Lithuanian change

Error

×

Kelias link nepertraukiamų NšS

Main page / Pradžia / Selekcija-2005: “Kelias į prašvitusią sąmonę” / Kelias link nepertraukiamų NšS / Kelias link nepertraukiamų NšS

turinys

    07-01-00 Milijonas NšS

    Šį skyrių aš noriu pradėti nuo to, kad milijono NšS sukūrimo aktų kaupimo praktika man yra svarbiausia, pagrindinė, o visos kitos – antraeilės, papildomos. Priminsiu, kad šitos praktikos metu praktikuojantis kelia sau užduotį sukaupti milijoną NšS sukūrimo aktų, suprasdamas, kad kai jis sukaups šitą milijoną, o gal ir ankščiau, jis jau patirs NšS nepertraukiamai ir jam atsivers naujos galimybės. Reikšmės turi kiekvienas NšS suliepsnojimas, netgi silpno intensyvumo, netgi trunkantis tik sekundes. Sukurti NšS skaičiuojami neužrašinėjant, o atmintyje – tai leidžia papildomai sukaupti dėmesį ties NšS, ne „užmiginėti“. Dienos pabaigoje šiandien sukauptų NšS kiekis sumuojamas su tuo, kuris buvo sukauptas ankščiau ir šis skaičius fiksuojamas raštu. Pradėti skaičiuoti šiandien patirtus NšS efektyviausiai nuo nulio, negu iš karto pridėti prie visų patirtų ankščiau, nes skaičiai nuo šimto iki kelių šimtų proporcingi tiems dydžiams, su kuriais žmogus susiduria kasdieniame buitiniame gyvenime ir rezonuoja su nujauta, atkaklumu, siekimu.

    Bendras sukauptų NšS kiekis taip pat yra nušvitusiu faktoriumi. Tokiu būdu kalinys, daužydamas kiekvieną dieną suktuku į kalėjimo sieną, aptveriančią jį nuo laisvės, patiria atkaklumo sustiprėjimą ir nujautą, kai žiūri į dulkes, susikaupusias po pradaužyta skyle.

    NšS kaupimo praktika – centrinė visoje TKP. Visos kitos – antraeilės. Jeigu žodis „kūrimas“ nėra rezonuojantis, galima sakyti „įšokimas į NšS“, „savęs prisiminimas NšS“ ir kt.

    07-01-01 Atsidavimo, siekiant ekstatiškų NšS, vaidmuo

    Pirma NšS patyrimo patirtis palieka neišlyginamą pėdsaką, net tada, jei ji truko vos kelias sekundes. Nuo šito momento ir visam gyvenimui prisiminimai apie NšS tvirtai užima pirmąją vietą visoje vertybių sistemoje, o noras patirti juos vėl ir vėl tampa pačiu brangiausiu. ENšS pasiekimą galima pažymėti kaip trečią didelį praktikos „kvantą“ (pirmas tai niūrumų išryškinimas ir pašalinimas, antras – NšS atradimas ir kultivavimas).

    Kuo dažniau ir intensyviau apsireiškia NšS suliepsnojimai, tuo ilgesni jie tampa – jau ne 1-2 sekundės, o 5-10 ir su didesniu apsisprendimu ir atkaklumu pasireiškia džiaugsmingas noras rasti trumpiausią kelią link jų, atskleisti efektyviausias praktikas, vedančias į šį neaprašomą pasaulį. Suprantama, kad visokeriopo niūrumų šalinimo tąsa ir NšS kultivavimas – tai 2 darbų frontai, kurie neabejotinai yra bet kokios praktikos, vedančios prie eNšS, fundamentu. Būtinai reikia bet kokia kaina nesumažinti atkaklumo ir pasiryžimo įgyvendinant šiuos darbus, siekti išskirtinio, švytinčio nepriekaištingumo. Bet tai nereiškia, kad čia nereikia ieškoti naudingo veiksmo ir efektyvių pastangų padidinimo koeficientą.

    Bet kokiu konkrečiu momentu formali praktika gali būti nukreipta į vieno apibrėžto NšS kultivavimą. Jeigu kažkokia viena NšS pora sudaro patvarų akordą, aš galiu tam tikros treniruotės dėka kurti iš karto du NšS, tarytum vienu laiku. Taip pat vairuojant mašiną aš „vienu metu“ kontroliuoju iš karto dešimtis parametrų ir juos valdau. Iš tikrųjų dėmėsis taip greitai nukrypsta nuo vieno dalyko į kitą, jog visi veiksmai atrodo vienalaikiai. Bet vis tiek, užsiėminėjant kažkuo vienu, aš negaliu užsiėminėti kažkuo kitu. Aišku visi NšS kažkokiu laipsniu rezonuoja tarpusavyje ir, pavyzdžiui, kuriant grožio jausmą, tikriausiai aš patirsiu palaimą ir atsidavimą, gal dar kažką, o gal netgi atsiras kažkoks nežinomas NšS. Ir vis tiek lieka dilema – kokį šiuo momentu NšS išrinkti ir kurti? Tą, kurį dabar labiausiai nori? Suprantama, betgi klausymas „kokį dabar išrinkti NšS, kad jį kuriant maksimaliai greitai priartėti prie eNšS“ taip pat sukurtas dėl džiaugsmingo noro kuo greičiau pasiekti eNšS, tuo labiau, kad noro patirti įvairius NšS intensyvumo skirtumas dažniausiai yra nežymus.

    Iš čia atsiranda noras ištirti kurie iš visų NšS maksimaliai rezonuoja su eNšS. Neišimtinai, kad tyrimas parodys esminio skirtumo tarp NšS šitame aspekte nebuvimą. Bet jeigu pastebėsime, kad kai kurie NšS labiau rezonuoja su eNšS, tai toks atradimas bus labai reikšmingas, nes leis dešimtis kartų pagreitinti tempą priartėti prie eNšS (nes vietoje dešimčių įvairių man žinomų NšS kūrimo, aš susikaupsiu tik ties vienu). Tokio klausymo iškėlimas padaro NšS tyrimą ir kultivavimą ypač patrauklų. Tas, kuris žino atsakymą į šį klausymą gali rinktis – arba iš karto nurodyti tą NšS praktikuojančiam, kuriam jis padeda praktikoje, arba duoti jam laiką ir leisti pačiam rasti atsakymą (nes atsakymo ieškojimas – kūrybingas procesas – reikia išgyventi įvairius NšS, skirti juos, lyginti rezonuojančias savybes ir t.t.), arba išvis tik pasakyti, kad egzistuoja NšS, kuris skiriasi nuo kitų, dėl savo didesnio rezonanso su eNšS. Pirmas variantas atima iš praktikuojančio savarankiško tyrimo ir konkretaus atradimo padarymo džiaugsmą, bet sutaupo daug laiko, o visų įmanomų atradimų ir tyrimų vis tiek yra labai daug. Trečias variantas duoda žmogui galimybę pilnai išgyventi visą šitą grandiozinį atradimą, bet daug laiko jis praleidžia atliekant ne efektyvias praktikas. Antras variantas man yra optimaliausias, bet sąlygose, kai aš rašau knygą, nėra pasirinkimo ir aš esu priverstas laikytis pirmo varianto, suprasdamas, kad pradedantysis praktikuojantis šitame procese vietoje aiškumo pasiekimo, savo patirties aprobacijos gali būti suviliotas panašiomis „ezoterikų“, kurie neužsiėminėja praktikomis, o tik mokinasi žongliruoti gražiais žodžiais ir frazėmis, šnekomis.

    Tai, kas labiausiai šitame procese trukdo pasiekti eNšS – mažiau ar daugiau aiškų – visų pirma yra agresyvios NE ir orgazmai. Čia labai tinka pasakojimas apie vieną Tibeto lamą, kuris po ilgamečių, nežmoniškų kankinimų kalėjime, neseniai vos gyvas sugebėjo išsprukti iš to pragaro, buvo išvežtas iš šalies ir davė interviu. Tarp kitko, jį paklausė- ar jautė baimę? Jis atsakė – aišku jaučiau. Kokią? Omenyje buvo mirties baimė, baimė, kad nuo gyvuliškų kančių gali prarasti protą arba išduoti kitus vienuolius. Jis atsakė, kad bijojo patirti neapykantą savo kankintojams ir prarasti jiems užuojautą. Šitas žmogus žino agresyvių NE kainą ir nenori mokėti jos bet kokiomis sąlygomis, net žvėriškai kankinamas.

    Taigi – yra toks NšS, kurio reikšmingas vaidmuo eNšS pasiekime – tai atsidavimas arba ištikimybė. Ir nuo momento, kai tai pasidaro aišku, būtent atsidavimo tyrimas ir kultivavimas yra pagrindiniu fokusu, kuriame sukauptas praktikuojančio dėmesys.

    (Jeigu skaitytojas nelabai aiškiai skiria NšS, kurį aš vadinu „atsidavimu“, jis gali toliau tekste keisti šį žodį į frazę „ypatingai ryški ir skvarbi simpatija“ arba „ištikimybė“ .)

    07-01-02 Nušvitusieji atsidavimo faktoriai

    Atradimas, kad atsidavimas iš esmės, daug ryškiau negu kiti NšS, rezonuoja su eNšS, turi didelę reikšmę. Visa kelių ir takelių įvairovė, kurių esmė įvairiausių NšS kultivavimas ir tyrimas, dabar pasipildė automagistralės keliu – atsidavimo tyrimu ir kultivavimu.

    Pirmiausia atsiranda noras ištirti – kokie nušvitusieji faktoriai (NšF) labiausiai rezonuoja su atsidavimu?

    Ar būtybės, patiriančios NšS, yra NšF? Neabejotinai, bet yra niuansas, sukeliantis tolesnes išvadas. Įsivaizduokime Ramakrišną, patiriantį samadhi. Arba Budą Gautamą nirvanos būsenoje. Arba Milarepą, pasiekusį kūno vaivorykštę. Atsiranda ištikimybė? Atsiranda. Dabar įsivaizduokime Ramakrišną tuo metų, kai jis dar nepasiekęs patvaraus sugebėjimo patirti samadhi, kuris minutę po minutės, dieną po dienos, mėnesį po mėnesio, be miego ir poilsio taria tik vieną: „noriu pamatyti motiną Kali ir patirti palaimą“. Daužosi į sieną nuo nusivylimo, trina iki kraujo į savo kambario molines grindis veidą, aistringai atsiduoda praktikai išreiškiančiai savo norą. Atsiranda rezonansas su ištikimybe? Taip, žymiai stipresnis. Tas pats įvyksta, kai mes įsivaizduojame Milarepą, virš pastangomis įveikinėjantį savo bukumą, baimę, inertiškumą, vos ne žūstantį oloje nuo išsekimo, kuris bet kokia kaina nusprendė pasiekti prasiveržimą į NšS. Iš čia atsiranda paprasta išvada, kurią galima patvirtinti tolesniais patyrimais: siekimas –stipriausias atsidavimo NšF. Bet stipriausias atsidavimo NšF – tiesiog atsidavimas.

    Taip pat paprastų atsidavimo intensyvumo matavimo palyginimų keliu galima atrasti, kad dar vienas stipresnis atsidavimo NšF – nuoširdumas.

    Jeigu išrašytume su atsidavimu rezonuojančius vaizdus, tai galima būtų juos suskirstyti pagal intensyvumą tokiu būdu:

    *) būtybės, patiriančios ekstatiškus NšS, taip pat elementai iš jų gyvenimų aprašymų, fotografijos, tekstai, pasisakymai, ypač vietos apie jų desperatiškas, pasiaukojančias pastangas, atsidavimą.

    *) praktikuojantys, kurie kovoja dėl NšS, bet dar nepasiekė eNšS ir patyria daugybę niūrumų.

    (Šitas vaizdas mažiau rezonuoja su atsidavimu, negu pirmas, nes tie, kurie dar dažnai patiria niūrumus yra mažiau tikslo siekiantys ir nuoširdūs, nei tie, kurie pasiekė eNšS)

    *) tie, kurie galėtų pradėti kovą dėl NšS, jeigu žinotų apie jų egzistavimą, apie galimybę nustoti patirti niūrumus, apie praktiką. Šitie žmonės sukelia simpatiją savo sugebėjimu ieškoti laisvę, nenoru gyventi paprastą, buką gyvenimą, pasiruošimu „iš pirmo žvilgsnio sužinoti“ apie NšS egzistavimo idėją, galimybę gyventi be NE.

    (Tuo remiantis galima padaryti išvadą, kad trečias pagal reikšmę atsidavimo NšF yra – simpatija, švelnumas.)

    *) Žemės snukiai: ne-akmenys, ne-vėjas, ne-kalnai, ne-rūkas, ne-debesys ir kt.

    (Tuo remiantis galima padaryti išvadą, kad ketvirtas pagal reikšmę atsidavimo NšF – grožio jausmas)

    Nepaisant to, kad NšF išsidėsto pagal jų intensyvumą rezonuojant su atsidavimu mažėjančioje tvarkoje, tam tiktą momentą bet koks iš jų gali tapti intensyviausiu tam tikrose aplinkybėse.

    Taigi: 1) atsidavimas, 2) siekimas, 3) nuoširdumas, 4) simpatija, 5) grožio jausmas.

    07-01-03 Palaima ir atsidavimas

    Rezonansinių atsidavimo savybių tyrimas parodo nuostabius rezultatus: ryškiausias atsidavimo rezonansas įvyksta su … palaima! Šitas rezultatus nuostabus, nes kasdienei sąmonei, tai yra tokiai, kuri neintegravo į savo įsivaizdavimo sistemą tai, kas liečia NšS pasaulį. Atsidavimas ir palaima yra antipodais, iš principo nesuderinamais su suvokimais. „Atsidavimas“ asocijuojasi su „viskas kažkam“, suprantamas pasiaukojimo ribose, o „palaima“ – „viskas sau“, egoistinių siekimų ribos. Atsidavimo kultivavimas sukelia nuostabaus ryškumo, ilgumo ir šaižumo palaimos suliepsnojimus. Tai sukelia „dėmesio dreifą“ nuo atsidavimo praktikos link susikaupimo ties palaima. Optimaliausia dėmesio linija – tai suprasti ir laikytis džiaugsmingų norų.

    Netgi mažiausiai efektyvi praktika, atrodo, duoda ryškius rezultatus, jeigu tik ji yra atliekama kuriant atsidavimą – tokia šito NšS jėga. Netgi paprastas žodžio „atsidavimas“ kartojimas t.y. „šaltas prisiminimas“, duoda žymius rezultatus. Bet, aišku praktikų efektyvumo didinimui būtina pastoviai dėti pastangas atsidavimo tyrimui – tiesiog jo kultivavimo procese.

    07-01-04 Atsidavimas ir SavS

    Lengva pastebėti, kad „atsidavimas“ – NšS, kuris yra labai toli nuo noro turėti ir savisvarbos jausmo fiksacijos. Atsidavimas kategoriškai nesuderinamas su SavS ir todėl nesunkiai padaroma išvada, kad SavS yra galinga atsidavimo kliūtimi (taip pat ir eNšS), o SavS šalinimo praktikos yra labai efektyviu papildymu atsidavimo kūrimo praktikoje. Ypatingą reikšmę įgauna stalkingo įpročiai, kuris yra pagrindine SavS įveikimo ir šalinimo praktika. Nekeista, kad Dono Chuano praktikose tokia didelė reikšmė skiriama stalkingui, SavS šalinimui.

    07-01-05 Penki ciklonai. Tornado.

    Noras patirti eNšS sukelia norą patirti atsidavimą, nes jis trumpiausiu keliu veda prie eNšS suliepsnojimų. Noras patirti atsidavimą sukelia norą, kad atsirastų kuo daugiau nušvitusių faktorių, visų pirma žmonių, patiriančių siekimą, nuoširdumą, kuriems galima būtų jausti simpatiją, kurie rezonuotų su grožio jausmu t.y. „snukių“ – nuoširdžiai, aistringai, atkakliai ir ryžtingai siekiančių pasiekti NšS ir šalinti niūrumus (norą, kad atsirastų snukiai, būtina nepriekaištingai valyti nuo išstūmimų ir praktikuojančių pripiešimų). Noras, kad atsirastų snukiai, sukelia norą sąveikauti tam, kiek tik įmanoma, visuose pasauliuose, efektyviausiais būdais. Iš čia atsiranda noras pasiekti patvarius, nušvitusius, sąmoningus sapnus ir nekūniškas patirtis, kas leidžia ieškoti, rasti snukius ir sąveikauti jų praktikoje, daugybėje pasaulių, kurie yra atidaryti turintiems sąmoningų sapnų bei bendravimo su įvairiomis būtybėmis patirtį – realiomis arba kurias mes sutinkame būdraudami. Kas belieka norėti tam, kuris turi tokius plačius džiaugsmingus norus, beveik ciklonus, kuriuose sukaupta viskas, kas jam yra patraukliausia? Jis gali tik norėti, kad jo stiprūs, paslaptingi norai realizuotųsi, kad jis išmoktų stipriai, aistringai, džiaugsmingai ir pasiaukojant norėti, kad jo norai realizuotųsi ne tik dedant pastangas, bet ir dėl palankių aplinkybių susiklostymo.

    Taigi:

    • eNšS noras
    • Noras patirti atsidavimą
    • Noras, kad atsirastų snukiai
    • Noras visokeriopai ir visuose pasauliuose sąveikauti su snukiais.
    • Noras pasiekti „ketinimą“ t.y. meną patirti tokio stiprumo ir kokybės DN, kad jie realizuotųsi net nepaisant to, kad yra mažai įtikėtini išsipildyti bei turi tam mažai galimybių.

     

    Šitų penkių ciklonų apsireiškimas turi nuostabias savybes:

    • Kiekvienas ateinantis ciklonas reikalauja sekti prieš tai einantį, kaip labiausiai efektyvią priemonę pasiekti pirmesnį.
    • Jų bendras apsireiškimas rezonuoja su pilnatvės jausmu, asocijuojasi su kieto, pusiausviro fundamento vaizdu . Dažnai atsiranda atitinkantys fiziniai išgyvenimai – „kietumas“, „valios išėjimas“, „tuštumos sfera“.
    • Lengvai užmezgami ryšiai „uždegimo-grandinė“, kai vieno ciklono apsireiškimas rezonuoja su kitu ir rezultate visa grandinė atbunda – prabėga kaip liepsna ir uždega kitą elementą.

    Ciklonų, turinčių tokias savybes, visumą vadinsiu terminu „tornado“.

    Vedantis ciklonas“ – toks, kuris dabar apsireiškia ryškiau nei kiti ir atlieka visos grandinės uždegimo vaidmenį.

    Ciklono kultivavimas sukelia tokį jo savybės pasikeitimą, kuris asocijuojasi su tolstančiais vienas nuo kito, dėl upės patvinimo, krantais, kurios bangos atplaukia su atkaklumu ir pasiryžimu.

    07-01-06 Lokalaus įsitikinimo slenkstis, pirmo laipsnio samadhi. Ketinukas.

    „Lokalaus įsitikinimo slenkstis“ (LĮS) – toks džiaugsmingo noro arba ciklono intensyvumas (galima palyginti su 6 balais), kai atsiranda įsitikinimas (t.y. skiriamosios sąmonės pozicija), atitinkantis paprastą sąvoką „pakankamai pagrįsto įsitikinimo“, kad šitas DN bus realizuotas. LĮS pasiekimas lydimas patvaraus palaimos fono atsiradimo, ypač ryškios ir šaižios nujautos.

    Momentu, kai ciklonai sudaro tornado, kaip minimumas vienas iš jų pasiekia LĮS.

    Toliau, vietoje „pasiekiant LĮS, aš rašysiu tiesiog „LĮS metu“, jeigu tai neiškraipys žodžių prasmę, pavyzdžiui – „atsirandantys LĮS metu“.

    „Lokalaus įsitikinimo slenkstį“ 5-to ciklono (ketinimo siekimo DN) aš vadinsiu „totalaus įsitikinimo slenksčiu“ (TĮS), nes visų pirmą penktu ciklonu LĮS pasiekimas automatiškai sukelia ir kitų keturių ciklonų LĮS pasiekimą. Antrą, penkto ciklono LĮS pasiekimo metu įvyksta nuostabus efektas – vienas po kito pradeda ryškiai atsirasti NšS ir tu nustebęs pradedi ranka užrašinėti „penktas ciklonas pasiekęs LĮS ryškiai rezonuoja su palaima, pergale, šviežumu, paslapties jausmu, ramumu, žavesiu…“ NšS suliepsnoja vienas po kito taip ryškiai ir suprantamai, kaip lemputės girliandoje. Jų vis daugiau ir daugiau ir tu palaipsniui supranti – įvyko kažkas neįprasto, padedi tušinuką ir sukrėstas sustingsti, o NšS vienas po kito vis suliepsnoja ir suliepsnoja, sudaro neaprašomą simfoniją, nėra žodžių ją išreikšti. Tu patiri laimę – nepakenčiamą, ekstatišką, neįtikėtiną, spindinčią. O paskui atsiranda aiškumas – „visi NšS kartu susirenka, jie visi yra čia, tai jų susiliejimas, susitikimo vieta, tai tas pats apie ką rašė Bodhis, tai samadhi.“ Ir iš tikrųjų – tai samadhi – jo pirmasis laiptas, kurį aš pavadinsiu „samadhi pirmo laipsnio.“ Patiriant pirmo laipsnio samadhi, su neįprastu aiškumu supranti – štai ji, tikros kelionės pradžia.

    Eta-ma: „Suliepsnoja tiek daug NšS, kad aš negaliu tiksliai pasakyti su kuo rezonuoja, kokiomis poromis jie suliepsnoja. Jų tiek daug ir tokie ryškūs, intensyvūs, jie užgriuvo kaip žaismingi liūtukai, kurie kandžioja vienas kitą už ausų, šokinėja vienas per kitą, grabaliojasi, šėlsta. Visi nušvitusieji faktoriai, kurie anksčiau rezonavo su atskirais NšS, dabar susiliejo į vieną visumą. Anksčiau tai buvo gabaliukai, o dabar jie susirinko į kažką vientisą, gilų ir nepakenčiamą. Visi NšS susiklijavo ir sustiprėjo daug kartų. Nėra kūno ribų – viskas, ką aš kažkada vadinau „savimi“, išsitrynė, jį nunešė štorminė banga – viską, be likučių. Apatinės letenos dreba, šiurpuliukai bėga per visą kūną, viskas nepakenčiamai ūžia ir persilieja.“

    Eta-na: „Kokio nors DN LĮS metu sustiprėja tas NšS, su kuriuo šitas DN rezonuoja.“

    TĮS – būsena, kurioje yra vibruojantis įsitikinimas, kad stipriausi, tikri džiaugsmingi norai būtinai bus tam tikroje formoje realizuoti. Šiuo momentu sugriūna sena, amžinai esanti ateities baimė, priešiškų arba nepalankių aplinkybių baimė. Dingsta priešiškas savęs ir pasaulio priešpriešinimas, kuris visada egzistuoja, nors žmogus jo ir neskiria, netgi būdamas nerūpestingu, laimingu, patenkintu, patirdamas intensyvias PE.

    TĮS ir su juo susijusių būsenų tyrimas- kelias link „ketinimo“ paslapčių užvaldymo. „Tįs-ninkas“ – praktikuojantis, kartas nuo karto patiriantis TĮS, tyrinėjantis jį.

    Džiaugsmingas noras + nujauta + įsitikinimas „lokalaus įsitikinimo slenksčio“ stadijoje – šitie trys suvokimai, apreikšti vienu metu, sudaro „ketinimo užuomazgą“ arba „ketinuką“.

    Kokio laipsnio TĮS pasiekimas įtakoja atrodo visiškai nuo manęs nepriklausančių aplinkybių eigą, kokia patikima šio klausymo ištyrimo technologija, ar tam tinka įsitikinimo pakeitimo praktika – visą tai reikia išaiškinti tolesniuose nušvitusios skiriamosios sąmonės tyrimuose – ž. toliau.

     

    Aš skiriu dvi įsitikinimo rūšis ir jų skirtumas labai aiškiai apsireiškia, kai pasiektas TĮS:

    1. Įsitikinimas, lydymas (pagrįstomis) prielaidomis, kad tam tikras DN gali būti realizuotas.
    2. Nelydymas tokių prielaidų, dėl pagrindo nebuvimo.

    Pirmo tipo įsitikinimą pavadinsiu „suporuotą“, antro – „izoliuotą“.

    Padalinsime norus į dvi klases:

    1. Norai, kurių realizavimas priklauso beveik tik nuo mano pastangų (pavyzdžiui, noras išmokti užsienio kalbą) – „norai – kurmiai“ arba tiesiog „kurmiai“.
    2. Norai, kurių realizavimas priklauso ne tik nuo mano pastangų, bet ir nuo aplinkybių (pavyzdžiui, noras, kad atsirastų nauji snukiai) – „norai -čiurliai“ arba „čiurliai“.

    TĮS lengviau pasiekia DN pirmojo tipo, sunkiau – DN antrojo tipo.

     

    Čiurlių kliūtis siekiant TĮS:

    • Pralaimėjimo baimė – gal aš busiu įsitikinęs, kad atsiras nauji snukiai, o jie neatsiras – tada skeptikų jėga sustiprės, man bus sunkiau pasiekti TĮS, o apsunkinti TĮS pasiekimą nesinori, nes su juo susijęs staigus NšS augimas. Kas liečia norus, neapribotus terminais (panašiai, kaip snukių atsiradimas), šita kliūtis lygi nuliui.

    Šita baimė įveikiama tiesioginiu keliu.

    • Baimė, kad kažką darysiu veltui. Pavyzdžiui, aš busiu įsitikinęs, kad snukiai atsiras ir šis įsitikinimas bus visos eilės kitų norų atsiradimo priežastimi – pavyzdžiui, atsiras DN rašyti straipsnius į internetinius puslapius. Jeigu snukiai neatsiras, tai laikas, kurį praradau rašant straipsnius, buvo neefektingai panaudotas, arba kaip minimumas nevisiškai efektingai, atsižvelgiant į tai, kad DN išgyvenimas ir realizacija jau yra NšF, nepriklausomai nuo rezultato. Ir vis dėlto, jeigu nebūtų įsitikinimo dėl to, kas rezultate taip ir nepavyko, aš galėčiau užsiimti kita veikla, kuri išskyrus pasitenkinimo, nuo patyrimo ir DN realizavimo sukeltų dar papildomą rezultatą – realizuotą DN.

    Būdas įveikti šią baimę:

    1. Tiesioginėmis pastangomis ir susikaupimu ties atsirandančiais LĮS metu NšS.
    2. Aiškumas tame, kad nėra būdo iš anksto sužinoti, koks čiurlys bus realizuotas, o koks ne, todėl vienintelis būdas būtų atsisakyti veiksmų, nukreiptų į čiurlių realizavimą, kas yra neįmanoma, nes tornado 4/5 susideda iš jų. Be to, tokioje situacijoje aš iš anksto susitaikyčiau su tuo, kad čiurliai nebus realizuoti, atkarpyčiau veiksmus nukreiptus realizuoti tai, kas man svarbiausia – tai visiškai absurdiška, atsižvelgiant į tai, kad dauguma čiurlių vis tiek bus realizuoti.
    3. Aiškumas tame, kad dėl didelio rezonanso ir loginio sąryšio tarp čiurlių, įeinančių į patiną (t.y. dėl valentinių ryšių), įsitikinimas, kad bet koks iš jų bus realizuotas, taip pat ir noras jį realizuoti bei realizavimo veiksmai, sukelia intensyvumo ir visų kitų realizacijos sustiprėjimą (dauguma veiksmų, nukreiptų į kristalo realizavimą, taip pat lemia ir kitų realizavimą). Tokiu būdu, netgi jei vienas iš kristalų nebus realizuotas, arba bus tik dalinai realizuotas, vis tiek patiriamas įsitikinimas. Veiksmai realizuoti šį kristalą, taip pat ir tuo metu patirti NšS padarys didelį įnašą į bendrą pasistūmimo procesą.
    4. Aiškumas tame, kad priklausomai nuo to, kaip kultivuojamas įsitikinimas bei kaip išgyvenami DN, įvyksta daug atradimų, atsiranda pastovūs rezonansai su NšS ir išmesti čiurlius iš šito proceso – reiškia savo praktiką sumažinti iki nulio.

     

    *) Jeigu kuriant įsitikinimą, kad tu galėsi sėkmingai išspręsti tam tikrą užduotį, atsiranda stiprus DN užsiimti tuo, o nekuriant įsitikinimo tokio noro nebūna, reiškia pas tave yra suformuotas ir visą laiką palaikomas „pralaimėjimo“ fonas – mechaniško įsitikinimo, kad su užduotimi tu nesusidorosi.

    Tai reiškia, kad įsitikinimo kūrimas, kad tau pavyks kažką padaryti yra efektyviu būdu išreikšti numalšintus norus, taip pat sąveikauti jų laisvam apsireiškimui.

    07-01-07 Praplovimas atsidavimu.

    „Praplovimas įsitikinimu“ – praktika, kurios metu įvyksta pastovus persijungimas į atsidavimo išgyvenimą arba ryškų atsidavimo norą. „Šaltas praplovimas“ – toks, kurio metu nepavyksta patirti atsidavimo arba ryškaus atsidavimo noro, o tik tariamas žodis „atsidavimas“ (garsiai arba VD), arba kuriami vaizdai, rezonuojantys su atsidavimu. Atitinkamai galima praplauti atsidavimu ir veiksmus, ir norus, ir samprotavimus. Kartojant, pavyzdžiui, išmoktus užsienio kalbos žodžius, po kiekvieno kartojimo pakartoti žodį „atsidavimas“ – labai lengva, patogu bet kokioje aplinkybėje. Arba patiriant ir realizuojant norą žaisti šachmatus, aš periodiškai gražinu dėmesį prie atsidavimo.

    Dėl praplovimo įsitikinimu tampa aiškesnis suvokimų išsisluoksniavimas į dvi kategorijas – tie, kurie šiuo momentu rezonuoja su įsitikinimu, ir tie, kurie nerezonuoja. Tai leidžia susiformuoti džiaugsmingam norui atmesti nerezonuojančius suvokimus ir kultivuoti rezonuojančius, kas sukelia žymų gyvenimo pasikeitimą – lengviau kurti įsitikinimą, o kartu padidėja bendra NšS dalis, džiaugsmingi norai tampa aiškesni ir stipresni. To pasekmėje ir tornado apsireiškia dažniau ir ryškiau.

    07-01-08 Persmelkiantis tinklas.

    Penkių ciklonų, tornado išgyvenimas ir ypač pirmo laipsnio samadhi patirtis sukelia vieną esmingą pasikeitimą – dabar lyg ant visko užmestas ploniausias, jautrus tinklas ir kai kiekvienas veiksmas, mintis, emocija, noras paliečia jį, jis sudreba ir atsiranda palaimos fonas. „Užmestas“ – net ne tas žodis. Atrodo tas tinklas praeina per patį visų suvokimų vidurį. Įvesiu terminą „persmelkiantis tinklas“ – įvairiausių suvokimų ir NšS rezonansų kaskadas, lydimas daugybės palaimos suliepsnojimų įvairiuose kūno dalyse (visų pirma krutinies, gerklės, širdies centre).

    Persmelkiantis tinklas vaidina kamertono vaidmenį, lyg derindamas suvokimus su NšS rezonansu ir sukeldamas džiaugsmingų norų, valančių šią vietą nuo suvokimų, nerezonuojančių šiuo momentu su NšS, apsireiškimą.

    07-01-09 Drūza. Patina. Turmalinas.

    Drūzos elementas“ arba „kristalas“ – džiaugsmingas noras turintis šias savybes:

    • Logiškai susijęs su ciklonu, įeinančiu į tornado (tiesiogiai arba per kitus elementus) tai reiškia, kad yra pagrindas manyti, jog vieno iš jų realizacijos procesas arba rezultatas palengvins, pagreitins, suintensyvins kito realizavimą –būtinų arba optimalių sąlygų sukūrimo keliu.
    • Jo apsireiškimas sukelia „kiaurinį rezonansą“ – rezonansą su ciklonu (tiesiogiai, arba per kitus elementus), su kitais kristalais, su galimu lydinčiu atgarsiu per visą ciklonų grandine, per persmelkiantį tinklą.

    Ryšių tarp kristalų porą: „loginis ryšis“ + “rezonansinis ryšis“ pavadinsiu „valentinis ryšis“.

     

    Visa išsišakojusi tokių norų grandinė, prasidedanti ciklone, vadinsis „drūza“.

    Išsišakojęs drūzų, prasidedančių kiekviename iš penkių ciklonų, tinklas, turi savybę, kad tarp kaimyninių drūzų elementų kartais susidaro valentiniai ryšiai. Rezultate susidaro struktūra, kurią aš pavadinsiu „patina“ – ciklonų, sudarančių tornado, kristalus ir valentinius ryšius, visuma.

    Jeigu patinoje yra daug kristalų, tai dėl kiaurinio rezonanso nebus nesukeltas dėmesio išplovimas. Atvirkščiai – tai sukels džiaugsmingų norų sustiprėjimą, jų bendrus rezonansus, lengvesnį lokalių įsitikinimo slenksčių pasiekimą.

    Džiaugsmingo noro, lydimo palaimos arba mėgavimosi, atsirandančio rezonanso su patina pasekmėje, realizaciją, aš pavadinsiu „nušvitusia realizacija“.

    Kristalas, esantis kristalo „noriu kultivuoti TĮS“ objektu, būtina pažymėti atskiru terminu, nes jo pasireiškimas labai skiriasi nuo kitų kristalų. Pagrindinis skirtumas – šitas kristalas lydimas ekstatiškų NšS, jis yra galingu NšF NšS apsireiškimui. Pavadinsiu jį „turmalinas“.

    07-01-10 Kristalo integracija. Žemėlapis. Strazai. Nagai. Artefaktai. Patinos inervacija.

    Kristalų integracijos“ į drūzą esmė tokia, kad tas arba kitas džiaugsmingas noras, anksčiau suprantamas ir išgyvenamas kaip atskiras, suranda savo vietą drūzoje, dėl valentinių ryšių susidarymo rezultato. Tikslinga turėti grafinį patinos vaizdą – „patinos žemėlapį“, kur kiekvienas DN stovi savo vietoje ir nurodyti esmingi valentiniai ryšiai. Kiekvieno naujo kristalo integracija – ypatingai džiaugsmingas įvykis, nes:

    • Rezonansas pralekia kaip žaismingas šuo per visą drūzą, o kartais ir pro visą patiną, pro prasmelkiantį tinklą ir laksto ten, kiek nori.
    • Naujas kristalas atidaro naują tyrimų frontą, naujas mėgavimosi gavimo sritis, nes šitas džiaugsmingas noras turi dabar ypatingą intensyvumą, ypatingą „prasiveržimo sugebėjimą“, ypatingą džiaugsmingumą. Džiaugsmingų norų įjungimas į drūzą duoda jam sugebėjimą lengviau pasiekti lokalaus įsitikinimo slenkstį, kas esmingai palengvina norų realizavimą, netgi tais atvejais, kai nėra aiškumo, kaip būtent tai įvyko. Netgi atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad šito noro realizacija ypatingai sunki arba netgi neįmanoma.

     

    Jeigu yra prielaida, kad kažkoks DN gali tapti kristalu, tikslinga padaryti „integracinių veiksmų“ eilę.

    • Prasekti jo loginius ryšius su turimais kristalais arba ciklonais – ar jie yra, ant kiek apibrėžti yra.
    • Įvykdyti daugiakartį dėmesio perkėlimą nuo ištirto DN į drūzą ir atvirkščiai – lyg „suvesti juos arčiau“ ir patikrinti – ar neatsiranda rezonansas.
    • Įvykdyti tuo metu DN išplovimą atsidavimu, kad jis nuvalytų nuo galimų mechaniškų norų priemaišų.

     

    Kartais tokių veiksmų rezultate, net kai yra loginis ryšis, rezonansas neįvyksta. Bet jeigu rezonansas įvyksta, tai labai aiškiai, lyg erelis naguota letena griebia žuvį. Tokio sugriebimo efektą aš pavadinsiu „sukibimas“. DN vietos patinoje paieška primena magnetų keitinio procesą – kiši į vieną vietą – nepritraukia, į kitą – ne, į trečią įkiši – yra sukibimas.

    Jeigu, mechaniško noro veikimo rezultate, sukibimo nebuvimo faktas išstumiamas ir kai kurie norai kaišiojami į patino žemėlapį nepaisant nuoširdumo, t.y. sukibimo nebuvimo fakto arba pripiešimo išstūmimas, jis vis tiek ten neišsilaikys – iškris.

    Patinos žemėlapio sudarymas- neįtikėtinai patrauklus procesas, kurio metu atradimai lekia kaip žiežirbos (neišvengiamas daugiakartis ir stiprus apsinuodijimas „atradimų karštlige“, todėl negalima pamiršti apie norą struktūrizuoti atradimus, pripratimą prie naujo prisisotinimo atradimais laipsnio).

    Ne visada iš karto nustatoma DN vieta patinoje, ne visada netgi būna aišku – ar yra jam ten vieta, ar ne (toje būsenoje, kurioje yra dabar patiriamas). Todėl kažkur šalia žemėlapio reikia turėti „kandidatų į kristalus“ arba „strazų“ sąrašą.

    Strazas“ – toks DN, kuris apsireiškia ne taip dažnai, ne taip intensyviai, kaip kristalai, sukibimas neįvyksta, bet yra loginis ryšis su patinos elementais ir yra pagrindai manyti, kad nėra sukibimo dėl tam tikro niūrumo, pavyzdžiui, pralaimėjimo baimės arba mechaniškų sudedamųjų primaišymo. Tolimesnis integracinių veiksmų įvykdymas strazdo atžvilgiu parodys – ar jis taps kristalu, ar ne.

    Jeigu kažkoks kristalas sudaro valentinį ryšį iš karto su keliais patinos elementais, jis įrašomas į vietą, kur rezonansas aiškiausiais, o kitose vietose jį galima nurodyti, pavyzdžiui, plonu arba pasviru šriftu, kabutėse nurodant jo pagrindinę vietą (atveju, jeigu žemėlapis sudarytas ekselio lentelės pavidalu). Jeigu žemėlapis padarytas grafiniu pavidalu, tai valentinius ryšius galima nurodyti strėlytėmis. Gerai turėti dvi žemėlapių rūšis. Atskirame sąraše reikia turėti kristalų su jų valentinių ryšių su viršutinėmis grandinėmis iššifravimu.

    Skirtingai nuo kristalų, kurių apsireiškimas yra labai patvarus, kurių visuma sudaro sucementuotą karkasą, yra pastovus trumpalaikių džiaugsmingų norų apsireiškimas ir dingimas ( taip pat pagal realizaciją) – tokius norus aš vadinu „nagai“ – pagal analogiją su katės nagais, kuriais griebia už užuolaidos, norėdama ją lipti aukštyn. Noras mokintis užsienio kalbų, pavyzdžiui, gali būti kristalu, o noras nupirkti žodyną – nagas – aiškiai apsireiškia, kol neužėjau ir nenupirkau žodyną. Nagai taip pat turi labai didelę rezonansinę jėgą – kiaurinis rezonansas prarieda po visa patina ne mažiau aiškiai nors ir gal būt ne taip ryškiai, negu susikaupiant ties kristalu arba jį realizuojant.

    Artefaktas“ – nago realizacijos rezultatas, išreikštas arba materialine forma (nupirkta knyga), arba bet kokia kita, kuri leidžia išskirti įvykusį pasikeitimą, apibrėžti mintimi „tai yra tai, kas buvo padaryta DN realizacijos rezultate“ (pavyzdžiui, tokie, tam tikro praktikuojančio veiksmų, apsireiškimai, kurie yra pagrindu manyti, jog jis patiria aiškumą, pasiektą pirmo aktyvaus sąveikavimo, motyvuojamo nagu, metu). Kai dėmėsis nukreiptas į artefaktą ir aš suprantu, kad tai yra artefaktas, įvyksta tokia pat kiaurinio rezonanso patinoje banga, lyg nagas dar nebūtų realizuotas. „Patinos inervacija“ – kiaurinio kristalų ir ciklonų rezonanso efektas. Tokiu būdu, kuo daugiau nagų realizuojama, tuo daugiau aplink tave artefaktų, tuo dažniau inervuojasi patina (t.y. aktyvuojasi, veikia), tuo tankiau ir intensyviau apsireiškia NšS toje vietoje.

    TĮS pasiekimo ir stebėjimo, kaip viskas keičiasi, patirtis ( DN tampa galingu, stipriai rezonuoja su NšS, atsiranda intensyvus ir patvarus NšS, atsiranda pramušantis ir džiaugsmu bei nujauta spindintis atkaklumas, ryžtingumas, lengvai pašalinti skeptikus) – gali sukelti norų- čiurlių prisiminimą, kurie buvo numalšinti arba pamiršti, nes nebuvo aiškumo, ką galima padaryti tokio noro realizavimui (noras, pavyzdžiui, išgyventi ne mažiau 500 metų). Dabar toks aiškumas yra – galima mažiausiai ištraukti šį čiurlį į LĮS, o ten kas žino –kokios galimybės gali atsiverti, jeigu padarytume prielaidą, kad TĮS pasiekimas yra vienas iš šito noro realizacijos tikimybės padidinimo. O jeigu šitas čiurlys pasirodys esąs kristalu, tai tuo labiau įžvelgiama jo apsireiškimo vertė– jis įsistato į patiną, sustiprina tarpusavio rezonansą, sudaro naują laisvą vietą valentinių ryšių susidarymui ir naujų kristalų prisijungimui. Numalšintų DN apsireiškimas – viena iš TĮS pasiekimo treniruočių pasekmė.

    07-01-11 Nukirtimo praktika.

    Nukirtimo praktikos“ esmė tokia, kad kai aš akivaizdžiai jaučiu mechanišką norą, arba norą, kuriame akivaizdžiai pastebima mechaniškų sudedamųjų dalis, aš pradedu bandyti šį norą „įdėti“ į kokią nors vietą patinoje, t.y. greitai nukreipiu dėmesį nuo patinos į norą. To pasekmėje įvyksta mechaniškos sudedamosios „atstūmimo“ efektas – ji su ryškiu akivaizdumu išgyvenama kaip svetima, neįdomi, atsiranda noras jos atsikratyti, atsiranda silpnas nuovargis nuo bandymų tą norą įdėti į patiną ir galų gale nuo to jis greičiau praranda savo jėgą, negu nuo išsekimo. Tai trečias būdas sustabdyti MN valdymą (pirmas išsekinimas, antras – pašalinimas) – mano atžvilgiu efektyviausias ir reikalaujantis mažiausiai pastangų.

    Kristalai turi tokį intensyvumą, kad iš nepripratimo galima pradėti „girtuokliauti“ – taip patrauklu yra valandą po valandos, dieną po dienos  prisigerti stipriojo džiaugsmingo noro realizacijos, patiriant tiek rezonansų, NšS suliepsnojimų, kad tam tikru momentu įvyksta kristalo atotrūkis nuo patinos. Tu taip įsitrauki, kad pamiršti integracinių veiksmų įgyvendinimą, nustoji „šviežinti valentinius ryšius“, ko pasekmėje DN lyg nutrūksta nuo orbitos, apauga mechaniškomis sudedamosiomis. Bet priklausomai nuo patirties gavimo, tokius atotrūkius pavyksta nesunkiai išvengti pastovaus valentinių ryšių šviežinimo keliu.

    07-01-12 Nušvitusios skiriamosios sąmonės (NšSS) treniruotė.

    Didelę reikšmę tolesniame ketinimo noro vystymesi turi nušvitusios skiriamosios sąmonės treniruotė. Paprastai kai yra keli galimi įvykių vystymosi scenarijai, žmogus patiria skausmingą pirmenybę, t.y. tikisi kažkokio rezultato, manydamas, kad jo gyvenimas taps nors truputį laimingesnis, o nuo minties apie kitų rezultatų galimybes, patiria NE ir ateinančių NE baimę. Sėdint oro uoste, pavyzdžiui, laukiant atidėto reiso, žmogus patirs daugybę NE ir  NFP – liūdesį, susidirginimą, nuovargį, ir jo NE stiprės nuo minties, kad reisą gali dar atidėti. Kitas žmogus gali suprasti, kad visų pirma joks įvykių rezultatas neduoda pripildyto gyvenimo garantijos – liūdesį, pilkumą ir kitas NE galima patirti nepriklausomai nuo aplinkybių, kas gerai matosi stebint kitus žmones, atsiradusius aplinkybėse, kurių ilgai siekė ir manė yra laimės užstatu arba nors pasitenkinimo. Antra, gyvenimo pilnatvę galima patirti bet kokiose aplinkybėse, taip pat ir sėdint parą, dvi arba tris oro uosto laukimo salėje – jeigu tuo metu tu užsiėminėji įdomiais tyrimais, realizuoji džiaugsmingus norus.

    NšSS treniruotės fundamentas susideda iš dviejų platformų:

    1. padaryti situacijos analizę ir sudaryti prielaidas apie tai – kokios galimos pasekmės, kokia tikimybė, kad jos įvyks.
    2. laikytis 4 toliau einančių sąlygų:

    *) jausti gyvenimo pilnatvę tiesiog dabar – realizuoti džiaugsmingus norus, užsiėminėti įdomiais tyrimais, įdomia praktika.

    *) analizuojant galimą situacijų vystymąsi, suprasti, kad niūrumus, taip pat ir NšS galima patirti bet kokioje situacijoje, bet kokiame rezultate.

    *) įsivaizduoti save patiriantį mėgavimąsi gyvenimu, užsiėminėjanti savo tyrimais, darantį atradimus, visuose iš alternatyvių vystymosi situacijose.

    *) daryti emocinį poliravimą, šalinant NE, jeigu jos automatiškai atsiranda nuo minties apie kažkokį rezultatą, kuri priimta vadinti „blogu“.

     

    Taip pat aš užduodu sau klausymą: ar yra įsitikinimas, kaip vystysis situacija priklausomai nuo kokio nors aspekto? Klausymą galima užduoti konkrečiai, ar bus atidėtas reisas ar ne? Būtina kruopščiai skirti prielaidas ir įsitikinimą, nes mintys ir įsitikinimas – visiškai skirtingi suvokimų tipai ir gali atsitikti taip, kad yra pagrindai manyti, jog kažkoks rezultatas įvyks su 100 % tikimybe, o įsitikinimas, atsiranda dėl kito rezultato.

    Toliau aš darau veiksmus, tikslingus žiūrint į turimas prielaidas ir stebiu, kas įvyksta pabaigoje – ar atsiradęs įsitikinimas atitinka rezultatą. Įsitikinimas gali keistis, o gali ir nesikeisti priklausomai nuo įvykių išsivystymo, nuo naujos informacijos gavimo ir naujų prielaidų formavimo.

    Naudojant ciklinio įsitikinimo pasikeitimo praktiką ir pasiekus rezultatus, galima atrasti naują tyrimų kryptį – užfiksavus tam tikrą įsitikinimą, pakeisti jį, po to pažiūrėti, koks bus galutinis rezultatas. Tokie tyrimai leidžia rasti geresnį atsakymą į klausymą – kaip įsitikinimas lemia ateinančią įvykių eigą, ar yra būdas tokiu būdu formuoti šitą įvykių eigą priklausomai nuo savo džiaugsmingų norų, t.y. pasiekti ketinimu valdymo meną.

    Kadangi įsitikinimo apreiškimo, aukščiau aprašytose sąlygose, patirties visiškai neturi žmonės (visos jų teikiamos pirmenybės ypatingai skausmingos, lydimos NE masės, ir kuo stipresnis tam tikro rezultato noras, tuo stipresnės NE ir NF), reikalingas žymus bandymų kiekis, kad „kiškis išlįstų iš urvo“ t.y., kad įsitikinimas apsireikštų lauke, apvalytame nuo niūrumų.

    07-01-13 Naujieji nušvitusieji fiziniai pojūčiai (NšFP): „žaismingas viščiukas“

    Aukščiau aprašytus procesus lydi nauji nušvitę (fiziniai) pojūčiai (NšFP). Ypač ryškai tai apsireiškia, kai mėgavimosi fonas pradeda būti pastoviu patinos apsireiškimo bei vystymosi darbų palydovu: sudėties padidinimo, į ją susidedančių kristalų įtvirtinimo, jų realizacijos. Pavyzdžiui, NšFP „žaismingas viščiukas“ yra reiškiniu, nuo kurio per kūną, ypač viršutinę jo dalį – rankas, krūtinę, gerklę, vienas po kito prabėga žaismingi, geltoni, pūkuoti, žėrintys mėgavimusi kamuoliukai- kur prariedėjo kamuoliukas, lieka žėrinčio, kartais nepakenčiamo mėgavimosi sūkurys.

    Pirmą kartą taip ryškiai, aiškiai ir ilgai apsireiškia mėgavimasis, sukeliantis kūno transformaciją.

    07-01-14 Kristalas: „Noriu gyventi ne mažiau penkių šimtų metų“.

    Kristalų, sudarančių patiną, sudėtis variuojasi nuo žmogaus prie žmogaus, bet vis tiek yra drūzos, kurios su didele tikimybe bus integruotos į daugelio praktikuojančių patiną, kai tik jie patys atras juos savyje, arba perskaitys apie tai knygoje ir įtrauks iš pradžių į strazdų sąrašą. Todėl aš noriu aprašyti procesus, padedančius tam tikrus kristalus išlydėti į LĮS.

    „Noras gyventi ne mažiau 500 metų“ (N-500) betarpiškai prisijungia prie vieno iš dviejų ciklonų – „patirti eNšS“ ir „sąveikauti su praktikuojančiais“, bei atitinkamai sudaro valentinį ryšį su kitais. Loginis ryšis čia visiškai suprantamas – ilgas gyvenimas duoda galimybę a) padaryti daugybę ištyrimų, atradimų, pasikeisti net neįsivaizduojamai šiuo momentu b) sąveikauti daugelio snukiu praktikai. Skaičius 500 išrinktas ne tik todėl, kad toks gyvenimo ilgumas labai rezonuoja su nujauta, bet ir todėl, kad jis neabejotinai aukštesnis visų optimistinių prielaidų apie tai, koks ilgalaikis gali būti žmogaus gyvenimas. Žmonės, gyvenantys 120-130 metų jau ne retenybė, ir kažkur padavimuose yra įtartini liudijimai, kad kai kuriems pavykdavo išgyventi 200 arba net 220 metų, bet 500 – žinoma fantastiškas, nerealus amžius žmogui pagal turimus liudijimus, koncepcijas ir prielaidas.

    N-500 išvedimo į LĮS treniruotės metu atsiranda labai ryški, beveik ekstatiška ir labai patvari nujauta. Ji apsireiškia visą laiką, kai N-500 yra LĮS.

    Tai, savo ruožtu sukelia aiškumą, kad aš vis dėl to pasiruošiau mirti turėdamas 60-70-80 metų. Galima ilgai svarstyti apie tai, kad žmogaus gyvenimo ilgis priklauso nuo žmogaus suvokimų, galima netgi būti įsitikinusiu, kad tu įsitikinęs, jog gyvensi tiek, kiek norėsi- bet visa tai nepakeičia fakto, kad tavo suvokimų sudėtyje yra gelžbetoninis įsitikinimas, jog tu mirsi kaip ir visi turėdamas gal truputį daigiau metų, negu pagal vidutinę statistiką. Tik tiesioginis įsitikinimo kūrimas, kad aš pragyvensiu ne mažiau 500 metų, šalina šitą mechanišką įsitikinimą ir sukelia patvarią, ekstatišką nujautą bei su ja rezonuojančių NšS apsireiškimą.

    Kuo stipresnius niūrumus patiria žmogus, tuo stipresnis mechaniškas noras, kad gyvenimas greičiau baigtųsi, kad pasibaigtų jo kančios. Aš prisimenu, kad dar ankstyvoje vaikystėje atsirado toks noras, kai pirmą kartą atsirado kalėjimo pobūdžio darželis, paskui mokykla, institutas, būtinybė dirbti, „nelaimingos meilės“, „laimingos meilės“ (kai pastoviu fonu buvo nusivylimas 10 nuo to, kad negaliu praleisti su mylima mergaite viso savo laiko, negaliu padaryti mūsų laimingais, nes nėra kur bei iš ko gyventi), dantų gydymo baimės ir t.t. Aš galvojau apie tai, kad ankščiau ar vėliau aš mirsiu ir mano kančios pasibaigs ir patirdavau palengvėjimą nuo šitos minties. Taip – žingsnis po žingsnio, pats to nesuprasdamas, aš stiprinau savo įsitikinimą, kad taip ir bus, tuo labiau, kad tai yra nepajudinama tiesa, ypač stebint kitų paprastų žmonių gyvenimus.

    N-500 išvedimo į LĮS metu sustiprėja abejingumas aplinkai – žmonių gyvenimas su nesuskaitomais niūrumais, aistromis, niekybėmis, pilkuma, liūdesiu ir bandymais viską kompensuoti įspūdžiais – tai viskas lyg iškristų iš mano pasaulio, praskrenda šalia ir net neužkabina.

    N-500 išvedimo į LĮS metu lengviau kuriami atvirumas ir netgi atsidavimas Žemės snukiams – oloms, upėms, medžiams ir t.t. Anksčiau jie buvo kaip iš kito pasaulio – nes jie gyvena beveik amžinai palyginus su keliais dešimčiais mano gyvenimo metais. Jiems dažnai buvo jaučiamas nusišalinimas ir nors grožio jausmas duoda rezonansą su atvirumu, jo intensyvumas visiškai nepalyginamas su tuo, kurį pradedi jausti N-500 išvedimo į LĮS metu. Taip pat aišku, kad šitas atvirumas ir atsidavimas lengviau patiriamas ir siekiančioms būtybėms.

    Norą, išvestą į LĮS, žymėsiu „N-500-L“.

    Klaidinga yra prielaida, kad jeigu būčiau įsitikinusiu, jog išgyvensiu tiek daug metų, tai sutvirtės tingėjimas, aš norėsiu mažiau stengtis, mažiau patirti NšS, gyvenimas taps nevaizdingu, tingiu. Visi mes prisimename Don Chuano frazę apie tai, kaip gyvena paprasti žmonės: „lyg jie gyventų amžinai, ir turėtų viskam užtektinai laiko“. N-500 išvedimo į LĮS patirtis nenuneigiamai ir ryškiai įrodo, kad tik tie žmonės, kurie turi mechanišką įsitikinimą, kad neilgai gyvens ir gyvena taip, lyg „gyventų amžinai“ – nevaizdingai ir tingiai. Kai yra N-500-L, suliepsnoja ekstatiška nujauta, žavėsis, siekimas, atsidavimas, ryškiai suliepsnoja kristalai ir netgi norų klasteriai (t.y. džiaugsmingų norų visuma, kurių kiekvienas valentiniu ryšiu susijęs nors su vieku, kitu šitos visumos elementu, bet nepritvirtintas prie patinos) ir netgi pavieniai džiaugsmingi norai.

    N-500-L sukelia tokios SS pozicijos apsireiškimą, kai yra einamųjų bei jau seniai praėjusių įvykių skirimas. Tai, kas dabar atrodo šiuolaikiška ir tobula, taps beviltiškai pasenusiu ir netgi juokingu. Tokią skiriamosios sąmonės poziciją pavadinsiu „pasistūmimu į priekį

    Pasistūmimas į priekį rezonuoja su abejingumu aplinkai.

    N-500-L sukelia ryškų amžino pavasario jausmo ir siekimo apsireiškimą.

    Vienu iš kriterijų, kad tu iš tikrųjų patiri N-500-L, yra noras planuoti arba prognozuoti savo gyvenimą, žmonių gyvenimą po 200-300-500 metų, intereso tirti žmonijos vystymosi tendencijas atsiradimas, nes turint N-500-L, kas bus po 500 metų, tau rūpi taip pat labai, kaip ir kas bus po 20 metų.

     

    Eta-ma: „Kai N-500 atsiranda LĮS, įvyksta:

    *) atsiranda būsena, kuria noriu pavadinti „DN medžioklė“ – NšF (1-4) ir DN (5+) ieškoti vis naujus DN. Jis rezonuoja su žodžiais „užspringimas“, „neįmanoma sustoti“. Nėra chaotiškų atsitraukimų, atsiranda rimtumas, nujauta ir žavėsis vien nuo minties „noriu ieškoti DN“.

    *) atsiranda atvirumas, o taip pat suvokimas, kuris rezonuoja su vaizdu: „aš stovėjau už vartų ir  kartais pašokdavau pažiūrėti kas už jų, bet visada grįždavau į vietą – už vartų, visada buvau įsitikinusi, kad galėsiu tik taip šokinėti ir daugiau nieko nepamatysiu. Dabar aš atidariau šituos vartus ir pamačiau didelį lauką, už lauko mišką, už miško dar ir dar kažką, ir visą tai aš galiu matyti ir eiti ten, liesti, jausti, ir daryti viską, ką norėsiu.“

    *) atsiranda aiškumas, kad ankščiau aš pastoviai patirdavau foninį susirūpinimą, kad nespėsiu realizuoti savo DN, todėl kam jų reikia ieškoti? Taip aš teisinausi, kad neieškojau DN, o jeigu ir ieškojau, tai suveikdavo skeptikas: „kada tu ten realizuosi savo norą? Gal niekada ir nepavyks jo realizuoti?“. Tai stiprino SavU jausmą ir aš net nesistengdavau šį skeptiką pašalinti, nes net paties pirmojo skeptiko nešalinau „tai ne DN“, „tai nesvarbu“. O dabar vien nuo įsitikinimo, kad gyvensiu 500 metų, atsiranda žavėsis ir aiškumas, kad turiu labai daug DN !

    Atsiranda mintys, rezonuojančios su abejingumu aplinkai: „Aš turiu savo praktiką, aš turiu savo gyvenimą, aš darau, ką noriu“.

    Kai žiūriu į įvairius Žemės snukius, sustiprėja švelnumas – jis pasidaro gilus, stipriai rezonuoja su atvirumu, dingsta nerimas – aš galiu ilgai stovėti šalia šio medžio snukio ir jausti jam švelnumą, kol neatsiras DN daryti kažką kitą. Atsiranda aiškumas, kad visą laiką aš kažkur skubu, net jeigu ir nėra kur vėluoti ir nereikia niekur bėgti kažką daryti. Aš niekada nieko nedarau ilgesnį laiką dėl koncepcijos „visą laiką reikia kažką daryti“, „negalima ilgai stovėti, žiūrėti, galvoti, gulėti.“

     

    Vienu iš veiksmų, stipriai rezonuojančių su N-500 ir palengvinančių įsitikinimo-500 formavimą yra plano 500 (arba ilgesniam laikui) metams sudarymas (toliau korekcija ir papildymas). Net jeigu planas bus labai schemiškas, vis tiek darys nurodytą įtaką. Galima, pavyzdžiui, padaryti pagal šimtmečius grafiką išmokti užsienio kalbas arba kt.

    07-01-15 Ekspedicija. Tyrimai. Laikos. Audrašauklis.

    Ankščiau ar vėliau, tarp nagų atsiranda noras padaryti tyrimų, kurie domina ir kurių noras atlikti yra nagu arba kristalu, sąrašą. Tokių tyrimų visumą pavadinsiu „ekspedicija“. Sudarius tokį sąrašą, pasirodo, kad prie intensyvios nujautos prisideda ne mažiau intensyvus pasižavėjimas, atsirandantis nuo ekspedicijos. Kiaurinis rezonansas apima dabar ne tik patiną, bet ir ekspediciją.

    Į ekspedicijos sudėtį įeinančius tyrimus pavadinsiu „laikos“. Laikos gali sudaryti tarpusavyje valentinius ryšius, o gali ir nesudaryti, bet būtinai sudaro valentinį ryšį nors su vienu iš kristalų arba nagų.

    Rezonuojančių tarpusavyje intensyvios nujautos ir intensyvaus žavesio patyrimas duoda jiems visiškai naujus atspalvius. Tokią porą aš pavadinsiu „audrašauklis“.

    07-01-16 Pastangų pakankamumo principas.

    „Pastangų pakankamumo principo“ esmė tokia, kad jeigu atlikinėtume niūrumų šalinimo ir NšS pasiekimo praktiką, tai viskas, kas yra būtina einant į priekį atsiras priklausomai nuo to, kaip išauga jo aktualumas. Jeigu, pavyzdžiui, aš turiu koncepciją, kad kūniškas mėgavimasis yra kažkas nerimto, neverto dėmesio, tai mėgavimasis bus malšinamas. Įvyksta persikreipimas. Bet vystantis kitiems NšS, mėgavimasis, dėl rezonanso su jais vis dažniau atsiradinės, kol gale aš nepastebėsiu, jog yra tokia koncepcija ir ją pašalinsiu. Tada mėgavimosi tyrimas ir kultivavimas vyks greitesniais tempais ir praktikos persikreipimas bus pašalintas, kas atsilieps ir kitose praktikos kryptyse. Tokiu būdu, užtenka nors kai kuriose gyvenimo veiklose patirti aukštą nuoširdumo laipsnį, atkakliai ir ryžtingai stengtis, kad persikreipimas kitose sferose palaipsniui pasitaisytų.

    Pastangų pakankamumo principo pasiekimo aiškumas šalina susirūpinimą ką nors nepastebėti, ko rezultate mirksi įvairios neįveikiamos kliūtys. Tyrimuose nusistovi ramesnė, kūrybiškesnė, džiugi atmosfera, be spazmiško nerimo, sustiprėja nujauta ir pasižavėjimas, o kartu su jais sustiprėja aiškumas, pastovumas, rezonansinės patinos ir ekspedicijos savybės.

    07-01-17 Siekimas prasiveržti.

    Kažkiek laiko po to, kai patina pradėjo savo egzistavimą, paaiškėja, kad be penkių ciklonų yra dar ir šeštas, kuris skirtingai nuo pirmų penkių apsireiškia tik kartas nuo karto – tai „noras pratrūkti“. Šitas noras visada apsireiškia būtent kaip ciklonas, todėl mano manymu labiausiais rezonuoja su juo pavadinimas „siekimas pratrūkti“ – noras padaryti ryžtingus žingsnius link negrįžtamo suvokimų pakeitimo tam tikroje srityje, panaudoti tam visą savo atkaklumą. Noras pratrūkti gali iš pradžių būti neobjektiniu, o paskui, DN, rezonuojančio su siekimu pratrūkti ieškojimo keliu, gali būti atrastas. Tipinė klaida- leisti atsirasti MN būtinai rasti siekimui pratrūkti objektą. Tuo tarpu pašalinus šitą MN, galima pastebėti, kad jis gali ilgai likti neobjektiniu bei stiprėti ir darytis gilesniu. Kartais neobjektinis siekimas pratrūkti gali rezonuoti su tam tikrais veiksmais, kurie nėra objektu, bet su juo rezonuoja.

    Siekimas pratrūkti kartais atsiranda netgi prieš atsiradus patinai, bet tik kai ji atsiranda jis apsireiškia dažniau ir intensyviau.

    Siekimas pratrūkti ryškiai rezonuoja su pasiryžimu, atkaklumu, siekimu, pasižavėjimu.

    07-01-18 „Pasitikėjimas NšS“. Intravertiniai NšS. Pašalinimo pastangos.

    „Pasitikėjimas NšS“ – nuostabi pozicija, nes joje pats stipriausias DN – tai… noras atsisakyti DN. Atrodo – tai neįmanoma, ir atsisakant DN tu būtinai pradedi patirti MN. Tai teisinga visose situacijose, kai žmogus nepatiria stiprių NšS, o kai yra ryškūs NšS – yra įmanoma atsisakyti DN, nepatiriant MN, o toliau patiriant ryškius NšS ir dar daugiau – DN atsisakymas sukelia NšS, FI sustiprėjimą.

    Apžvelgsiu šį reiškinį mėgavimosi tyrimo pavyzdžiu. Kai įvyksta mėgavimasis 8-10, kad net reikia stengtis netyčia „nebaigti“ nuo mėgavimosi bangos, prabėgančios išilgai stuburo, tai iš pradžių atsiranda noras šitą mėgavimąsi nukreipti į letenas, kad jos taptų NšS palydovais ir jų prisilietimais galėčiau perteikti NšS snukiams. Šitas DN yra nagu, ciklono „sąveikauti snukiams“, drūzoje. Bet stebėjimo proceso metu aš pastebiu, kad visų pirmą tokie bandymai valdyti sukelia mėgavimosi nusilpimą, antrą – atsiranda stiprus DN, kurį aš galiu pažymėti žodžiais „noriu pasitikėti“ – t.y. nesikišti su savo DN į mėgavimosi vystymo procesą. Taip pat yra stipri nujauta, Kad stebėsiu šitą procesą neįsikišus į jį.

    Pasitikėjimas NšS“ – žymi suvokimų grupę, į kurios sudėtį įeina:

    1. „atvirumas“ (turintis savybę, kad tai atvirumas ne tam, kas skiriama kaip „vidinis“, o tam, kas skiriama kaip „mano“ suvokimų visumos dalis. Šią atvirumo rūšį pavadinsiu „intravertine“. Yra ir kiti intravertinių NšS pavyzdžiai, pavyzdžiui, „dėkingumas sau“. Jis atsiranda, kai prisimeni apie savo pastangas sąveikaujant su praktikuojančiais, apie padarytus veiksmus. Žmogus, patiriantis mažai NšS, negali to įsivaizduoti- be savipasitenkinimo jis negali nieko daugiau įsivaizduoti. Bet dėkingumas sau, tai būtent NšS, netgi, todėl, kad kaip ir kiti NšS jis rezonuoja su kitais NšS.
    2. Pasižavėjimas (rezonuojantis su mintimis „velniškai įdomu, kas iš to išeis, kokie nuostabūs atradimai bus padaryti“)
    3. Stiprus DN labai dėmesingai stebėti įvykius ir patirti pasižavėjimą, nujautą ir kitus NšS.

     

    Pasitikėjimas NšS, apreikštas tam tikru laiku, pradeda rezonuoti su abejingumu pasauliui. Paprastas abejingumas netrukdo DN apsireiškimui ir netgi atvirkščiai – rezonuoja su jais (nepaisant nuomonės tų, kurie nepatiria NšS, o tik abstrakčiai svarsto apie juos). Bet ta abejingumo rūšis, kuri rezonuoja su pasitikėjimu NšS, turi ypatingą atspalvį, kadangi šitoje pozicijoje džiaugsmingame nore yra nušalintas DN nesikišti į procesą.

    Aš specialiai parinkau terminą „nušalintas“, nes šitas veiksmas iš principo skiriasi nuo pašalinimo ir numalšinimo. Šalinami ir malšinami nenorimi suvokimai, o čia šito būti negali – DN bet kokiu atveju yra norimu suvokimu, rezonuojančiu su NšS. Šitoje situacijoje įvyksta naujas veiksmas, kurį apibrėžti aš renkuosi terminą „nušalinti“. „Nušalinimas“ – DN realizacijos rezultatas, kad DN neapsireikštų tam tikrose srityse ir neįtakotų tam tikrus NšS išgyvenimo ir vystymo procesus – net, jeigu jie yra nagais. Rezonuojantis vaizdas – žaismingi, aktyvus šuniukai nušalinti stipria, bet švelnia letena, kad dėl savo aktyvumo nesužeistų ką tik gimusio, silpno šuniuko. Jie stovi nekantriai kvatojant ir turėdami visišką laisvę kitose kryptyse, bėgioja visur išskyrus vietą, nuo kurios yra nušalinti. Bet vis tiek jų noras ir dėmėsis nukreiptas į naują šuniuką. Jie nori prie jo prilįsti, paliesti ir tą norą jie suvokia su atsidavimu, atvirumu, simpatija, atsakingu žaismingumu, kurio šuniukas dar negali išreikšti, nes yra per jautrus. Šnekant suvokimų kalba, įvyksta mėgavimosi rezonansas (kadangi čia kalbama apie mėgavimąsi) su džiaugsmingu noru įsikišti.

    Pasitikėjimas NšS apsireiškia, kai:

    • Yra aukšta kokio nors NšS vystymosi dinamika
    • NšS apsireiškia ant ekstatiškumo ribos,
    • Yra „atradimų fejerverkas“ – būsena, kai vienas po kito įvyksta NšS aiškumai, vienas po kito įvyksta atradimai ir apsireiškia ryškūs NšS.

    07-01-19 Klasteriai

    Jeigu pas tave dar neįvyko to visko, kas sukelia patinos atsiradimą, tai nereiškia, kad tu negali išgyventi ir tirti viską, kas čia yra aprašyta ir bus aprašyta toliau.

    Stiprūs DN sudaro grandines, kurias aš noriu pavadinti „klasteriais“. Klasteriai turi beveik visas savybes, kaip ir patina, tik yra mažiau intensyvūs ir patvarūs. „Klasteris“ – džiaugsmingų norų visuma, kurių kiekvienas yra susijęs nors su vienu kitu, šios visumos elementu valentiniu ryšiu.

     

    Eta-na: „klasteriams susidarant, staigiai sustiprėja DN, vieno su kitu, rezonansas ir pasiekia pramušančią jėgą t.y. DN intensyvumas išauga iki 6 ir aukščiau + atsiranda įsitikinimas 6, kad jų realizacija yra reali. Taip pat dingsta visi skeptikai, atsiranda NšF, mėgavimasis, staigiai auga NšS šaižumas ir giluma, NšS kurti yra labai lengva. Jeigu įvyksta NF, rezonansas tarp klasterio elementų silpsta ir klasteris sugriūna.“

     

    Eta-ma: „ DN, rezonuojant vienas su kitu, gali sudaryti klasterius. Būdai, klasterius sudaryti, gali būti įvairūs. Aš skiriu klasterius, susidedančius iš:

    • DN, kurie rezonuoja su vienodais NšS
    • DN intensyvumo7-10
    • DN intensyvumo 3-6 (mažiau patvarių)
    • DN, kurie rezonuoja su įvairiais NšS, įvairaus intensyvumo – tokiu atveju pats intensyviausias DN sudaro „klasterio traukos centrą“ ir pritraukia mažiau intensyvius. Jungtyje su mažiau intensyviais DN, stipriausias DN stiprina silpnesni ir stiprėja pats.

     

    Sulipimas“ – terminas, reiškiantis procesą, analogišką sankabai, bet šį terminą naudosime būtent klasteriui, o ne patinai. Galima kurti kiek tik nori klasterių, lipdant DN, sudarant įvairius klasterius ir kiekvieną kartą bus koks nors rezultatas – arba sustiprės NšS, arba DN pradės intensyviau rezonuoti vienas su kitu, arba įvyks atradimai.

    DN sulipimas į įvairius klasterius sukelia visų pirmą tai, kad šitie DN pradeda rezonuoti su tais NšS, su kuriais ankščiau nerezonavo, antrą, keičiasi jų padėtis DN sąraše, trečią, DN gali pasidaryti labiau detalizuoti, apaugti nagais.“

    07-01-20 Kristališkumas

    Kai NšS pasiekia prieš ekstatišką arba ekstatišką intensyvumą, tai jis pradeda reikškis švariai, be priemaišų ir jo skirimas esmingai keičią savybes – jis darosi visiškai aiškus, nedrumstinas, ryškus. Rezonuojančiu žodžiu tokiai NšSS yra „kristališkumas“.

    Yra tam tiktas NšS apsireiškimo intensyvumo diapazonas, kurio ribose keičiasi ir su juo rezonuojančios NšSS ryškumas.

    1. Kai yra NšS intensyvumo =6-7, NšSS aiškumas nors ir matomai stiprėja palyginus su tuo, kokia buvo prie mažiaus intensyvaus NšS, bet visgi nepasiekia tokio laipsnio, kuris rezonuoja su žodžiu „kristališkumas“. Tokį NšSS aiškumo laipsnį žymėsiu NšSSf arba „kristališkumo formavimo laipsnį“. NšSSf metu visada įvyksta kristališkumo nujauta.
    2. Kai yra NšS intensyvumas =7-8, t.y. ekstatiškumo ribose, (su tam tikru poslinkiu į abi puses), NšSS apsireiškia su ryškumu, kuris rezonuoja su žodžiu „kristališkumas“. Tokią NšSS žymėsiu NšSSk arba „kristališkumą“.

    Kristališkumas labai rezonuoja:

    *) su žodžiu „deginantis“, „ledinis“.

    *) su skvarbių spindulių vaizdu

    *) su ledo luisto, prasmelkiančio saulės spinduliais, vaizdu.

    Kristališkumo apsireiškimą ne visada lydi NšS 7-8 intensyvumo. Turi reikšmės dar r tai – kiek yra apreikštos kitos NšS savybės – giluma, šaižumas, ką jis apima ir kt. Kuo daugiau kitų savybių apsireiškia, kuo didesnė apsireiškimo jėga, tuo didesnė tikimybė, kad įvyks kristališkumas.

    Kristališkumo apsireiškimas labai palengvina savaiminį ekstatiškų NšS pasiekimą.

    NšS, kuris sukelia rezonuojančius su juo NšSSf ar NšSSk, pažymėsiu kaip „kristalinį“, bet būtina nepainioti ir nepamiršti, kad „kristalinis NšS“ – tai ne NšS su kažkokia savybe, o akordo, susidedančio iš dviejų NšS – pradinio NšS ir su juo rezonuojančios  ypatingo aiškumo NšSS, žymėjimas.

    07-01-21 DN ištirpimas aiškume. Fundamentiniai DN. Pusiausvira pozicija.

    Kai kurie DN dingsta, kai atsiranda aiškumas, jog jų egzistavimą lemia aiškumo nebuvimas. Pavyzdžiui, jeigu yra žmogaus pripiešimas esąs nuoširdus ir siekiantis, gali atsirasti stiprūs ir intensyvus DN, nukreiptas su juo sąveikauti, sąveikauti jo pastangoms. Kai iliuzijos dingsta, šitie DN gali nusilpti arba dingti. Apie tokius DN kalbėsiu, kad jie „ištirpo aiškume“. Be to, kai DN ištirpsta aiškume, ne tik neatsiranda NF arba nusivylimas, bet atvirkščiai – NšS fono intensyvumas pastebimai auga.

    Jeigu, pavyzdžiui, anksčiau aš vadovavausi prielaidomis (ir buvau įsitikinęs) apie tai, kad visiškai nepakanka duoti trumpus ir aiškius nurodymus, kad egzistuoja galimybė šalinti niūrumus ir patirti nepertraukiamai NšS, ir dėl to apsireikšdavo daugybė ryškių DN iššifruoti ir detalizuoti kelio etapus, parašyti straipsnius, bandyti įtakoti praktikuojančius, tai priklausomai nuo to, kaip apsireiškia aiškumas, kad tik nenuoširdumas ir nenoras šalinti niūrumus yra žmonėse pasikeitimų nebuvimo priežastimi. Tokie DN tirpsta aiškume, dingsta, užleidžia vietą spindinčiam aiškumui, pergalei, šaukimui, siekimui.

    Džiaugsmingus norus, kurių santykyje yra ir prielaidos, ir įsitikinimas, kad bet kokiose aplinkybėse jie neištirps aiškume, aš pavadinsiu „fundamentalūs DN“. Prie jų, pavyzdžiui, priskiriamas noras, kad žmonėse dažniau ir intensyviau apreikštų NšS, o taip pat noras visapusiškai sąveikauti nuoširdiems ir ryžtingiems praktikuojantiems, jų pastangoms. Tokius fDN aš pavadinsiu „ekstravertiniais“ („efDN“). Prie fDN taip pat priskiriamas noras tęsti savo kelionę į NšS, daryti atradimus, keisti suvokimus šioje vietoje. Tokius fDN aš pavadinsiu „intravertiniais“ („ifDN“).

    Tokių NšS, kaip pavyzdžiui, siekimas, šaukimas, nujauta, abejingumas aplinkai, intensyvumas labai priklauso nuo to, kaip ryškiai apsireiškia ifDN.

    Tokių NšS intensyvumas, kaip pavyzdžiui, atsidavimas, simpatija, švelnumas, intensyvumas priklauso labai nuo to, kaip ryškiai apsireiškia efDN.

    Poziciją, kurioje visu pajėgumu apsireiškia efDN, o taip pat ir ifDN, kai nėra persikreipimo į viena iš pusių, aš pavadinsiu „pusiausvira pozicija“.

    Kuo daugiau pripiešimų ir išstūmimų, tuo mažiau aiškumo ir nuoširdumo, tuo didesnė tikimybė, kad pusiausvira pozicija nustos egzistuoti, įvyks persikreipimas į efDN ar ifDN pusę, auga DN dalis, kurie galėtų ištirpti aiškume, jam atsiradus. Kaip viso šito pasekmė, išauga MN dalis, kuriuos lydi NE, NF ir kiti niūrumai, praktika buksuoja ir jeigu nėra ryžtingų priemonių ištaisyti situaciją, gali išvis sustoti, įvyksta nuosmukis.

    Tikslinga visada, bet kokiose sąlygose siekti pusiausviros pozicijos ir saugoti ją. Prisiminimas apie pusiausviros pozicijos efektyvumą yra veiksmingu instrumentu ją palaikyti.

    07-01-22 Noro sąveikauti spąstai.

    Kadangi ištikimybė yra sistemą sudarančiu NšS, traukos ir įtakavimo centru, nenuostabu, kad džiaugsmingi norai, rezonuojantys su ištikimybe yra labiausiai intensyvūs, žavintis – pavyzdžiui, noras ieškoti praktikuojančius, noras jiems sąveikauti ir t.t. Tokių norų intensyvumas, patrauklumas gali būti toks aukštas, kad į savo sūkurį jie įtraukia visą kitų norų spektrą, taip pat ir mechaniškų. Atsiradęs susirūpinimas dėl savo veiksmų sąveikaujant kitiems praktikuojantiems gali pavirsti tikrais spąstais. Kad iš jų išspruktume, būtinai reikia turėti patirtį stebint praktikuojančius ir tada yra aiškumas, ar tas žmogus iš tikrųjų nori siekti NšS, šalinti niūrumus. Jeigu taip, trumpiausio, mažiausio patarimo jam pakaks, kad galėtų daryti žingsnį po žingsnio. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus tik galvoja, kad nori patirti NšS, tai gali paaukoti jam nors ir visą gyvenimą, duoti milijoną patarimų – jam vis tiek visada kažko truks, visą laiką skusis dėl kažko, prašys ir reikalaus vis naujų patarimų, pokalbių, paaiškinimų, pavyzdžių ir t.t. Tik kai bus išsemti, išsklaidyti ir pašalinti karštligiški norai „gelbėti“, galima išsprukti iš šitų spąstų ir patiriant ryškius džiaugsmingus norus sąveikauti, daryti sąveiką ekonomiškais, tiksliais brūkšniais ir tęsti savo kelią į nežinomybę.

    07-01-23 Slibino kvėpavimas.

    Praėjus tam tikrą aktyvios intensyvių DN realizacijos periodą įvyksta visos kristalų eilės ištirpimas aiškume. Tai visiškai neišvengiamas procesas, kadangi tokios masinės realizacijos rezultate kaupiasi nauja patirtis ir atitinkamai sustiprėja aiškumas, išryškėja ir dingsta pripiešimai ir kiti suklydimai. Kelių kristalų, ypač tų, kurie susiję su sąveikavimu, ištirpimo aiškume rezultate, tam tikrų momentu sugriūna patina. Likusių DN intensyvumas staigiai sumažėja. Įvyksta „slibino iškvėpimas“.

    „Pauzė iškvėpimo metu“ – būsena, apsireiškianti tarp „iškvėpimo“ ir „įkvėpimo“ pradžios t.y. naujos patinos atsiradimo pradžios.

    „Slibino kvėpavimas“ – „įkvėpimų“ ir „iškvėpimų“ eilė. Tokio kvėpavimo periodas gali užtrukti kelis mėnesius, pusę metų – tai labai priklauso nuo daugybės aplinkybių.

    Pertraukos metu iškvėpuojant įvyksta staigus visų DN intensyvumo sumažėjimas – kartais net iki nulio. Kad sumažintume šiuo periodu nenorimų būsenų apimtį, reikia grąžinti dėmesį į fundamentalius DN, užimti „paskutinės ribos“ poziciją: „kas bebūtų, koks gilus bebūtų nuosmukis, aš darysiu nors minimumą to, ką galiu: šalinsiu NE, prisiminsiu apie NšS egzistavimą“.

    „Įkvėpimo“ pradžiai būdinga:

    1. Spontaniškai atsiradusių NšS apimties padidėjimas
    2. Aiškumas, kad iškvėpimo metu pauzė baigiasi
    3. Tam tikrų DN sustiprėjimas
    4. Nenorimų DN konkurencijos atspalvių sumažėjimas (palyginus su paskutiniu įkvėpimu)
    5. Ryškesnis ir patvaresnis „neobjektinio DN“ – siekimo- apsireiškimas

     

    Tam, kad DN taptų vėl atsirandančios patinos kristalu, dabar būtinai reikia, kad atsirastų rezonansas ne tik su kitais kristalais, bet ir su foniniu siekimu. Atsirandantys DN tampa ryškiais, patvariais, palaikomi noru juos realizuoti tik tada, kai įvyksta jų rezonansas su siekimu.

    Iš naujo atsirandantis kandidatas į kristalus, per tam tikrą laiką apsireiškia siekimo fone, įvyksta DN „ekspozicija“ – dėmesio nukrypimas nuo siekimo į DN, dėl kurio rezonansas arba įvyksta, arba ne. Rezonuojantis vaizdas – ežeras pilnas DN, kuris renkasi, kurį šaltinį pripildyti savo vandeniu. Ekspozicija lydima procesų visumos, į kurią įeina galimos realizacijos (taip pat jos charakteris, apimtis) ir nerealizacijos pasekmės, veiksmai, kurie gali tapti realizuoto noro bei nerealizuoto katalizatoriumi.

    07-01-24 Ketvirtas sargybinis

    Didinant NšS išgyvenimo apimtį, įvyksta pasitenkinimas („ketvirtasis sargybinis“ apie kurį šnekėjau skyriuje „efektyvios praktikos“), PE noras, bet laipsniškai kaupiasi patirtis, kad tik įvykus pasitenkinimui ir PE, NšS pasidaro blyškiais, dingsta šešėliuose. Kai tik atsiranda ryškūs NšS, iš karto atsiranda noras kliudyti pasitenkinimo ir PE atsiradimui – daryti veiksmus, nukreiptus į pasitenkinimo ir PE šalinimą jų pradinėje atsiradimo fazėje – taip pat būtina suprasti, kad yra didelė tikimybė, jog dabar gali atsirasti pasitenkinimas ir emocinis poliravimas bei pasiryžti užpulti pasitenkinimą ir pašalinti jį pirmų atsiradimo simptomų metu.

    07-01-25 Atrama į tris mėgavimosi centrus

    Priklausomai nuo to, kaip vyksta seksualinių norų realizacija, kuri yra lydima lydinčių suvokimų analize, orgazmas darosi mažiau ir mažiau norimu įvykiu, mechaniško seksualinio noro dalis sumažėja (t.y. noro, kurį sąlygoja noras turėti, noras išvengti pilkumą ir liūdesį), o nušvitusio seksualinio noro dalis auga (t.y. noro, lydimo erotinių suvokimų, simpatijos, švelnumo ir kitų NšS). Visa tai sukelia tai, kad tam tikru momentu (greičiausiais tai bus momentas, kai užsiėminėdamas seksu, tu ilgesni laiką esi ant orgazmo ribos, patiri intensyvius erotinius suvokimus ir kitus NšS) krūtinėje, širdyje arba gerklėje (atskirai arba kartu) užsidega mėgavimasis. Šitas pojūtis gali būti toks patrauklus, toks labai rezonuojantis su kitais NšS, kad seksualinis mėgavimasis gali likti nuošalyje (nepaisant to, kad jo intensyvumas yra labai aukštas). Toliau mėgavimasis pradeda vis dažniau atsirasti patiriant NšS ir prisimenant apie šį mėgavimąsi, todėl anksčiau ar vėliau atsiranda noras jausti jį nepertraukiamai. Dėl aukštos mėgavimosi koncentracijos galima patirti palaimą, o mėgavimasis širdyje gali sukelti ypatingai šaižaus ir šviečiančio mėgavimosi atsiradimą („Atmano“). Mėgavimasis, pirmiausiai apsireiškiantis trijuose pagrindiniuose centruose, palaipsniui pradeda plėstis į kitas kūną dalis ir padaro šiam kūnui labai neįprastą įtaką – kūnas pasidaro ypatingai energingu, judriu, sveiku, jausmingu, jaunėja tiesiogine šio žodžio prasme –yra labai suderinamas su įsitikimo kūrimo, kad išgyvensi ne mažiau 500 metų. Kūnas, kuriame dėka pastovaus mėgavimosi fono įvyksta transformacija, yra tolesnės kelionės į NšS atrama, yra tolesnių atradimų katalizatoriumi.

    Ne tik intensyvūs seksualiniai ir erotiniai suvokimai duoda didelį įnašą mėgavimosi prabudimui, bet ir aukšta bet kokių NšS koncentracija. Yra tiesioginis priklausymas – kuo aukštesnė NšS koncentracija (pasiekiama, pavyzdžiui, formaliomis NšS kūrimo praktikomis), tuo dažniau per kūną prabėga specifinės mėgavimosi bangos.

    Mėgavimosi bangos pagal savo apsireiškimo pobūdį labai primena bangų mūšą – jos prarieda per maždaug tuos pačius kūno dalis, bet tam tikru momentu staigiai prarieda nauji banga ir apima naują kūno sritį – nuo šito momento, ši kūno dalis yra jautri ir reaguoja mėgavimusi net nuo silpnesnės bangos. Tokiu būdu vis daugiau ir daugiau kūno dalių įtrauktos į mėgavimosi bangą, savo ruožtu stiprinant jo rezonansą su NšS. Kuo didesnė kūno, įtraukto į mėgavimosi bangą, apimtis, tuo didesnė tikimybė, kad tam tikru momentu įvyks protrūkis ir tu patirsi ypatingai ryškių , nepakenčiamų NšS antplūdį. Kartais tokie protrūkiai įvyksta mėgo metu ir tik po tam tikro laiko tu sugebi išgyventi tokį pat jų intensyvumą būdravimo metu.

    Kūno sričių „prabudimo“ procese, dėl mėgavimosi įtakos, galima išskirti tris esmingus etapus:

    • Šitoje srityje kartas nuo karto įvyksta saldi įtampa
    • Mėgavimosi bangos, prabėgant per kūną aukštos nušvitusio fono ir ryškių NšS koncentracijos metu (taip pat ir aiškumo, ir DN), apima šią kūno sritį ir jis vienai, dviem sekundėms sužiba skvarbiu mėgavimusi.

    Foninis įsideginimas- mėgavimasis šioje srityje įvyksta ir be bangų. Rezonuojantis vaizdas- kaip anglys židinyje savaime įsidega ryškiau nuo vėjo.

    07-01-26 Aiškumas, kad yra nenuspėjamumas

    Suvokimų skirimas, atsirandančių sąmoningų aiškumų visuma, tokių kaip dėsningumų išryškinimas, prielaidų atsiradimas – visa tai sukelia ryškių nujautų apsireiškimą.

    Pavyzdžiui, mėgavimosi apsireiškimo padažnėjimo procese, išryškinama dėsningumų eilė. Galima pavyzdžiui, pastebėti, kad sritis apimta mėgavimosi bangomis, platėja nuo viršaus link apačios nuo krūtinės centro. Pasekmėje gali atsirasti nujauta „pasegti“ šitas bangas viršuje, kad jos „pramušinėtų“ naujas sritis viršuje. Gali įvykti nujauta „pasegti“ jas apačioje. Gali atsirasti nujauta nepasegti jų ir stebėti, kaip tokiu atveju vystysis procesas. O gal išvis  atsiras nujauta sulaikyti šias bangas, neleisti prieš tai buvusiam koncentruotam mėgavimuisi sprogti „orgazmu“ ir ištirti tolesnį reiškinį.

    Po nujautos atsiranda džiaugsmingi norai. Po džiaugsmingų norų (pagal taisyklę) – jų realizavimo veiksmai. Po šitų veiksmų eina pasikeitimai suvokimų visumoje. Be to, kai kurie pasikeitimai atsiranda vien dėl džiaugsmingų norų apsireiškimo fakto.

    Po pasikeitimų įvyksta džiaugsmingas noras juos ištirti, skirti naujus suvokimus, naujus tarpusavio ryšius, iš čia atsiranda nauji aiškumai ir t.t.

    Šitoje grandinėje ne visi elementai panašūs pagal savo charakteristikas. Kai kurie turi numatomą charakterį – pavyzdžiui, jeigu atsiranda pastangos skirti suvokimus, tai neabejotinai anksčiau ar vėliau jie bus išskirti – tai yra numatoma. Jeigu atsiranda džiaugsmingų norų eilė, tai su didele tikimybe atsiras ir džiaugsmingi norai juos realizuoti – čia irgi aukštas tikimybės laipsnis. Bet kur būtent „nukreipta“ nujauta? Ar galiama tai prognozuoti su tikimybe 80%? Arba nors 50 %, 30? Ne. Nujauta gali nukrypti į bet kokia iš 10 krypčių, į bet kokią jų visumą. Neįmanoma nuspėti ir tai – kokie bus atradimai, kokie nauji suvokimai ir dėsningumai atsiras. Atradimų nenuspėjamumas dauginamas iš tolesnių nujautų nenuspėjamumo sukuria visišką nenuspėjamumą.

    Tokį aiškumą aš pavadinsiu „aiškumas dėl absoliutaus nenuspėjamumo egzistavimo“ arba trumpiau „aiškumas, kad yra nenuspėjamumas“ (ANN). ANN patvariai atsiranda, pagal taisyklę, tik po ilgos atradimų, nujautų, džiaugsmingų norų, pakeitimų serijos.

    ANN rezonuoja su paslapties jausmu, žavesiu, šaukimu, siekimu, abejingumu aplinkai, amžinu pavasariu. Jis silpnina mechaniško įsitikinimo tam tikrame pasaulio vaizde jėgą, silpnina „aš“ koncepciją ir savisvarbos jausmą.

    07-01-27 Nuodugnus norų skirimas

    Netgi silpnas, bet ilgai trunkantis nušvitęs fonas, o taip pat dažnai jį lydintis mėgavimosi fonas su centrais krūtinėje, lemia tai, kad suvokimų skirimas darosi lengvesnis ir aiškus. Tarp daugybės atradimų, susijusių su gebėjimo skirti sustiprėjimu, galima pažymėti naujų džiaugsmingų norų klasių atradimą. Nenuoširdaus žmogaus gyvenimas prabėga rūke – ką nors padaręs, jis griebiasi ir galvoja – kam gi tai buvo padaryta. Gali susimąstyti po valandos arba savaitės, o gali po metų arba penkių. Tas, kas užsiėminėja praktika, patiria norą rūšiuoti norus – su malonumu atmetinėja tuos, kurie yra motyvuojami arba akivaizdžiai klaidingomis koncepcijomis (tam tikru momentu) ir NE, arba mechaniška inercija, buku įpročiu valyti kelią džiaugsmingiems norams t.y. tokiems, kurie yra lydimi nujautos. Bet ir jis, pagal taisyklę, neskiria įvykių, vykstančių DN konkurencijos metu. Viskas, ką jis gali pasakyti – buvo toks norų rinkinys ir labiausiai norėjosi realizuoti šitą norą, bet kaip įvyksta tas vieno noro iškėlimas virš kito? Tik skvarbus nuoširdumo noras sukelia skirimą.

    Nuoširdumo noras sukelia specifinį norą „skonėtis“ tuo DN išrinkimo procesu, kurį labiausiai norisi realizuoti, nutęsti galutinį sprendimą – tuo metu atsiranda ne tik specifinis pasitenkinimas nuo DN patyrimo, jų perėmimo, bet ir (fizinis) mėgavimosi pojūtis krūtinėje, širdyje ir gerklėje – toks pat, kokį patiria žmogus orgazmo viršūnėje, taip pat jis patiria ryškų švelnumą. Norą „perėminėti DN“ pažymėsiu DN².

    Noras išaiškinti – kaip būtent DN² galu gale pastiprina tą ar kitą DN ir sąveikauja jo pirmaeilei realizacijai, sukelia išskirimą, kad dažniausiai tai įvyksta mechaniškai. Kai apsireiškia keli DN, įvyksta DN realizuoti tą DN, kuris lydimas intensyviausia nujauta. Dėmėsis perkeliamas nuo vieno DN prie kito ir tuo pačiu lyginamos tos būsenos, kurios, spėjamai, atsiras realizuojant tą DN. Norą palyginti šias būsenas aš pažymėsiu kaip DN³. Tai įvyksta, pagal taisyklę, labai greitai – vientisu gumuliuku, kad žmogus, nepatiriantis mėgavimosi nuo suvokimų skirimo, tiesiog jo nepastebės. Tuo tarpu, būtent šiuo metu galimas „mechaniškas išpylimas“ t.y. gali pradėti veikti ir koncepcijos, ir baimės, ir mechaniški norai, ir tiesiog įpročiai. Pavyzdžiui, dabar aš noriu a) išmokti anglų kalbą, b) treniruoti įsitikinimą-500. Tam tikrą laiką padvejojus aš renkuosi išmokti anglų kalbą – patiriu nujautą 4 –atrodo viskas gerai. Bet atsiranda DN² – noras grįžti ir pažiūrėti įdėmiai – kaip aš padariau šį pasirinkimą, dar kartą peržiūrėti DN. Neskubant peržiūrinėjant šituos DN, atsiranda DN³, įvyksta perrūšiavimas tų būsenų, kurios turėtų įvykti pradinių DN realizavimo procese. Ir aš įžiūriu, kad noras mokytis anglų kalbą stiprėja nuo tokių suvokimų:

    *) nujautos, kad galėsiu angliškai skaityti knygas

    *) nujautos, kad galėsiu kalbėti su kitos kultūros atstovais, gauti naujus įspūdžius, naują informaciją.

    *) specifinio pasitenkinimo, kurį aš patiriu įsimindamas kažką naujo, nujautos.

    *) pasitenkinimo nuo to, kad geriau mokėsiu anglų kalbą (mechaniška, žlunganti sudėtinė, silpninanti nujautą!)

    *) pasitenkinimą nuo to, kad žinau, jog tikriausiai išmoksiu nors ir nedaug, garantuotai gausiu kažkokį rezultatą (mechaniška, žlunganti sudėtinė, silpninanti nujautą!)

     

    Šalia noro treniruoti įsitikinimą-500 aš skiriu tokius suvokimus:

    *) nujautą išgyventi šitą nuostabų įsitikinimą ir jį lydinčius NšS

    *) naujų eksperimentų, naujų pastangų įveikti negyvus įsitikinimus, nujautą

    *) naujų atradimų nujautą

    *) pasaulio vaizdo, dėl naujų atradimų, pakeitimo nujautą

    *) pralaimėjimo baimę (aš netgi negalvojau, kad ji taip aiškiai apsireiškia, kol neišaiškinau)

    *) inerciją – nenorą keisti tai, kas ir taip atrodo sekasi neblogai – t.y. pasitenkinimas – dar vienas sargybinis

    *) pasikeitimų baimę – ir šitas sargybinis yra čia

     

    Šio tyrimo rezultate aš pastebiu, kad būtent šitie niūrumai sukėlė tai, kad įvyko pasirinkimas DN mokytis anglų kalbą.

    Toliau atsiranda noras pašalinti niūrumus – ir kai jie pašalinti, vėl įvyksta DN atranka ir pasirodo, kad DN treniruoti įsitikinimą-500 šiuo momentu yra daug stipresnis – todėl aš pradedu būtent šią veiklą ir patiriu nujautą -8.

    Visas šitas vaizdas atrodo truputį griozdiškai- bet tik iš pradžių, kai skirimas nėra toks lengvas, kai lyg kovotum su užslenkančiu rūku, užmiršimu, mechanišku noru viską nusispjauti ant visko ir „tiesiog gyventi“. Bet aiškumas, kad „tiesiog gyventi“ šiuo momentu reiškia „pasiduoti niūrumams“, pasega, neduoda nukristi į eilinį nuosmukį.

    Palaipsniui inercija dingsta ir pasiekiamas kristališkas aiškumas savo suvokimuose, o taip pat NšS bei nušvitusio fono intensyvumo augimas sukelia tarp kitko nuostabios būsenos „aiškumo štormo“ apsireiškimo padažnėjimą r sustiprėjimą.

    07-01-28 „Mechaniškas perėmimas“

    Mechaniško perėmimo“ (arba „konkurentinio perėmimo“) reiškinys – net jeigu noras atgimsta kaip džiaugsmingas, tai apsireiškimo ir tolesnės realizacijos procese beveik visada primaišomos mechaniškos sudedamosios, kurios gale gali netgi pradėti dominuoti, t.y. įvyks „mechaniškas perėmimas“. Tai atsitinka netgi patyrusiems praktikuojantiems (ką jau sakyti apie paprastus žmones) – tokia įpročio patirti mechaniškus norus MN, ugdomas dešimčių metų, jėga – ataskaitos prieš mokytojus, tėvus, egzaminai, patikrinimai, pažymiai, nurodymai ir padrąsinimai… niekas labiau už visą tai nežlugdo DN norus mokytis ir įsiminti. Pavyzdžiui, noras išmokti kažką iš fizikos prasideda kaip džiaugsmingas, o jau po poros minučių dominuoja noras daryti įspūdžius savo išmokimu, patirti pasitenkinimą, MN išmokti kuo daugiau, MN būtinai įsiminti išmoktą, baimė pamiršti, baimė patirti nusivylimą nuo to, kad pamiršai ir t.t. dešimtys parazitų įsikimba lyg replėmis.

    Išgyvenant džiaugsmingą norą, pagrindinis tikslas yra pasitenkinimo, džiaugsmo, paslapties jausmo nujautos ir t.t. nuo paties mokymosi PROCESO, nuo bandymų įsiminti perskaitytą, patyrimas. Tuo metu noras būtinai įsiminti perskaitytą gali būti silpnu, antriniu, arba išvis gali jo nebūti (įsiminimo kokybė darosi aukštesnė, negu tada, kai yra tiktai MN įsiminti).

    Kontrolė įžvelgti ir pašalinti mechaniškus norus sukelia:

    *) aiškumą, kaip tai yra sunku – patirti ir realizuoti būtent DN! Visą laiką primaišomas MN krovinys.

    *) atsilaisvinimo nuo MN žavesį, lavinos pobūdžio NšS suliepsnojimą.

    *) esmingą DN intensyvumo, kietumo ir džiaugsmo augimą.

    07-01-29 Aiškumo štormo charakteristikos

    Aiškumo štormo požymiai:

    • Paaštrėjęs nuoširdumas
    • Skvarbus nuoširdumo noras
    • Aiškus pasiryžimas įveikti bukumą, inerciją, kasdienybė
    • Paaštrėjęs sąmoningas nuoširdumas
    • Aiškus NšS ir laisvės nuo niūrumų siekimas
    • Intensyvus mėgavimosi fonas krūtinėje, gerklėje ir širdyje, kuris plečiasi link kitų kūno sričių
    • Aukšta „saldaus laužymo“ naujose kūno srityse, ypač dėl mėgavimosi bangų, atsiradimo tikimybė
    • Ryškus šviežumo suvokimas
    • Kai aistringumas pasiekia savo intensyvumo piką, kiti NšS beveik visiškai dingsta, bet lieka aiškumas, kad jie vėl išdygs kaip grybai po lietaus, kai intensyvumas sumažės.
    • DN taip pat lyg ištirpsta, dingsta, įvyksta specifiška dezorientacija noruose – viskas apimta aiškumo štormu, viskas pakelta į orą ir maišosi su stipriu viesulu
    • Štormo nuoslūgis įvyksta šuoliškai, palieka sustiprėjusią gyvenimo pilnumą
    • Trumpalaikiu aiškumo štormo rezultatu yra:

    *) mėgavimosi fono sustiprėjimas

    *) nuoširdumo, aiškumo, pasiryžimo, atkaklumo lygio augimas

    *) DN įgauna ryškiai išreikštas „kietumo“, „kristališkumo“ savybes

    *) lengviau formuoti įsitikinimą

    *) sustiprėja nesutaikymas su kasdienybe, pasitenkinimu, pilkuma; fiziški pykinimo pojūčiai atsiranda vien nuo minties apie šias būsenas.

    Koks iš štormo rezultatų taps ilgalaikiu – priklauso, aišku, tik nuo praktikuojančio.

     

    Aiškumo štormas silpnina foninę, numirėlišką pasitenkinimo, nenuoširdumo ir t.t. būseną, ko rezultate įvyksta nauja suvokimų apsireiškimų kokybė. Ją galima apibūdinti kaip „suvokimų paaštrėjimas“, „nauja NšS dimensija“, „lyg nuėmė kažkokius kailinius, kurie buvo užmesti kaip tamsūs akiniai ant visų suvokimų, taip pat ir NšS“. Visą tai lydi ryškus aiškumo pojūtis, t.y. „kailiniai“ bukino ne tik NšS, bet ir pojūčius.

    07-01-30 Kasdieniškumas, pasitenkinimas, pilkuma (KPP)

    Kasdienybė, pasitenkinimas ir pilkuma (KPP) niekada nebūna taip pastebimai nenorimi ir netgi bjaurūs, kaip po aiškumo štormo. Kaip štormas aprimsta ir būsena palaipsniui tampa įprasta, ypač lengvai galima skirti – kaip daug šitos būsenos sudėtyje yra nuodų. Grandioziškai viską gyvą žudanti KPP jėga tampa tuo aiškesnė, kuo labiau praktikuojantis atsilaisvina nuo staigių, intensyvių NE ir gilaus NF. KPP būseną visada lydi beveik arba išvis neišskiriamas galingas giluminis baimės prarasti šį pasitenkinimą NF.

    KPP – kaip gigantiška klampinė, bandanti nepermaldomai įsiurbti visus, kurie dėl tam tikrų priežasčių nėra apimti intensyvių NE. Tinkamas pavyzdys – eilinio europiečio gyvenimas: totali pilkuma, smulkių, spazmiškų norų, įviliojančių jį įtvirtinti KPP ir monotoniškas PE, sąmyšis. Foninė, intensyvi pasitenkinimo praradimo baimė – kartais tokia intensyvi, kad veidas įgauna visiškai atstumiančią plėšrūniškai-gailestingą išraišką. Gailestis sau, jeigu kažkas nepavyksta, kaip norėtųsi, dominuoja virš kitų suvokimų. Visa tai sukelia taip pat agresijos ir irzlumo kultivavimą, kurie yra rūpestingai paslėpti mandagiose ir iškreiptose šypsenų kaukėse. Susimąstymai, kaip ratas, kuris neapkrautai sukasi (pavyzdžiui, dėl pokalbio palaikymo, kad nenumirtumei nuo nuobodybės).

    Jeigu NE nusilpimas įvyksta dėl praktikos rezultato, tai ir tokiu atveju praktikuojantis būtinai patenka į įsiurbiančią KPP pelkės dirvą, nors tai išreikšta ne taip ryškiai, kaip atveju, kai žmogus atsikrato NE dėl aplinkybių noro. Be to taip pat praktikuojantis turi nuoširdumo norą, NšS siekimą, nuosmukių įveikimo patirtį, todėl, kad jis gali ne tik atskirti užplūstančius KPP, bet ir efektyviai kovoti su jais.

    07-01-31 Pasitikėjimo valdymas

    Automatiška manipuliacija įsitikinimu gludi iš esmės religingume, paremtame konceptualumo ir prietarų, kurie taip traukia tikinčius. Žmonių, tikinčių, pavyzdžiui, dievu, tarpe lengva realizuoti savo norą būti įsitikinusiu dėl jo egzistavimo. Žinomas eksperimentas, kai žmogus (nežinantis, kad su juo eksperimentuojama) atsiradęs nepažįstamų žmonių tarpe, kurie labai gyvai ir įtikinančiai tvirtino, kad prieš juos gulintis akmuo yra juodas (kuris iš tikrųjų buvo baltas). Tas žmogus 10 minučių priešinosi atsirandančiam jame įsitikinimo įpročiui, ir gale vis dėl to pripažino, kad akmuo iš tikrųjų yra juodas. O ką gi sakyti apie prietarus.

    „Placebo“ pavyzdžiu mes žinome – kokią didelę įtaką žmogui daro jo įsitikinimas: sergantysis, įsitikinęs, kad vartoja naują efektyvų vaistą, gali išsigydyti ne tik nuo galvos skausmo bet ir rimtesnių lygų, nors iš tikrųjų vaistuose išvis nėra aktyviųjų medžiagų. Šitas ir daugybė kitų pavyzdžių aiškiai parodo, kad netgi mechaniškas įsitikinimas padaro reikšmingą, o kartais ir lemiančią įtaką žmogui. Jeigu, pavyzdžiui tikintis galvoja apie „dievą“, kad jis jį saugo, tai pasekmė bus padidintas saugumo, pasitikėjimo jausmas, žmogus darys gerą įspūdį aplinkiniams, lengviau įveiks drovumą, nepagrįstas baimes, ir išvis turės geresnius norimus rezultatus su tokiu įsitikinimu, negu be jo. Bet kadangi šitas įsitikinimas yra mechaniškas, jis lemia taip pat nenorimas pasekmes – pavyzdžiui, tas žmogus gali galvoti apie „dievą“, kad jis visą laiką jį mato ( „kitaip kaip jis jį saugotų, jeigu nematytų“). To pasekmė – gėdos jausmas, negatyvaus „dievo“ santykio baimė, bausmės baimė, pastovūs priežiūros pojūtis, norų paralyžius, mechaniškų norų elgtis pagal „dievo įsakymus“, vyravimas ir t.t.

    Praktikuojantis, skirtingai nuo žmogaus pasinėrusio į niūrumus, turi retą ir nuostabią galimybę ne tik norėdamas (tai yra pagal džiaugsmingą norą) nustoti jausti NE ir pradėti patirti NšS, bet ir keisti vieną įsitikinimą į kitą dėl to, kad jis turi tokį norą, bet ir dėl to, kad jis nuosekliais pratimais ugdo savyje įpročius valdyti įsitikinimą.

    07-01-32 Vikšro kelias

    Būsenų diapazoną, kuriose žmogus yra tokį ilgą laiką, kad pripranta prie jų ir laiko jas „normos ribose“, „normomis“ aš pavadinsiu „vaga“.

    Kol žmogus yra vagoje, jis periodiškai, taškiniais suliepsnojimais patiria būsenas esančias ne joje. Terminu „dešinysis krantas“ pavadinsiu būsenų visumą, kuriose NšS dalis didesnė, negu normaliose būsenose, ir „kairysis krantas“ – būsenų visumą, kuriose didesnė NE dalis.

    Kai įvyksta NšS suliepsnojimai, malonumas nuo gyvenimo skiriamas kaip ypatingai intensyvus, ryškus ir ateičiai lieka prisiminimas apie NšS kaip apie labai patrauklias būsenas. Tai yra aš galiu patirti šitą NšS labai silpnoje formoje, pajausti ir išskirti jo patrauklumą, o kadangi tai lydima praėjusios situacijos vaizdų, kurie tokiu būdu yra fermentu, nušvitusiu NšS faktoriumi, tai aš tai pavadinsiu „prisiminti NšS“. Tokiu būdu, terminas „patirti NšS“ ir „prisiminti NšS“ reiškia vieną ir tą patį – aš dabar patiriu NšS. Skirtumas tik toks, kad antro atvejo metu, ryškiai skiriami prisiminimai apie tam tikrą situaciją, kurie yra nušvitusiu faktoriumi.

    NšS suliepsnojimus, atsiradusius spontaniškai + NšS suliepsnojimus, sukurtus prisiminimais apie rezonuojančias situacijas, pavadinsiu „siekimo faktoriumi“ (SFa).

    Kai SFa dalis bendroje suvokimų būsenoje yra maža, žmogus patiria „pasitenkinimo“ būseną. Jeigu tuo metu dar ir padažnėja NE suliepsnojimai bei sustiprėja NF, tai įvyksta „nepasitenkinimo“ būsena. Pasitenkinimas- nestabili būsena ir jis pastoviai patiria dreifą link nepasitenkinimo.

    Kai SFa dalis didėja, buvimas vagoje iš „pasitenkinimo“ virsta „kasdienybe“, „pilkuma“, tai yra kuo daugiau NšS suliepsnojimų, tuo daugiau ir pasitenkinimo būsenos nepriėmimo ir aš pradedu jį išskirti kaip pilkumą, kaip numirėlišką kasdienybę.

    Pavyzdžiui, visą savaitę tu gyveni įprastai, kaip ir visą paskutinį laiką ir tave tai patenkina, tu jauti pasitenkinimą. Kitą savaitę, trečiadienį, tu staigiai patiri NšS, atradimų, džiaugsmingų norų antplūdį. O ketvirtadienį tu prabudai ir vėl kaip visada – viskas vyksta kaip ir anksčiau, viskas beveik tas pats tik pasikeitė vienas- pasitenkinimas silpnesnis ir tu fiksuoji a) pilkumą ir b) norą pakeisti šią būseną, pasiekti patrauklesnes būsenas.

     

    Kasdienybės būsenoje galima skirti du norus:

    1. norą, kad baigtųsi kasdienybė, t.y. „norą pabėgti“
    2. norą, kad būtų daugiau NšS, t.y. „norą siekti NšS“.

    Noras pabėgti dažnai lydimas mechaniškų norų ir NE. Noras siekti lydimas tik NšS ir kitų džiaugsmingų norų.

     

    Kuo dešiniau yra vaga, tuo mažiau joje įvyksta norų „pabėgti nuo kančių“ didinant SFa dalį ir tuo daugiau atsiranda norų „siekti NšS“. Nušvitusio, nepertraukiamo fono metu, nei kasdienybės, nei noro „pabėgti nuo kančių“, kartu su lydinčiomis juos NE visiškai nėra – yra tik trauka į priekį, link NšS, naujų atradimų, kelionės.

    Tokiu būdu praktikuojantis juda kaip vikšras – kol visas jo kūnas yra viduryje, priekinės letenos traukia į priekį, o užpakalinės juda iš paskos. Jis visa laiką pasistumia tarp trijų būsenų juostų – pasitenkinimo (vidurinė būsenų juosta), kasdienybės ir siekimo. Aiškumas apie tai atsiranda priklausomai nuo to, kiek kartų praktikuojantis persistūmė nuo vienos būsenos į kitą. Tai leidžia jam blaiviai suvokti savo poziciją, išrinkti efektyvesnes praktikas.

    07-01-33 Išsisluoksniavimas

    Kartais užtenka tik prisiminti apie NšS egzistavimą arba apie galimybę patirti juos tiesiog dabar ir čia pat ir atsiranda džiaugsmingas noras patirti NšS ir patys NšS. Tokį aukšta atsiliepimo į nušvitusius faktorius laipsnį pažymėsime „nulio-reakciją“. Kuo dešiniau vaga, tuo didesnė būsenų, nuo kurių galima nulio-reakcija, dalis. Tokioms būsenoms būdingas pastovus, dar ir neryškiai išreikštas, nušvitęs fonas. Tokią būseną pavadinsiu „nulio-būseną“ (nulio-b). Šį terminą aš išrinkau, nes momentas, kai NF tampa pastoviu – tai savotiškumo taškas, t.y. toks momentas, kai daugelis pažįstamo mums pasaulio, prasmelkto NE, dėsnių, kai daugelis žinomų mums taisyklių, dėsningumų, kai mąstymo ir veikimo būdai tampa absurdiškais. Savotiškumo taškas, tai – vaizdingai sakant –perėjimo tarp pasaulių taškas, kurie tarpusavyje taip skiriasi, kad mums būtina nauja kalba, kad aprašytume įvykstančius atradimus.

    Nulio-būsenoje yra galima „išsisluoksniavimo“ praktika. Jos esmė – dažnas dėmesio sugražinimas (DS) prie nušvitusiu faktorių (NšFa), kad rezultate įvyksta aiškus, pastovus, nušvitęs fonas (NšF). Po to, kai jis tampa patvariu, galima vis rečiau ir rečiau aktyvuoti nušvitusius faktorius šitam nušvitusiam fonui. Fazė, kurios metu aš galiu mažinti DS dažnumą prie NšFa, ne mažindamas NšF aiškumo, aš pavadinsiu „išsisluoksniavimo faze“.

    Išsisluoksniavimo fazėje aš galiu kurti kitą NšF ir tuo metu atsirandantys NšS suliepsnojimai + rezonansas su pradiniu NšF sukels galų gale antro NšF atsiradimą, kuris lyg užsisluoksniuoja ant pirmo, įsiskverbia į jį, bet vis dėlto lieka aiškiai išskiriamas.

    Pats paprasčiausiais būdas treniruoti išsisluoksniavimą – tai atsirasti situacijoje, kai aplinkui labai daug NšF įvairiems NšS. Pavyzdžiui, keliaujant Himalajuose lengvai atsiranda žavesio, nujautos, begalinės kelionės fonas, ant jo lengvai užsisluoksniuoja grožio jausmo fonas, ant šito – simpatijos, arba atsidavimo visiems Žemės snukiams ir t.t. Surantoma, kad nors miesto sąlygose yra mažiau NšFa, vis tiek jų galima pakankamai sukurti, nekalbant apie tai, kad pats NšFa deficitas gali tapti NšFa atkaklumui, pasiryžimui, ištikimybei ir t.t. kas savo ruožtu sukelia tai, kad anksčiau abejingi suvokimai gali virsti NšFa.

    Išsisluoksniavimo praktikos metu tikslinga siekti aiškaus, pastovaus vieno NšF skirimo, prieš kuriant kitą ir aiškaus pirmų dviejų skirimo, prieš sluoksniuojant trečią – tada šios praktikos efektas bus ypatingai ryškus.

     

    Žmogus patiria labai daug liūdesio atspalvių. O grožio jausmas – argi tai ne tas pats, nepriklausomai nuo to, ar atsirado nuo vieno medžio, ar nuo kito, ar nuo gyvūno? Ar neskurdiname tokiu būdu patys save, šalindami NE ir pradėdami patirti NšS? Tokia mintis gali ateiti į galvą žmogui, turinčiam menką NšS patirtį. Kai grožio jausmas tampa intensyviu, ilgu, atsiranda patirtis, kad jis turi daugybę atspalvių. Žiūri į medį – atsiranda grožio jausmas. Pažiūri į kitą medį, į šaką, samanas, žolę, balą, kitą balą – nuo visko atsiranda kitas atspalvis. Su kitais NšS lygiai tas pats.

    Jeigu ant vieno NšS fono aš sluoksniuoju kito NšS foną, toks sluoksniavimas vadinasi „dviejų fazių“. Jeigu ant vieno grožio jausmo atspalvio fono (pavyzdžiui, kuris įvyksta žiūrint į medžio kamieną) užsluoksniuoju kitą grožio jausmo atspalvio foną (pavyzdžiui, kuris šiuo metu atsiranda dėl žiūrėjimo į šakas), tai tok išsisluoksniavimas vadinasi „vienos fazės“. Dar vienas vienos fazės išsisluoksniavimo pavyzdys – foninė įdomios knygos skaitymo nujauta + foninė ateinančios kelionės nujauta.

     

    Yra didelis skirtumas – tiesiog realizuoti džiaugsmingą norą (DN) arba realizuoti jį kokiame nors nušvitusiame fone. Antru atveju:

    *) gyvenimo pilnatvės išgyvenimai yra daug intensyvesni

    *) mechaniški norai (MN) beveik nesusimaišo – ypatingai maža tampa tikimybė laipsniško pakeitimo DN į MN

    *) spontaniški NšS suliepsnojimai esmingai padažnėja

    *) sustiprėja „fiziniai išgyvenimai“ (FI), visų pirmą – mėgavimosi išgyvenimai.

    Toks DN realizacijos būdas vadinasi „katalizuojančiu“ t.y. suvaidina katalizatoriaus vaidmenį.

     

    Nuo tam tikro momento, NšF (kuris gali būti dviejų, vienos fazės arba išvis vienalyčiu) ir realizuojamų džiaugsmingų norų savitarpio įtaka tampa toks, kad vos ne kiekvienas padarytas veiksmas įpučia to NšF ugnį. Tuo pačiu FI tampa ypač ryškiais ir įvairiais. Mėgavimosi pojūtis, plečiantis nuo krutinies centro, gali pasiekti nepakenčiamumo ribas, pastebimi pojūčių elementai, kuriuos aš vadinu „fizine transformacija“. Spontaniški įvairių NšS suliepsnojimai labiau primena žaibo blykstelėjimus. Toks lavinos pobūdžio DN ir NšF realizavimo veiksmų rezonanso augimo momentas vadinasi „grandininė nulio-reakcija“ (GNR)

    07-01-34 Bendrai apie tyrimą

    Galima išskirti visuose tyrimuose tris etapus:

    • „Zuikis sodina kopūstus.“ Suvokimų sudėtis:

    *) Tyrimo nujauta

    *) Įsitikinimas, kad tyrinėdamas gausiu rezultatus

    *) Pergalė, kad būtinai gausiu rezultatus, darysiu atradimus

    *) Neskubantis atkaklumas (rezonuojantis vaizdas: mažas kambarys kažkur kalnuose arba saloje – minimumas daiktų, aplinkui rami gamta, žmogus žingsnis po žingsnio atlieka savo tyrimą)

    *) Abejingumas aplinkai

     

    • „Zuikis vagoja lysves.“ Suvokimų sudėtis:

    *) Dažnas dėmesio sugražinimas prie tyrimo objekto

    *) Nelabai intensyvūs įsitraukimai į tyrimo objektą, vidutinės ir mažos jėgos įtakos

    *) Pastebimų pasikeitimų, kurie pasireiškia kaip tiriamos grupės suvokimai, fiksacijos.

     

    • „Zuikis laisto diegus ir apuosto juos“. Suvokimu sudėtis:

    *) Išreikštų dėsningumų, spontaniškų aiškumų, išvadų ir prielaidų fiksacija – duomenų kaupimo pratęsimas ir jų sisteminimas.

    *) Reikalingų terminų, reiškiančių procesus, dėsningumus suvokimų grupes, įvedimas.

    *) Išankstinis galimų, busimų šturmų, formalių praktikų krypčių apibrėžimas.

    07-01-35 Pasitenkinimo ištyrimas. DN pasikeisti. „Pradinis NšS siekimas“.

    Pirmų trijų sargybinių įveikimas – palyginus lengvas darbas, nes jie akivaizdžiai stovi kelyje ties NšS ir kas iš esmės reikšmingiau – ties pasitenkinimo – gerai žinomos ir patrauklios būsenos (dažnų NE ir NF fone). Pasitenkinimo įveikimas iš tikrųjų net negali prasidėti kol nebus suformuotas siekimas, stiprus NšS DN – o tai įvyks priklausomai nuo persisotinimo pasitenkinimu, apsinuodijimo jį lydinčiu nepasitenkinimu ir neramumu.

    Pasitenkinimas atsiranda staigiai, kai tik NF tampa silpnesnis, padidėja NšS ir NšF suliepsnojimų kiekis. Tai galima lengvai paaiškinti – NšS ir NF suliepsnojimų padažnėjimas padaro stiprų smūgi NE. Vaga pasistumia į dešinę ir – atitinkamai – visų pirmą išauga tos būsenos dalis, kuri yra įprasta būsenoje, kurioje nėra stiprių NE ir NF t.y. – pasitenkinimas. Todėl, tikslinga suprasti, kad po esmingų pastangų – ar tai formalios praktikos, ar tiesioginis NšS kūrimas – iš karto bus užfiksuotas pasitenkinimo ir noro patirti pasitenkinimą, augimas. Aiškumas, kad egzistuoja toks mechanizmas, leidžia nesumišti, nebūti nelauktai užkluptu. Jau pats šito mechanizmo skyrimas jį silpnina, sukelia DN, įveikti jį dėka to, kad skirimas rezonuoja su NšS, atsiradimą.

    NšS ir NF apimties padidėjimas (t.y. dažnumo, ilgumo, intensyvumo) sukelia tai, kad pasitenkinimas įvyksta dažniau (suprantama, tik tuo laiku, kai nėra NšF ir NšS). Tai visiškai suprantama, nes pasitenkinimas – ne toks akivaizdus nuodas, kaip NE, NF, tai yra, būsena, jaučiant pasitenkinimą, žmogui yra malonesnė negu NE patyrimas. Tai duoda netikėtą efektą – kadangi NF ir NE labai nemalonūs, tai jų fone pasitenkinimas atrodo labai komfortišku ir NšS DN jaučiant pasitenkinimas apsireiškia silpniau, nors ir dažnai. Silpniau, nes NE palyginus su NšS labai nemalonūs, o pasitenkinimas atrodo visiškai komfortišku, ir NšS DN nėra toks beviltiškas. Dažniau, nes pasitenkinimas – ne toks žudantis nuodas, kaip NE. Pasitenkinimas asocijuojasi su klampia, driekia mase su šlykščiu- apsvaiginančiu kvapu. Netgi labiau silpnas NšS DN pasitenkinimo sąlygose sukelia NšS ir NšS yra patvaresni, nuo jų nesunkiai atsiranda NšF.

    Ilgas buvimas NšF – nuostabus. NšS suliepsnojimai seka vienas po kito, stiprinant NšF intensyvumą. Dažnai atsiranda NšFP (nušvitę fiziniai pojūčiai). Džiaugsmingi norai pradeda būti lydimi palaimos ir mėgavimosi [pojūčių] suliepsnojimų. Ar taip išgyvenamas ilgalaikis pasitenkinimas? Ne. Faktiškai, ilgas buvimas pasitenkinimo būsenoje pasirodo esąs neįmanomas.

    • visų pirmą, tam veiksmų išdėstymui, kuris aprūpina pasitenkinimo patyrimą, visada gresia šimtai įvairių faktorių. Ir vidinis pasaulis, ir asmeniški suvokimai pastoviai sukelia grėsmę pasitenkinimui.
    • Antrą, tas veiksmų išdėstymas, kuris visiškai neseniai sukėlė pasitenkinimą, labai greitas pasirodo esąs nepatenkintu. Nepasitenkinimo ar neramumo suliepsnojimai pradeda dažnėti net nuo nekeičiamos vidinės aplinkos.
    • Trečią, neišvengiamai atsiranda persisotinimas – siaubingas pasitenkinimo botagas. Net jeigu tu turi labai daug pinigų, bendravimo, pramogų, maisto ir t.t. persisotinimas būtinai užklups tave. Tai įverčia žmogų į nepasibaigiantį gainiojimą paskui įspūdžių paaštrėjimą, bet pasitenkinimo būsena išslysta toliau ir toliau, galų gale įkrenta į intensyvių NE bedugnę.

    Tam, kad nepaskęstų NE, dažną pasitenkinimo ir retą NšS norą patiriantis žmogus, prieina išvadą, kad būtinos pastangos, o po to jame laikas nuo laiko atsiranda noras dėtis pastangas kuriant NšS norą bei kuo dažniau nepriekaištingai šalinti NE kuo dažniau. Tokio noro apsireiškimas – pirmas žingsnis kelyje link laisvės ir pasitenkinimo.

    Noras prisiminti apie NšS būsenoje, kai yra pasitenkinimas, pažymėsiu „genys“. Geniai, kaip žinoma, būna įvairių rūšių.

     

    DN pasikeisti“ – tai džiaugsmingas noras patirti ne tas būsenas, kurias aš patiriu pagal taisyklę, o tas, kurias aš patirdavau retkarčiais ir kurios teikia patrauklius suvokimus: daugiau pasitenkinimo, mėgavimosi, gyvenimo pilnatvės, intereso, nujautos ir t.t. Faktiškai bet koks DN pasikeisti praktikuojančiam TKP reiškia – DN patirti didelę NšS apimtį arba bendrai sakant, DN patirti būsenas, kuriose patiriama didelė NšS apimtis. Pavyzdžiui, norą pakeliauti Himalajuose, aš pavadinčiau noru pasikeisti, jeigu šitas kelionės noras atsirastų nujaučiant NšS, kurie kelionės metu atsirastų.

    Džiaugsmingas noras pasikeisti gali būti sukeltas TIK nujautos. Baime, noru valdyti ir daryti įspūdžius žmonėms gali TIK sukelti mechanišką norą keisti suvokimus. Pasikeitimų MN taip pat gali sukelti pasikeitimus, bet jie nepatvarūs ir greitai senka, nesukelia pasikeitimų DN apsireiškimų, baigiasi neišvengiama gilia atošliauža, beviltiškumu, senatve.

    Tokiu būdu užduotis „keistis“ reiškia išspręsti užduoti „pasiekti dažnesnį ir patvaresnį DN pasikeisti apsireiškimą“, kuri savo ruožtu reiškia nujautos kūrimą, o taip pat sąlygų, kuriose lengviau kurti nujautą, kūrimą.

     

    Pasitenkinimo tyrimas sukelia džiaugsmingo noro keistis apsireikimą. Noriu pabrėžti, kad tai jau savaime nuostabus reiškinys. Faktą apie tokio reiškinio egzistavimą galima padaryti hipotezės apie „pradinio NšS siekimo“ pagrindu. Rezonuojantis vaizdas – ūdra, kurios letenos susipainiojo dumbliuose. Įsipainiojusi ūdra negali pasistumti nuo vienos vietos. Bet kai ji pradeda stebėti savo padėtį, atpainioti leteną po letenos, tai upės srautas pradeda ją nešti pasroviui. Jeigu kiekvieną kartą, kai ūdra ištraukia savo letenas iš dumblių, ją neša į vieną upės pusę, reiškia galima kalbėti apie tėkmę. Čia mes taip pat susiduriame su panašiu reiškiniu; kiekvieną kartą, kai aš pradedu tirti savo pasitenkinimą, atsiranda NšS arba kaip minimumas DN keistis. Jeigu aš pradedu tik tirti NE, kurias dabar patiriu – pavyzdžiui, keisti savo būseną ir žiūrėti kaip keičiasi NE ir t.t., tai NE intensyvumas sumažėja, atsiranda NšS arba pasitenkinimo suliepsnojimai. Jeigu aš tyriu patiriamus NšS, jie stiprėja ir gilėja, įvyksta nauji atradimai. Tai reiškia, kokioje būsenoje bebūčiau – nuo NE iki NšS, šitų būsenų tyrimas pastumia jas „į dešinę“ t.y. ta kryptimi, kur NšS ryškesni, arba yra didesnė jų atsiradimo tikimybė. Šiuo pagrindu galima prieiti išvadą, kuri šildo bet kokio humanisto, tikinčio gera pradžia, sielą: bet koks žmogus turi įgimtą galimybę (tik galimybę!) patirti NšS siekimą. Šita galimybė yra numalšinta niūrumų. Tokiu būdu, BET KOKS veiksmas, nukreiptas į savo suvokimų stebėjimą, tyrimą, didina tikimybę, kad žmogus pasistumės „į dešinę“. BET KOKIA suvokimų visuma, gali vadintis „progresyvia“, jeigu žodį „progresas“ suprasti kaip žmogaus judėjimą link NšS, arba tikimybės patirti NšS padidėjimą.