, ir tik neseniai buvo išaiškinta, jog šis vaistas neigiamai veikia kepenis. Ilgą laiką apendiksas ir tonzilės buvo laikomos nereikalingomis kūno dalimis, todėl juos pradėjo šalinti ankstyvoje vaikystėje. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad abi kūno dalys vaidina svarbų vaidmenį imuninėje sistemoje. Neįmanoma ištirti vaistus iki galo. Yra nemažai tokių pavyzdžių, kai didžiulė farmacinė korporacija metų metais išleisdavo kažkokį vaistą, išplatindama jį po visą pasaulį, o vėliau paaiškėjo, kad jis išprovokuoja vėžio vystymąsi. Tai nieko nekeičia, kai geri aspiriną turėdamas aukštą temperatūrą, o sergant dizenterija – levomicetiną: tai buvo tavo pasirinkimas, todėl gauni patenkinantį tave rezultatą; tačiau nežinoma, ar tai „naudinga“ ar ne; žodis „nauda“ reiškia kažkokią gerovę, bet kūno atžvilgiu nėra aišku kokia tai „gerovė“ ir kaip ją išmatuoti. Kūnas, kurį priverčia gerti daug vaistų, nustoja savarankiškai kovoti su liga ir reikalauja vis daugiau tablečių; kai turi aukštą temperatūrą, reikia spręsti – numušti ją antibiotikais (kurie sumažins imunitetą, nunuodys skrandį ir neigiamai paveiks kepenis) arba pačiam išsikapstyti (su komplikacijų rizika ir tikimybe sirgti ilgiau). Paprastas žmogus priimą sprendimą priklausomai nuo to, ką laiko „naudingu“. Žmogus, pašalinęs „naudos“ koncepciją, įsidėmės jam prieinamą informacija ir pasielgs pagal savo džiaugsmingą norą. Vykdami tokią politiką, mes suprasime, kad mūsų fizinis kūnas nėra bejėgis ir bukas rąstas, kurio reikia slaugyti kaip beprotišką mama rūpinasi vaiku, reglamentuodama ir kontroliuodama kiekvieną jo veiksmą. Vadovavimasis savo džiaugsmingais norais atvers duris į naują pasaulį, pripildytą nuostabiais, maloniais pojūčiais, rezonuojančiais su NšS.
Išnagrinėkime “naudą verslui“. Tikriausiai visi „supranta“, jog verslui „naudinga“ turėti pajamų. Tačiau statistika byloja, jog 80% visų įmonių bankrotų atsitinką įmonės plėtros metu, nes įmonė tampa savo plėtros įkaitu: nedidelė įmonė užėmė savo nišą, tuo pačiu didelei įmonei tokios nišos gali neatsirasti; vadovai, nusimanantys mažu mastu, gali visiškai nenusimanyti apie didesnį mastą; reikia pakeisti verslo struktūrą, pasamdyti naujų darbuotojų, apmokyti juos, išplėsti buhalteriją, pereiti prie kitos apmokestinimo sistemos, išnuomoti kitas patalpas, kovoti su naujais, labiau galingesniais konkurentais, spręsti vadovavimo klausimus, mažinti biurokratiją ir atlikti daugelį kitų svarbių dalykų – to ko tikėjosi, ko visai nesitikėjo, bet kelio atgal jau nebėra. Dar savininkai gali ilsėtis ant laurų, dėl to įmonė irgi gali greitai bankrutuoti.
Iš tikrųjų nėra „naudos reikalui“, todėl, kad sakydami „nauda reikalui“ mes turime omeny, jog „reikalas“ visada bus „geresnėje būklėje“ suteikus jam naudą, tačiau patirtis tai neigia. Kiekvienas veiksmas, kurį mes laikome „naudingu“ sukels daug įvairių pasekmių, todėl kalbėdami apie jo „naudingumą“ mes teigiame, jog visi sekantys įvykiai irgi bus „naudingi“ . Pavyzdžiui, jeigu mano įmonė uždirbo šiek tiek pinigų, pagal tokią logiką mano įmonė išsiplėtos nepriklausomai nuo bet ko. Bet kaip galima pavadinti kažką „naudingu“, jeigu galų gale tai sukels nežinia ką?
Dabar išnagrinėkime naudą konkretaus laiko tarpo ribose. Galima sakyti, jog aš nežinau kaip susiklostys reikalai ateityje, tačiau aš tiksliai žinau, kad dabar įmonei „naudinga“ užsidirbti daugiau pinigų; todėl aš nekalbėsiu apie aukštas materijas, o padarysiu tai, kas padės įmonei užsidirbti pajamų – banko sąskaitoje padaugės pinigų, pagerės įmonės kreditingumas, pakils reitingas, įsitvirtins vartotojų pasitikėjimas prekybiniu ženklu, padidės akcijų kaina – operacijos atlikimo „naudingumo“ kriterijus. Atlikdamas vieną veiksmą „naudingą dabar“ po kito „naudingo dabar“, aš padėsiu savo įmonės plėsti ir klestėti. Būtent tokia yra veiksmų schema. Iš pradžių jie nustato „naudingumo“ kriterijus ir daro atitinkamus veiksmus, visiškai pamiršdami, jog šie kriterijai yra tik įrankiai, leidžiantys nustatyto šio veiksmo atitikimą įprastiniai „naudos“ koncepcijai, bet šios koncepcijos neatitinka tiesą, jos nuolat keičiasi. Ekonominio efektyvumo modeliai keičia vienas kitą, todėl nėra jokios “naudos; yra vien tik veiksmų atlikimas, nukreiptas siekti nustatytų tikslų.
Žmogaus, išsilaisvinusio nuo „naudos“ koncepcijos, pozicija yra tokia: aš noriu pasiekti tam tikrą tikslą, aš įsidėmiu tam tikrą informaciją, aš noriu atlikti tam tikrus veiksmus. Tokia pozicija garantuoja visišką lankstumą, aiškius džiaugsmingus norus ir galimybe jais vadovautis, laisvę nuo mechaniškų ir nedžiaugsmingų veiksmų.
02-02-03 Žodinių reikšmių sudarymo principai.
Mes vartojame tokius žodžius, kurių prasmės yra labai miglotos, todėl supratimas ir savęs supratimas – retas dalykas. Aš nenoriu suteikti žodžiams visiškai tikslios prasmes, nes tai a) neįmanoma iš principo dėl bet kurių ribų sąlygiškumo, b) nėra reikiama mano tikslams. Aš noriu tik tikslinti žodžių prasmė tiek, kiek tai man leis realizuoti savo norus, įskaitant aiškumo norus, norą pasidalinti patyrimu su kitais praktikuojančiais žmonėmis, ir t.t. Pamažu, kai „paukščių“ kalba keičiasi į kalbą, labiau atspindinčią suvokimus, atsiranda noras toliau “valyti“ kalbą.
Terminų reikšmės sudarymo metodas:
1) Apibrėžiu terminą.
2) Sudarau sąrašą iš kelių dešimčių žodžių junginių, su kuriais aš vartojau šį terminą.
3) Pakeičiu termino apibrėžimą į savo apibrėžimą ir žiūriu – ar frazės prasmė, kurią aš norėjau pranešti, yra išreikšta pakankamai aiškiai?
4) Jeigu daugumos atveju išsireiškimo prasmė tampa labiau aiškesne, manau, kad šio termino vartojimas šia reikšme bus naudingas. Likusiems išsireiškimams, kurių prasmė tapo mažiau aiškia, aš vartosiu kitus terminus.
Pavyzdžius žiūrėkite toliau. Gali kilti klausimas: kaip aš nustatau, pavyzdžiui, žodį „argumentas“, vartodamas dar neapibrėžtus žodžius kaip „rezultatas“, „stebėjimas“? Ar aš apibrėžiu per neapibrėžtą? Aš neužsiimu matematika arba fizika, aš dirbu su praktiniu dalyku – suvokimų inžinerija. Aš nenoriu apginti disertaciją, gauti premiją, tapti „mokslininku“, todėl manęs nedomina miglotų tikslų siekimas, miglotų uždavinių sprendimas, gražių teorijų ir aksiomų kūrimas. Mane domina konkretus tikslas – gauti daugiau malonumo, malonumo nuo aiškumo; ir aš gaunu daugiau malonumo kai pradedu vartoti žodį, įgavusio didesnį konkretumą mano tyrinėjimų dėka. Noriu pabrėžti, kad ne “išsamų“, ne „visišką“, o „žymiai didesnį“. Žmonės, kurie tariamai ieško „absoliutaus aiškumo“ ir ignoruoja tam tikrus žingsnius, skirtus siekti didesnio protarpinio aiškumo, galų gale lieka beviltiškai buki kartu su tais žmonėmis, kurie nenori šalinti NE, “beieškodami“ „visiško prašvitimo“ ir paverčia į neapykantos burbulą, pripildyto pūvančia mase.
Kai apibrėžiau terminą ir pradėjau jį vartoti, aš aptikau, kad:
а) išsireiškimų ir pasisakymų prasmė yra labiau aiškesne, tikslėsne, tarpusavio supratimas tarp manęs ir pašnekovo gerėja, nereikia nuolat tikslinti, grįžti atgal, ir t.t.
b) pavyksta lengviau apibūdinti suvokimus, sudaryti neprieštaraujančias schemas, apibūdinti sąryšius.
c) lengviau galiu daryti analizę ir sinteze; lengviau paskirstau įvykį į elementų visumą ir nustau tarpusavio ryšius tarp jų (šie procesai padeda atskleisti protinio aiškumo poveikį skiriamosios sąmonės evoliucijai).
e) dar daugiau mėgaujuosi mąstymo procesu, vyksta labiau ryškesnis APM rezonansas ir įvairių NšS.
f) aš dar labiau mėgaujuosi aiškumo pasekmėmis, pavyzdžiui, galimybe tiksliau planuoti ir įgyvendinti stiprėjančius džiaugsmingus norus ir jų evoliucija.
g) kalbos apvalymas yra pateikiamas „suglaudinimo” praktikoje – žr. skirsnį „Efektyvios praktikos strategija“.
Jeigu aš teoriškai pradėčiau apibrėžti tokius žodžius, kaip „aš“, „rezultatas“, „patinka“, „malonumas“, vis tiek nepajėgčiau tiksliai apibrėžti žodžius, vartojamus dabar; aš „užsikirsiu“, bet IR TOLIAU vartosiu šį žodį su labai miglota prasme, nes mano norai niekur nedingo, įskaitant džiaugsmingus (pavyzdžiui, noras kalbėti), kurių įgyvendinimui man prireiktų šių žodžių vartojimas. Todėl aš keliauju nuo mažesnio aiškumo iki didesnio, nuo mažesnio malonumo iki didesnio. Suteikdamas labiau aiškesnį apibrėžimą žodžiui, aš gaunu norimą rezultatą nepaisant to, jog žodis susideda iš nelabai tikslių žodžių. Jeigu ateityje aš panorėsiu apibrėžti žodį „rezultatas“, aš sugrįšiu prie žodžio „argumentas“ apibrėžimo, arba pakoreguosiu jį, arba suprasiu dar aiškiau. Netgi žodį „kėdė“ mes negalime tiksliai apibrėžti, todėl, kad nėra jokios aiškios ribos tarp kėdės ir bet kokio kito daikto, kadangi yra daug baldų, panašių į kėdę, pavyzdžiui, pufai, arba taip transformuota įprasta kėdė, kad pašaliniam žmogus neateis į galvą pavadinti šį daiktą “kėde”. Vis dėlto, sakydami žodį „kėdė“, mes turime omeny horizontalią lentą ant keturių kojų ir galime lengvai įsivaizduoti ką mes turime omeny nei tada, kai kalbame apie „dievišką apvaizdą“. Žodis „drabužiai“ palyginus su žodžiu „patogūs“ yra aiškesnis, nes paskutinis buvo naudojamas visur, netik apibrėžiant nemalonius fizinius pojūčius; todėl apibrėžęs žodį „patogūs“ (žemiau), žodžio „patogūs“ neaiškumo lygis buvo sumažintas iki žodžio „drabužiai“ neaiškumo lygio; tai mane visiškai patenkina, todėl, kad netrukdo įgyvendinti savo džiaugsmingus norus.
Kalbos “valymo“ proceso metu atsiranda kliūčių, pavyzdžiui:
a) pirminis „užsikirtimas“: norisi „išvengti” šio klausimo, palikti vėlesniam laikui, kadangi žmogus visai nenori sekti savo kalbą, stengtis išsikapstyti iš kvailumo, norisi vartoti įprastus žodžius, nesinori suglaudinti savo dėmesingumą, juk reikės nuolat „gaudyti“ save.
b) skeptiškos mintys, pavyzdžiui:
*) „tas nuolatinis darbas“ (tačiau tokia mintis silpnės darant žingsnį po žingsnio, atkakliai dirbant, kiekvienas žodis įgys aiškesnę prasmę ir žmogus pradės juos vartoti; nepriklausomai nuo to, kada bus baigtas visas darbas, žmogus mėgausis rezultatais dabar, o dėl to jam labiau patiks procesas ir jis dar labiau įsitrauks į jį.
*) „neįmanoma pasiekti aiškumo – vis tiek viskas liks neaišku“ (bet ir ši mintis silpnės praktikos atlikimo metu).
*) “vis tiek kiti žmonės manęs nesupras, juk jie nesiruošia naudotis mano apibrėžimais“ (ši mintis neturi pagrindo, kadangi apibrėžimų pasirinkimo metodas numato, jog žmonės, su kuriais tu kalbi, stengsis tave suprasti pagal turimą aiškumo lygį šio termino atžvilgiu; tikrai nebus blogiau, nei anksčiau, o jeigu paaiškinsi jiems ką turi omenį, jie galės tave suprasti žymiau geriau).
02-02-04 Žodžių pašalinimas; apibrėžimų ir pašalinimų pavyzdžiai.
Kai kurių žodžių prasmė yra 100% parazitinė, t.y. žodžių, kurie reiškia moralines kategorijas, tačiau neturi jokios konkretizacijos. Tokius žodžius aš noriu visiškai pašalinti iš savo kalbos, pavyzdžiui, žodžius „blogai“ ir „gerai“. Žmonės, vartodami šiuos žodžius, dažnai neturi omeny nieko konkretaus, o išreiškia tik neigiamą ar teigiamą požiūrį. „Tu pasielgei blogai“ – ką tai gali reikšti? Ko aš norėjau kitaip? Kad aš pamečiau tai, ką norėjau turėti? Ir kad dabar jaučiu fizinį skausmą? Kad aš pradėjau patirti įvairias NE? Bet kas, nes niekas nenusimąsto apie tai.
Žmonės dažnai vartoja žodžius su miglota prasme, tačiau turi omeny kažką konkretaus, tačiau kiekvieną kartą skirtingą; kai kuriuos tokius žodžius galima apibrėžti ir apriboti jų vartojimą tam tikroje srityje, pavyzdžiui, žr. žodžio „nauda“ apibrėžimą; aš asmeniškai naudoju šį žodį kalbėdamas apie nemalonių (fizinių) pojūčių atsiradimą; visais kitais atvejais aš susirasiu kitus terminus ir išsilaisvinsiu iš painiavos.
Žinoma, aš noriu visiškai pašalinti klasikinius žodžius-parazitus („ž-parazitai“), komunikacinius parazitus („k-parazitai“) ir žargonizmus, patarnaujančius NE iš savo šnekamosios kalbos.
S-parazitai – žodžiai, reiškiantys visą įkyrių priesvorių visumą: „ee“, „tartum, tarsi“, visą tai“, „tipo“, „kaip ten“, „reiškia“, „kažkoks“, „iš principo“, „paprastai“, „kažkaip“, „bendrai kalbant“, įskaitant mokslinius žargonizmus: „iš tikrųjų“, „apskritai“, „norėčiau pasakyti, kad…“, „taip, bet…“, „maždaug taip“, „manysime, kad“ ir daugelis kitų.
K-parazitai – tai įpirštų fonetinių priesvorių visumą, kurie nėra žodžiai. Dažniausiai, žmogui sunkiai sekasi juos aptikti ir pašalinti. Daugybė „snukių“ po metų intensyvios ir atkaklios praktikos nustemba, kad jie nuolat vartoja komunikacinius parazitus nepaisant pasiekto atidumo. Pavyzdžiai:
*) pirmo žodžio pradinės priebalsės dvigubinimas tokiame žodžių junginyje: „šštai ką pasakysiu…“
*) didesnis akių dangstymas vokais, žodžio junginio tarimo pradžioje
*) platesnis akių merkimas (išspanginimas)
*) paskutinės balsės tempimas tarp žodžių junginių: „manau, kaaad…šiandien aš…“
*) visokiausi „ee..“, „mm..“ tarp posakių ir sakinių.
*) nesibaigiantis sąrašas įvairių įpirštų judesių kalbos metu – įvairiausi mimikos iškraipymai, pakasymai, pasitempimai, žodžiu, įvairūs kūno judesiai ir t.t.
Žargonizmai – tai žodžiai, kurie pakeičia įprastus žodžius ir lydį vieną ar kitą NE, kuri galiausiai „suauga“ su žodžiu ir lieka nepastebima. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „vardas“ galima pasakyti „svaidyklė“, mergina – „bahurė“, valgyti – ėsti, ir taip toliau. Šiai grupei priklauso ir tokie išsireiškimai kaip „faina“, „super“, „kieta“ ir kiti.
Žodžių-parazitų vartojimo neigiamų pasekmių spektrui priklauso ne tik kvailumo apėmimas ir nesugebėjimas atskirti suvokimus, dar begalė kitų (vienas žargonizmų mėgėjas taip parašė apie savo problemą: „užsikirtau po kasdieninio fiksacijos bandymo, supratau, kad nesusigaudau suvokimuose ir nežinau, ką fiksuoti. Viskas susilieja į vieną audringą srautą, į nepermatomą pelkę“). Tačiau problema dar slypi tame, kad KIEKVIENAS parazitas yra neišvengiamai susikabinęs su NE antplūdžiu, kurį jis palaiko ir „aptarnauja“. Žmogus pradėjo vartoti parazitus būtent dėl NE, todėl besąlygiškas parazitų pašalinimas rimtai smogs “silpnų” NE antplūdžius, atsakingus už nesiliaujantį, nuodijantį ir dažnai nepastebimą NF.
Parazitų šalinimas padeda pasiekti ryškesnio aiškumo efekto.
Terminų sąrašą žr. skirsnyje „Terminai“.
Žodžių pavyzdžiai, kurių reikia atsisakyti ir išmesti:
«Nauda». Nėra jokio būdo sužinoti kas įvyks po tam tikro “naudingo” veiksmo, ir kokios bus pasekmės, kuriuos tu gali atpažinti kaip nenorimus. Kartais žodis „naudingas“ yra vartojamas „pozityvus“ arba „tikslingas“ reikšmėmis, todėl aš rekomenduoju vartoti šios terminus tokiais atvejais; jie nėra asocijuojami su moralinėmis sąvokomis ir kategorijomis, t.y. žodžiais, reiškiančiais absoliučią „gerovę“ arba „blogybę“. Visus išvestinius žodžius reikia taip pat šalinti: „naudingas“, „nenaudingas“ (nors dažnai žodis „nenaudingas“ nereiškia „visiškai blogas“), o būtent netikslingas; tačiau aš vis tiek atsisakau vartoti šį žodį, kad neatsirastų nereikalingų dublikatų ir nereikėtų reanimuoti žodžio „nauda“ įsiėdusio šešėlio.
„Pagalba“. Šis žodis yra vartojamas apibrėžiant „gerus“ veiksmus, ir kai žmogus “padeda“ kažkam, jis galvoja, jog besąlygiškai atlieka „gerą“ darbą. Jeigu aš noriu iškasti duobę, o kažkas ateina ir „padeda“, tai reiškia, kad jo tikslas iškasti duobę tik dėl to, kad aš ją kasu. Ir jo visai nedomina, gal man patinka pačiam ją kasti, galbūt atvirkščiai – man sunku, ar atlikdamas šią užduotį aš pagalvosiu – ar tikrai aš noriu ją kasti, arba verčiu save dėl tam tikros koncepcijos ir t.t. Vėl gi, „pagalba“ dažnai orientuojasi į abstrakčią „naudą“.
Pavyzdžiui, žmogus gali užsinorėti išgerti degtinės, o tu išmeti jo butelį, t.y. prieštarauji jo norams, ir vadini tokį veiksmą „pagalba“. 1939 metais Sovietų kariuomenė kartu su vokiečių fašistais suskaidyjo Lenkiją į dvi dalis, paskelbė karą Suomijai, po karo nukeliavo į Vengriją, Čekiją, okupavo Baltijos šalis – visi šie veiksmai buvo irgi vadinami „pagalba“. Skundikai „padėdavo“ Sovietų valdžiai sodinti į stovyklą disidentus ir kitų pažiūrų žmones, Sovietų komunistai „padėdavo“ „broliškoms tautoms“, palaikydami diktatoriškus režimus Jugoslavijoje, o kinai iki šiol „padeda“ Tibeto tautai išsilaisvinti nuo budizmo nuodų – pusantro milijono nužudytų Tibeto vienuolių kraujas dar neprisotino jų. Žmonės vartoja žodį „pagalba“ tik todėl, jog nėra žodžio su aiškesne prasme, ir tu gali pavadinti kiekvieną veiksmą “pagalba“, norėdamas sukelti teigiamą požiūrį, nes egzistuoja koncepcija „pagalba – tai yra gerai“.
Siūlau vartoti žodį „rėmimas arba parama“. Suprantama, kas yra “parama”. Žmogus atlieka kažką, ir skelbia, jog nori daryti tai toliau ir gauti rezultatų, todėl tu iš savo pusės darai viską, kad jis gautų norimų rezultatų. Čia viskas pakankamai aišku.
„Reikia“. Aukščiausios kategorijos užkratas! Sinonimus irgi reikia šalinti: „reikia“, „turiu“, „reikėtų (padaryti ką nors)”, „verta“, „tenka“.
„Sąveika“. Šis žodis dažniausiai reiškia visokiausių įmanomų ir neįmanomų informacijos apsikeitimo metodų rinkinį, tačiau jis toks neapibrėžtas ir neaiškus, kad juo naudotis yra neįmanoma. Šio žodžio pašalinimas tikrai nesukels jokių aiškinimosi problemų, todėl, kad kiekvienas iš esamų informacijos apsikeitimo metodų turi savitą žymėjimą, juos lengva sugrupuoti į kategorijas, savaip apibrėžti ir vartoti kalboje. Sinonimus irgi reikia šalinti: „bendravimas („mes pabendravome“) – kaip tai suprasti? Pasikalbėjome? Apsikeitėme replikomis „labas-atia“? Pasimylėjome? Apsikeitėme koncepcijų tyrinėjimo rezultatais? Apsikeitėme žvilgsniais iš padilbų? Išvestiniai žodžiai – „bendrauti“.
„Blogas“. Šaliname ir antonimą: „geras“. Žodį „deramas“ taipogi šaliname.
„Funkcinis“. Skamba pernelyg moksliškai, žodžio „tikslingas“ sinonimas.
„Draugas“, „draugystė“, „artimas (žmogus)“, „artumas“. Tai žodžiai, nereiškiantys nieko konkretaus. Šie žodžiai lygtais reiškia miglotą žmonių lojalumą vienas kitam, tačiau dažniausiai išreiškia įprotį, lydima ne lojalumu ir simpatija, o neretai priešiškumu ir neapykanta.
„Neutralus“. Žodžio „abejingas“ sinonimas.
„Įspūdžiai“. Šaliname ir šį žodį, kadangi jis yra „teigiamų emocijų“ pakaitalas. Kai žmogus sako, jog gauna įspūdžių iš NE ir kančių patyrimo, matomai jis patiria NE kartu su TE. Pavyzdžiui, jis gali kankintis dėl pavydo ir įsivaizduoti, kaip jo mergina gailėsis iškeitųsi jį į šį kvailį, t.y. piktdžiugiaus ir patirs keršto jausmą. Jeigu jis sako, kad gauna įspūdžių žaisdamas šachmatais, tai reiškia jis patiria pasitenkinimą, tai padeda pabėgti jam nuo pilkumos, ir t.t.
„Pasitenkinimas“ – terminas, reiškiantis labai platų suvokimų spektrą – nuo TE iki seksualinių pojūčių, todėl šaliname ir jį kaip neturintį tikslų kontekstą. Žodį „patinka“ taipogi šaliname.
„Svarbu“ išreiškia visišką reikšmingumą, kartu su žodžiu „nauda“. Šaliname.
„Išmintinga“. Ar taip padoru? Jeigu atitinka ketinimams ir žinioms, tam yra žodis „adekvačiai“. Bet dažniausiai atitinka pašnekovo koncepcijų. Šaliname. Žodį „Pateisinama“ taipogi šaliname.
„Malonus“. Šis žodis irgi turi spektrą, pripildytą neaiškiomis reikšmėmis – fizinis malonumas, nesusijęs su seksu, susijęs su seksualiniu malonumu, TE, NšS – bet kuo, ką šią akimirką žmogus nori patirti. Šaliname ir žodį „nemalonus“.
„Prasmė“ – šaliname. Jeigu kalbama apie žodžio arba sakinio prasmę, galima sakyti taip – „ką reiškia”. „Beprasmiška“ – šaliname.
Atskira pozicija – tokių žodžių junginių šalinimas, kurie praktikos atžvilgiu yra absurdiški, t.y. kurie įtvirtina klaidingą interpretaciją. Kai snukis ir toliau vartoja tokius pasakymus savo kalboje, taip jis traukia save už uodegos atgal į pelkę. Tokiems žodžių junginiams priklauso:
„Sukelia NE“. Tipiškas išsireiškimas: „dėl jo nemandagumo aš susierzinau“. Kaip galima pakeisti: „jis buvo mandagus, ir aš susierzinau“. Arba dar tiksliau: „jis buvo mandagus, aš panorau ir patyriau susierzinimą“.
„Laikosi NF“. Tipiškas išsireiškimas: „NF laikėsi ilgai“. Galiausiai išeina, kad NF „pats laikosi“ be mano dalyvavimo, kad aš esu auka ir jo nepalaikau. Kaip galima pakeisti: „NF patyrimas buvo ilgas”, arba dar tiksliau: „aš norėjau ilgai patirti NF ir patyriau“.
„Nepavyko“ [pašalinti NE ir kt.]. Jeigu tau nepavyko, nepavyko pašalinti NE, išvada tik viena – tavo noras buvo nepakankamai stiprus, ir noras patirti NE buvo stipresnis už norą ją pašalinti. Galimas variantas: „noras patirti NE buvo stupresnis už norą ją pašalinti“.
02-02-05 Keturi NšS pasiekimo etapai.
Manau, kad bus tikslinga išskirti keturis etapus siekiant NšS-Aiškumo (toliau – „Aiškumas“ – rašysiu šį žodį iš didžiosios raidės atskirti nuo protinio aiškumo).
1) Įsiminimas
2) Samprotavimo lavinimas
3) Formalios praktikos
4) Integravimas į elgseną
1) Įsiminimas. Praktikuojantysis susipažįsta su informacija ir įsimena ją; pavyzdžiui, jis įsidėmi, kad aiškumo siekimas gali būti suskirstytas į keturis etapus, kokie jie yra, kokios egzistuoja formalios praktikos, ką reiškia integravimas į elgseną, ir t.t.
2) Galima perskaityti, kad nėra „aš“ suvokimo, galima su tuo sutikti…ir toliau gyventi taip, kaip anksčiau. Didžioji žmonių dauguma taip ir daro – skaito, sutinka arba nesutinka ir gyvena toliau, nesuprasdami, kad jų gyvenime niekas nepasikeitė. Samprotavimo lavinimas padeda visapusiškai išanalizuoti šį klausimą. Ypatingai efektyvu atlikti ją su kitu praktikuojančiu žmogumi, pasikeičiant vietomis – vienas gina koncepciją „aš-egzistuoja“, kitas ją neigią. Patyrusio praktikuotojo dalyvavimas leidžia greitai įgyvendinti šį etapą, kadangi nepatyręs žmogus neturi įgūdžių kaip galima išanalizuoti klausimą iš įvairių pusių, o nagrinėjama koncepcija įsiskverbia taip giliai, jog neįmanoma ją pastebėti.
3) Formalios praktikos įtvirtiną atsiradusį protinį aiškumą. Tarp šių praktikų:
a) daugkartinis, valandų valandas pasisakymo kartojimas, išreiškiančio pasiekusį aiškumą.
b) samprotavimo eigos perskaitymas, bandymas padaryti lengva ir atitinkama struktūra.
c) koncepcijos „aš“ atžvilgiu tai gali būti suvokimų peržiūrėjimas, vienas po kito ir fiksacija: „tai mintis, ne kažkoks „aš“ „ ir t.t.
d) garsaus vidinio dialogo sustabdymo praktika sustiprina efektą, pavyzdžiui, yra tikslas sustabdyti per 5 sekundes bet kurią garsią mintį valandos bėgyje – 2 sekundės yra skirtos suprasti, kad yra garsi mintis ir 2 sekundės tam, kad tu ją sustabdytumei.
4) Galima pasiekti protarpinio aiškumo, bet ir toliau gyventi lyg jos nėra, lyg buvusi koncepcija turi visiška valdžią. Specialios praktikos yra reikalingos tam, kad pasiektas aiškumas giliai įsikverbtų į žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus aiškiai suprato, kad nėra tokios suvokimų visumos su priskiriamu pavadinimu „praeitis“ ir „ateitis“, galima įgyvendinti įsititikinimo kaitos praktiką „praeityje“. Kai aš sėdžiu prie ežero ant žolės, man nereikia palaikyti įsitikinimą koks yra mano vardas, kokiame mieste aš esu; galima šalinti mintis su žodžiais “buvo” ir „bus“, galima praktikuoti ciklinę įsitikinimų kaitą – „aš esu Irkutske“ – „aš esu Himlajuose“ fiksuojant įsitikimo intensyvumą abiejose variantuose. Jei atlikdama ciklinę įsitikinimų kaitą tu matai, kad minčių įsitikinimas „aš esu Irkutske“ ir „aš esu Himalajuose“ tapo vienodas, tu aptiksi, jog visi kiti mechaniški įsitikinimai („aš“ egzistavimu, „praeities“ ir t.t.) žymiai susiplnės, ir tu galėsi juos kontroliuoti pagal savo norą. Savo darbe tu nuolat palakai įsitikinimus, pavyzdžiui, kokius reikalus turėsi ateityje, kokie yra susitarimai, nes tai leidžia pasiekti norimo rezultato. Sėdėdama prie ežero ant žolės tu palaikai kitą įsitikinimą, leidžiantį pasiekti ryškių NšS, laisvės nuo koncepcijos apie „praeitį“, nuo susijusių su ja koncepcijų apie „paveldimumą“, „pakeitimų laipsniškumą“ ir t.t.
Šios praktikos, susidedančios iš keturių etapų, rezultatas yra Aiškumo spindulėliai.
02-02-06 Analogijos
Taip vadinamos „analogijos“, naudojamos kaip „rezonuojantys vaizdai“, tai yra aprašymai, sukeliantys rezonansą su NšS, o taip pat su aiškumu, yra visiškai nekaltos ir netgi efektingos. Bet šios analogijos, naudojamos kaip argumentai, gali būti baisiu nuodu, visiškai apnuodijančiu aiškų mąstymą.
Jokiu būdu (!!!) analogijos negali būti argumentacijos priemone. Bandymų keliu labai lengva pastebėti, jog bet kokioje diskusijoje nesunku parinkti analogiją, tarytum „palaikančia“ visiškai bet kokį požiūrį. Ir tai yra natūralu – mus supantis pasaulis yra toks įvairus, kad visada galima rasti reiškinį, kuris vystosi pagal tuos pačius dėsnius, kuriuos mes ir norime atrasti tiriamame klausyme – ir jeigu pakeistume objektus, tai tarsi ir išeitų „įrodymas“ kvailiams.
Pavyzdžiui: man kažkas sako, kad aš esu buka, nes kaip kvaišė terliojuosi su savo vaiku ir nuolatos juo rūpinuosi, peršu jam tai, ko jis nenori, tokiu būdu paversdama jį tylinčia, infatile niekšybe be džiaugsmingų norų. Aš noriu paprieštarauti ir darau tai tokiu būdu: „jeigu gėlę įkištume į šaldymo kamerą – ji numirtų, taip pat ir vaikas be rūpestingumo…“ . Keista, bet toks „argumentas“ paveikia 99% žmonių. Žmonės, bendraudami panašiais „argumentais“ mano jie esą „pasiekė aiškumą“ (t.y. paveikti šių analogijų sutiko su pašnekovo požiūriu), arba įsitikinę, jog nesvarbu, tu svarstysi, ar ne, niekada niekas nebus aišku.
Kadangi analogijos yra sėkmingas psichologinio spaudimo būdas (bet koks žmogus, mažiausiu ar didesniu laipsniu, jų paveiktas, keičia savo įsitikinimą), jos visada bus naudojamos kaip nenuoširdžių ir kvailų žmonių argumentai.