Nauji horizontai

07-02-01 Regėjimas

Slibino iškvėpavimo pauzė (ž. 07-01-23) dažnai lydima nuobodybės, pilkumos, kasdienybės priepuolių. Turimų norų intensyvumas yra per mažas, kad galima būtų pradėti juos realizuoti, o pradėti daryti kažką (indai neišplauti pvz…) tik tam, kad užmuštumėme nuobodybę – taip pat nesinori, nes yra nemaloni patirtis, kad tai tik atitolina momentą, kai DN prabus su nauja jėga, sukelia tik ilgalaikį apsinuodijimą, NE ir NF atgimimą, apatiją. Ir tada tu nusprendi sutikti pilkumą veidas į veidą: ne užkimšti ją mechaniškais veiksmai, o patirti ją, išskirti ją, suprasti, kas dabar vyksta, patirti norą pašalinti šią nemalonią būseną, šalinti panikos priepuolius, šalinti spazmiškus norus pradėti bet ką daryti, kad tik užmuštumei pilkumą ir t.t. Tam tikru momentu pradeda atsirasti NšS suliepsnojimai, ir pilkumos fone šitie suliepsnojimai atrodo labai ryškiais ir giliais. NšS suliepsnojimų kontrastas su dominuojančia pilkuma yra didesnis negu, pavyzdžiui, NšS intensyvumo 3 kontrastas su NšS intensyvumo 6. Šiuo momentu, naudojantis tokiu staigiu kontrastu, galima atkreipti dėmesį į tai, kad NšS suliepsnojimai turi ypatingą savybę, kuri rezonuoja su žodžiu „giluma“. Galima išskirti šią savybę ir kitose situacijose, ne tik mano pateiktame pavyzdyje.

Dar vienas rezonuojantis aprašymas: „lyg pramušą kiautą“, „pasaulis viduje ir išorėje tampa tūringu“. Būtina kruopščiai skirti suvokimus ir jų reikšmes. Aukščiau pateiktame pavyzdyje, nuobodybės fone staigiai atsiranda NšS suliepsnojimas, be to mes galime suprasti, kad yra suvokimas, kuri mes žymime „šito NšS intensyvumo kokybe“ arba trumpiau, „NšS intensyvumas“, o dar yra „NšS gilumos kokybė“ arba trumpiau, „NšS giluma“. Taip pat sėkmingai vietoje „NšS giluma“ aš galėčiau pasakyti– „NšS 13 numerio kokybė“, o paskui pasakyti, kad numeris 13 rezonuoja su žodžiu „gilus“.

Kalbant apie gilumą, galima pažymėti, kad ir pats žodis „giluma“ mums asocijuojasi su kažkuo erdviniu, tęsiamu ir kiti šito NšS kokybės rezonuojantys aprašymai vis tiek susiję su žodžiais, turinčiais asociacijas su tęstumu, tūriu. Prie to aišku, į „NšS gilumą“ liniuotės neįkiši, akmens neįmesi, taigi jokios laiko erdvės fizine žodžio prasme NšS nesuvokiame.

Ne kiekvienas ryškus NšS suliepsnojimas turi „gilumos“ arba „visko aprėpiamumo“ savybę. NšS gali būti „ryškus“ (arba intensyvus), bet negilus ir ne „viską aprėpiantis“. Ir atvirkščiai, netgi mažo intensyvumo NšS gali turėti savybę, kurią mes žymime žodžiu „giluma“. Čia yra reikšmingas skirtumas tarp NšS aprašymų ir fizinių procesų, iš kurių žodžiai (ryškumas, giluma) naudojami NšS savybių aprašymams, nes jeigu į tam tikrą aplinką įdėta lemputė pradeda ryškiau (intensyviau) šviesti, tai ir jos šviesa šitoje aplinkoje prasiskverbia giliau ir plačiau.

Tokiu būdu NšS gali turėti įvairias savybes, be matomo santykio tarp jų. Galima tik teigti, kad kuo ryškiau ir dažniau tu patiri NšS, tuo didesnė tikimybė, kad giluma, visko aprėpiamumas ir magnetiškumas apsireikš dažniau.

NšS suliepsnojimas, kuris turi „gilumos“ savybę, lydimas nuostabių suvokimų. Kai bandai aprašyti šituos suvokimus, neišvengiamai remiesi matomais vaizdais, aprašinėji suvokiamus dalykus matymo terminais, regėjimo suvokimais, kas gali suklaidinti tave klausantį žmogų, taip pat ir tave, jeigu tu nesistengsi riboti suvokimus ir juos aprašančius žodžius. Tai, kad tu aprašinėji suvokimus regimųjų suvokimų terminais (t.y. regimųjų pojūčių), nereiškia, kad šitie suvokimai ir yra regimais pojūčiais.

Yra dar vienas tokios rūšies pavyzdys. Neretai intensyvus nušvitęs fonas (NšF) lydimas keisto „auksinio švietimo“, kuris lyg tai persmelkia tave ir viską aplink tave. Tuo metu tu gali išanalizuoti savo regimuosius pojūčius ir pastebėti, kad vietos apšvietimas, kurioje tu esi nepasikeitė (gal net susilpnėjo). Saulės šviesa, be abejo, rezonuoja su šituo „auksinio švietimo“ suvokimu, ir vis dėlto ji tik rezonuoja, o ne yra juo. Bet kokie tavo bandymai aprašyti „auksinio švietimo“ suvokimą remsis regimųjų vaizdų naudojimu, todėl tave klausantis žmogus galvos, kad tu aprašinėji būtent kažkokį specifinį regimąjį suvokimą, t.y. tavo aprašytą suvokimą jis priskirs prie skandhos pojūčių. Tuo tarpu tau bus visiškai aišku, kad su pojūčiais tai nieko bendro neturi. Kitu žingsniu tu bandai identifikuoti šį suvokimą kaip NšS. Ir vis dėlto tai ne NšS. Todėl aš ir pažymėsiu šiuos suvokimus kaip „NšS savybės“, o ne kaip atskiri NšS – visų pirmą NšS gali apsireikši be šitų suvokimų, antrą, suvokimas, kurį aš pažymėsiu „gilumos savybe“ išgyvenant įvairius NšS gali apsireikšti visiškai vienodu pavidalu. Būtent todėl žodis „savybė“ man atrodo tinkamu, iš analogijos su materialių objektų savybėmis. Obuolio suvokimas gali būti lydimas tolių suvokimų, kuriuos mes vadiname žodžiu „raudonas“. Mums aišku, kad „raudonas“ – ne obuolio rūšis ir turime patirtį, kad kiti objektai irgi gali būti lydimi suvokimo „raudonas“. Todėl mes tai vadiname „savybe“ ir tokiu būdu tvirtiname, kad nėra ryšio tarp „objekto“ ir jo „savybės“ suvokimų.

Taip pat ir mūsų kasdieniame gyvenime nebūna „raudono“ be to, kas yra raudona, taip pat ir „gilumos“ be „to NšS, kuris suvokiamas giliu“.

Tokiu būdu, NšS suvokimas gali būti lydimas keistų suvokimų, kuriuos „atrodo, tikrai matai“ – auksinis švytėjimas, giluma, visko aprėpiamumo platuma, magnetiškumas, ir vis dėl to tai ne regėjimas, ir ne NšS, o kažkas kito.

Kai mes aprašinėjame NE, mes taip pat galime naudoti žodžius „gilus“ – „gilus liūdėsis“. Būtina pažymėti, kad epitetas „gilus“, naudojamas su NE, neturi nieko bendro su terminu „gilus“, kai kalbame apie NšS. Kalbant apie „gilų liūdesį“, turime omenyje jo intensyvumą, aukštą kitų suvokimų išstūmimo laipsnį, žymų kitų NE, įvairių minčių, pojūčių, atsirandančių dėl liūdesio, kiekį.

Niekas išskyrus NšS negali būti lydimas specifinio, neįprasto suvokimo, kurį mes vadiname „NšS giluma“. Gali būti ir atvirkščiai – jeigu yra tas pats „gilumos“ suvokimas, tai tuo pačiu metu yra ir tam tikras NšS.

Aprašant „gilų NšS“, mes būtinai naudosime žodžius, kurie asocijuojasi su aukšto laipsnio gyvenimo prisisotinimu – „lyg pramuštų lukštą“, „lyg pasaulis tapo tūringu“, „lyg atsivėrė nepasiekiamos platybės“ (nors iš tikrųjų neatsiranda jokie aiškumai dėl naujų galimybių ir išvis nieko, išskyrus šito suvokimo „lyg tai regėjimo“ „gilumos“, neatsiranda, o naudojami žodžiai – tik rezonuojantys vaizdai).

Kastanedo skaitytojai žino, kiek ilgai Don Chuanas bandė aprašyti šitą „lyg tai regėjimo“ suvokimą tokiu būdu, kad ir pasiliktų šita nuoroda į „lyg tai regėjimo“ efektą, bet kartu ir išvengti sumaišymą su įprastu regėjimo suvokimu. Jam tai nelabai pavykdavo, nes Kastaneda savo ataskaitose rašė, kad iš pradžių „regėjimo“ pasiekimui tiesiog bandė naudoti akis. Galų gale Don Chuanas vis dėlto išrinko šį žodį „regėjimą“ ir nurodė jo skirtumą nuo įprasto regėjimo suvokimo. Ir jį galima suprasti – kai yra „regėjimas“, tai ką bedarytumei, tu vis tiek „lyg matai“ tai –visiškai realiai „lyg matytumei“ ir net nereikia stengtis, kad suprastumei, jog tai ne ‚regėjimas akimis“. Kastanedo knygose terminas „regėjimas“ naudojamas arba kabutėse arba kursyvu. Dar panašių suvokimų pavyzdžius galima aptikti Ramakrišnos knygose, kuris taip pat naudojo žodį „matyti“ kai pasakojo apie tai, kad jis bet kokiu momentu gali matyti deivę Kali taip pat aiškiai, kaip mato bet kokius žmones prieš save. Tuo pačiu jis suprasdavo, kad tai ne paprastas regėjimo suvokimas, netgi, todėl, kad kiti nematė to, ką jis „matė“. Ramakrišnos motina taip pat minėjo didžiulės, švytinčios bangos „regėjimą“, kurią nematė ne viena iš jos pakeleivių. Ta banga ją užpūdė ir po to ji pastojo ir pagimdė Ramakrišną. Įdomu, kad ir Ramakrišnos motina aprašo šį įvykį lydimus ryškius NšS, ir Ramakrišna patirdavo ekstatiškus NšS, ryškių deivės Kali regėjimų metu.

Kastaneda neišskirdavo NšS į atskirą reiškinių klasę, todėl jo ataskaitose nenurodyta tiesioginė priklausomybė NšS buvimo „regėjimo“ metu, bet ten, kur jis bandė aprašinėti savo suvokimus „regėjimo“ metu, neretai galima sutikti aprašymus, rezonuojančius su NšS (ypač dažnai jis minėjo ypatingą aiškumą).

Padarysime protarpines išvadas:

*) „regėjimas“ – specifinis, su niekuo nepalyginamas kitoks suvokimų būdas, kurį aprašyti lengviausiai įprasto regėjimo terminais ir kuris iš pradžių labai primena regimąjį suvokimą, tad būtinos pastangos atskirti vieną ir kitą.

*) „regėjimas“ visada lydimas NšS

*) NšS ne visada lydimi „regėjimo“ arba kitaip sakant – NšS ne visada turi „regėjimo“ gilumos savybę, bet savo apsireiškimų procese NšS gali „įgauti gilumą“ arba „jos atsikratyti“ labai dinamiškai, kas ir padaro tokį aprašymą patogiu, kai mes kalbame apie „gilumą “kaip apie NšS „savybę“, kurią šitas NšS gali turėti arba neturėti priklausomai nuo savo intensyvumo.

*) Nšs, be „gilumos“ savybės gali turėti „visko aprėpiamumo“ arba „platumos“ savybę. Bespalvis žodis „platuma“ silpnai rezonuoja su šia savybe, nes kai šita savybė apreikšta, jis patiriamas kaip „įstabus“, „užgniaužiantis kvapą“, „viską aprėpiantis“. Pasaulis lyg išsiskleidžia iki neįsivaizduojamų ribų – taip pat kaip mes sakome gilumos atveju „pasaulis lyg įgyja neįtikimą gilumą“.

*) NšS gali turėti savybę, kurią aš vadinu „magnetiškumas“. Rezonuojantis aprašymas – „lyg visas kitų NšS spiečius įsiliepsnoja ir susitveria tankiu kamuoliu“.

*) Kuo dažniau ir intensyviau aš išgyvenu NšS, tuo didesnė tikimybė, kad apsireikš „giluma“, „visko aprėpiamumas“, „magnetiškumas“.

*) Niekada, jokiomis aplinkybėmis negalima net mažiausiu laipsniu patirti gilimą, aprėpiamumą arba magnetiškumą, jeigu tuo momentu yra NE arba NF. Tai yra labai akivaizdu prisiminus, kad „NšS savybės“ yra neatskiriama pačių NšS dalis, o NšS ir NE iš principo nesuderinami.

*) „Plokščio NšS“ ( t.y. neturinčių savybių, tik intensyvumą) ir „tūringų NšS“ (t.y. tokių, kurie turi aukščiau išvardintas savybes) būsenos skiriasi taip kardinaliai, kaip „plokščias NšS“ skiriasi nuo pilkumos ar NE.

*) Plokščias NšS, kurio intensyvumas siekia ekstatiškų dydžių, nenukrypstamai virsta tūringu.

Šioje vietoje lengva „išprotėti“ ir pavirsti burbuliniu izoteriku, kuris atveria Kastanedo, Išervudo ir Satpremo knygas ir žongliruoja nieko jam nereiškiančiais žodžiais. Jeigu jau mes radome tokį nuostabų susikirtimą su Kastanedo aprašymais – pradėkime dabar plepėti apie šviečiančius kiaušinius ir surinkimo taškus, o jeigu Ramakrišnos patirtis pastebėjo tam tikrą susikirtimą su mūsų – pradėkime melstis Kali. Aš noriu įspėti savo skaitytoją apie tokią rimtą klaidą. Sprendžiant iš Kastanedo knygų, Don Chuanas stengėsi kuo labiau įtikinamai aprašyti naują pasaulio vaizdą – su surinkimo taškais, kurie perkeliami į šviečiančio kiaušinio gilumą ir t.t. Bet kodėl Don Chuanas buvo tuo susidomėjęs? Todėl, kad Kastaneda SUVOKDAVO šiuos šviečiančius kiaušinius ir kitą nuostabią realybę – suvokdavo dėl Don Chuano įtakos. Ir Don Chuanas buvo suinteresuotas, kad Kastaneda iš anksto turėtų tinkamą naujos realybės aprašymą. Varomąja Kastanedo jėga buvo Don Chuanas, kuris (pagal jo knygas) tam tikrais būdais perstumdavo Kastanedą į kitą realybės suvokimą. Tavo varomąja jėga yra blaivumas, aiškumas, tvirta atrama į patirtį, koncepcijų atstūmimas, tiksliai apibrėžtų terminų naudojimas, NšS patyrimas ir t.t. Todėl tavo užduotis atvirkštinė Don Chuano užduočiai – NE aklai patikėti Kastanedo aprašytu pasaulio vaizdu. Ne pradėti kurti mechanišką įsitikinimą, kad yra šviečiantys kiaušiniai ir kiti stebuklai. Bet mes galime pažymėti kaip neabejotiną faktą – „regėjimo“ aprašymą, kurį mes sutinkame Kastanedo knygose, labai panašų į „regėjimo“ aprašymą, kurio patirtį gauna TKP praktikuojantis – NšS kultivuojantis. Todėl Kastanedo išdėstymą aš vertinčiau kaip hipotezę. Tai ne prielaidos (nes prielaidos gali būti pagrįstos savo patirtimi, tvirtais savo suvokimais), o būtent hipotezės. Hipotezė, skirtingai nuo prielaidos skiriasi nuo tuščios fantazijos tik tuo, kad turi dailią, palyginus neprieštaringą struktūrą. Matematikas arba fizikas gali pasakyti „graži hipotezė“, turint omenyje, kad nepaisant to, kad nėra tam tikrų tiesioginių, o gal ir netiesioginių patvirtinimų, jos struktūra yra paprasta ir elegantiška, nereikalauja daugybės nežinomų parametrų įvedimo, jos panaudojimas palengvina sunkumus, paaiškina nesuprantamą. Ir fizikas eksperimentuotojas, turėdamas plačiausią erdvę naujiems eksperimentams, sugalvotų būtent tą, kuris sukeltų atradimą, jeigu būtų teisinga ta ar kita „graži hipotezė“. Tokiu būdu hipotezės tampa praktinių tyrimų orientyrais ir mes galime taip pat elgtis.

Niekada, jokiomis aplinkybėmis nepavirsk ezoteriku – svarbios išvaizdos žmogumi, kuris kalba, nieko jam nereiškiančiais žodžiais. Tavo galva turi pleventi hipotezių ir prielaidų debesyse, tavo rankos turi operuoti logika, o kojos turi stovėti ant tvirtos eksperimento dirvos. Tačiau mano patarimu pasinaudoti beveik neįmanoma, kadangi noras nudumti ant kurto veislės ezoterikos žirgo į beribę gražių žodžių tolumą, neįveikiamas – ypač jeigu yra kam padaryti įspūdį… Bet neišvengiamas atsilyginimas. Tik reali patirtis gali kurti nujautą ir pasižavėjimą. Tik operavimas suprantamais terminais (tai yra reiškiančiais konkrečią, tavo suvokimų visumą) gali sukelti prielaidas, atradimus, noro ir intereso tirti atsiradimą. Kai tik tu nuvarai į ezoterikos sritį… viskas miršta – ir nujauta, ir pasižavėjimas, ir tyrimo aistra, ir džiaugsmingi norai – viskas. Tu lieki prie sudaužytos geldos, ir tam, kad atgimtum iš naujo reikia nušliaužti į savo ankstesnes pozicijas – nuspęsti, ką būtent tu suvoki, ką būtent kokiais terminais pavadinsi. Tik tada tavyje vėl atbus ir NšS, ir tyrimo noras, ir išvis gyvenimas.

Ar tik su Kastanedo ir kitų autorių knygomis įvyksta tam tikras susikirtimas? Iš tikrųjų visiškai nenuostabu – jeigu du žmonės nuoširdžiai tyrinėja savo suvokimus. Rezultate jie aprašys savo suvokiamą pasaulį taip, kad jų aprašymai susikirs, vieno patirtis atitiks kito patirtį ir bus kitam orientyru, pasakinėjimu ir t.t. O kitos rūšies susikirtimas atrodo labai nuostabiai, tiesiog beprotiškai.

07-02-02 Mokslas

Tiems, kas turi žymią NšS tyrimo patirtį, taip pat ir tiems, kas turi stebėjimo tų, kas dažnai ir intensyviai patiria NšS, patirtį, neginčijamu faktu yra tai, kad NšS įtakoja fizišką kūną. Prie tokios įtakos rezultatų galima priskirti ir taip vadinamus „fizinius išgyvenimus“ FI – visiškai neįprastus pojūčius, kurie išgyvenami ribotu laiko periodu, bet sukelia kumuliacinius efektus, tarp kurių yra staigus erotinio kūno jausmingumo padidėjimas – kūnas tampa ištisa „erogenine zona“, erotinių pojūčių įvairovė staigiai padidėja. Prie tokių efektų priskiriamas ir staigus imuniteto sustiprėjimas, be pėdsakų dingsta lygos, net senos ir neišgydomos, o naujos išvis neatsiranda, net sąlygose, kai susirgimas, atrodo, yra neišvengiamas. Čia taip pat priskirsime staigų, kartais atrodo neįmanomą ištvermingumo padidėjimą. Keičiasi netgi išorinė kūno išvaizda – faktūra, spalva, odos kvapas – viskas rezonuoja su grožio jausmu, jėga, švelnumu. Net prakaito skonis ir kvapas tampa maloniais. Lėtai, bet keičiasi kūno forma – pasikeitimai gali būti mažiau ar daugiai pastebimi, bet bendras efektas matomas – sustiprėja rezonansas su grožio jausmu, erotinio patrauklumu. Ir paskutinis pasikeitimas pagal eiliškumą, bet ne pagal svarbumą – sulėtėja arba išvis nustoja senėjimas. Iš pradžių kūnas matomai „jaunėja“, paskui užsifiksuoja tam tikrame „amžiuje“, kuris vėliau jau nesiskiria išvis. Fiziologinio laiko sustojimas – neatskiriama NšS pasekmė. Senėjimo procese dalyvauja nesuskaitomas įvairių mechanizmų kiekis. Gerontologija, tirianti šiuos procesus, iš esmės toks pat sunkus mokslas, kaip ir mokslai apie viską gyvą – fiziologija, citologija ir t.t. ir dėlto nėra atskiru mokslu. Senėjimas – procesas, kuris aprėpia visus žmogaus fiziologijos aspektus. Senėjimui linkęs visas organizmas – nuo ląstelių iki organų. Todėl senėjimo sulėtėjimas, o gal ir sustabdymas – „globalinis“ žmogaus efektas. Tai ne izoliuotas atskirų procesų įtakavimas, o kažkas, kas apima viską.

Ar mes anksčiau susidurdavome su kažkuo panašiu? Susidurdavome. Maikelsono ir Morli patirtis atrado neįkandamą faktą – šviesos greitis yra pastovus. Tas pats nemaldaujamai išėjo ir iš Maksvelo elektromagnetinio lauko lygčių. Ateityje daug tikslesni matavimai nieko nepakeitė – šviesos greitis pastovus ir mums įprastas greičių sudėjimo dėsnis mirė. Pasidarė aišku, kad mūsų pasaulis rodo mums dar nežinomas savybes. Po Einšteino darbų, kuris pasiūlė nepriekaištingą ir nuostabią naujo pasaulio vaizdą, taip vadinamą „reliatyvumo teoriją“ – pasidarė aiškūs dėsniai, kurie apsireiškia dėl šviesos greičių, bet tai ne „kitas pasaulis“ – tai mūsų, tas pats pasaulis, tiesiog šias nuostabias savybes mes galime stebėti tik tam tikromis sąlygomis – pavyzdžiui, beveik šviesos greičiu. Reliatyvumo teorija sutaikė klasikinę Niutono fiziką su šituo šviesos greičio pastovumo atradimu, bet jo sukurtas pasaulio vaizdas, nepaisant savo pilno adekvatumo t.y. visiško atitinkamumo su šimtais tūkstančių eksperimentų rezultatais, taip ir liks mums neįtikėtinas. Pavyzdžiui, mums atrodo, kad erdvė mūsų atžvilgiu judančioje sistemoje susispaudžia, o jiems atrodo – atvirkščiai, susispaudžia mūsų, ir abu variantai yra teisingi. Tas pats ir su laiku – laikas mūsų atžvilgiu judančioje sistemoje, mums atrodo yra sulėtėjęs. Bet ar tai reiškia, kad „sulėtėjo laikas“? Laiką mes suprantame kaip fizinių procesų tekėjimo greitį. Mūsų atžvilgiu judančioje sistemoje VISI, bet kokie fiziniai procesai mums atrodys vykstantys sulėtėję, todėl mes tiesiog sakome „ten sulėtėjęs laikas“. Kalbant korpuskuline kalba, pereinant iš vienos tam tikros orbitos į kitą tam tikrą orbitą tam tikrame atome, elektronas išleidžia tam tikro dažnumo fotoną. Bet jeigu mes palyginsime atomo, lekiančio pro mus, spinduliavimą greitintuve su atomo, mūsų atžvilgiu ramybės būsenoje, spinduliavimą, tai jie dažnai žymiai skirsis. O nestabili dalelė, įsibėgėjusi greitintuve iki beveik šviesos greičio, gali išgyventi šimtus, tūkstančius kartų ilgiau negu mūsų atžvilgiu esanti ramybės būsenoje. Taigi tai ne kažkoks „atrodantis“ laiko sulėtėjimas, o labai realus. Visi dalelės „senėjimo“ procesai sulėtėja – ką mes ir vadiname „laikas ten sulėtėjo“.

Fantastikoje neretai galima sutikti žmogaus, kuris ilgai skraidydamas šviesos greičiu, grįžta į Žemę po šimto metų, po savo bendraamžių mirties, aprašymus. Be to, teigiama, kad pats žmogus išgyveno įprastą gyvenimą, sakykime 40 kosminių metų, tai yra per tą laiką, kai Žemėje praėjo 500 metų, jis įgyveno tik 40 įprastų „psichinio gyvenimo“ metų, o ne 500. Ir tai yra toks bendrai priimtas fantastikoje momentas, kad tapo vos ne moksliniu faktu, bet kokiu atveju, toks įsivaizdavimas tvirtai įėjo į koncepcijų schemą. Bet reikia pažymėti, kad žmogų greitintuve niekas neįsibėgėja iki beveik šviesos greičių ir dėlto niekas nežino, kaip prabėga psichinis žmogaus gyvenimas tokiame pagreitinime. Greitis juk yra santykinis, o pagreitinimas – ne! Kodėl jaunu liks kosmonautas grįžęs į Žemę? Nes kai jis skris Žemės atžvilgiu su beveik šviesos greičiu, tai jam atrodys, kad Žemė skris tokiu pat greičiu jo atžvilgiu? Atsakymas pagreitinime. Būtent jis iš pradžių greitės, paskui vėl greitės, bet jau su minusu (t.y. lėtės), pakui apsisuks ir vėl greitės ir paskui vėl lėtės. Mus su juo skirs būtent pagreitinimai. Jis jaus perkrovimus, jo masė didės, o mes to nejausime. Reliatyvumo teorijos kursas šioje knygoje netilps, todėl tiesiog dar kartą priminsiu – mes neturime patirties – ar lėtėja žmogaus psichinis gyvenimas kartu su „laiko“ sulėtėjimu jo sistemoje, kartu su visų fizinių ir fiziologinių procesų sulėtėjimu.

Tokiu būdu, senėjimo sulėtėjimas – procesas, gerai mums pažįstamas … iš reliatyvumo fizikos kurso!

Ar galima kaip hipotezė sakyti, kad NšS įtakoja žmogų maždaug tokiu pat būdu arba tik iš dalies tokiu būdu, kokiu jį įtakotų pagreitinimas iki beveik šviesos greičių? Dėl rezultato panašumo- galima. Kalbos paprastumui galima būtų pasakyti, kad NšS be jokių juodų skylių ir šviesos greičių sukelia pseudo reliatyvaus pasaulio apsireiškimą, t.y. pasaulio, kuris turi pagal hipotezę panašias į reliatyvaus pasaulio savybes. „Pseudo reliatyvus pasaulis“ skamba sudėtingai – įvesiu terminą „prepasaulis“, juk mes dar neturime rimtų pagrindų, net šitos hipotezės ribose, tapatinti prepasaulį su reliatyviu pasauliu. Mes galime tik fiksuoti panašius reiškinius.

Senėjimo sulėtėjimas įvyksta, o tuo metu žmogaus veiksmų, kalbėjimo sulėtėjimas neįvyksta. Iš čia mes galime padaryti išvadą, kad prepasaulio savybės gali būti pastebėtos „kietos materijos“ pasaulyje – taip pat kaip ir reliatyvaus pasaulio savybės nepastebimos mums įprastose greičiuose. Prepasaulio savybės atsiliepia mūsų fiziniam kūnui per nuoseklumą, surišantį NšS, „psichinį pasaulį“ ir „fiziologinį pasaulį“.

Toks hipotezės apsukimas nors ir atrodo fantastiškai, bet iš tikrųjų toks nėra, kadangi pas mus… yra ir tokia patirtis! Daugelių žmonių sapnuose (aš jau nekalbu apie sąmoningus sapnus, kurių ryškią patirtį turi kai kurie praktikuojantys) teko išgyventi didelę, netgi labai didelę psichinio gyvenimo atkarpą, kurią jie galėtų aprašyti keliose puslapiuose – įvykiai, išgyvenimai, kurie, kaip pasirodydavo po prabudimo, truko tik 5 minutes. Ežatina, pavyzdžiui, per tris mėnesius SS išgyveno labai intensyvų gyvenimą, tuo metu budrumo pasaulyje praėjo tik valanda. Šiuo atveju „psichinio“ ir „fizinio“ laikų santykio koeficientas yra 2000:1 !!

Darant išvadas galima suformuoti hipotezę:

„NšS sukelia prepasaulio savybių apsireiškimus, arba vaizdingai sakant – atkiša psichinę žmogaus dalį, o per ją ir fizinę dalį, prepasaulio įtakai, kurio savybės labai ekvivalentiškos reliatyviam pasauliui, silpnai mumis ištirtam – tik elementarių dalelių arba astronominių objektų – taip mums atokių, kad spręsti apie juos mes galime tik remiantis elementariomis dalelėmis ir spinduliavimu. Prepasaulio savybių apsireiškimas arba kitaip sakant „buvimas prepasaulyje“ sukelia staigų psichinės patirties sutankėjimą, praplatėjimą, o jo įtaka į fizinį kūną tokia, kad nepaisant kokio nors judesių ir fiziologinių reakcijų sulėtėjimo nebuvimo, organizmo senėjimas sulėtėja arba išvis sustoja.“

Reliatyvaus pasaulio savybės, kiek mes žinome iš fizikos, labai neįprastos ir jeigu žmogaus „psichinė dalis“ persikelia į pasaulį, turintį kaip minimumas kažką bendro su reliatyviu pasauliu, ir įskaitant tai, kad prepasaulio savybės daro įtaką žmogaus kūno elgesiui paprastame pasaulyje ( kas, be abejo, parodo senėjimo sulėtėjimas) galima daryti prielaidą, kad žmogaus, patiriančio intensyvius ir „tūringus“ NšS, kūnas bus ir kitų dalykų įtakotas, bei gaus kitas nuostabias savybes.

Tokia hipotezė sugriauna kliūtį, neišvengiamai atsirandančią pas bet kokį blaiviai mąstantį žmogų, skaitant net tą patį Kastanedą, Dalaj-Lamą, arba Tulku Urgena Rimpoče, arba Išervuda apie Ramakrišna, arba Satprema apie Aurobindo ir t.t. Šitose knygose taip tirštai sumaišyti „įrodymai“ apie visiškai neįmanomus, neįtikėtinus stebuklus, kad netyčia pradedi netikėti autoriumi. Tai savo ruožtu sukelia nemalonę krizę, nes būtent šitie autoriai ir atrodo tau labiausiai nuoširdūs, išmintingi. Būtent šitose knygose sutinkamas patirties sąnašynas, kurios tuščioje vietoje nesugalvosi, kuri visą laiką pasitvirtina priklausimai nuo tavo asmeniško pasistūmimo NšS, aiškumo pasiekimo, niūrumo šalinimo praktikoje. Aukščiau pateikta hipotezė leidžia galų gale permesti paaiškinimų tiltelį: kuo didesnę NšS patirtį žmogus turi, tuo labiau „tūringi“ ir intensyvūs šitie NšS yra, tuo didesniu laipsniu jo kūnas gauna „prepasaulio“ savybes, kurios mūsų kasdienybės požiūriu atrodo neįmanomos.

Pabrėžkime, kad ne daiktas persikelia į prepasaulį, ne elementari dalelė „patiria“ unikalias įtakas, o pats žmogus! Ar tai reiškia, kad pagaliau mes galėsime permesti tiltelį nuo psichinio link fizinio žmohaus pasaulio ir pažinti fiziką ne prietaisais, o betarpiškai suvokimais?

Apžvelkime dar vieną aspektą. Mes žinome apie kvantinės mechanikos egzistavimą. Ne bus perdėjimu, jeigu pasakysime, kad kvantinę mechaniką niekas nesupranta ir niekas nesuprasdavo. Tą patį galima pasakyti ir apie reliatyvumo teoriją, ir vis dėlto tai labai tinka kvantinei mechanikai. Erdvės sumažėjimas, laiko sulėtėjimas, ir netgi erdvės iškreipimas, erdvės iškreipimo masei ekvivalentiškumas, energijos masės ekvivalentiškumas, visos šitos įmantrios užduotis yra susijusios su šviesos greičiu ir pastovumu – visą šitą kažkaip dar galime įsivaizduoti, nubraižyti, padaryti modelius, kad suprastume. Jeigu žmogus, judantis beveik su šviesos greičiu, išleis savo judėjimo metu fotoną – kas bus? Juk šviesos greitis pastovus ir žmogaus judėjimo greitis nesutaps su fotono greičiu, ar fotonas lėtai šliauš prieš žmogų? Mums – taip. Jam gi fotonas lėks į priekį su įprastu šviesos greičiu. Tokio pobūdžio užduočių yra daug ir vis dėlto jų išsprendimą galima padaryti mažiau ar daugiau suprantamą. Bet kvantinė mechanika pateikia vieną nesuvokiamo sudėtingumo paradoksą po kito. Einšteinas rovė sau plaukus, bet ir ne tik jis. Tas, kas nerovė sau plaukų bandydamas suprasti kvantinę fiziką – tas išvis nesupranta, kaip jis toli yra nuo jos supratimo. Dabar aš noriu priminti tik apie vieną aspektą – tikimybę. „Elektronas“, pavyzdžiui, tai ne kas kita, o „tikimybės tankis rasti elektroną“ ir šitas dalykas, kurį mes vadiname „elektronu“ apsireiškia tai kaip dalelė, tai kaip banga, ir niekas niekada nieko šito negalės įsivaizduoti. Bet tai galima aprašyti lygtimis ir remiantis gautais rezultatais konstruoti prietaisus, kurie tiksliai dirbs – kuo mes ir užsiiminėjame, o supratimo problemas nustumiame tolyn.

Jeigu ant tam tikro registruojančio ekrano siuntinėsime per labai siaurą plyšį vieną elektroną ar fotoną – tokią siaurą, kad pagal Heizenbergo neapibrėžtumo principą, jo impulso neapibrėžtumas pradės žymiai didėti, tai fotonas atsiradinės visiškai nelauktose ekrano vietose – ne priešais plyšio. Ir kiekvienas kitas fotonas išsidėstys su tam tikra tikimybe (kuria net galima tiksliai suskaičiuoti) kažkokioje savo vietoje. Jeigu siustume iš karto trilijonus fotonų (reiškia paleisti nepertraukiamą šviesą) ekrane mes pamatysime aiškią juostą – šiuo atveju dėl masiškumo individualus išsimėtymas mums nematomas. Optikos dėsniai veikia nepriekaištingai – bet ne todėl, kad neapibrėžtumo principas ir kiti kvantiniai efektai ten neveikia, o todėl, kad jie niveliuojami dėl grandioziško masiškumo – optinis spindulys vaizduoja astronominį fotonų kiekį.

Ar yra TKP kažkas tokio, kas yra aprašoma tikimybės dėsniais, kai atrodo, tikimybei nėra vietos? Žinoma yra. Jeigu tu patiri intensyvų NšS, jis tik su tam tikra tikimybe įgauna gilumos arba aprėpiamumo savybę ir visiškai neaišku – kodėl, juk tuo metu, kai yra ryškus NšS, nėra ir negali būti jokių NE, atrodo nėra jokių kliūčių. Aš niekada negalėsiu tvirtinti, kad ryškus NšS taps „giliu“ – aš galiu tik operuoti tikimybės kategorijomis „ kuo dažniau ir intensyviau… tuo didesnė tikimybė…“. Masinių NšS atveju jau galima kalbėti apie dėsningumus, neatsižvelgiant tikimybės – kaip ir atveju su optika – mokslu, tiriančiu masinius fotonų srautus: jeigu ilgai ir intensyviai patirti NšS, tai dėsningumai tampa beveik gelžbetoniniai: „kai tik intensyvumas pasiekia 7, jis tampa „tūringu““.

Neabejotinas aprašymų panašumas yra, ir todėl hipotezė apie tam tikrą gilų fizikos ir TKP ryšį gauna naujus bruožus.

Ar galima kalbėti apie psichinius suvokimus sąveikos kalba? Kaip žinoma iš fizikos, visa sąveikos įvairovė gali būti suskirstyta į tokius tipus: gravitacinę, elektromagnetinę, o taip pat silpną ir stiprią (jie yra iki atominiam lygmenyje). Kiekvienai sąveikai, išskyrus gravitacinę, atitinka dalelė, kurią galima apibūdinti kaip mažiausią šios sąveikos dalelę – fotonai (elektromagnetinė), gliuonai (stipri) ir kalibravimo bazonai (silpna).

Teigiama elektrinė įkrova pritraukia priešingą ir atstumia teigiamą. NšS „pritraukia“ kitus NšS. NšS „atstumia“ NE. NE „pritraukia“ kitus NE ir „atstumia“ NšS. Kaip matome, mes galime naudoti sąveikos kalbą aprašant psichinius procesus.

Grįžkime prie žmogaus egzistavimo fakto. Faktas, bendrai sakant, neįkandamas, ir tik dėl pripratimo šitas neįkandamumas pamirštamas, išstumiamas. Yra du žmogaus įsivaizdavimo būdai: animistinis (žmogus – tai siela, apsunkinta lavonu) ir materialistinis (siela ir kūnas skirtingi materijos lygmenys). Animistinis požiūris neturi perspektyvų bet kokiose prasmėse, o svarbiausia prieštarauja aukščiau aprašytiems stebiniams, kurių esmė tokia, kad NšS neabejotinai įtakoja kūną. Žmonės ir anksčiau pastebėdavo, kad psichinis pasaulis neabejotinai įtakoja fizinį pasaulį – ramesni žmonės gyvena ilgiau, jų kūnas sveikesnis, ir net pastebėti stebuklingi žmonių, kurie optimistiškai kovojo už gyvenimą, o nepasiduodavo niūrumams, išsigydimo nuo negydomų ligų faktai. Bet tokie stebėjimai niekada nebuvo labai akivaizdūs dėlto, kad žmonės praktiškai nesiskiria vienas nuo kito – visi jie plaukioja bukumo rūke, NE ir NF nuoduose. NšS kultivavimo patirtis daro nurodytus stebėjimus ypač neabejotinais – psichinis pasaulis pastebimai įtakoja fizinį pasaulį. Bet bendrai paėmus lavonas taigi iš tikrųjų skiriasi nuo „gyvo kūno“, todėl man yra nuostabu – kodėl toks gyvybingas gali būti visiškai tūrinio neturintis religinis požiūris į pasaulį, skiriantis neįveikiamu trūkiu „sielą“ ir „materiją“. Jeigu yra sąveika, tai šis faktas reiškia, jog mes turime reikalą su skirtingais materijos lygmenimis, o ne su kažkuo visiškai skirtingu. Jeigu NšS įtakoja kūną, o dar ir taip akivaizdžiai, tai ir reiškia, kad iš esmės mes turime reikalą su skirtingo lygio, skirtingų savybių materija. Psichinis pasaulis materialus – tai akivaizdu. Bet tai nereiškia, kad mes dabar vietoje „sielos protrūkių“ turime šaltą krumpliaračių pasaulį, aprašomą formulėmis – amžiną redukcionizmo siaubą, kurį sukelia bukumas. Tai, ką aš išgyvenu – emocijos, mintys, NšS – bet kokiu atveju lieka tuo, ką aš išgyvenu. Dar daugiau, neišskiriamas psichinio ir fizinio ryšis simetriškai leidžia mums tvirtinti, kad „materija yra dvasinė“ t.y. bet kokiame lygmenyje materija turi sąmonę. Aiškus įsisąmoninimas, kurį turi šiuolaikinis žmogus, atitinka žmogaus kūną, su jo žinomomis savybėmis – odos, raumenų, kaulų, kraujo ir t.t. savybėmis. Tam tikras įsisąmoninimas, kurį turi šiuolaikinis gyvūnas, taip pat atitinka tam tikrą jo kūną ir reikia pažymėti, kad mūsų kūnai yra labai panašūs, turi beveik identiškas savybes ir šis faktas priskirtas prie žmogaus atsiradimo, evoliucijos teorijos – žmogus tik neseniai išsiskyrė nuo gyvūnijos pasaulio, todėl mus ir toliau jungia ir kūno sandara, ir netgi – daugybėje atvejų- lengvas bendros simpatijos atsiradimas. Tai, kad gyvūnai – suvokiančios ir jaučiančios būtybės (kas yra beveik tas pats) – dabar visiems aišku. Tam tikras vabzdžių įsisąmoninimas atitinka tam tikrus jų kūnus ir tą patį galima pasakyti apie augalus – ir prie šito dar mažiau ar daugiau galima priprasti Mūsų laikais jau yra žmonių manančių, jog augalai jaučia ir suvokia, ką ir įrodo tam tikri tyrimai (pavyzdžiui, augalų augimas ir derėjimas priklauso nuo muzikinio fono). Prieš šimtą metų niekas dar rimtai nepažiūrėtų į augalų sąmoningumo hipotezę ir taip pat šiandien mažai kas gali patikėti, kad akmenys, kalnai, vėjas, jūra – suvokiančios, jaučiančios būtybės, nors gal ir suvokia bei jaučia visiškai skirtingai nuo mūsų. Bet vis tiek, kaip banaliai neskambėtų – „suvokianti jūra“, „jaučiantis kalnas“ – pats žmogaus egzistavimo faktas, o taip pat nenuginčijamas „psichinės“ į „fizinį kūną“ įtakos faktas įrodo tai, kad ir akmenys jaučia, ir vėjas suvokia, juk mūsų fizinis kūnas susideda iš mineralų, o mūsų fiziologija –cheminių reakcijų konsekvencija, tokiu būdu mūsų „psichika“ įtakoja chemines reakcijas, o chemija – fizikos sritis, nes cheminėse procesuose dalyvauja fiziniai objektai – molekulės, atomai.

Iš čia, iš esmės atsiranda lengvas klausymas – jeigu visi mes tam tikru laipsniu esame suvokiančios būtybės, tai ar yra įmanomas bendros komunikacijos būdas? Ar yra įmanomas tokios komunikacijos būdas, kai yra galima įsąmoninta, konstruktyvi jos rezultatų interpretacija, kurią mes galime panaudoti savo dalykiniuose ir psichiniuose veiksmuose? Jeigu tai ir yra įmanoma, tai tik ne tuo keliu, kuriuo bandė žingsniuoti daugelis įvairių sričių „paranormalių reiškinių“ tyrinėtojų, ne naudojant aritmometrus bei spektrometrus, o būtent tuo keliu, kurį mes turime – naudojant save kaip tarpusavyje surišantį įvairiausių lygių materijas grandį. Todėl ateities fiziko-psichologas vaidins šiandien nerealų vaidmenį – jis pats bus ir suvokiančiu prietaisu, ir gautų duomenų interpretatoriumi. Užsiiminėjant skaičiavimais jis kontroliuos NšS patyrimo nepertraukiamumą, jų būtino intensyvumo palaikymą, gilumą, aprėpiamumą ir magnetiškumą, taip pat fiksuos stebėjimus ir rinks parodymus.

Iš čia galime pasakyti, kad yra galimybė aprašyti viena kalba psichinį ir fizinį pasaulį. Sukurti virš-bendrą materijos teoriją, jungiančią tas materijos rūšis, kurias mes skiriame į „psichinį“ ir „fizinį“ pasaulį. Permesti ne tik teorinį, bet ir praktinį tiltelį tarp „fizikų“ ir „lyrikų“. Sujungti tai, kas jau seniai buvo bandoma sujungti. Atradinėti fizikos dėsnius „sąmonės kelionės“ rezultate. Atradinėti psichikos dėsnius lygčių pagalba. Keliauti ne „priemonėmis“, o „jausmais“. Nesiuntinėti į tolimas galaktikas palydovus, o keliauti ten, „leistis“ ten ir tyrinėti juos „psichiniame kūne“ arba „transformuotame fiziniame kūne“, kas bus sinonimu.

Įsivaizdavimas apie materiją vėl kardinaliai, revoliuciniai pasikeičia (suvokianti materija?? Jaučiantis atomas??? Nesąmonė!), bet fizikams prie to nereikia priprasti. Tai viskas atrodo kaip tikra nesąmonė, bet ne dėl to, kad hipotezė nėra pagrįsta, o dėl visiškai neįprastų išvadų. „Visiška nesąmonė“ – epitetas, kuriuo savo laiku buvo apdovanoti ir reliatyvumo teritorija su savo erdvės iškreipimu, ir kvantinė mechanika su tunelių efektais ir tikimybių tankumais vietoj kietų dalelių, ir žemės rytulio hipotezė su iš čia atsirandančiu būtinumu „vaikščioti galva viršui“ ir „neištekančia jūra“, ir super -stygų teorija su daugeliu išmatavimų ir visiškai neįsivaizduojama, jos pamatinė „m-teorija“. Geriau pažiūrėkime, ką sukelia kelionės į nušvitusių suvokimų pasaulį tąsa. O dar geriau – padalyvaukime joje, juk kiekvienas gali tapti tyrinėtoju – nėra būtinumo įgyti greitintuvus, kurie kainuoja milijonus dolerių, nei institutus su tūkstančiais darbuotojų, nereikalinga net mažiausia laboratorija su kolbomis ir mikroskopais. Žmogus pats yra unikalus tyrimo prietaisas, objektas ir subjektas. Žmogus pats tuo pačiu laiku yra ir „kelionė“, ir „keliautojas“. Situacija, kai agresyvus ir bukas mokslininkas sėdi prie prietaisų, daro atradimus, ir dar gyvas suyra – liks praeityje, taps iš principo netgi neįmanoma. Ateities mokslininkas savo tyrimų procese pats evoliucionuos ir jo evoliucijos mastas ribos jo tyrimų mastus. „Antros gamtos“ įsigalėjimas ir su tuo susijusios siaubingos pasekmės – planetos teršimas, žmogaus pasmerktumas psichiškai ir fiziškai degraduoti ir pilna priklausomybė nuo technologijų – visa tai laipsniškai atsitraukinės kaip košmarų sapnas į antrą planą.

07-02-03 Tyrimo pozicija

Ateitis, be abejo, bus. Ir ji neabejotinai bus nepanaši į „šiandien“. Galima ginčitis kokia ji bus, bet vargu ar kas nors ginčisis dėl to, kad ji labai, labai skirsis nuo dabarties. Pakeitimų tempai didėja. Paimkite knygas, paskaitykite kaip žmonės gyveno prieš šimtą metų, įsijauskite į jų gyvenimą, pabandykite atsirasti to laiko pasaulyje. Skirtumas su šiuo laiku milžiniškas, neaprašomas, neišreiškiamas jokiais žodžiais, vaizdais ar skaičiais. Gyvenimo būdo pakeitimo tempai pasidarė tokie dideli, kad praeities epochos mums atrodo sustingusios. „Devyniolikto amžiaus“ supratimas šiuolaikiniam žmogui siejasi su kažkuo užsistovėjusiu, vos, vos judančiu, „niekas nevyksta“, gal kartą per dešimt metų kažkas keitėsi… Tuo tarpu, tie kas prisimena tą laiką patvirtins – 19 amžiaus bendralaikiai suvokdavo gyvenimą kaip pašėlusias lenktynes (aš kalbu apie taip vadinamą „vakarietišką pasaulį“). Begaliniai moksliniai atradimai, technologijų pertvarkymas, beprotiškas gyvenimo tempas, nepertraukiamos informacijos srautas, kuris nepažįstamai keitė visą iki smulkmenų visuomenės gyvenimą. Buvo absoliutaus perpildymo jausmas – „toliau jau nėra kur lėkti“. Ir aišku kažkoks keturioliktas amžius Europoje mūsų laiko žmogumi suvokiamas tiesiog kaip vienalytė, tamsi dėmė – jau visiškai aišku, kad „niekas nevyksta“, „niūrus viduramžis“, kur tik kariavo, smilko laužais dangų (krosnis sukūrė tik amžiaus pabaigoje), mojavo kardais (pirmas parakas išplito tik antrojo amžiaus pusėje), gamino maistą bei jį valgė. Gimdavo ir miršdavo kaip pusiau sapne. Bet tas, kas atsimena to laiko gyvenimą, patvirtins – žmonėms jų laikas atrodė … beprotiškas! Beprotiškos technologijų lenktynės (!! – taip, taip, tai, kas šiandien mums atrodo elementariu, pamirštu ir išmestų į sąvartyną, tada buvo aktyviai išradinėjama – žmonės tiesiog nespėdavo keisti technologijas!). Kur dar vakar buvo tamsus miškas, šiandien atsirado miestas, nauji ekonominiai ir socialiniai santykiai, naujos idėjos ir tikslai – viskas veikia jausmus, užgniaužia kvapą. Tikriausiai keistai skamba frazė „keturioliktas amžius – audringas technologijų, socialinių ir ekonominių permainų vystymosi amžius“? Keistai, bet tai faktas, nors ir šiuolaikinis mokslas jo nepripažįsta dėl to, kad trūksta mūsų laikus pasiekusių artefaktų.

Bet vis tiek – nepaisant kolosalaus gyvenimo būdų įvairių epochų skirtumo supratimo, mūsų šiuolaikinis gyvenimo būdas atrodo galutiniu, amžinu, teisingu, geru, patogiu ir t.t., bet taip nebus. Jau po 10 metų gyvenimas labai pasikeis, o po 20 – beveik nepažįstamai, o po 50 – tikrai nepažįstamai. O tavęs jau nebus, tu mirsi, tavęs nebus. Mes nežinome ir negalime suprasti, įsivaizduoti – kaip tai „manęs nebus“? Betgi nebus, kaip nėra tų, kurie jau mirė. Persikūnijimo teorija nelabai paguodžia – tu tai gali pastebėti, kai rimtai susergi: kalbos tipo „nepergyvenk, kitam gyvenime persikūnysi“ skamba kaip pasityčiojimas ir tik labiau sustiprina paniką ir liūdesį. Labai norisi gyventi. Ogi ateityje gyvenimas bus visiškai kitoks – įdomesnis, turtingesnis. Dabar, pavyzdžiui, visi dirba. Po aštuonias valandas per dieną plius dvi, keturios valandos skirtos keliui. Ir tai atrodo jau nepajudinamu, amžinu. Bet taip nebuvo visada. Dar prieš šimtą metų (o kai kur ir dabar) žmonės dirbo ne po aštuonias valandas, o nuo aušros iki tamsumos – po 12, 14 valandų. Ir jiems tai atrodė irgi nepajudinamu. Bet pasirodė, taip gyventi negalima, tai ne gyvenimas, o katorga. O žmonės nori gyventi, turėti malonumus – ir kuo daugiau malonumų žinome ir turime, tuo daugiau norisi. Ir dabar žmonės jau nenori dirbti po aštuonias valandas, jie nori gyventi! Europos ekonomika patiria rimtą nuosmukį ir smuks toliau – Europos gyventojai pavargo įtemptai dirbti ir gesti darbuose. Jie norį aukštesnį atlyginimą, mažiau darbo valandų ir ilgesnes atostogas. Netgi darbe jie nori mažiau dirbti, ilgai ilsėtis poilsio kambariuose. Rusijos, Kinijos, Indijos, Brazilijos, Malaizijos, Argentinos ir t.t. gyventojai to dar nesupranta – jie neturi padorių būtų, skalbimo mašinos arba televizoriaus, daugumai net maisto trūksta – tai apie kokį darbo dienos sutrumpinimą galima kalbėti? Dirbsime nuo ryto iki nakties. Ir dirba. Ir jų šalių ekonomika auga ir augs dešimt kartų greičiau negu Europos. Jums žinomas interneto skverbimasis Ispanijoje ar Portugalijoje palyginus su Rusijos kaimo mokyklomis? Jums žinomas konkurencijos lygis Olandijoje? Jos ten nėra, ją ten smaugia įstatymais – kam reikalinga konkurencija? Ji trukdo patirti pasitenkinimą: tu turi parduotuvėlę turguje ir atidaryti ten kitą panašią parduotuvėlę niekas tau neleis. Viskas ramu. Europa greitai atsiras ekonominiame užkampyje, o tie, kas dar neprisipirko skalbimo mašinų, kas dar neprisivalgė sočiai, 50-100 metų bėgyje apsipirks ir prisivalgys. Ir tada jie taip pat sakys – užteks dirbti, užteks keisti automobilius. Visa tai neverta mano gyvenimo. Aš turiu automobilį, juo važinėju 10 metų ir dar tiek pravažinėsiu. O kaimynas nupirko naują modelį! „Kad ir man tokį“ – pagalvos šiuolaikinis rusas. „Idiotas! Gaišina savo gyvenimą skardų keitimui!“ taip jis galvos po 20-30 metų. O kuo viskas baigsis? Aš įsitikinęs, kad žmonės praleis darbe tik minimumą laiko, kuris dabar skamba juokingai – sakykime tris kartus per savaite po 2 valandas, ir atostogos 4 mėnesiai. O dauguma žmonių išvis nedirbs – tas gyvenimo kokybės pagerėjimas, kurį jie pasieks savo darbu, nebus vertas laiko bei GYVENIMO gaišinimo. Vienas darboholikas, kuris kažkodėl sunkiai kaip skruzdėlė dirba po 4 valandas per dieną, galės aprūpinti priimtą gyvenimo lygį savo dešimčiai nedirbančių giminių bei meilužių. Ir aš siūlau visiems, stenkitės nedirbti arba nors dirbti mažiau. Visos šitos naujos skardos vietoj senų nevertos mūsų gyvenimo. Iš tikrųjų NIEKAS neturi tikslo nedirbti, kas ir nenuostabu, kad niekas šio tikslo ir nesiekia. Mūsų visuomenėje dominuoja naujų skardų vertinimas, dvasinio skurdo kaina. Kuo skurdesnis tavo dvasinis gyvenimas, tuo labiau tu norėsi pilkumą užkimšti naujomis skardomis. Uždaras ratas, kuri galima apsukti į kitą pusę.

Pakankamai artimoje ateityje žmonės nedirbs ir sieks iš gyvenimo gauti kuo daugiau malonumų. O tavęs nebus. O jie gyvens, mėgausis, bus pilni naujų įspūdžių, mokinsis kažką įdomaus, keliaus, skaitys, rašys, studijuos, tyrinės, mylėsis, vystys savo intelektą, kūną, džiaugsis gyvenimu. O tavęs nebus. Tavęs nebus tik todėl, kad tu, kaip visiškas idiotas nusprendei, kad be NE gyventi negalima, kad žmonės visada taip kankinsis, nes kitaip gyventi neįmanoma. Džiaugsmingi norai tai – paikystė, ir vėlgi taip gyventi negalima. Kad jau per vėlu, arba dar per anksti. Tu idiotas – todėl tavęs nebus. Tu net nepabandysi. Tu net nepabandysi būti nuoširdžiu, išmokti šalinti koncepcijas ir NE, ieškoti ir realizuoti DN. Tu su pareigos atlikimo jausmu, su rimtu veidu ir su kirviu puolantis viską gyvą, dėl NE ir savo bukumo, suirsi gyvas.

Bet įmanoma viską pakeisti ir pradėti iš naujo tiesiog dabar. Tiesiog dabar tu gali prisiminti nulėpausį šunį, kuris laksto po pievelę ir pajausti jam simpatiją. Ir tai bus „NšS kūrimas“. Ir šitas „NšS, BET KOKIU ATVEJU IR NUO NIEKO NEPRIKLAUSOMAI, YRA NEIŠVENGIAMAS“. Jis įtakos tavo kūną, ir tu jau žinai kokia tai įtaka – senėjimo sulėtėjimas, o netgi jaunėjimas, lygų išgydimas, prisipildymas nuostabiais pojūčiais. Šitas NšS bus žingsniu link naujų atradimų – ne ant popieriaus, o „tavyje“ – tai bus žingsnis link tavo gyvenimo pasikeitimo. Vieno žingsnio, žinoma, yra per mažai. Bet tu pats norėsi daugiau, nes NšS patirti yra LABAI MALONU, o tikslas yra vertas pastangų. O jeigu tu negalėsi sukurti reikalingą pakeitimų tempą, pasensi ir mirsi bei yra labai rimtos prielaidos manyti, kad kiekvieno žmogaus „mirtis“ yra kitokia, kaip ir nevienodi gyvenimai. (O tai rimtas klausymas – kiek reikia laiko, kad atsuktume laiką atgal, sustabdytume senėjimą ir bukumą. Tai priklauso nuo tavo nuoširdumo, užsispyrimo bei žinoma, pasiryžimo. Taip pat nuo to, kokioje būsenoje būdamas tu pradėjai. Jeigu tu turi vėžį ir po trijų mėnesių turi numirti, ar tau pakaks laiko? Aš neturiu įrodymų – aš juos turėsiu tik kai atsiras žmonių, kurie tokioje padėtyje užsiims TKP. Bet aš esu įsitikinęs, kad žmogui pakaktų laiko sustabdyti bei apsukti atgal senėjimo procesus ir mirtį nuo lygos). Mirtis mirčiai yra nelygi. Mirtis nieko „neišlygina“, kaip galvoja dauguma bukų žmonių, kurie pasiduoda. Bet rimtas reiškinių, tarp kurių yra ir mirtis, tyrimas bus įmanomu tik po to, kai tavo tyrimai leis tau tirti tokius neabejotinai egzistuojančius fenomenus kaip „sąmoningi sapnai“ ir „išėjimai iš kūno“.

Ir ką – tu taip ir liksi nuošalyje? Išdidžiai irsi nuo lygų ir senumo, „ant patyčių“ šitiems kvailiams, praktikuojantiem TKP? O aš – ne. Aš bandysiu, tuo labiau, kad gyvenimas, patiriant NšS ir stengiantis juos siekti bei tirti, yra gražesnis ir įdomesnis, negu irimas, dėl NE, bukumo ir nenuoširdumo. Taigi labai įdomus tikslas, ar ne tiesa? Pasiekti tokį NšS patyrimo laipsnį, kad nors galima būtų sulėtinti senėjimo procesą. Įsivaizduoji – kokią nujautą tu pajausi, kai pastebėsi rezultatus? Kaip viskas pasikeis? Ypač atsižvelgiant į tai, kad metai išgyventi NF ir NE, 8 valandas per dieną dirbant, plius kelias, plius… nelygūs net savaitei, išgyventai be atsitraukimų nuo savo tyrimų, išgyventai netgi patiriant ne nepertraukiamus, o protarpinius NšS. Šitas palyginimas turi ir materialią bazę. Kai aš patirdavau NE ir gyvenau kaip paprastas žmogus, aš kartais vesdavau dienyną. Aš išrašiau atradimų kiekį, padarytų per pusę tokio gyvenimo metų (tam tikri reikšminiai, aiškumai dėl savęs, savo gyvenimo būdo, nauji suvokimai, nauji džiaugsmingi norai ir t.t.) ir pasirodė, kad jis lygus atradimų kiekiui, kuriuos aš dariau tada – darant šį palyginimą – per dieną, dvi, daugiausiai savaitę. Ir tu liksi nuošalyje? Grįši prie savo „pareigų“ (99% sugalvotų ir sukurtų tavo bukumu, katastrofiškai pripiešimais ir įpročiais), prie kitų žmonių negatyvių santykių baimių (kurie 99% atvejais visiškai neturės jokios įtakos tavo gyvenimui), prie užduočių uždirbti pinigus naujos mašinos/būto pirkimui, bei vaiko išlaikymui (99% to priežasties yra bukumas, nuobodybė, noras užsimiršti ir numirti, o ne būtinybė)? Vėl klusniai, kaip pašalinis žmogus stebėsi, kaip tave surija agresija, gailestis sau, liūdėsis, apatija? Ieškosi jiems pasiteisinimus ir tęsi šitame nuodingame rūke savo gyvenimą? Pasiteisinimą rasti nesunku. Visi aplinkui tave gyvenantys žmonės turi daug tokių pasiteisinimų – paklausk juos ir išgirsi daugybę paaiškinimų, kodėl negalima, nereikia bei neįmanoma gyventi be NE. Ir pažiūrėk, ar šitie pasiteisinimai pakeitė kažką tame, kad būdami jaunais jie paseno jau, tapo nenuoširdžiais, ištižėliais, pusiau gyvais, agresyviais, neturinčiais jokio gyvenimo malonumo.

Tu turi šansą jau dabar – mūsų niūrame viduramžyje – tapti ateities žmogumi.

Grįžkime dabar prie senėjimo sulėtėjimo efekto. Žinoma, lengviausiai paaiškinti jį paprastu tam tikrų fiziologinių procesų sulėtėjimu, o ne laiko sulėtėjimu bei kažkokiu „prepasauliu“, įėjimas į kuriuos atidaromas NšS, egzistavimu. Bet frazė „paprastas tam tikrų fiziologinių procesų sulėtėjimas“ gali atrodyti įtikinamai tik tam, kas niekada nevartė fiziologijos vadovėlio. Bet koks – netgi atrodo elementariausias fiziologinis ciklas – NEĮTIKĖTINAI sudėtingas. Neįsivaizduojamai sudėtingas – mes negalime suprasti net vieno iš jų. Įsigilinus į paprasčiausią procesą, jis pradeda atrodyti TOKIU sudėtingu, kad neįmanoma to aprašyti – tiesiog atsiversk kokį nors disertacinį darbą, kuriame detaliai aprašytas, pavyzdžiui, vienos ląstelės proceso išnagrinėjimas. O tokių procesų organizme yra TIEK, kad jei norėtume aprašyti jų kiekį, turėtume imtis astronominių skaičių, kurie iš principo netelpa galvoje. Bet yra dar kažkas, kas dar nuostabiau, sudėtingiau, negu šitie nesuskaitomi, amžinai supainioti procesai – tai jų darnumas! Čia bent paslaptis. Fiziologas, nepatiriantis nuostabos, kad net žandikaulis nukara, stebint organizmo procesų VISUOSE lygiuose suderinamumą – ne fiziologas! O gal yra dar didesnė paslaptis? Yra! Jos esmė tokia, kad kai sutrinka viso astronominio be galo sudėtingų suderintų reakcijų skaičiaus balansas, tai jis yra nesunkai atstatomas. Čia jau ir žodis „stebuklas“ netinka – čia nėra žodžių – tiesiog tyliai išsižiojęs pasėdėk. Ir visam šitam … „tiesiog“ kažkas sulėtėja? Tokiu atveju tai tiesiog vadinasi „lyga“. Organizmas pradeda griauti, jeigu sutrikęs balansas neatsistato. O dėl NšS įtakos žmogaus organizmas ne tik nesugriauna, o atvirkščiai – ligos dingsta, senėjimas sulėtėja, ištvermingumas tampa beveik nerealus, kūniški pojūčiai tampa stebinančiai malonūs ir rezonuojantys su NšS. Todėl kalbėti čia galima tik apie totalų, visišką procesų sulėtėjimą ir tokiu būdu laiko sulėtėjimo modelis čia labai tinka.

Mes žinome, kad jeigu vienas žmogus, būdamas Žemėje, per metus gali perskaityti šimtą knygų, tai kitas žmogus, judantis pirmo atžvilgiu su šviesos greičiu, galės išgyventi 10 kartų daugiau, bet tai, deja, ne ilgaamžiškumo paslaptis! Manoma, kad jo gyvenimo pilnatvė nepasikeis – pavyzdžiui, jis vis tiek perskaitys 100 knygų, kadangi fiziniai procesai, atsakingi už knygos skaitymą, sulėtėja tiek pat kartų.

Mes žinome – vien iš žmogaus, jungiančio „materiją“ ir „psichiką“, egzistavimo fakto yra aišku, kad žmogaus gyvenimas, be abejo, yra materialinis. Iš čia galima pasakyti, kad taip pat, kaip ir žinomos mums kitos materijos formos, psichinė materija įtakojama bendro reliatyvaus laiko sulėtėjimo. Ir tokiu būdu, žmogus judantis pirmo atžvilgiu ne tik galės perskaityti tas pačias šimtą knygų, bet ir suprasti jų turinį, padaryti išvadas, ir panašiai, be to, jis tai padarys ne geresniu lygiu. Netgi NšS jis tikriausiai galės patirti ne stipresnius. Jeigu manytume, kad viskas yra būtent taip, tai mes neišvengiamai susiduriame su prieštaringumu, kadangi iš tikrųjų žmogus patiriantis NšS ir sulėtinantis savo senėjimą, išgyvena ne tik taip pat (netgi per tą patį laiko periodą, nekalbant apie ilgesnį gyvenimo laiką), o du kartus daugiau ir giliau. Reiškia viskas yra ne taip, kaip aukščiau aprašyta ir būtinai reikia tai paaiškinti.

Mums jau žinoma, kad sapnuose ir tuo labiau sąmoningame pasaulyje mes galime tiek daug visko išgyventi ir taip giliai, kiek būdraujant praėjusiu fiziniu laiku išgyventi išvis nespėjame. Įsimylėjimas sapne būna toks intensyvus, skvarbus, viską apimantis, pripildytas ištikimybe, kokio būdraujant mes patirti net panašaus nesugebame. Iš čia nesunku padaryti išvadą, kad „siela“ silpninanti savęs „apsunkinimą lavonu“, sugeba intensyviau ir giliau gyventi. Ir kuo labiau fizinis kūnas nustoja būti „lavonu“, tuo intensyvesnis, įvairesnis ir gilesnis psichinio pasaulis. Mums žinoma, kad kūnas įtakojamas NšS ne tiesiog sulėtina senėjimą, bet dar ir patiria transformacijas, po ko tampa daug jausmingesniu, atsiranda „nušvitusieji pojūčiai“. Todėl aukščiau aprašyti prieštaringumai dingsta – iš vienos pusės, žmogus patiriantis NšS patiria pseudo reliatyvų psichinės materijos sulėtėjimą, kuris palaipsniui išplinta ir jo fiziologijoje per ryšius, kurie jungia psichinį ir fizinį, bet neįtakoja fizinių judesių. Iš kitos pusės, lydimi kūno pasikeitimai, lemia daug ryškiau išreikštą psichinių procesų pagreitinimą ir sugilinimą, ne tik dėl jų išlaisvinimo, laisvesnio vyksmo, bet ir per naują faktorių, kuris yra pastoviu nušvitusių pojūčių ir NšS rezonansu.

07-02-04 Evoliucijos išmatavimas

Ir vis dėlto kas yra tas „pseudo reliatyvus“ dalykas? Įvedus pseudoreliatyvizmo sąvoką, mes stengiamės sėdėti tarp dviejų kėdžių – iš dalies mes esame reliatyviame pasaulyje, o iš dalies ne. Vieną materiją jis veikia, kitą – ne. Taip ne tinka. Ar galima rasti labiau paprastą bei elegantišką modelį? Galima, nors jis vėlgi skaitytojui atrodys beprotišku:)

Iš pradžių mums vėl reikės padaryti ekskursą į reliatyvumo teoriją, bet prieš tai nusileisime į paprastesnį ir suprantamesnį lygį. Įsivaizduok žmones, bėgančius pro tave iš kairės į dešinę dykumoje, su greičiu 10 km per valandą – greičiau bėgti per karštį jie negali, o lėčiau neleidžia sportinis azartas. Bėgikai bėgioja šimto metrų takeliu, o tu esi sportinis gydytojas ir nepertraukiamai žymi jų greičius. Be to, kiekvienas bėgikas turi savo, greitį matuojantį prietaisą. Keli pirmi bėgikai šimtą metrų prabėgo per 36 sekundes – atitinkamai apskaičiavimus. O paskutinis – per 50 sekundžių. Padarius teisingą išvadą, kad vaikinas pavargo ir gali gauti šiluminį smūgį, tu neleidi jam toliau dalyvauti distancijoje, bet jis pasipiktinęs rodo tau savo greičio matuoklį, kuris parodo, jos jis nesumažino greičio! Paaiškinimas atsiranda greitai – pirmi bėgikai bėgo savo distanciją tiksliai iš kairės į dešinę, o paskutinis, nematydamas tikslios krypties dėl pakilusių dulkių, per klaidą bėgo kampu, ko rezultate jo trajektorija pasidarė ilgesnė – ant tiek, kiek įžambinė ilgesnė statinio. Bėgikas bėgo normaliu greičiu, bet kadangi jo greitis pasiskirstė dvejomis kryptimis, tai kryptimi iš kairės į dešinę jis judėjo lėčiau kitų.

Naudojant maždaug tokį modelį Einšteinas susiprato, kad reliatyvumo teorija taps gražesnė ir suprantamesnė, jeigu mes sakysime, kad laikas yra vienas iš matavimų – toks pat, kaip ir trys erdvės matavimai. Bendrai paėmus šita teorija neturi nieko svetimo, nes pirmą, bet koks įvykis reikalauja keturių koordinačių – trijų erdvinių, kad nustatytume jo vietą erdvėje, ir laiką, kad nustatytume jį laike. Įvykis tik tada nustatytas, kai jis apibrėžtas keturiais parametrais – tašku erdvėje ir laiku. Antrą, galime pasakyti, kad mes visą laiką judame laike, juk ką bedarytume – laikrodis be pertraukos ciksi, o laikrodis ir yra prietaisas matuojantis laiko eigą.

Iš tikrųjų abstraktus laiko apibrėžimas – labai sudėtingas procesas, jeigu išvis įmanomas. Kai bandai jį apibrėžti, visą laiką nurideni į tai, kad tiesiog vengi naudoti žodį „laikas“, bet nesąmoningai jį vėl įvedi, klaidinantis pats save. Todėl aš esu tokio neįprasto sprendimo šalininkas: laikas apibrėžiamas kaip „tai, kas išmatuojama laikrodžiu“. Suprantama, dabar mes turime apibrėžti, kas yra „laikrodis“ ir taip, kad vėl paslėptai nepanaudoti „laiko“ terminą. Bet padaryti tai nėra sunku. Laikrodį galima apibrėžti kaip prietaisą, darantį reguliarius judesius. Bet ar terminu „reguliarius“ neįvedame mes laiko sąvokos? Ne, reguliarumą mes galime išmatuoti paprasta liniuote, nesąmoningai nepanaudodami laiko sąvokos, o naudodami tik atstumų matavimus. Tarkime, supantysis ratas vienoje vietoje turi iškilumą ir sukinėjimosi metu tuo išgaubtumu jis tolygiai liečia virš juo praplaukiančią liniuotę. Lietimo vietoje ant liniuotės lieka dėmė. Matuojant atstumą tarp dėmių ir įsitikinus, kad jie vienodi, mes ir padarome išvadą apie reguliarumą, rato sukimosi tolygumą. Žinoma, mes turime taip pat įsitikinti, kad liniuotė juda tikrai tolygiai, bet tam mums nereikalingas laikrodis, o tik mūsų žinios, kad tolygus judėjimas tai judėjimas be pagreitinimo. Ant liniuotės patalpinsime jautrią spyruoklėlę su rodyklėle ir rašikliu ant galo. Po eksperimento pažiūrėsime – jeigu rašiklis nieko nenubraižė ant liniuotės, reiškia pagreitinimo nebuvo ir judėjimas buvo tolygiu ir tiesiu. Todėl laiko apibrėžimas kaip „to, kas matuoja reguliariai veikiantį mechanizmą“ vėl netinka laiko termino įvedimui, nėra savo rūšies tautologija ir tokiu būdu labai pateisinamai ir netgi giliai. Ir tada frazės „kažkas įtakoja laiką“ pakeitimas į „kažkas įtakoja laikrodžio eigą“ frazę, duoda puikią galimybę aiškiau suprasti laiką ir jo savybių tyrimus.

Taigi, mes visą laiką judame erdvėje ir laike, arba paprasčiau sakant „laiko erdvėje“. Genialaus Einšteino spėjimo esmė buvo tokia, kad jis manė, jog laikas gali dalyvauti greičio pasiskirstyme tokiu pat būdu, kaip įvyksta greičio pasiskirstymas atveju su bėgiku. Tokiu būdu laiko matavimas dalyvauja greičio pasiskirstyme. Tolesni matavimas rodo, kad kaip taip paradoksalu ir neįsivaizduojamai bebūtų, didesnė daiktų judėjimo dalis įvyksta būtent laike, o ne erdvėje. Mums žinoma, kad kai kūnas juda pro mus, tai laikas jo koordinačių sistemoje yra lėtesnis negu mūsų. Perfrazuojant, galima pasakyti, kad kuo greičiau kūnas juda erdvėje, tuo lėčiau jis juda laike, juk „lėtai judėti laike“ ir reiškia, kad laikas ten eina lėčiau, senėjimas vyksta lėčiau, laikrodis eina lėčiau. O toliau Einšteinas manė, kad išvis visi visatos objektai visada juda laiko erdvėje su vienu vieninteliu greičiu – šviesos greičiu. Erdvėje jie gali judėti su bet kokiu greičiu, mažesniu nei šviesos greitis, o laiko erdvėje visomis keturiomis kryptimis tik su vienu greičiu – šviesos greičiu. Taigi – kūno judėjimo viena dalis vyksta erdvėje, o kita dalis laike, bet suminis greitis visada tas pats, kaip mūsų bėgiko. Ir kuo labiau bėgikas nukrypsta į mus, tuo lėčiau jis juda iš kairės į dešinę. Kuo didesnį greitį pasiekia dalelė erdvėje, tuo mažesnį ji gali turėti laike t.y. judėjimo greitis sulėtėja. Kai visas judėjimas vyksta tik erdvėje, tada ir pasiekiamas maksimalus greitis erdvėje – tas pats šviesos greitis ir atitinkamai laike judėti toks kūnas jau negali. Todėl fotonai, kurie erdvėje visada juda su šviesos greičiu, niekada nesensta – tie fotonai, kurie susikūrė mūsų Visatos susikūrimo metu, tokie pat ir liko, visiškai nepasikeitė, nes „pasikeisti“ – yra žodžio „pasenti“, „judėti laike“ sinonimas. Susikūręs fotonas, kol egzistuoja, niekada daugiau nepasikeis. Nustoti egzistuoti jis gali (pavyzdžiui, kai ji prarija elektronas), bet pasikeisti – ne.

Iš čia aišku, kad kadangi mūsų laike viskas juda labai lėtai palyginus su šviesos greičiu, reiškia pagrindinė mūsų judėjimo dalis įvyksta būtent laike.

O dabar prisiminkime, kad NšS patyrimas sulėtina laiką, tai reiškia mūsų judėjimo erdvėje greitis turėtų padidėti? Turėtų, ir labai smarkiai! Nes tam, kad apsireikštų laiko sulėtėjimo efektai, kūnas turi pradėti judėti su grandiozišku, beveik šviesos greičiu. Bet to neįvyksta, aš ir toliau sėdžiu po medžiu ir niekur su kosminiu greičiu nedingstu. Reiškia šitas greitis turėtų išaugti kažkokiame penktame išmatavime, ir jeigu mes įvesime penktą išmatavimą, tada greičio dėsnio išlikimą galima patikslinti: objekto greitis penkiuose išmatavimuose lygus šviesos greičiui ir šitas penktas išmatavimas gali dalyvauti greičio pasiskirstyme. Koks tai išmatavimas? Aš pavadinsiu jį „evoliucijos išmatavimu“. Kuo intensyvesni NšS, tuo daugiau jie įtakoja kūną, sulėtindami fiziologinių procesų laiko eigą, tuo didesnė greičio dalis yra evoliucijos koordinatėse, tai yra tuo greičiau įvyksta evoliucija. Mums žinoma, kad evoliucija – ypatingai lėtas procesas, bet dalyvaujant NšS ji pradeda vykti greičiau. Žmogaus rūšis gali be pasikeitimų gyventi tūkstančius, dešimt tūkstančių metų, o įtakodami NšS jo kūnas keičiasi ypatingai greitai, ir ne tik kūnas. Atsiranda nauji suvokimai, naujos galimybės, taip pat ir tokios, kurių aprašymus randame pas Kastanedą.

Tokiu būdu evoliucija taip pat būdinga viskam egzistuojančiam, kaip išsidėstymas erdvėje ir egzistavimas laike. Evoliucionuoja viskas ir visada, bet su skirtingu greičiu. Kiekvienas objektas juda erdvėje, laike, ir evoliucijoje (išskyrus paminėtus fotonus, kurių visas judėjimas vyksta erdvėje).

Tokia hipotezė – graži. Ji paprastai ir aiškiai aprašo daugybę paslaptingų reiškinių, taip pat ir senėjimo sulėtėjimą dėl NšS, ir tai, kad žmogus patiriantis NšS tampa „išmintingesniu“ (t.y. turi aiškumą, nušvitusį skyrimą ir kitas savybes), ir evoliucijos egzistavimą, ir daug kito. Iš šitos hipotezės, taip pat galima išvesti daugumą kitų įdomių hipotezių.

Iš čia, pavyzdžiui, aišku, kad visiškai klaidinga nuomonė, jog evoliucijos procesas priklauso nuo laiko – tai visiškai skirtingi reiškiniai, tokie skirtingi kaip ir erdvė bei laikas. Gali praeiti daug laiko, o evoliucijos nebūti – ką mes ir pastebime matydami aplinkui senukus, gyvenančius ilgus gyvenimus, bet dėl NšS neturėjimo nepadariusius ne žingsnio savo evoliucijoje.

Čia galima padaryti tolesnį žingsnį, grįžus prie senėjimo lėtėjimo efekto. Apie evoliuciją mes žinome labai mažai, beveik nieko. Mes galime pasikapstyti suakmenėjusiuose dinozaurų kauluose, bet pasistūmėsime netoli. Kadangi dabar mes remiamės tuo, kad laikas ir evoliucija – skirtingi „išmatavimai“, kaip ir laikas bei erdvė, mes galime padaryti prielaidą, kad senėjimas visiškai nesusijęs su laiku. Senėjimas – nulinio arba visiškai nulinio pasistūmimo evoliucijoje efektas. Jeigu įvyksta judėjimas evoliucijos išmatavime, tai senėjimas sulėtėja, gal netgi ir nustoja. Čia galime išvengti jaunėjimo paradokso. Žmogaus, patiriančio NšS, kūnas ne tik nustoja senti, o jaunėja. Judėjimo atgal laike mes nežinome, ir jeigu padarytume prielaidą, kad senėjimas – procesas, priklausantis nuo laiko, atsiranda sunkumas – būtinybė įvesti judėjimą atgal laike. Dabar tokios būtinybės nėra, nes mes nustatėme, kad senėjimas – procesas, nepriklausomas nuo laiko, nors ir vykstantis laike, kaip ir viskas kita (išskyrus pavyzdžiui, minėtus fotonus).

Žmogaus judėjimas evoliucijos išmatavime daro jaunėjantį efektą jo kūnui. Noriu atkreipti dėmesį – tai būtent „jaunėjimo efektas“, o ne tikras jaunėjimas ir išvis žodis jaunėjimas čia netinka. Tikru jaunėjimu būtų silpno, suglebusio, sergančio, greitai senstančio žmogaus sugražinimas į jauno žmogaus būseną. Yra iliuzija, kad jaunystėje žmonės turi gražų, malonų kūną. Pagal mano stebėjimus, žmogaus kūnas po 12-14 metų jau pradeda senti, o iki 17-18 praktiškai nelieka žmonių, su sukeliančiu grožio jausmą ir švelnumą kūnu – iš išvaizdos ir pagal prisilietimą. Todėl kūno pasikeitimui dėl NšS įtakos reikia rasti specialų terminą.

Priminsiu –tai, ką aš aprašinėju šiame skyriuje – hipotetiškai išplaukia iš samprotavimų, silpnai paremtų faktiška baze ir reikalauja patvirtinimų, korekcijų arba paneigimo NšS kultivavimo praktika, „regėjimo“ išvystymu arba kitais stebėjimais. Aš specialiai nepateikiu čia neprieštaringos ir užbaigtos teorijos, kadangi visų pirmą, turėčiau remtis dar ne aprašytais faktais ir stebėjimais, kuriuos šiuolaikiniai snukiai kol kas negalėjo savo patirtimi patvirtinti, o antrą, aš nenoriu skaitytojui parodyti teoretikų minčių eigą, su labiausiai įdomiais zigzagais, aklavietėmis, sprendimais ir praregėjimais. Todėl skyrius bus dar pildomas ir koreguojamas.

07-02-05 Evoliucijos dėsnių tikimybė

„Prie-evoliucija“ – patvarūs pasikeitimai bet kokioje būtybėje, ateinantys tik po daugiakarčių pastangų nukreiptų į malonumo ir pasitenkinimo pasiekimą ir taip keičiančių šią būtybę, kad ji pradeda dažniau patirti norimas būsenas. Atveju, kai mes negalime spręsti apie tai, ką patiria ta būtybė, kriterijumi, kad vyksta evoliucija yra tokia jos transformacija, kuri aprūpina galimybės turėti geresnį maistą, platesnę gyvenimo teritoriją, efektyvesnį saugumą, ilgesnį gyvenimą pasiekimą.

„Evoliucija“ = prie-evoliucija + naujų, ankščiau nežinomų, patrauklių būsenų apsireiškimas.

„Super–evoliucija“ = evoliucija + naujų „ciklonų“, t.y. naujų patvarių ir ryškių DN siekiant naujas norimas būsenas, apsireiškimas.

Džiaugsmingų norų kultivavimas, tai yra jų ieškojimas, skirimas, formavimas + DN realizavimas yra tokiu būdu neatskiriama evoliucijos procesų dalimi.

Laikas neįtakoja senėjimo. Senėjimas – tai išimtinai evoliucinio proceso nustojimo arba sulėtėjimo pasekmė. Tai įrodoma tuo, kad masinė NšS patirtis, NšF pasiekimas, sulėtina ir netgi sustabdo kūno senėjimą. Kūnas patiria fizines transformacijas, savo savybių pakeitimus, jo savybės tampa esmingai tobulesnėmis (išorinės išvaizdos gražumas, prilietimo malonumas, auganti pojūčių giluma, fiziniai išgyvenimai, ištvermingumas ir t.t.).

„Naujo laiko evoliucija“ – pasikeitimai, susijusieji su nepertraukiamo arba beveik nepertraukiamo nušvitusio fono ir NšS suliepsnojimų pasiekimu. Protingas žmogus pavirsta (arba užleidžia vietą, neišlaikęs konkurencijos dėl savo pasirinkimo!) nušvitusiu žmogumi.

Protingas žmogus (PŽ) katastrofiškai pralaimi konkurenciją nušvitusiam ateities žmogui (NšŽ) dėl eilės priežasčių:

*) NšŽ gyvenimo ilgumas dvigubai ilgesnis negu PŽ.

*) PŽ didesnę gyvenimo dalį praleidžia apatijoje, lygose, įvairiausiose sudaužytose būsenose, kurios atsiranda nuo NE viešpatavimo, o NšŽ gyvenimas tuo metu yra pilnavertiškas, energingas, teikiantis malonumus.

*) Esmingai didelis gyvenimo ilgumas ir pilnavertiškumas leidžia NšŽ sukaupti didžiulę gyvenimo patirtį (pas PŽ patirtis beveik nekaupiama, nes patirtis – tai ne tik išgyventų įvykių kiekis, bet dar ir blaivi jų analizė, sugebėjimas keistis adaptuotis ir t.t.), o taip pat įsitvirtinti ekonomiškai. PŽ pradeda nesulaikomai senti ir sugriūti būtent tada, kai galėtų pradėti ryžtingai kaupti savo ekonominę jėgą – 40-45 metų amžiuje.

*) PŽ yra užsidaręs, jo bendrijoje veikia džiunglių įstatymas – vienas suryja kitą. NšŽ yra susibūrę, patiria tarpusavio simpatiją, norą sąveikauti. Turėdamas didžiulę patirtį, solidžią ir pastoviai augančią materialinę bazę, sukauptą per ilgą, energingą gyvenimą, norą sąveikauti su panašiais žmonėmis, NšŽ aprūpina ypatingai patogią startinę poziciją naujiems NšŽ arba siekiantiems jais tapti.

*) PŽ bendros ekonominės bazės tiesiog neturi – paveldėjimas vykdomas pagal principą „viską savo palieku vaikams“, o vaikai – tai visiškai atsitiktiniai žmonės, dažniausiai visiškai tolimi nuo įpročių ir norų valdyti ir vystyti. NšŽ paveldėjimas vyksta pagal simpatijos principą – būsenos paveldimos ne atsitiktiniams žmonėms, atsirandantiems iš tavo spermatozoido arba kiaušialąstės, o kitiems NšŽ, kurie arba patys efektyviai jas valdys, arba perteiks panašiems žmonėms.

*) PŽ labai pavergtas. Jų horizontalūs ryšiai ribojami „draugų“ ir giminių ratu, bet jie vis tiek gyvena tarpusavio nedraugiškumo, nepasitikėjimo, baimės atmosferoje, o jų tikslus lemia tik koncepcijos. NšŽ gyvena lanksčioje struktūroje, nes simpatija ir noras sąveikauti kiekvienam būna įvairaus intensyvumo. Tai leidžia kaupti įvairesnę patirtį, rasti optimaliausią savo pastangų dėjimo lauką. NšŽ tikslai formuojasi iš džiaugsmingų norų sekiojimo, jie sėkmingiau juos realizuoja, nes veikia su entuziazmu, nujauta.

*) NšŽ bendrija yra labai patraukli tarpinių tipų žmonių rūšiai – tų, kurie nors ir nėra pasiruošę siekti NšS, bet irgi vertina, net jeigu tik žodžiais, pagrindines arba tam tikras NšŽ savybes. NšŽ tokiems, tarpinio tipo žmonėms yra „geri draugai“, „patikimi partneriai“, „įdomus žmonės“, nes NšS iš tikrųjų yra patikimi, įdomūs, siekia konstruktyvios partnerystės. Tai lemia, kad labiau evoliuciniai išvystyti PŽ (Neti rado jiems pažymėti sėkmingą terminą „simpatai“ – simpatizuojantys praktikai ir praktikuojantiems) palaiko santykius su NšŽ bendrijomis, yra sudominti bendru klestėjimu ir pasitenkinimu.

*) PŽ visiškai nesusimano žmonėse, remiasi išstūmimais ir pripiešimais, kas padaro jo biznio bei kažko kito kūrimo sėkmę sunkesne, kartais net tiesiog atsitiktine. NšŽ sugeba parinkti reikalingoms pozicijoms optimaliausius žmones, adekvačiai vertina situacijas ir randa sprendimus.

Žinoma, kalbant apie NšŽ „privalumus“ prieš PŽ, aš turiu omenyje laike vykstantį procesą, kurio eigoje auganti NšŽ bendrija, pakils pakilimų ir nuosmukių etapus, bet šiuolaikiniame pasaulyje viskas įvyksta labai greitai ir naujo laiko evoliucija – taip pat labai greitas procesas ir nekeista, kad jau po 200-300 metų NšŽ vaidins reikšmingą vaidmenį planetoje.

„Evoliucijos vektorius“ – pasikeitimų, atsirandančių nuo apibrėžtų DN kultivavimo, kryptys. Dominuojantis ištikimybės kultivavimas sukelia vieną iš pasikeitimų, o tyrimų aistra – kitą.

Evoliucinių procesų vektorių analizė nenuginčijamai užims ateityje savo vietą moksluose apie evoliuciją.

Mes žinome, kad „atstumas“ – tai išmatavimas, kiek erdvės yra tarp dviejų taškų, o „trukmė“ – išmatavimas, kiek laiko praeina tarp dviejų įvykių. Kas yra „atstumas evoliuciniame išmatavime“? Ar galima jį išreikšti skaičiais? Pavyzdžiui, galima pasinaudoti kūno parametrų dėl senėjimo pasikeitimais, kuriuos gerontologija sieja su senėjimu – odos elektrinio laidumo pasikeitimo, enzimų, hormonų koncentracijos, ląstelių regeneracijos aktyvumo ir t.t. tada mes turėtume kažkokius skaitinius duomenis.

Evoliucijos ir erdvės-laiko ryšis įrodomas NšS įtaka fiziniam kūnui. Šio ryšio buvimas reiškia, kad evoliucija klausosi griežtų įstatymų. Išsitaškanti vandens srovė atrodo irgi chaotiškai, bet iš tikrųjų ji ir visi jos elementai paklusta griežtiems mechanikos ir hidrodinamikos įstatymams, o chaotiškai atrodo dėl proceso sudėtingumo. Iš kvantinės fizikos žinome, jog lygtys parodo numatytą materijos elgseną, nors jie operuoja tik tikimybe. Mikroskopiniame lygmenyje ir toliau veikia griežti įstatymai, bet šiuos įstatymus nustato tik tikimybė, kad įvyks numatytas elgesys. Evoliucijoje – tas pats. Evoliucinius procesus griežtai nustato ateities tikimybė, bet ypač tikimybė. Jeigu kurtume NšS, šalintume bukumą ir t.t. – žmogaus pasistūmimas evoliucijos išmatavime vyks… su tam tikru greičiu, tam tikra kryptimi, su tam tikra tikimybe. Šiuo momentu mes neturime pakankamai eksperimentinių medžiagų, kad galėtume pasakyti, jog šita evoliucinių įstatymų tikimybė turi tokią pat prasmę, kaip kvantinėje fizikoje, arba tokią pat, kaip vandens srovė. Atveju su vandens srove mes turime iš principo galimybę numatyti kiekvieno lašo elgesį, jei su galingų kompiuterių pagalba apskaičiuotume judėjimą. Reiškia čia tikimybė sąlygojama tik procesų sudėtingumo. Atveju su fotonu tikimybė egzistuoja kaip giluminis, neatskiriamas materijos egzistavimo principas. Kad atsakytume į šį klausymą mums reikia pirmiausiai išmokti skaičiais nustatinėti žmogaus judėjimą evoliucijos išmatavime, o toliau išmokti tai daryti labai, labai tiksliai, ir tik po to apskaičiuoti evoliucijos eigą po vieno NšS ir po NšS srauto, variuojant NšS intensyvumu, giluma, aprėpiamumu, ir matuojant evoliucijos eigą – lygiai taip pat, kaip mes elgiamės tyrinėdami fotoefektą – reiškinius, privertusius Einšteiną suformuluoti svarbiausius kvantinės mechanikos principus. Fotoefektas – tai elektronų išsiveržimo nuo metalo paviršiaus veikiant šviesai, reiškinys. Intuityviai atrodo, kad kuo didesnė šviesos srauto energija, tuo daugiau elektronų išsiverš ir didesnį greitį turės. Patirtis nuneigė šią prielaidą – esant labai ilgai bangai, kiek energijos neneštų šviesos srautas, elektronai išvis neišsiveržia, ir atvirkščiai – esant aukštam bangos dažnumui ir žemoms energijoms elektronai išsiveržia. Tai paaiškinti galima tik sugrįžus prie beveik Niutono hipotezės, pagal kurios esmę šviesa susideda iš keistos gamtos dalelių. Kartu su vieningų elektronų interferencijos bandymais tai sukėlė keistą suvokimą „korpuskulinį bangų dualizmą“, kuris atvaizduoja faktą, kad mikrodalelės vienu laiku yra ir dalele ir banga. Bet neišimtinai, kad tiriant evoliuciją mes gausime kažkokius nuostabius rezultatus. Aš įsitikinęs, jog mes gausime juos tikrai, netgi, todėl, kad mūsų sunkus masyvus kūnas veikiamas NšS įgauna savybes būdingas fotonams, mes lyg tai patenkame į fantastišką pasaulį ir mūsų didelis makro pasaulis pradeda reikšti kvantines savybes, tokias, kaip tunelio efektas ir t.t. Evoliucija, kvantinė fizika ir reliatyvumo teorija, kalbant šiuolaikine kalba, evoliucijos teorija ir super stygų teorija neabejotinai sudarys ateities mokslą.

07-02-06 Požiūris į evoliuciją paslėptų išmatavimo teorijų atžvulgiu

Dabar aš siūlau pažiūrėti į šią evoliuciją iš kitos pusės. Tai leis padaryti hipotezę apie evoliuciją gilesnę ir įdomesnę. Bet tam mums reikia sugaišinti dar truputį laiko, kad susiprastume vienoje iš fundamentalių materijos savybių.

Iš pradžių įvesime sąvoką „sumažinto išmatavimo“. Tai labai lengva. Įsivaizduokime, kad prieš mus plonas siūlas. Jis toks plonas, kad kaip bežiūrėtume, nepamatytume jo storumo. Toks siūlas mums atrodo vienmatis ir jo padėties taško nustatymui užtektų tik vienos koordinatės. Bet mikroskopų technologija padarė žingsnį į priekį ir mes stebėdami siūlą per naują mikroskopą matome, kad jis vis dėlto turi storumą ir sudaro ploną cilindrą. Antras išmatavimas buvo nuo mūsų paslėptas dėl netobulų prietaisų, jis „sumažintas“. Kas įdomu, jeigu mes naudodami šį siūlą mūsų įprastame gyvenime ir toliau manytume, kad jis vienmatis, tai gautume teisingus skaičiavimų rezultatus, ir prietaisai, sudaryti pagal šiuos skaičiavimus teisingai ir tiksliai veiktų, nes siūlo storumas yra toks mažas, kad neatsiliepia mūsų gigantiškiems palyginus su juo prietaisams.

(Šita analogija ne visiškai teisinga, nes joje „naujas išmatavimas“ yra vienu iš mums įprastų trijų išmatavimų, tuo pačiu realus sumažintas išmatavimas netinka trims mums žinomiems. Kaip atrodys mūsų pasaulyje naujas išmatavimas, sumažintas, mes galėsime pasakyti tik kai pamatysime per mikroskopą tokius mažus atstumus, dėl kurių ir egzistuoja šis reiškinys).

Papildomų išmatavimų įvedimas yra kažkokiu fokusu, juk mes pripratome, kad yra trys išmatavimai. Mes galime susitaikyti su tuo, kad laikas yra lygiateisiu išmatavimu, nes su laiku mes gerai pažįstami ir keturmačio erdvės-laiko modelis mums labiau ar mažiau „intuityviai suprantamas“, juk intuicija pagrįsta gyvenimo patirtimi, ir tai, kas į mūsų patirtį neįeina nedalyvauja mūsų „intuityviame supratime“. Tai ar yra kokios nors rimtos priežastys įvedinėti papildomus išmatavimus? Jos, be abejo, yra susijusios su ta pačia super stygų teorija (trumpiau – „stygų“). Jeigu bendros Einšteino reliatyvumo teorijos lygtis apibendrinti su vienu papildomu išmatavimu, tai gausis įstabus dalykas: papildomos lygtys, susijusios su nauju išmatavimu yra… Maksvelo elektromagnetinio lauko lygtimis! Tai buvo pirmas, nors ir formalus, sėkmingas bandymas sukurti teorijos, jungiančios gravitaciją ir elektromagnetizmą (silpna ir stipri sąveika 20 amžiaus, 20 metuose dar nebuvo atrasta, bet kai jas ne tik atrado, bet dar ir sujungė su elektromagnetinėmis sąveikomis, teorija apie papildomą išmatavimą tapo dar įdomesnė) pradmenis. Einšteinas buvo šiuo darbu sudomintas, bet tais laikas pasistūmėti toliau buvo praktiškai neįmanoma dėl didelio eksperimentinių duomenų trukumo. Iš šitos teorijos išplaukia, kad gravitacija pernešama mūsų įprastoje trimatėje erdvėje, o elektromagnetizmas pernešamas bangomis, kurios naudoja naują, „sumažintą“ išmatavimą. Tai reiškia, kad kiekviename mūsų išmatavimo taške – visur aplinkui ir viduj mūsų- yra dalelė „sumažintos“ erdvės. Skaičiavimai parodo, kad šios dalelės matmenys milijardai kartų mažesni, negu pačių naujausių materijos stebėjimo būdų galimybės, todėl kol kas mes jų pastebėti negalime, bet jos įtakoja mūsų gyvenimą, kuriant reiškinius, kuriuos mes galime pastebėti – pavyzdžiui leidžiant egzistuoti ir platintis elektromagnetiniam laukui.

Tolesnis stygų teorijos vystymasis parodė jos aukštą gyvenimo sugebėjimą. Ji gražiai ir suprantamai aiškina tiek daug, kad tai visiškai negali būti paaiškinta klasikine, kvantine teorija ir iki 1995 metų visa fizikų bendrija pripažino ją kaip labiausiai perspektyvų požiūrį. Papildomo išmatavimo įvedimas sukeldavo beprasmiškus paradoksus (pavyzdžiui, begalinių arba priešingų tikimybių), bet tyrimų rezultate pastebėta, kad jeigu įvestume šešis papildomus sumažintus erdvės matavimus, visi paradoksai dingsta. Tokiu būdu pagal šiuolaikinius pavaizdavimus, mūsų pasaulis turi 10 matavimų – 3 erdviniai, vienas laiko, ir 6 erdvinius sumažintus. Stygų teorijos lygtys ypatingai sudėtingos ir matematiniai aparatai kol kas dar neištobulinti, todėl kol kas mes negalime gauti ne tik lygčių sprendimus, bet ir pačias lygtis mes galime tik apytiksliai parašyti, todėl matavimų gali būti ne 10, o net 11, bet tai mūsų tikslams nėra svarbu.

Noriu pabrėžti svarbiausią – šiuolaikinė fizika REIKALAUJA sumažintų matavimų buvimą, tai yra sumažintų matavimų buvimas reikalingas tam, kad mūsų pasaulis būtų, koks ir yra. Judant erdvėje mes iš tikrųjų ne tik judame trijuose išvyniotose erdviniuose matavimuose, bet dar ir keliose sumažintuose. Daugybę kartų mes kertame juos, bet pastebėti negalime, nes patys esami makroobjektais ir mūsų suvokimų organai, net sustiprinti šiuolaikiniais stebėjimo būdais, taip pat per dideli, kad juos kažkaip paveiktų šis sumažintų matavimų persikreipimas, tai yra bendras rezultatas tiesiog nusitrina ir mes negalime jo pastebėti.

Būtina prisiminti apie tai, kad laikas yra lygiaverčiu matavimu keturmačiam erdvė-laike matavime. Nenuostabu, kad fizikai susimastė – o kodėl sumažinti matavimai turi būti būtent erdviniais? Ar negali būti tarp jų sumažintas laikinis matavimas?

„Sumažinto laiko“ supratimas atrodo intuityviai nesuprantamai, todėl paaiškinsiu. Aukščiau pateiktame pavyzdyje su siūlu, vienas matavimas – išilgai jį –nesumažintas ir mes galime eiti toliau. Antras matavimas sumažintas ir jeigu mes pamatę siūlo storį, eisim per jį į kairę, tai grįšime į tą pačią vietą tik iš dešinės pusės. Tai reiškia , kad judant per suvyniotą „laikui panašų“ matavimą, mes galime ateiti į tą patį šio naujo „laiko“ tašką. Šiuo momentu fizikams neaišku, kam gali atitikti papildomo laiko matavimo teorija, juk nėra jokio reiškinio, kuriam ji būtų reikalinga. Elektromagnetinė sąveika, pavyzdžiui, niekaip netiko prie bendros Einšteino reliatyvumo teorijos, gravitacijos ir elektromagnetinio lauko sujungimas atrodė neįmanomu ir naujas matavimas kaip tik išsprendė šią problemą. Bet nėra jokio „laikui panašaus“ reiškinio, kuris reikalautų jam atitinkamo pseudo laiko matavimo. Todėl šita stygų teorijų atšaka vystosi labai lėtai ir gali būti ilgam laikui užmiršta, nes stygų teorija audringai vystosi kitomis kryptimis.

O mes dabar prisiminkime apie evoliuciją. Evoliucija yra tokiu „laikui panašiu“ procesu, kad mes iš pradžių klaidingai priskirdavome evoliucinį senėjimo procesą prie procesų, priklausomų nuo laiko. Evoliucijai reikalingas atitinkamas matavimas, kad galėtume apie ją kalbėti negalvodami apie erdvė-laiką. Mes niekada nesusidurdavome su laiko einančiu atgal, bet jeigu evoliucinis matavimas egzistuoja sumažintame pavidale, tai iš principo yra atbulinio evoliucinio proceso galimybė! Prisiminkime ilgas, bevaises diskusijas, kuriose buvo aptariamos galimybės, kad dalis šiuolaikinių beždžionių yra žmogaus paveldėtojais, o ne pirmtakais ir atskiromis evoliucijos rūšimis – savo vystymosi procese žmonija sukurdavo šonines atšakas, kurios deevoliucionavo, degeneravo ir pavirto beždžionėmis (tikriausiai ne tos, kurios dabar egzistuoja, o kurios jau išmirė). Šitos diskusijos kol kas bevaisės dėl eksperimentinių duomenų trukumų (tai yra archeologinių), bet neišimtinai, kad ateityje mes rasime tokią žmogaus degeneracijos galimybę. Kitų biologinių formų pasaulyje tokie pavyzdžiai jau tikriausiai yra.

Aš neabejoju, kad dalis šiuolaikinės žmonijos taip pat degeneruos. Žmogus, kultivuojantis NšS, taps nušvitusiu žmogumi – su naujomis savybėmis, nauja fiziologija, naujomis galimybėmis. Žmogus kultivuojantis pasitenkinimą – liks Protingu Žmogumi. Žmogus, kultivuojantis NE- degeneruos.

Degeneracijos procesas gali, pavyzdžiui, vykti tokiu būdu, kad tam tikra žmonių grupė pavyzdžiui, taps nevaisinga ir išmirs nepaisant gydytojų pastangų. Su tokiu reiškiniu mes jau visiškai neseniai susidūrėme Amerikos žemyne, kai visa etninė grupė, nepaisant gydytojų pastangų prarado gebėjimą daugintis. Įdomu, kad tie žmonės iš kartos į kartą juodai gėrė, kultivavo bukumą, apatiją, NE. Dėl „politinio korektiškumo“ šiais laikais tokių etninių grupių tyrimai yra neįmanomi, nes atskleis skirtumus tarp grupių, kas gali būti vertinama kaip „rasizmas“. Neišimtina, kad toks idiotizmas išplės ir psichologijoje bei sociologijoje, o kartu su žodžio laisvės (kurios mes faktiškai jau dabar, net išvystytose valstybėse neturime, pavyzdžiui, net kažkokių klausymų aptarimai yra uždrausti) praradimu mes prarasime ir socialinius mokslus, o jeigu įsižiūrėtume, tai ir archeologija „rasistinis“ mokslas, nes iš archeologinių duomenų padaromos išvados apie įvairiausias etnines grupes… istorinius mokslus taip pat reikėtų uždrausti, kad negadintume mūsų savigarbos nemaloniais praeities momentais, kurie atskleidžia specifinius tos ar kitos etninės grupės bruožus…

Kaip aš jau sakiau, judant erdvėje, mes nepastebime sumažintų erdvinių matavimų, nes jų įtaka maža ir išplauta, todėl ir Niutono dėsniai su mažais greičiais, ir Reliatyvumo teorijos dėsniai su bet kokias greičiais atliekami su absoliučiu tikslumu su mūsų prietaisų paklaida. Bet biologinės rūšies gyvenimas – labai ilgas procesas, trunkantis tūkstančius, milijonus, šimtus milijonų metų, todėl kai biologinės būtybės milijonus metų juda sumažintuose evoliucinėse matavimuose, tai vis dėl to yra kumuliatyviu efektu jų paveldimumui – iš čia galimybė evoliucijos įvykdymo.

Prisiminsime apie tokį reiškinį, kaip „fiziniai išgyvenimai“. Kartais jie lydimi „perdegimo“ visame kūne, visur viduje, pojūčių. Be to, tai ne tas pats „viduje“, kai kalbama apie fiziologinį procesą – tada pojūčiai lokalizuojami atitinkamai su einamų procesų pobūdžiu. Čia pat įvyksta būtent toks pojūtis, lyg visa kūno sritis – visoje apimtyje, kiekvienoje ląstelėje, pripildytas šių perdegimo pojūčių.

Galima prisiminti – kaip ypatingai greitai NE sukelia atskiros asmenybės degeneraciją, blokuojant mažiausią evoliucijos galimybę ir kaip greitai NšS pagreitina evoliuciją. Tai ir reiškia, kad NšS glaudžiai susiję su evoliuciniu matavimu, stiprinant mūsų su juo tarpusavio prasiskverbimą. NšS tyrimas ir savęs NšS būsenoje tyrimas tampa žavinčiu procesu. O tu ką, liksi nuošalyje?

Čia išrašytos mintys – yra tik hipotezės, jungiančios TKP ir fiziką, fragmentai, bet ateityje tikriausiai mes galėsime išauginti iš jų visą, tolesnę „teoriją visko“.