NšS sąrašas su aprašymais

06-02-01 NšS išvardijimas ir rezonuojantys aprašymai

Ryšium su dideliu laiko deficitu (t.y. labai didele džiaugsmingų norų konkurencija) aš palaipsniui pildysiu šitą schemą.

Aš manau, kad kokybiškas aprašymas (t.y. toks, kuris labai rezonuoja su esamais NšS) – toks, kuriame

1. Maksimaliai aiškiai pabrėžtos specifinės savybės šito NšS, skiriančios jį nuo bet kokio kito
2. Nėra poetikos, filosofinių minčių ir kitų žodžių, kurie nereiškia konkretaus suvokimo (tokie kaip neaprėpiamas, kosminis, pasąmonė, žavingas ir kt.), nes stiprų rezonansą turi tik daiktiniai žodžiai (tokie kaip šuo, pušis, šaltas oras, norėti kvėpuoti ir kt., t.y. tai, ką patirdavai daug kartų).

Kitas rekomendacijas ž. skyriuje „aprašymai ir fiksacijos“

= = = = = = = = = = = = = =

Kryptingumo sektorius:

1 linija:

džiaugsmingas noras

poreikis

tvirtas noras arba atkaklumas

siekimas

2 linija:

pasiryžimas

aistringumas

3 linija:

džiaugsmingas laukimas

nujauta

pasižavėjimas (paslapties jausmas)

4 linija:

amžinas pavasaris

šaukimas

5 linija:

nuostaba

pergalė

= = = = = = = = = = = = = =

„Poreikis“:

*) Stiprus džiaugsmingas noras įgauna savybę, kuri rezonuoja su žodžiu „poreikis“ t.y. kažkas tokio, be ko – kaip be vandens, be oro. Ežatina: „ tai panašu į kvėpavimo poreikį, tai įsitikinimas, kad NšS man dabar yra gyvybiškai reikalingi. Nardydamas, stebi po vandenių gyvybes, o po kažkokio momento be abejonių jauti, kad tau reikia pakilti, pilna krūtine įkvėpti oro, juo prisisotinti. Pirmomis akimirkomis netgi nėra nujautos, tik šito poreikio suvokimas ir su juo rezonuojantis pasiryžimas. Įvyksta nedrumstimas ir eksatiškumo suliepsnojimas galvojant, kad toks suvokimas yra galimas.“

*) Fiordas: „rezonuoja su vilko, papuolusio į spąstus, vaizdu – jo atsilaisvinimo noras toks stiprus, kad jis nugraužia sau leteną ir išsilaisvina.

„Tvirtas noras“ arba „atkaklumas“:

*) intensyvus džiaugsmingas noras, nuvalytas nuo skeptikų minčių priemaišų, NE žybsnių (pavyzdžiui, nerimo dėl to, ar noras bus realizuotas, ar ne, kas ką apie tave galvoja) virsta „tvirtu noru“ – jis išimtinai patvarus, rezonuoja su žodžiais „nepalaužiamumas“, „atkaklumas“.

*) kai tvirtas noras nukreiptas į niūrumų šalinimą, su juo rezonuoja preso, spaustuvo vaizdas. Juose yra suspausta tai, ką aš noriu sulaužyti. Kiekvieną kartą aš dedu daugybę pastangų, kad spaudžiantis mechanizmas pasistumtų vienu dantuku toliau. Bet jeigu pasistumdymas įvyko, tai atgal jo neatitrauksi, šitame mechanizme nėra atgalinio ėjimo. Ir su kiekvienu dantuku įtampa suspaustame niūrume auga, jis pradeda girgždėti, braškėti ir auga nujauta, kad kada nors jis sugriaus ir taps dulkėmis.

*) karys gali pralaimėti tūkstančius kartų, bet niekada nepasiduos.

*) kai atkaklumas apsireiškia 7 ir aukščiau, aš neatsisuku atgal su mintimis, kad „permiegojau 5 minutes, ir viskas, baigėsi laikas“, o tęsiu susikaupimą ties NšS, jų kūrimu. Kai atkaklumas silpnas, tai mintys apie nepakankamai efektyvias pastangas praeityje esmingai silpnina pastangas dabar. Prieš 10 sekundžių aš praleidau ChA? Tai jau neturi reikšmės ir dabar tęsiu iš visų jėgų kovą.

Mintys apie nepakankamai efektyvias pastangas praeityje silpnina pastangas dabar ir šitos mintys yra naudojamos kaip pasiteisinimo dingstis.

*) atkaklumas rezonuoja su vėjo, pučiančio Džomsome, vaizdu – kiekvieną dieną apie pietus jis pakyla ir veržiasi iš slėnių į viršų. Jo stiprumas toks, kad po pusvalandžio bet koks paprastas žmogus tampa nevaldomai susierzinęs, net iki pasiutimo, vėjas „išplauna sielą“. Jis nenusilpsta net sekundei, neduoda momento atsikvėpti – jis spaudžia, spaudžia ir niekas negali jo sustabdyti.

*) Čiurlys: „Grubus balsas nepalenkiamai skverbiasi pro uždangalą, sapną. Šitas balsas kartos net 10 tūkstančių kartų, nepalenkiamai skverbsis pro uždangalą – „yra už ką kovoti, Čiurly!““

*) Taiša Abeliar: „vienintelis garsas virtuvėje buvo ritmingas garsas vandens, lašančio iš vandens filtro. Jis sukėlė man mintys, kad taip pat palaipsniui vyksta apsivalymo procesas prisiminimų eigoje. Netikėtai aš išgyvenau nujautos ir entuziazmo antplūdį. Tikriausiai iš tikrųjų galima save pakeisti, lašas po lašo, mintis po minties, apsivalyti, panašu vandeniui, prasisunkiančiam per šitą filtrą.“

*) Atkaklumas kuriant NšS rezonuoja su gyvūno vaizdu, kuris naguota minkšta letena pritraukia prie savęs žaislą, kaip katės „kaso nagus“, išskėsdamos visą leteną, ištęsia nagus, užkabina jais ką nors ir traukia prie savęs. Atsiradęs NšS pradeda silpti dėl chaotiškų atsitraukimų arba nepripratimo būti tokioje būsenoje, bet aš pritraukiu jį prie savęs, žaidžiant su juo, leidžiu jam truputį atsitraukti ir paskui vėl ir vėl prie savęs pritraukiu. Toks vaizdas, lydimas pastangų, šalina garbingą santykį NšS, sukuria džiaugsmingą, žaismingą nuotaiką.

*) Kažkas: „Supratau, kad mano supratimas apie atkaklumą buvo kaip apie sunkias, varginančias įtampas – spausti gniaužtus ir judinti žingsnis po žingsnio kažką sunkaus, o tai pasirodė yra stiprus, nesilpstantis džiaugsmingas srautas, kaip kalno upė – skaidri, žėrinti, džiaugsmingai bėga, joje yra žaismingų, džiaugsmingų norų būreliai ir kartu galingumas, įtampa, yra nepaliaujama, niekas jos nesustabdys. Primą kartą išskyriau atkaklumą, ankščiau šitą suvokimą priskirdavau prie veržimosi prošvaistės. Šito srauto suvokimas nuplauna visas, mano įsivaizdavimo apie atkaklumą, mechaniškas sudėtines – jos, kaip vargingas, neefektyvus akmens amžiaus daiktas palyginus su šiuo džiaugsmingu srautu. Atkaklumas iki 5 rezonuoja su džiaugsmu, nujauta, pasitenkinimu, DN, begaline kelione.

Ramus ir drąsus suvokimas, nėra karščiavimo net jeigu ir atsiranda ChA, o susipratus, kad jie atsiranda, fiksuoju nusilpusį atkaklumą, sugrįžta dėmėsis, o atkaklumas vėl stiprėja.

Lyg nuvalytų storą dulkių sluoksnį nuo akių, grožio jausmas 5, dingo mechaniški įvertinimai, mechaniškos pirmenybės kažkam, liko nuostaba, pasižavėjimas, atvirumas, ribų nebuvimas, noras susilieti, apkabinti“.

„Siekimas“:

*) Visa jūra galingu srautu veržiasi į plyšį uoloje; nėra kliūčių.

*) Iš „snukio“ ataskaitos: „manęs niekas nesustabdys. Dabar aš tai žinau tiksliai, tai jau ne spėliojimai, ne drąsios svajonės, ne fantazijų skrydis, ne saldžiausios svajonės – dabar aš tiksliai žinau. Aš sandarinu prisiminimų praktiką, dedu dideles prisiminimų pastangas, kuo anksčiau, – apie Ramakrišną, apie snukius, apie išgyvenimų siekimą – aš negaliu pasakyti, kad darau kažką žymaus, kažkokias varginančias formalias praktikas ir t.t. Galima netgi pasakyti, kad aš dabar lengviau gyvenu, tiesiog įgyvendinamas prisiminimus, lydžiu juos formaliomis praktikomis tik tada, kai susikaupimas silpsta. Aš tiesiog siekiu nepertraukiamų prisiminimų, ir tai sukelia tokius galingus NšS, kad atsiranda aiškumas – tik mano noras pasilikti čia gali mane sustabdyti, niekas kitas“.

*) Agava: „didžiulis luistas nutruko nuo uolos ir nepermaldaujamai lekia žemyn“

*) kartais rezonuoja su noru atsikelti ir lakstyti po kambarį, kažką statyti, ieškoti, tyrinėti

*) rezonuoja su didelio traukinio vaizdu, kuriam, ilgų pastangų rezultate, pavyko pajudėti iš vietos ir jis lėtai pradėjo judėti. Jo svoris didžiulis ir kaip sunku buvo jį išjudinti, taip sunku jį dabar sustabdyti – nesustabdomai judinti į priekį gigantiška masė.

„Pasiryžimas“:

*) kuo stipriau apsireiškia pasiryžimas, tuo silpnesnės yra skeptikų mintys, tuo silpnesnės mechaniškos abejonės (t.y. tokios, kurios yra be pagrindo, o apsireiškia tik iš įpročio, nepaisant sąmoningo aiškumo apie tai, kad nėra pagrindo abejoti, nepaisant džiaugsmingo noro padaryti tą ar kitą pasirinkimą, arba įsidėmėti galimas pasekmes).

*) stiprėja nuo minties „dešimt karių kartų tai darydamos, pasiekė rezultatą“.

*) Čiurlys: Bodhio frazė, kuri sukelia rezonansą su pasiryžimu: „dabar tu žinai, kas yra NšS, kad yra dėl ko kovoti, Čiurly… yra dėl ko kovoti!“

*) Don Chuan: „tu turi daryti kažką daugiau. Tu turi aplenkti pats save“.

*) rezonuoja su žodžiais: „kategoriškas nesusitarimas su niūrumais“.

*) Adži: „rezonuojantis vaizdas: „ Aš – tai vėjo ašmenys. Taip pat kaip paukščiai skraido smailiu trikampiu, taip ir aš lekiu į priekį vėjo ašmeniu, ir viską, ką aš iš paskos nešu – praeities šlamštą, kurio dar nepavyko nukratyti, bet ant ašmens šito nėra – ten niekuo nedrumstos pastangos, siekimas be skeptikų ir abejonių. Vėjo ašmenys yra skaidrūs ir auksiniai, kaip plonas debesėlis, užlietas saulės švitimu. Kelias veda į viršų – į apačią, bet ašmenys visada nukreipti į viršų, link horizonto, link vietos, kur ne-dangus susilieja su ne-žeme, iki vietos , kur mano namai, paslaptis ir nujauta“.

„Aistringumas“:

*) totalus nesusitaikinimas su niūrumais t.y. būsenomis, kai išgyvenimai neapsireiškia. Netgi kelioms sekundėms negalima pasiduoti atsitraukimams, pamiršti apie prisiminimą apie praktiką, nes iš karto įvyksta apsinuodijimas savo impotencija ir noras grįžti prie siekimo. Svarbiausia užduotimi ir saldžiausiu tikslu tampa nepertraukiamas pastangų įdėjimas, nepertraukiamas virš- pastangų įdėjimas.

*) rezonuojanti mintis: „praktika tęsiasi nuo pirmos sekundės prabudus, iki paskutinės prieš užmigus, taip pat ir sapne, kai esi sąmonėje. Atsitraukimai slydinėja paviršiumi, nepatenka į gilumą.“

*) rezonuojantys žodžiai – „perteklinis pasiryžimas“, „nusivylęs pasiryžimas“, „perteklinis“ ta prasme ne nereikalingas, o bėgantis per kraštus.

*) rezonuojantis vaizdas – iki galo įtempta lanko templė, taip, kad iš jo vos girdimas skambesys.

*) Pirmų, aistringumo patyrimo patirčių metu, atsiranda nesulaikomas noras staigiai pulti į kovą su NE, staigiai pradėti realizuoti džiaugsmingus norus, veržtis pro tankumyną „niekas neįvyksta“ iki NšS. Tuo pačiu, džiaugsmingo noro realizuoti džiaugsmingus norus gali ir nebūti, o jeigu jis yra, tai džiaugsmingo noro realizavimas neišnaudoja viso aistringumo, visą laiką atrodo „mažai“, norisi išsiversti išvirkščiai ir padaryti dar ir dar daugiau. Tai, trumpo laiko perspektyvoje, gali sukelti mechanišką norą pradėti kažką daryti, bet po šito mechaniško noro pašalinimo atsiranda pusiausvyros būsena visiškai naujame lygyje – pasirodo, visą laiką galima būti „pripildytu“ pasiryžimu ir pasiruošimu bet kokiu laiku išsprukti nesulaikoma strėle ir tai yra labai patraukli būsena. Kuo ilgiau joje esi, tuo ilgiau joje norisi būti. Atsiranda aiškumas, kad iki šiol tu buvai medūza, pūvančiu kelmu, ir net nesuprasdavai, kad galima taip gyventi, tokiame prisipildymo, ekstatiško pasiruošimo pulti realizuoti džiaugsmingus norus, lygyje.

*) Rezonuojantis žodis „nesivylimas“, bet ne tas nusivylimas, kuris yra savęs gailėjimu, liūdesiu ir t.t. – tai skęstančio žmogaus nusivylimas, kuris atrodo, jau prarado šansą išsigelbėti ir netikėtai pamato gelbėjimo ratą ir supranta, kad dabar reikia padaryti neįmanomą, pamiršti apie gyvenimą, mirtį, nelaukti stebuklo arba gelbėtojų – reikia padaryti galimą ir negalimą, kas yra virš žmogiškų galimybių, nuplaukti iki gelbėjimo rato. Tai nusivylimas, kuriame mobilizuojamos visos jėgos, kuriame kaip lukštai nukrenta viskas, kas yra atneštinio, sugalvota ir antraeilio –ant nosies galo gyvenimas – ne perkeliamąja prasme, ne poezija ir filosofija, o negalimai konkreti, plika realybė. Šita būsena labai tolima nuo pasitenkinimo ir gailesčio sau.

Ežatina: „savęs gailėjimas visiškai negali derintis su nusivylimu, gali būti tik trumpi automatiški gailesčio suliepsnojimai, kol dar yra jam polinkis. Kiek aš prisimenu, savęs gailėjimas yra kažkas tokio suvytusio, ką galima ilgai seilėti + savisvarbos jausmas – noras galvoti apie save, vargše, su kuria kažkas atsitiko. Savęs gailėjimas apmarina, malšina viską, aš pasiruošusi nuleisti rankas, pasiduoti, visas pasaulis nusistatęs prieš mane. O nusivylimas – kaip sprogimas, po kurio negalima likti vietoje, norisi čia pat viską, kas sulaiko, pergriaužti, kovoti, net jeigu aš žinau, kad nieko nepasikeis, tiesiog, todėl, kad kitaip negalima gyventi, tik kovojant už kažką. Nusivylime man nesvarbu, kad kažkam nepatinka mano veiksmai, nesivylime nėra nepasiryžimo ir melagystės, tuo metu savęs gailestyje gyveni taip, lyg gyventumei amžinai.“

*) visiškas nesuderinimas su pasitenkinimu.

*) Aistringumas lydimas specifinių fizinių išgyvenimų – „valios išėjimas“ (laužymas pilvo viduje, bambos srityje, lyg kažkas veržtųsi į paviršių) pradeda būti lydimas vibracijos – maždaug 7-8 hercai (vibracijų per sekundę), kuri plečiasi nuo laužymo centro į visą kūną. Neįprastas, malonus jausmas.

*) „Būtina pratrūkti. Aš nieko daugiau nenoriu nei girdėti, nei galvoti, nei sakyti. Tai ne fantazijos, ne pasakos, tai realybė. Išėjimas yra, ir sumokėsiu bet kokią kainą, kad pasiekčiau tai, aš tvirtai žinau – tai yra. Aš kiekvieną minutę sieksiu ekstatiškų NšS. Nėra tokios kainos, kurios aš nepasiruošęs sumokėti.“

*) iš Ežatinos ataskaitos: „atsirado noras bet kokia kaina pasiekti fizinę transformaciją, kad įtvirtinčiau NšS apsireiškimų patirtį. Iš pradžių nustebau dėl tokio man nepaaiškinamo pasikeitimo suvokimuose, bet po to atsirado noras palikti šias mintis – koks skirtumas kodėl? Pasiryžimas iki ekstazės. Apsisprendžiau dėl termino – kol Bo kalnuose. Beveik nėra laiko. Aš visada galvoju, kad turiu daug laiko. Nusibodo mano impotencija, nusibodo, kad ji gali keistis nusivylimo priepuoliais, po kurių vėl yra pasitenkinimas. Pradėjau dėti pastangas. Atsirado pagrindinių niūrumų vaizdai – rūpesčiai institute gali sutrukdyti, NP Čiurliui gali sutrukdyti, NE dėl lygų gali sutrukdyti. Staiga supratau, kad jie daugiau man neegzistuoja. Jų nėra ir viskas. Aš turiu tik vieną tikslą. Aš jo niekuo nepakeisiu, koks mėgavimasis! Visas pasaulis neegzistuoja. Ne dėl susvetimėjimo Čiurliui – lyg jos ir nebuvo, todėl ir nėra NP – o dėl ekstatiško džiaugsmo galvojant, kad niekada daugiau nepatirsiu jai NP, pasitenkinimas nuo jos nebuvimo, instituto nebuvimo.

Kaip lengva dingo visi niūrumai! Žinau, tai tik minute – tik dabartiniam laikui. Jeigu aš nustosiu koncentruotis ties šia būsena, ji dings. Tris valandas dariau 10-sekundžių šito noro fiksaciją. Aš net nedarau pasirinkimo „arba pakovosiu, arba …“ – aš turiu kovoti, pratrukti, jokio kito pasirinkimo negali būti.

Galbūt anksčiau, kai aš norėjau pratrukti, noras buvo labai neaiškus. Niekada nepatirdavau tokio ryškaus vieningo tikslo. Niekas daugiau, išskyrus jo, neegzistuoja ir todėl atsiranda ekstatiškumas. Kol šitas tikslas nepasiektas, aš negaliu nieko bijoti, aš negaliu apie nieką galvoti, nieko norėti. Aš neturiu tam laiko.

Antrą valandą – noras pailsėti. Žavėjimasis: Aš pažįstu šį sargybinį! Aš lengvai jį peršoksiu.

Visas paslaptingas pasaulis, kuris buvo praeitų metų rugsėjį ir kurio fonu dažnai buvo vienintelis tikslas, netikėtai tapo tokiu artimu. Lyg aš priartėčiau prie tos ribos, prie kurios galėjau priartėti tik praktikos periodu. Bet dabar aš turiu daugiau patirties, aš žinau, kad nėra ko laukti, reikia veikti, veikti, veikti, nepaisant nieko – nei snukių praktikos, ar grįš Bo, ar ne. Būtina peršokti šią bedugnę, prie kurios anksčiau aš tik prieidavau ir žiūrėdavau, o dabar aš šoksiu ir niekas manęs nesustabdys.

Dar vienas pažįstamas bukumas: kuo ryškesni NšS, tuo sunkiau bus toliau. Bet ir šiam atvejui gali atsirasti aiškumas – ne, kuo ryškesni NšS, tuo LENGVIAU bus.

Aš patiriu ekstatiškumą 4-5 jau 10 minučių, o ryškius NšS – dvi valandas! Ryžtas toks, kad nėra noro galvoti, kodėl taip yra.

Dar sargybinis: pasitenkinimas. Džiaugsmas 10: nuo ko pasitenkinimas, aš gi nepasiekiau savo tikslo. Tik fizinė transformacija, dėl mažiau –nesutinku.

Kai užmiginėjau – kietos, geležinės rykštės iš viršugalvio pojūtis, spaudžiančio į viršų 30 cm“

„Nujauta“:

*) laukinis šuo pamatė kažką įdomaus ir nulėkė ten

*) savęs, kaip naujoko praktikoje, vaizdas – gyvenimas tik prasidėjo, mano praktika prasidėjo tik dabar, aš darau tik pirmus žingsnius – viskas, kas įdomiausia priekyje.

) Pūkuoto Beždžioniuko istorija: „Pirmomis sekundėmis po prabudimo buvo chaotiniai atsitraukimai nuo sapno. Žvilgsnis nukrypo į užrašus: „aš naujokas, viskas tik prasideda, priekyje daug įdomaus.“ Perskaičiau kelis kartus, kurdama nujautą. Netikėtai atsirado įsitikinimas-aiškumas, kad aš tik dabar atsiradau, niekada nebuvau nei šitame kambaryje, nei šitame kūne, aš neturiu praeities, aš neturiu nieko, aš ką tik atsiradau. Pažiūrėjau į plakatą- lozungą virš lovos, kurioje aš atsiradau. Yra įsitikinimas, kad jį parašiau ne aš, yra įsitikinimas, kad jį parašė kita būtybė, kuri gyveno čia iki manęs, kuri išreiškė savo norus, paliko instrukcijas ir išėjo. Yra simpatija tai būtybei ir noras padaryti viską, kad realizuočiau jos norus. Yra šiandieninio darbo nujauta, džiaugsmas dėl to, kad priekyje tiek daug įdomaus, neįprasta lengvumo būsena – nuo to, kad nėra praeities, aš niekam nieko nežadėjau, niekam nieko neskolinga, nekalta, man dėl nieko ne gėda, nėra ko prarasti ir bijoti.“

*) Fiordas: „rezonuoja su sniego lavinos vaizdu, kuri tuoj, tuoj nutruks į apačią ir su būsena orgazmo viršūnėje. Rezonuoja su fraze „tuoj, tuoj kažkas įvyks“.

*) Fiordas: „atsiranda tempiantis pojūtis krūtinėje, noras giliai įkvėpti, džiaugsmingi norai veikti.“

*) Charakteringas skirtumas pasižavėjimo nuo nujautos tame, kad grįžtant dėmesiui nuo nujautos objekto, jis nusilpsta, o pasižavėjimo intensyvumas nemažėja.

„Pasižavėjimas“:

*) paslapties, pasakos jausmas.

*) lyg tai aš ilgai laukiau, „sustingdavau“ nuo jausmingumo nebuvimo ir niūrumų, o dabar tirpstu, nes priekyje – paslaptis. Stipriai rezonuoja su džiaugsmingo noro apsireiškimu, noru pradėti kažką daryti iš praktikos.

*) stipriai rezonuoja su žavesiu. Einšteinas: „Nuostabiausia, ką tu gali patirti – paslapties jausmas. Tas, kuris niekada nepatirdavo šito jausmo, kas nemoka sustoti ir susimąstyti apimtas nekalto žavesio, tas panašus į numirėlį, jo akys užmerktos“.

*) Lama: „naktis traukinyje. Kai žiūri pro langą, matai tamsumą, ir tai čia, tai ten, sumirksi namų, žibintų, šviesos mažuose kaimeliuose. Atsiranda žmonių vaizdai, kurie kaip drugeliai renkasi aplinkui švieseles – žiūri televizorių, gyvena savo kasdiene diena. Kiekviena švieselė suvokiama kaip tokios kasdienybės salelė, o aplinkui – beribis, viliojantis ir gąsdinantis tamsumos vandenynas.“

„Amžinas pavasaris“:

*) Gyvenimas užgimsta, jis atrodo silpnas, bet jo nesustabdysi; pavasarį visur išsiskleidžia švelnūs pumpurėliai, teka maži upeliai ir tirpdina ledą, kuris tampa trapus ir norisi jį numesti, nusipurtyti ir pajausti lengvumą. Niekas nesustabdys pavasario. Jeigu pertvertum mažą upelį, tai jis pavirs vandenynu ir nuneš viską savo kelyje. Rezonuoja žodžiai „niekas nesustabdys pavasario atėjimą“. Kažkas labai norimo, laukiamo, žavingo, neišvengiamai ateis.

*) Ežatina: „kaip pavasarį pradeda tirpti sniegas ir pasirodo žemė. Ją vėl ir vėl apipusto, bet pavasario nesustabdysi, sniegas neišvengiamai ištirps. Smulkūs eksatiškumo suliepsnojimai virsta fonu. Viskas rezonuoja su ekstatiškumu, atsiranda aiškumas, kad aš tik pradedu gyventi, tik pradedu jausti ir suvokti, o iki šiol visus metus aš buvau lyg užšaldyta. Kūnui darosi nepatogu, nekomfortiška – jame nėra vietos NšS, jis jaučiasi kaip apnuodytas ir turi transformuotis, nusivalyti nuo NEB, tapti viena su eNšS išgyvenimu.“

*) „Pradžia“ – stiprus, nesulaikomas judesys, kuris sustiprėja, auga net akyse. Ledų ėjimo, sniego tirpimo, debesų fronto judėjimo pradžia.

„Šaukimas“:

*) Netgi kai jis yra vos, vos pagaunamas, jis nepakenčiami skvarbus. Rezonuojantis vaizdas: laužo dūmai ant kaimyninio kalno šlaito, naktinės šviesos kitame upės krante – kažkas toli horizonte.

*) Ežatina: „Lyg būtų noras žiūrėti tik į horizontą, o ne į daiktus aplinkui.“

*) Ežatina: „Rezonuoja su abejingumu aplinkai.“

*) Adžis: „Dykuma, naktis, negaliu suprasti, kur aš prasidedu ir kur prasideda minkšta, šaltoji naktis, mes su ja vienas, po šitos nakties nebus rytojaus, bet būtent šią naktį yra šansas, aš nežinau koks šansas – bet koks jis bebūtų, ką jis belemtų, aš vis tiek noriu šį šansą, nors tai ir nebūtų būtent tai, ko aš laukiu, nes daugiau nebenoriu ir nebegaliu likti tuo, kuo aš esu dabar.

Šita naktis matosi kanjonu, dingstančiu kalnuose ir kai aš išeisiu, kalnai užsidarys, niekas neliks tokiu, kaip buvo anksčiau.

Šviečia žvaigždės ir kaip toli bebūtų jos nuo manęs – dabar jos man yra artimiausios būtybės, aš prie nieko neprisirišęs ir žvaigždžių kompanija – geriausia, ką aš galiu norėti turėdamas šansą. Šitas momentas yra tai, ką aš noriu paimti su savimi į kelionę. Atsiranda dėkingumas, švelnumas, šiluma viskam, kas lieka praeityje.“

*) Ežatina: „Stiprus, skvarbus, noras neaišku ko, norisi jį išgyventi, neparinkus jam jokių objektų. Atrodo, bet koks man pažįstamas veiksmas arba reiškinys bus labai smulkus, niekada negalės visiškai rezonuoti su šituo noru.“

„Nuostaba“:

*) užgniaužia kvėpavimą; cunamio bangos; tokio nebūna; pagarbumas:

*) atsiranda atradus naujus NšS.

*) stipriai rezonuoja su žavesiu, paslapties jausmu.

„Pergalė“:

*) Senio, sėdinčio ant suoliuko vaizdas: aš įsivaizduoju esąs senis, sėdžiu ant suoliuko parke, samanotame, apleistame miestelyje, šalia kartais praeina žmonės, retas vėjelis nušluosto dulkes, aplinkui pilkumas ir rutina, manęs – seno gremėzdo – niekas nepastebi, aš išmestas už žmonių dėmesio ribų, aš senis su marazmu, kuriam seilės iš burnos laša, beveik kurčias paralitikas, visiškai susikaupęs ties savo praktika ir patiriu nepakeliamai nuostabius išgyvenimus, išgyvenu audringą pergalę.

*) Ežatina: „ Saulėtas, vėlyvas ruduo, skaidrus, mėlynas dangus, šaltas oras, saulės šviežumas, skvarbus sutaikinimas. Aš seniai praradau visus „snukius“, jie išėjo į Išgyvenimus, o aš ilgus mėnesius, metus, kvaršinausi su niūrumais, bet šiandien prabudau ir žinau, kad kažkas atsitiks, greitai kažkas įvyks, kad aš jau priartėjau. Aš einu ir atsiranda siekimo suvokimas, lyg mane neštų srautas, lyg aš neeičiau, o bėgčiau. Tai nuojauta-įsitikinimas, kad laimėjimas neišvengiamas. Aš žinau, kad šiandien tai įvyks, ir aš pamatysiu Bodhį ir „snukius“, jau Išgyvenimų pasaulyje. Šita būsena atsiranda, kai aš matau saulėtą rudenį – tokį, kaip Muktinatche – rudeniniai, geltoni medžiai, takelis pilnas didelių, geltonų lapų, vienuolyno sodas, kur mes žaidėme žiemą. Nukritę lapai, karštas oras iš burnos, krebždėjimas – kiekviena detalė sukelia neišvengiamo laimėjimo pergalę“.

*) Ežatina: „pasiruošimas padaryti nepakeičiamą pakeitimą. Kažko, dar iki šio nežinomo nuojauta. Atrodo, visas pasaulis sustingo, pasiruošęs šuoliui. Aš nepasiduosiu. Šį kartą negali ir nepavykti, aš dar niekada nebuvau taip pasiruošusi. Yra įsitikinimas, kad bus būtent protrūkis, o ne vienkartinis NšS suliepsnojimas.“

*) Rezonuoja su fraze „tai įvyko!“. Paprastoje kalboje „pergalė“ reiškia PE, patiriamas, kai kažkas gero įvyko. O ką reiškia „įvyko“ buitinėje kalboje? Tai reiškia „pabaigą“. Kai Spartakas laimėjo CSKA, rungtinės baigtos, laikas gerti alų, yra apsitenkinimas, nuobodybė. Gyvenimas baigtas. O ką reiškia „NšS pergalė“? kas tokio įvyko? Tai kūrybos sprogimas, mėgavimosi sprogimas dėl nepertraukiamo kūrimo bei kelionės, tai ne pabaiga ir netgi ne tarpinis punktas.

= = = = = = = = = = = = = =

Vienybės sektorius:

1 linija:

grožio jausmas

žavėjimasis

2 linija:

simpatija

atvirumas

pasinėrimas arba „nėra ribų“ arba prasiskverbimas

3 linija:

atsidavimas arba dėkingumas

pasiaukojimas arba ištikimybė

= = = = = = = = = = = = = =

„Grožio jausmas“:

*) labai rezonuoja su žavesiu, ištikimybe, švelnumu

*) labai rezonuoja su „nėra ribų“ suvokimu – atsiranda noras ištirpti ir tapti erdvės dalimi ir todėl mėgavimasis tampa dar labiau stiprus. Lydimas minkšto, bet veržlaus atsiskirimo nuo kūno, plevenančio lengvumo pojūčiu.

*) lengva atskirti „estetuojantį filosofą“, kuris mano kažkas esą labai gražu ir tą, kuris tikrai išgyvena grožio jausmą. Grožio jausmas atsiranda nuo tokių suvokimų, kuriuos estetai niekada netgi nepastebės. Estetai sudaro įvaizdį, kad grožisi ir žavisi tuo, kuo priimta žavėtis – paveikslais Tretiakovo galerijoje pavyzdžiui, primadonos balsu ir t.t. Grožio jausmas visų pirmą atsiranda nuo visiškai nepastebimų reiškinių – rasos lašas ant grybo, švelniai-rusti beržo žievė, ryškiai raudono šermukšnio kontrastas su tamsiai-žaliais lapais, pageltonavę žolės kuokštai ir t.t. Yra „pasistūmėję“ estetai – dažnai juos galima sutikti tarp fotografų – jie, atrodo, patiria grožio jausmą ir mato nepastebimus dalykus, bet paklausk juos – kodėl jie nufotografavo būtent tai? Vietoje atsakymo „aš patyriau švelnumą, įsimylėjau šią sudžiuvusią šaką, norėjau paimti ją į ranką, pajausti jos šilumą“, jis pasakys visą techninių terminų rinkinį, reiškia vėlgi jis GALVOS, kad tai yra gražu, o ne jaus grožį.

*) Miške, prie jūros ir t.t. galima patirti „grožio simfoniją“ – grožio jausmo suliepsnojimų, susiliejančių į vieną nepakeliamą ekstatišką gaisrą, spektrą. Rezonuojantis vaizdas – viskas susipainiojo spinduliuojančiame voratinklyje, esančiame širdyje – kiekvienas šakos svyravimas, skraidantis drugelis, praskriejantis pūkelis – į kiekvieną judesį voratinklis reaguoja saldžia įtampa, atsiranda nepakenčiamas mėgavimasis širdyje, kuris kaip lava pasklista po visą kūną – galingai, neskubant, deginant.

„Žavėjimasis“:

*) Atsiranda dažniausiai tada, kai grožio jausmas artėja prie ekstatiško intensyvumo, kai yra „mėgavimosi simfonija“ ir atsiranda daugybė rezonansų su NšS – pergalė, nuostaba, šaukimas, siekimas. Jeigu grožio suliepsnojimai atsiranda nuo konkretaus objekto stebėjimo ir yra maitindami suvokimais, apie ką galvojama, kad yra „gražiu“, tai žavėjimasis jau yra ne objektinis, pasiekia ekstatiškas vertybes greičiau, negu grožio jausmas.

„Simpatija“:

*) rezonuoja su žodžiu „atpažinimas“- lyg tai atpažįsti šį žmogų po ilgo išsiskyrimo laiko ir patiri susitikimo džiaugsmą.

*) simpatija atsiranda, kai yra vieno iš suvokimų rezonansas, kurį aš vadinu „suvokiu šį žmogų“, su bet kokiais NšS, kuriuos aš vadinu „mano NšS“.

*) intensyvi simpatija rezonuoja su žodžiu „švelnumas“ – gal todėl, kad „švelnumas“ dažnai naudojamas su erotišku atspalviu, asociacija su švelnumu, kurį gali jausti (laisvi tuo momentu nuo NE) įsimylėjusieji. Bet „švelnumas“ tik tada turi erotinį atspalvį, kai žmonės, jaučiantys švelnumą, patiria dar ir erotinį potraukį.

*) Ežatina: „simpatija būtybei atsiranda, kai mintys apie ją rezonuoja su kokiu nors NšS. Aš galiu galvoti apie įvairius snukius, jausdamas įvairius NšS: pasiryžimą, švelnumą ir t.t. Kai mintis apie tą būtybę rezonuoja su kokiu nors man žinomu NšS, atsiranda tos būtybės artumo jausmas, noras, kad NšS būtų jo vietoje, noras daryti veiksmus, nukreiptus į NšS apsireiškimus.

Kai mintys apie šią būtybę sukelia nežinomų NšS prabudimą, atsiranda pasižavėjimas, potraukis jai, noras būti tokiu pat , kaip ji, keistas atpažinimas šitų NšS nepaisant to, kad aš juos fiksuoju kaip nežinomus man.

Simpatija rezonuoja su noru, kad kitose vietose būtų NšS.

Vienas iš man patraukliausių apsireiškimų – neobjektinė simpatija. Ji atsiranda, kai NšS pasiekia maksimaliausią iš man prieinamų intensyvumų – tada atsiranda noras, kad tai, ką aš patiriu, išgyventų visos būtybės, noras padaryti nors kažką, kad jos galėtų priartėti prie NšS nors truputį, kiek galės, noras ieškoti naujus „snukius“, susirašinėti su naujokais.

Kai aš susirašinėju su naujokais – aš pati naujokas, aš patiriu tą patį, ką patirdavau praktikos pradžioje – kad prieš mane atsiveria naujas pasaulis, visos ribos sugriūna, aš galiu daryti viską , ką noriu, viskuo džiaugtis. Kai apsireiškia simpatija, kiekvienas kitos būtybės laimėjimas – naujoko ar snukio – vis tiek, sukelia džiaugsmo, nujautos, retai ekstatiškumo suliepsnojimus.

Simpatija apsireiškia kaip potraukis būtybei, kuri nori patirti tą patį, kas patinka jausti man, prie ko mane traukia. Žmogaus noras šalinti NE ir patirti NšS visada rezonuoja šitoje vietoje su simpatija jam.

Kai simpatija būtybei yra apsireiškusi, ji pradeda atrodyti ypač graži, nors kitoje būsenoje aš galėdavau ją apibūdinti kaip „negraži“. Jeigu tai yra stora būtybė, tai dingsta jos interpretacija kaip „storos“, atsiranda lengvos, putlios, mažos mergaitės vaizdas. Tokiu būdu simpatija rezonuoja su grožio jausmu.

Simpatija taip pat rezonuoja su nepriežastiniu džiaugsmu, erotiniu potraukiu, vaikiškumu, nuostaba, žavesiu, atsidavimu, džiaugsmu dėl paprastų dalykų.

Simpatija rezonuoja su „smulkiais“ džiaugsmingais norais – pačiupinėti, pažaisti, ką nors parašyti, atnešti nukritusį miško lapą arba kankorėžį namo, parodyti vorą. Bet šitų norų apsireiškimas nuo mechaniškų skirtumas toks, kad nėra noro padaryti įspūdį, nėra noro būti gerai įvertintu – aš tiesiog dalinuosi savo džiaugsmu, savo pasižavėjimu.

Simpatija dažnai rezonuoja su noru kažką išmokyti. Pavyzdžiui, detaliai papasakoti apie savo patirtį. Tai skiriasi nuo rūpesčio kažką išmokyti ir daugiau prie to nesugrįžti, nes jeigu šitai būtybei tai yra įdomu, ji įsimins ir pati paklaus, o kai aš kažkuo rūpinuosi, aš kiekvieną kartą noriu kažką priminti, sekti – ar ji daro taip, kaip aš sakiau – nerimauti.

Kai yra simpatija, nėra rūpinimosi savo įvaizdžiu, yra atvirumas. Nėra noro kažką slėpti, gintis nuo kažko. Yra noras vėl ir vėl susiprasti su tuo, kas neaišku, periminėti ir perdavinėti suvokimus, mokytis ir mokinti.

Kai yra simpatija, visi kiti NšS lieka skaidrūs, lengvi, skvarbūs. Kai nėra simpatijos, aš esu kaip kiaute, dėl kurio blogai girdisi ir matosi, ir negalima švelniai prisiliesti. Kai apsireiškia simpatija, šita siena tirpsta, ant manęs nusileidžia realus, nuogas pasaulis, lyg tai aš visą gyvenimą iki šiol žiūrėdavau į pasaulį per televizorių ir dabar tik išėjau į lauką, į mišką.

Lydintys fiziniai pojūčiai – lyg iš po pažastų per rankas iki delnų eitų ploni siūlai, todėl norisi prisiliesti. Minkšto sprogimo krūtinėje pojūtis. Nėra būtinybės daryti kokius nors ilgus veiksmus, galima tik lengvai paliesti ir atsiranda srautas kuris nuneša.“

*) Adžis: „Noras būti (su ta, kuriai jaučiu simpatija) šalia, bet nematomu, tylinčiu dalyvavimu, kaip vėjas, kuris kartais papučia ir klestina skriejime jos plaukus.“

*) Fiordas: „Atsiranda šilumos jausmas ir auksinės šviesos pojūtis, kuris prasideda nuo saulės rezginio iki viršugalvio ir išsilieja per akis. Nuo šito stulpo išplaukia ploni, auksiniai siūlai ir bėga į įvairias kūno dalis.

*) Fiordas: „Švelnumas visada prasideda nuo minkštos, tankios, kutenančios kūno bangos, pakylančios iš saulės rezginio iki krūtinės, gerklės ir rankų, o baigiasi minkštu sprogimu – mėgavimosi krūtinėje, gerklėje, rankų ir pirštų galiukuose suliepsnojimu.“

„Atvirumas“:

*) Fiordas: „atvirumas“ rezonuoja su noru leisti tiems, kuriems aš jaučiu simpatiją stebėti mano mintis, jausmus, emocijas, veiksmus; nėra noro kažką slėpti; nėra baimių – ateik ir žiūrėk. Rezonuoja su kalno kristalo vaizdu (skaidrus ir spindintis). Atsiranda lengvumas, nėra slepiamų dalykų svorio, atsiranda džiaugsmas nuo to, kad tu lengvas, spindintis ir skaidrus ir tas kuris žiūri pro tave kiaurai, nemato šešėlio, nes jo nėra. Džiaugsmas dėl to, kad tave pažįsta. Atsiranda džiaugsmas, kad nėra kliūties aktyviam tarpininkavimui su šia būtybe: atrodo griūna siena, kuri neleido tau bėgti į priekį su šia būtybe, daryti kažką kartu. Yra džiaugsmas, kad tu kartu su šia būtybe ir leidi jai nuvilioti tave ir nerimauji, kokios bus pasekmės.

*) kai yra atvirumas, visi suvokimai šitoje vietoje suliepsnoja skaidrumu. Tinka žodis „apsivalymas“. Kristalinė švara – subtili, skvarbi net gelianti, yra nuostaba – toks didžiulis pasaulis! Ir toks trapus: atrodo, – prisiliesk prie jo ir jis sužvangės. Kai yra ekstatiška atvirumo forma, jos neįmanoma ištverti, norisi verkti. Mintis: „šio pasaulio nesuprasti, juo galima tik visą laiką žavėtis, būti jame, atsargiai jame judėti, nes jis taip sužvanga, kad darosi nepakenčiama.“

*) Jeigu simpatijos patyrimas gali būti lydimas savęs išskirimu kaip aukštesnės būtybės palyginus su tuo, kuriam jauti simpatiją (pavyzdžiui, simpatijos medžiui atveju), tai išgyvenant „atvirumą“ tai yra neįmanoma – nėra savęs, kaip aukštesnio, o jo- kaip žemesnio, išskirimo.

„Pasinėrimas arba „nėra ribų“ arba prasiskverbimas“:

*) Skvo: iš pradžių yra nušvitęs fonas – silpnoje formoje apsireiškia siekimas, nujauta, grožio jausmas, malonumas. Kai žiūriu į medį, ugnį, upę, dangų, atsiranda traukos pojūtis, lydimas simpatijos ir grožio jausmo sustiprėjimu. Norisi sustingti, žiūrėti ir pasiduoti šitam traukos pojūčiui. Paskui 1-5 sekundėms atsiranda pojūtis, kad medis arba ugnis (arba tai, į ką aš žiūriu, arba kam patiriu simpatiją) yra šitoje vietoje, pilvo, krutinies ir gerklės srityje. Tai nėra būtent medžio su šakomis arba ugnies pojūtis, tai kažkokios formos pojūtis, sąlytis su kuriuo lydimas augančio ir išplintančio mėgavimosi pojūčio. Kai vaikino lytinis organas yra viduje merginos ir yra malonių pojūčių įvairovė, tai varpos formos neįmanoma nustatyti pagal tuos pojūčius, nėra netgi pojūčio, kad tai kažkieno varpa, kurioje nėra mano pojūčių, bet tuo pačiu metu yra sąlyčio su kažkuo pojūtis. Su medžiu ir dangumi tas pats. Regimieji suvokimai lieka tie patys, kūno vietoje įvyksta minkšto orgazmo, prisisemiančio šaižumu, lydinčio grožio jausmo sustiprėjimu, pasižavėjimu, džiaugsmu, pojūčiai. Minkšto orgazmo pojūtis išplatėja, jis prasideda nuo apimties apie 40 cm skersmens viršutinės kūno dalies srityje, o paskui pasiekia metrą ir atsiranda pasinėrimo-ištirpimo-išplitimo pojūtis. Būtybės, į kurias žiūriu šiuo momentu, visada išgyvenamos kaip gyvos, labai artimos, gražios, jaučiančios, paslaptingos ir tuo pačiu „paprastos“. Nėra skirimo į toli-arti. Nėra tikslų. Viskas yra tik dabar, ir šito „dabar“ pilnumas džiaugsmo bangomis pripildo krutinę, gerklę, pilvą, išplinta augančiu mėgavimusi. Ištyrimas, kada yra toks suvokimas – tai ne analizė ir ne palyginimas, o pasinėrimas į tai, ką aš noriu ištirti. Šitame tyrime nėra minčių.“

*) Ežatina: „kai yra rutina, aš įsitikinusi, kad mano gyvenimas apribotas rėmais ir žinau, ką patirsiu šiandien arba po metų. Šitoje būsenoje praeidama šalia medžių aš galvoju apie juos „medžiai“. Jie egzistuoja savaime, aš savaime. Kai yra „nėra ribų“ – aš praregiu – aplinkui tiek būtybių! – ne-medžiai, ne-dangus, ne-šaltinis, ne-žemė. Mintis: „viskas įmanoma““.

*) Žuvėdra: „užsimerkus atlikinėjau dėmesio sugražinimo praktiką ir tam tikrą momentą visame kūne atsirado lengvumas, mane pripildė džiaugsminga substancija. Paskui kažkokiam momentui dingo kūnas – manęs nebuvo! Mano vietoje išvis nieko nebuvo. Suvokiamas buvo vėjas, ežero ūžavimas, bet ne ausimis, o tiesiog buvo. Rezonuoja žodis „tuštuma“ – šitoje vietoje buvo sodri tuštuma, be kūno, minčių, norų, emocijų, o tik ežero ūžavimo ir pučiančio vėjo suvokimas. Buvo vieninga būsena, ne buvo minčių „aš“. Niekur netraukė, niekas neperplėšinėjo, nekankino, niekas nebuvo įkyriu – nebuvo jokio „aš“. Paskui, kai vėl atsirado mintys, atsirado lengvumo suvokimas, kaip helis užpildo oro balioną ir jis gali pakilti. Pojūčiai – stiprus maudimas ir niežimas bambos srityje, visas kūnas lyg sužaibuoja, persilieja, visur labai malonu.“

*) Fiordas: „aš supratimas“ praranda lokalizaciją, daugiau nėra kažkuo nustatytu žinomose ribose. Atsiranda tvirtas įsitikinimas, kad „aš“ – tai ir jūra, ir dangus, ir miškas, ir lazdelė po kojomis, ir vėjo protrūkis.“

*) „Aš“ lokalizacijos praradimas gali būti lydimas fizinių pojūčių už matomų kūno ribų, pavyzdžiui, ne rankoje, kojoje pojūtis, o … medžio viršūnėje! Protas sustoja nuo nuostabos ties tokiu reiškiniu, mintys sustingsta, ankstesnis pasaulio vaizdas, atrodantys toks nepajudinamas, pradeda lanksčiai persistatinėti, ir nuo to įvyksta toks pat intelektualinis mėgavimasis, kaip gražiai išsprendus šachmatų užduotį.

*) Adžis: skirtumas tarp „artumo“ („atvirumo“) ir „vienybės“ („nėra ribų“): artumas rezonuoja su mintimi „mes abu galime patirti NšS“, o vienybė – su mintimi – „mes esame vienas ir tas pats“.

*) Eta-ajt: Šitas NšS atsiranda, kai žiūri į žemės snukius (gyvūnai, augalai, uolos, ežerai ir kt.), prisilieti prie jų, ir jis rezonuoja su DN juos čiupinėti, pasivolioti, liesti, užsikasinėti, jausti visu kūnu. Atsiranda stiprus rezonansas su grožio, švelnumo, atvirumo, pasižavėjimo jausmais (tai yra priežastis, dėl kurios šituos NšS sunku atskirti nuo kitų). Dėl bet kokio kontakto – vizualaus ar kūniško atsiranda mėgavimasis. Rezonuojančios mintys: „man per ankšta šitame kūne, man trūksta mano jutiminių organų, aš noriu jausti šitą upę labiau pilnavertiškai, apimti ją visą, visą pajausti, kokiu nors būdu prasiskverbti į ją, susilieti ištirpus joje. Iš čia ir kilo žodis „prasiskverbimas“, kuris man atrodo labiausiai rezonuojantis su šituo NšS, negu kiti.

„Atsidavimas“ arba „dėkingumas“:

*) NšF: aš – senas vienuolis ir beveik visą savo gyvenimą ir jėgas įdedu mažų lamų auklėjimui – mokinu juos tiek nedaug, kiek pats žinau ir moku. Jie greitai viską išmoksta ir eis pas aukštesnius lamas mokintis toliau, o aš mokinsiu naujus mažiukus, kol nesibaigs mano gyvenimas. Aš patiriu pergalę, kad mokymo linija tęsiasi. Aš patiriu pergalę ir dėl minties, kad mano mokinių dėka aš galiu patirti atsidavimą ir reikšti ją tame, kad juos mokinu, tuo pačiu stiprindamas NšS šioje vietoje.

*) NšF: Aš – mažas Tibeto berniukas-vienuolis, aukštos Lamos įsikūnijimas. Mane paskyrė į vienuolyną, kur mano pradiniu mokymu-prisiminimu užsiėminėja seni vienuoliai, patirdami „atsidavimą“. Aš žinau, kad labai greitai išmoksiu viską, ką jie man aiškina ir rodo ir tada pereisiu į kitą vienuolyną, kur manimi užsiims kiti – išmintingesni vienuoliai ir taip toliau, kol aš nepasieksiu priekinio savo darbų krašto, ties kuriuo baigėsi mano ankstesnis gyvenimas. Aš sieksiu toliau savo kelionės, o tiems, kurie atsidavė, kad padėtų man greičiau pasiekti šią ribą, aš jausiu NšS, rezonuojančius su žodžiais „atsidavimas“ ir „dėkingumas“ – šiuo atveju nėra pasižavėjimo arba sentimentalumo jausmo, yra tik vieningo tikslo, vieningo siekimo pergalė, kuria apimti praktikuojantys, nepriklausomai nuo jų artumo laipsnio prie nepertraukiamų eNšS. Kai aš mokinuosi, aš noriu įdėti visas mano jėgas, tapti labai nuoširdžiu, kad šitos būtybės galėtų mane įtakoti ir perduoti man savo patirtį.

*) NšF: aš įdedu kiek galiu savo jėgų ir laiko bendravimui su kitais siekiančiais praktikuojančiais, kad galėčiau jiems išaiškinti, pasidalinti savo patirtimi. Patiriu norą, kad jie perėminėtų NšS, apsireiškiančius šioje vietoje.

*) Fiordas: „ lydimas būtybės, kuri siekia NšS, simpatijos ir pasižavėjimo apsireiškimams ir veiksmams. Rezonuoja su grožio jausmu. Atsiranda gaisro krūtinėje stiprus pojūtis – gintarinis ugnies rutulys.“

„Pasiaukojimas“ arba „Ištikimybė“:

*) rezonuojanti mintis: Man nieko sau nereikia, aš noriu viską atiduoti mylimoms, siekiančioms būtybėms – viską, ką tik galima atiduoti. Atsiranda intensyvus noras viską atiduoti, atmesti, neturėti nieko savo, neturėti nieko sau – nei turtų, nei tikslų, nei norų, netgi išgyvenimo ir darbų fronto, nukreipto į „savęs“ švietimą, jeigu šitas „savęs“ švietimas yra nesusijęs su noru visas savo nušvitusias savybes naudoti kitų siekiančių būtybių įtakai.

*) užgimsta tada, kai simpatijos ir dėkingumo išgyvenimas viršija visas ribas.

*) Rezonuoja su abejingumu aplikai.

*) Ežatina: „atsidavimo išgyvenimas lydimas keisto įsitikinimo – tai ne įsitikinimas kažkame, o neobjektinis įsitikinimas, nepaliečiamumas, nepaliečiamas įsitikinimas, blaškymosi, bruzdumo nebuvimas.“

*) Ežatina: „intensyvus atsidavimas rezonuoja su „nujauta ne sau“ – aš įsivaizduoju, kai bus daug snukių ir aš turėsiu intensyvų, nepalenkiamą, ekstatišką, džiaugsmingą norą jiems atsiduoti, visą savo laiką juos mokinti, taip kad net neliktų laiko savo praktikai, savo atradimams; aš neturėsiu nieko, o te bus viskas.“

*) Fiordas: rezonuoja su suvokimu „nėra ribų“.

*) Fiordas: „ savęs ir kitos būtybės, kuriai aš jaučiu ištikimybę, suvokimas kaip visumos. Saulėlydžio dangus gali turėti įvairius atspalvius, bet tai yra vienas dangus“. Rezonuoja Ramakrišnos vaizdas: „šaka, plaukianti upėje „dalina ją į dvi dalis, bet tai viena upė“.

*) Fiordas: „jaučiant atsidavimą atsiranda nuostabus efektas su džiaugsmingais norais – nėra jų skirimo į „savo“ ir „jo“.

*) džiaugsmingų norų neskirimas į „savo“ ir „jo“ nuostabiai išgyvenamas, nes „savo norai“ visada buvo neatskiriama dalimi asmeninio suvereniteto ir koks bebūtų artumas tarp dviejų būtybių, visada yra aiškus skirimas tarp mano ir jo norų, be to kruopštus savo norų skirimas yra būtina sąlyga tolimesnio vystymosi, NšS vystymo ir kai yra ištikimybė, sugebėjimas skirti yra labai aštrus, negu paprastai, bet dingsta ribos tarp „mano“ ir „tavo“ norų t.y., jeigu būtybė, kuriai tu patiri ištikimybę, patiria džiaugsmingą norą ir sako tau apie jį, reiškia jį realizuoja, tai tu pradedi patirti tą norą kaip „savo“ (būtina pažymėti, kad tai nereiškia, kad man automatiškai atsiranda noras realizuoti šį norą, todėl nepaisant to, kad džiaugsmingų norų spektras šitoje vietoje didėja, prioritetai realizavime gali likti tokie pat arba pasikeisti tik iš dalies ir tada atsiranda „bendroji praktika“ – nuostabi tiesiojo kelio praktikos atšaka).

= = = = = = = = = = = = = =

Egzistavimo sektorius:

1 linija:

„nieko nereikia“, „rūpesčių pabaiga“

abejingumas aplinkai

jėga

2 linija:

rimtumas

nesugriaunamumas

3 linija:

šviežumas

ramumas

4 linija:

elektra

tyluma

anestezija

sugrėbimas,  kūno sukietėjimas

prisipildymas

vakuumas krūtinėje

kietumas

nuplėšta oda

valios išėjimas

mėgavimosi banga

vidutinė tuštumos sfera

mažoji tuštumos sfera

didelė tuštumos sfera

čakros

(kol kas šitie fiziniai išgyvenimai tiesiog surinktos ir surašyti be surūšiavimo)

4 linija:

gintaras

auksinis švytėjimas mėlyname danguje

5 linija:

abstraktus įvykių audinys

= = = = = = = = = = = = = =

„Nieko nereikia“, „Rūpesčių pabaiga“:

*) vaizdas: Nykiame, kalnų kaimelyje vakare visa šeima susirenka prie židinio, dainuoja dainas – ir senės ir mažos mergaitės. Senei 80 metų, ji žino, kad greitai mirs, jai jau nieko nereikia šitame gyvenime, daugiau niekas negali jos trikdyti, greitai ji mirs ir gyvenimas eis toliau be jos, ji jau nieko negali pakeisti, gali tik susilaukti savo mirties.

*) vėlyvas vakaras, švyturio šviesoje žvilga lėtai krentantis lengvas sniegas

*) Ežatina: tuščias namas, skamba tyli muzika, girgžda nuo ne-vėjelio durys. Taip buvo prieš šimtą metų, taip bus dar šimtus metų.

*) laikas baigėsi

*) charakteringa šito NšS savybė- asociacija su visko momentinio pasibaigimu. Rezonuoja mintys, operuojančios žodžiais „šimtai metų“, „taip bus visada“, arba priešingi vaizdai, pavyzdžiui, pateiktas senės vaizdas, kuri žino, kad greitai mirs ir jos laikas baigėsi. Ir tas ir kitas – tai vaizdai, kuriuose „laikas baigėsi“ dėl jo ypatingai mažo arba didelio mastelio. Joks kasdieninis tikslas negali turėti reikšmės šituose masteliuose.

*) Driežas: nepakeičiamumas – čia netgi metų laikų nėra – čia viskas visada taip – čia nėra nei laiko, nei judesio.

*) Driežas: „senė indiško traukinio tambūre. Miega ant grindų, susivyniojus į ryškiai-rožinį sąri. Purvas, naktinis vėjas iš atidarytų durų, ji miega traukinio triukšme, mažos kojos, liekni kulkšniai, tamsrudės raukšlėtos rankos su pigiomis apyrankėmis – viskam atsiranda švelnumas. Norisi pačiupinėti jos kojas, paglostyti ją. Paskui ji sėdi lengvai šypsodamasi, žiūri į praeinančius žmones. Niekas jos nepastebi, ji nieko niekam nereiškia, nedaugiau negu šiukšlės tarp kurių ji sėdi. Jos akyse vaikiškas nerūpestingumas, smalsumas, jai daugiau nėra ko bijoti, nėra ko siekti – ji skurdi ir labai sena. Kai ji atsistojo įvyko dar vienas švelnumo suliepsnojimas – labai maža, labai liesa ir liekna – sausa žolytė, į kurią norisi žiūrėti. Nuo jos išsiskleidžia kažkas man patrauklaus – aš negaliu pavadinti šito jėga, nes jėga asocijuojasi su kažkuo ryškiai apsireiškiančiu.  O šitos senės atrodo jau ir nėra, bet yra švelnumas, nerūpestingumas, neprisirišimas, kurie atsiranda ją pamačius. Aš galėčiau ją įsivaizduoti kariu, išrinkusiu tokį gyvenimą savo praktikai.“

„Abejingumas aplinkai“:

*) Skvo: kai atsiranda abejingumas aplinkai, asmeniniai suvokimai suvokiami kaip rūbai – tai yra tai, kuo galima apsirengti arba nurengti.“

*) Citata iš Vivekanandos: „kai žmogus supranta, kad gyvenimas amžinas, jis sėdi pasinėręs į meditaciją, upės krante, visada pasiruošęs atiduoti savo kūną, kaip niekingą smulkmeną, taip, kaip jus pasiruošę atiduoti nereikalingą šiaudelį. Tai yra jų drąsumas, heroizmas, pasiruošimas taip sutikti mirtį, kaip brolį, todėl, kad jie įsitikinę, kad jiems mirties nėra. Tai yra jų jėga, kuri padarė juos nenugalimais.

*) tibetietiška vėliavėlė, plevėsuojanti vėjuje

*) rezonuoja su vidutine tuštumos sfera

*) vaizdas: kiauraviduris vamzdelis padarytas iš medžiagos juostos sluoksnių, kietas, visiškai materialus daiktas, bet nuėminėjant vieną po kito sluoksnius (suvokimus šitoje vietoje), staiga pasirodo, kad nieko nelieka.

*) Ežatina: nėra ne vienos būtybės, apie kurią galėčiau pasakyti, kad ji supranta kuo aš gyvenu, kad ji artima. Ne vieno prisiminimo, kad tokio būtybės kažkada buvo. Nėra net minties, kad yra galimas tokios artimos būtybės egzistavimas. Nėra netgi noro, kad tokia būtybė būtų. (Bet aišku nėra taip pat ir atstūmimo, susvetimėjimo, todėl yra galimas toks paradoksas – stiprus abejingumo su simpatija ir ištikimybe rezonansas. Šitas atrodantis paradoksas atsiranda tik todėl, kad niūrumų apimtam žmogui frazė „nėra artimos būtybės“ asocijuojasi su NE-vienišumu, SG)

*) abejingumas ir atsidavimas tarpusavyje rezonuoja ir gali apsireikšti vienu metu taip pat stipriai, vienas kitą pakeisdami, kaip siūbuojantis ant bangų ir nardantys į jas jachtas, lekiantis su galingomis burėmis link horizonto.

*) Pūkuotas beždžioniukas: „rezonuoja su žodžiais „džiaugsmingas vienišumas“ – plataus, begalinio kelio vaizdas ir norisi tik žiūrėti į priekį ir nesustojus eiti. Yra aiškumas, kad turiu savo kelią, yra džiaugsmingas noras eiti juo, dėtis pastangą po pastangos ir pasiekti savo tikslą. Aš tiksliai žinau, kad čia nieko nėra. Visi kiti žmonės suvokiami kaip sapnas, kaip tai, ko nėra šitame pasaulyje. Čia yra tik kelias. Čia neegzistuoja įprasto gyvenimo įvykiai, jie nežymūs, santykiai jiems yra tokie pat, kaip būdraujant sapnams. Taikymasis, siekimas. Kiekvienas žingsnis – malonumas ir džiaugsmas. Kiekvienas žingsnis – tvirtas, pasitikintis, žvalus. Neįmanoma pavargti. Nėra minčių apie tai, kas bus toliau, kur aš ateisiu. Yra mėgavimasis dabar ir čia, nuo to, kad einu. Paslapties, nežinomybės nujauta. Yra įsitikinimas, kas Bodhis ir Ežatina eina savo keliu, kur be jų daugiau nieko nėra. Įsitikinimas, kad šitie keliai niekada nesutaps. Galvojant apie tai atsiranda džiaugsmingas noras žingsniuoti toliau. Kai yra džiaugsmingas vienišumas, visada yra atkaklumas – džiaugsmingas noras kovoti, dėti pastangas bet kokiose aplinkybėse. Aš įsitikinusi, kad niekas negali nukreipti mane nuo šito kelio, aš pasiruošusi bet kokioms kliūtims, pasiruošusi kovoti su jomis, aš matau savo tikslą ir pasieksiu jį bet kokia kaina, niekas neprivers manęs palikti šį kelią, sustoti. Aš eisiu šiuo keliu bet kokiomis sąlygomis.“

*) Pūkuotas beždžioniukas: „visi snukiai išėjo. Aš likau viena. Man niekas daugiau neparašys, niekas neparodys niūrumo, niekas manęs neįtakos. Aš likau viena viduryje kelio – be daiktų, be sąsiuvinio ir tušinuko, be snukių ir Bo. Aš daugiau negaliu niekuo tikėtis ir nėra ko laukti. Lieka tik – tęsti ėjimą toliau.“

„Jėga“:

*) Ežatina: „Beribės, nepalenkiamos fizinės jėgos suvokimas. Atrodo, kad aš galiu sudaužyti akmenį, ištverti nepakenčiamas fizines apkrovas, pereiti per stiklą – kūnas kaip nepažeidžiamas. Lydimas pasitikėjimo, kad galiu būti lyderiu. Mėgavimasis, kad galiu būti lyderiu. Bet jokio SavS čia nėra. Tiesiog noras būti lyderiu ir lyderio vaizdas ryškiai rezonuoja su šitos Jėgos suvokimu, kurios „nėra dėti“. Atrodo, kad mano kūno galimybėms nėra galo. Jis suvokiamas kaip nepažeidžiamas, nepalenkiamas, beveik nemirtingas.“

„Šviežumas“:

*) viskas atrodo lyg būtų pripildyta rytine vėsuma, viskas persmelkta tuo šviežumu, kurį patiri, kai ryte išlendi iš palapinės ir žiūri į kalnų viršūnes, užsidegančias auksine šviesa.

*) Fiordas: „Lydimas šalto kovo mėnesio oro veide ir plaučiuose. Atsiranda noras giliai įkvėpti.“

„Rimtumas“:

*) Šitas rimtumas – ne susirūpinimas, ne niūrumas. Jis suderinamas su šypsena, išdykavimu, žaidimu, švelnumu, ištikimybe ir kt. Jis nesuderinamas su nuolaidžiaujančiu santykiu su niūrumais savyje, su nenuoširdumu

*)Rezonuojanti frazė: „aš neturiu kuo tikėtis“. Kai praktikuojantis lieka vienas su aplinkiniu pasauliu, kai šalia jo nėra nieko, kas galėtų jį „apdrausti“, parodęs jo nenuoširdumą arba kitą niūrumą, tokiose sąlygose yra ypač aišku tai, kad jeigu nebusi nuoširdus, tai niekas tavęs nuo to neapdarus, niekas tau to nenurodys. Tavo gyvenimas yra visiškai tavo rankose. Tu neturi kuo tikėtis.

*) Kuo daugiau atradimų, tuo ryškesnis rimtumas

„Nesugriaunamumas“:

*) absoliutus nepažeidžiamumas – lyg negali būti sugriaunama tai, ko išvis nėra

*) rezonuojanti frazė: „gyvenimas niekada neprasidėjo ir niekada nepasibaigs“

*) nėra atramos, išvis nėra nei buvimo, nei nebuvimo, pats supratimas „atrama“ praranda bet kokią reikšmę, atitinkamai nėra ir nerimo, susijusio su jos buvimu ar nebuvimu. Nėra už ko užsikabinti, nėra ko saugoti, nes niekas iš to, tai, ką galima gauti arba prarasti neturi jokios reikšmės.

*) rezonuojantis žodžių junginis: „priekyje nieko nėra“. Pilnas susikoncentravimas į „čia-ir –dabar“, į NšS, pilna laisvė nuo NF, rezonuoja žodžių junginiai „pilnas pasitikėjimas“, „nesugriaunama atrama“, „nesugriaunamas neramumas“. Logišku požiūriu „priekyje nieko nėra“ ir „nujauta“ – priešingybė, bet pateiktos frazės – ne samprotavimo elementai, o frazės rezonuojančios su NšS, todėl vienu laiku aš galiu ir sakyti abi frazes, ir patirti nesugriaunamumą bei nujautą.

*) rezonuoja mintys: „tik taip ir būna“, „taip yra visada“.

*) rezonuoja su vidutine tuštumos sfera

*) Fiordas: „rezonuoja su didžiulės uolos vaizdu. Atsiranda tvirto paviršiaus po pėdomis jausmas“.

„Vakuumas krūtinėje“:

*) pojūčių sritis: krutinies srityje, skersmens 30 centimetrų ir gilyn iki maždaug 10-15 centimetrų.

*) pojūčių pobūdis: kaip iš kažkur išpumpuotų orą ir ten atsirado vakuumo sritis. Spaudimas į vidų, trankymas.

*) lydintys pojūčiai: kietumas toje vietoje, kietumas gerklėje, retkarčiais – pykinimas, protarpinis spaudimas galvos viduje, valios išėjimas.

„Vidutinė tuštumos sfera“:

*) pojūčių sritis: mažiau ar labiau ryškiai išreikšta specifiška erdvė 1-2 metrų skersmens aplinkui matomų kūno ribų su centru maždaug krūtinėje. Pirmoms patirtims būdingas formos neapibrėžtumas, ji gali būti suvokiama kaip beformė apimtis, arba kaip priekinė sferos dalis.

*) pojūčių pobūdis: erdvė viduje sferos prisotinta ypatingai delikačia vibracija, sudarančia prisipildymo, tvirtumo efektą. Pojūčio aiškumas gali būti toks stiprus, kad galima kalbėti, judėti ir nepertraukiamai jį jausti. Labai intensyvūs judesiai išplauna šį pojūtį. Pripildytos sferos pojūtis gali būti netgi labiau ryškiu, negu įprasti kūno pojūčiai, kurie gali būti prislopinti dalinai ir netgi beveik visiškai išnykti.

„Maža tuštumos sfera:“

*) pojūčių sritis: rutuliukas apie 5 centimetrų skersmens, atsiranda viduje matomų kūno ribų.

*) pojūčių pobūdis: rezonuojantys aprašymai: „begaliniai kietas“, „nesunaikinamas“, „nesugriaunamas kietumas“.

„Nuplėšta oda“:

*) Kūno paviršius tam tikram laikui įgauna ypatingai stiprų jautrumą, kaip nuplėšta oda. Bet koks mažiausias prisilietimas sukelia labai intensyvų pojūtį. Lydimas specifiniu laužymu raumenyse, kauluose. Šitas pojūtis neskausmingas, rezonuoja su NšS, bet labai varginantis. Atsiranda po labai ilgių ir intensyvių NšS – yra kūno transformacijos elementu.

„Valios išėjimas“:

*) Pojūčių sritis – ratas 10-20 centimetrų skersmens aplinkui bambą ir pojūčiai yra gilumoje bei matomų kūno ribų išorėje.

*) pojūčių pobūdis: laužymas, lyg tai kažkas veržiasi iš vidaus į išorę.

*) Lydintys pojūčiai:

–a) vibracija nurodytoje vietoje – ji būna įvairi: dažnumas gali skirtis nuo10 iki 50 vibracijų per sekundę, amplitudė keičiasi nuo silpnos iki labai stiprios, sukeliančios netgi aiškų preso raumenų vibravimą, kurį nesunku pajaustų bet koks žmogus, prisilietęs ranka prie tavo pilvo.

–b) „kietumas“ gerklėje, krūtinėje, kaktoje.

–c) „anestezija“ viršutinėje kūno dalyje.

„Mėgavimosi banga“:

*) mėgavimosi banga su stipriais „šiurpuliukais“ prabėga per kūną, prasideda nuo saulės rezginio, ir eina plačiu frontu per visą nugarą (su epicentru stubure), paskui į kaktą ir kažkur aukščiau. Mėgavimosi pojūtis rezonuoja su tampriu nugaros ištiesimu, su staigiu galvos atmetimu atgal ir pečių sukinėjimu – tokie veiksmai sustiprina mėgavimąsi iki ekstatiško.

„Gintaras“:

*) Minkšta saulės spindulių šviesa pro debesis, švelni prislopinta gintaro šviesa eglynų-pušynų miške, lyg tai nėra vieno šviesos šaltinio, o tik šviesa, šviečianti iš visur.

*) Saulėtas vasaros rytas skverbiasi pro užuolaidas, visi daiktai kambaryje minkštai šviečia ir ne tik daiktai, bet ir visi suvokimai nušvito šia šviesa – norai, veiksmai, mintys – viskas šviečia minkštu gintaru; šitoje šviesoje nėra jokių rūpesčių, yra tik vaikystė, vasara ir įprastų dalykų džiaugsmas.

„Auksinis švytėjimas mėlyname danguje“:

*) pro visą matomą pasaulį prasimuša mėlyna erdvė, lyg visur būtų dangus – tiesiog čia ir jis persmelktas smulkiausiais auksiniais spinduliais, atlekiančiais iš visų pusių.

„Tyluma“:

*) garsų prislopinimas, pašalinimas, ypatingas aiškumas, tvirtumas, suvokimų apimtis, nepavaldumas chaotiškiems atsitraukimams.

*) Fiordas: „rezonuoja su vaizdu amžinai veikiančio ir bambančio televizoriaus, kurį netikėtai išjungė. Nėra garso. Lydima mėgavimosi, minkšto apgaubimo pojūčio, kaip ežero vanduo apgaubia akmenį. Rezonuoja su fraze „sustojo pasaulis“, suvokiama kaip judesio, laiko nebuvimas. Atrodo, kad aš visą gyvenimą buvau viesulo centre ir stebėjau pasiutusį vėjo sukimąsi aplink save ir staiga šitas viesulas visiškai dingo – prasidėjo visiška tyluma, viskas sustingo. Lydima kūno lengvumo ir šviežumo pojūčio. Rezonuoja su grožio jausmu ir skvarbaus aiškumo pojūčiu.“

„Anestezija“:  

*) Būsena, kai „tyluma“ tampa dominuojanti, išeina į priekį ir patikimai nustumia vaizdus, garsus ir kitus pojūčius į užpakalinį planą. Pasaulis, atrodo, sustojo ir tu – ciklono epicentre. Atsiranda „užšaldymo“ iliuzija, pojūčių prislopinimo.

„Sugrėbimas, kūno sukietėjimas“: 

*) „Tylumos“ ir „anestezijos“ linijos tąsa. Kūnas yra sukaustomas, viskas apimta išsiliejusiu jame kietumu, sustingsta. Yra noras sustingti ir nejudėti.“

„Abstraktus įvykių audinys“:

*) Apsireiškia išgyvenant įvykius, realiai įtakojančius mano gyvenimą. T.y. ne tokių įvykių, kurie „turi“ pasirodyti „svarbiais“ pagal koncepcijas ir mechaniškas pirmenybes, o tokių, kuriuose yra kažkas neišreiškiamo, lyg gilioje tyloje įvyksta nepastebimai ir neišvengiamai tai, kas nuo šiol padarys mane kitokiu. „Išgyvenimas iš naujo“ – maksimaliai detalus prisiminimas + visų NE pašalinimas t.y. aš pergyvenu šią gyvenimo atkarpą be NE, kurios ankščiau buvo patirtos.

*) Rezonuojanti frazė: „suvokimas to, kas yra už aplinkybių ribų, kas tai nustato ir pripildo tūriniu.“

*) Lydimas abejingumo aplinkai, tuštumos sferos, pasiryžimo, pasižavėjimo, pasitikėjimo.

= = = = = = = = = = = = = =

Palaimos sektorius:

1 linija:

džiaugsmas arba „tylus džiaugsmas“

įprastų dalykų džiaugsmas, džiaugsmas be priežasties

pasižavėjimas

2 linija:

malonumas (arba mėgavimasis)

palaima

ekstazė

atmanas

= = = = = = = = = = = = = =

„Džiaugsmas“ arba „tylus džiaugsmas“:

*) rezonuojantis vaizdas: nulėpausis sarginis šuo su drėgna nosimi, žaismingomis akimis, bėgioja po kiemą ir pakramto, paloja, staigiai sustingsta, jo šonai kilnojasi nuo kvėpavimo, nuo liežuvio laša seilės, paskui pašoka ir vėl bėga.

*) rezonuoja su elgesiu, snukiais vadinamu „sužvėrėjimas“. Tokio elgesio aprašymo pavyzdys: „mes pradėjome šėlioti, rėkauti, kandžiotis, voliotis, ji buvo tikru gyvūnu šitame žaidime, rėkavo, šaukė, juokėsi, buvo keli momentai, kai negatyvus fonas visiškai dingdavo ir buvo visiškas atsidavimas šiai būtybe, atsidavimas žaidimui su ja. Ji irgi visiškai pasidavė žaidimui, buvo akivaizdu, kad negalvoja apie tai – kaip ji atrodo, be perstojo džiaugsmingai šėlo pilnai atsidavus žaidimui. Atrodė, mes abi pagavome bangą, kuri mus neša ir visi jos judesiai rezonuoja su mano džiaugsmingais norais ir atvirkščiai“.

*) Agava: „nuo pečių nukrito sunkumai ir kvėpuoju pilna krūtimi. Viskas lengva! Nerūpestingas vaikiškas juokas. Vaikštant skraidau – nejaučiu kūno, tik glamonėjantis pėdos prisilietimas prie kelio, kuris sukelia malonias bangas nugaroje ir rankose.“

„Įprastų dalykų džiaugsmas“, „džiaugsmas be priežasties“:

*) džiaugsmas atsiranda beveik nuo visko, ką pamatau, ypač tai apsireiškia suvokiant žmones, patiriančius NšS ir tai, ką mes vadiname „gamta“.

*) mintis – kaip žavu, kad šitas akmuo yra!

„Pasižavėjimas“:

*) Agava: „kai žiūri iš aukšto kranto į upę-dangų užgniaužia kvapą.“

„Malonumas“ (mėgavimasis):

*) lengvas, ramus, skaidrus

*) rezonuojantis vaizdas: prie krioklio atsiranda ploniausia, beveik nematoma vandens purslų skenda. Tik dėl vaivorykštės ir skvarbaus šviežumo kvėpuojant supranti, kad ji yra.

*) rezonuoja su žodžiu „mėgavimasis“, bet šitą „mėgavimosi“ sąvoką, kad nesumaišyčiau terminus, aš naudosiu žymėti pojūčius.

*) Vanessa: „rezonuoja su mažo upelio vaizdu, kuris renkasi kelią tarp miško šaknų.“

Galbūt šitas rezonansas atsiranda dar dėl to, kad veiksmų, sukeliančių mėgavimąsi, ieškojimo procesas labai primena upelio, prasiskverbiančio pro šakas, kupstus, šaknis, judėjimą.

„Palaima“:

*) minkšta, tiršta, o kai intensyvi – galinga, tirpdanti viską savo kelyje

„Ekstazė“:

*) kai palaima pasiekia tam tikro intensyvumo ( pagal apibrėžimą žymėsiu šį intensyvumą 8) , ji gauną savybę, rezonuojančią su žodžiais „nepakenčiami gerai“ ir šitą NšS vadinsiu „ekstaze“.

*) pasiekus tam tikrą intensyvumo lygį (pagal apibrėžimą duodu jam 7-8), ekstazė įgauna vertybę, rezonuojančią su žodžiu „smuklus“, tokią ekstazės formą aš vadinu „smuklia ekstaze“. Būdingas skirtumas nuo paprastos ekstazės, kad bet koks suvokimas (netgi toks, kuris ne NšS buvo skausmingas, nemalonus arba varginantis) sukelia tik ekstazės suliepsnojimų sustiprinimą.

*) ekstatiška palaimos forma skiriasi nuo „ekstazės“ – čia gali įvykti terminų sumaišymas (ypač teoretikams, dėl kurių sunkumų aš esu abejingas, nes mane domina praktikuojantys, o ne teoretikai), bet aš tai leidžiu, nes su duotais NšS rezonuoja būtent žodis „ekstazė“. „Ekstatiška palaimos forma“ skiriasi nuo „ekstazės“ savybe, kuri rezonuoja su žodžiu „pergalė“, „nepalaužiamumas“.

*) trys ekstazės apsireiškimų centrai – gerklės vidurys, viršutinės krutinies dalies vidurys, širdis. Uždegti vienu metu visi trys centrai sukelia ekstazės nepakenčiamą savybę, ekstazė išsilieja po visą kūną ir už jo ribų, atbunda fiziniai išgyvenimai, prasideda „Atmano“ įsidegimas.

*) Iš Ežatinos dienoraščio: „prabudau nuo aštraus ekstazės pojūčio. Gerklėje, taškas truputį žemiau vidurio, tiksliai neprisimenu. Vėl ta pati savybė –ekstazė taške tokia nepakenčiama, kad atrodo tokios negali būti, o per visą kūną, palyginus su tuo, kas yra taške – vidutinė, o palyginus su tuo, kas būdavo ankščiau – nepakeliama.

Ankščiau, kai aš patirdavau ekstazę gerklėje, kuo toliau nuo gerklės, tuo ji buvo silpnesnė, palaipsniui užgesdavo. Aš galėjau parodyti, kad maždaug čia yra jos riba, o čia jos nėra. O dabar ekstazė buvo visame kūne, netgi kojose tokia pat ryški, kaip krūtinėje, kaip taške. Vėl lemputės vaizdas – joje šviesa sužiba momentaliai ir tolygiai, laisvai.

Kai prabudau, išgyvenimas tik prasidėjo, o kada sužibo, kūnas trečdaliu palengvėjo, susiliejo visos ribos, apsireiškė vidutinės tuštumos sferos fragmentai. Aiškios sferos nebuvo, bet aplinkui kažkas formavosi. Aš neprisimenu, kiek tai tęsėsi. Prisimenu, kad kelis kartus ekstatiškumas sumažėdavo ir aš jį pastangomis sugražindavau. Pakui kažkaip užmigau.

Prisiminiau, kad Bo sakė, kad būtina uždegti ekstazės trikampį, tada atsiranda atmanas, o tai netgi ne trikampis, tai tik jo fragmentai. Nejaugi tokie suvokimai gali būti?“

„Atmanas“:

*) Susijęs su fiziniu pojūčiu: „pailgas, mažojo piršto dydžio, širdyje“.

*) rezonuojančios frazės: „neaprašoma palaima“, „aukščiau visų galimų malonumų“, „už įmanomo ribų“.

*) švytintys, auksiniai siūlai visomis kryptimis išsilieja per visą kūną. Nėra ribų.

*) Ežatina: „prabudau naktį nuo aštraus, nepakenčiamos palaimos taško širdyje, pojūčio. Užgniaužė kvėpavimą, taškas tapo kietumo akmenuku su nepakenčiama palaima. Kitu momentu visas kūnas sušvito palaima, lyg aš lemputė, kuri persilieja įvairiais nepakenčiamos palaimos atspalviais. Lemputė – todėl, kad būna, kad pojūčiai persilieja per kūną kaip kažkas tiršto ir lyg jam kažkas trukdo, ir aš galiu nustatyti, kad kažkur jis ryškesnis, kažkur dar ne toks ryškus, o čia nebuvo laipsniško išplėtimo, iš karto viskas suliepsnojo, tolygiai, kaip lemputės šviesa ir pradėjo švytėti įvairiais palaimos atspalviais.

Kietame akmenuke širdyje buvo toks ekstazės sukaupimas, kad atrodė, jog nuo jo galima numirti. Atmanas? Čiagi skeptikai – aš negaliu turėti šito. Suvokimas pradėjo gesti. Tada sukūriau atsidavimą, aš nenoriu šito sau, aš noriu atiduoti tai Fiordui, noriu išauginti savyje šitą akmenuką ir atiduoti Fiordui. Suvokimas staiga sustiprėjo, įvyko išgyvenimas, kuris rezonuoja su žodžiais „Nenoriu NšS sau, nenoriu susitaikyti su tuo, kad gali daugiau nieko nebūti ir išeiti į olą kurti NšS. Noriu NšS tik tam, kad jie būtų ir kitose vietose, kovosiu už tas būtybes.“

Dabar aš nepatiriu to suvokimo, aš kartoju žodžius, kuriuos maždaug įsiminiau, bet jų neišgyvenu. Aš tik prisimenu, kad šitas atsidavimas ryškiai rezonuoja su atmanu.“

= = = = = = = = = = = = = =

Aiškumo sektorius:

1 linija:

šešėlių žaidimas

„A“ nebuvimas

Visi miega

Čia irgi kol kas suvokimai bus tik išvardinti be klasifikacijos.

Dar kartą pabrėžiu – aiškumas yra savarankiškas NšS. Kai mes jį aprašinėjame, naudojamės vaizdais ir žodžiais, bet aiškumas – tai ne vaizdai ir žodžiai (ž. 02-01-10).

= = = = = = = = = = = = = =

Bendros „aiškumo“ savybės:

*) Fiordas: perskaičius savo laiškų išnagrinėjimą, kuri padarė Bo, patyriau aiškumą 10 ir džiaugsmą. Po to buvo savęs, kaip krištolinio rutulio, kuris į visas puses skleidžia švarų, šaltą, baltą šviesą, suvokimas. Be to, buvo lengvumo ir šviežumo pojūtis. Paskui atsirado stiprus grožio jausmo išgyvenimas, nebylus aiškumo grožiu pasižavėjimas: aiškumas išgyvenamas kaip šaiži, graži, nuostabi esybė. Norėjosi sustingti, sulaikyti kvapą ir žiūrėti į aiškumo grožį. Paskui intensyvus grožio jausmas sumažėjo iki 6 ir tęsėsi tokiu fonu kelias valandas. Pasidarė aišku, kad aiškumas ir grožio jausmas visada apsireiškia kartu, tiesiog ankščiau aš šito nepastebėdavau“.

„Šešėlių žaidimas“:

*) staigus reikšmingumo sumažėjimas – praktiškai iki nulio- to, kas vyksta niūrumų apimtame žmonių pasaulyje. Anksčiau šitie įvykiai buvo „reikšmingi“, „realūs“, o dabar jie tiesiog eina į užpakalinį planą, lyg neaiškūs, vos pastebimi šešėliai mirksi kažkur tolumoje ir nėra būdo, kad atsirastų NE šituos šešėlius suvokiant. Pagrindiniame plane – pasižavėjimas, susižavėjimas, siekimas, palaima ir t.t.

*) Fiordas: „dažnai atsiranda tolimos olos sienos, silpnai apšviestos raudona laužo šviesa, ant kurios matosi vos, vos išskiriami šešėliai, vaizdas. Rezonuoja su aiškumu: atsiranda prisirišimų absurdo supratimas. Rezonuoja su „čia ir dabar“.

*) Fiordas: „rezonuoja su patvaraus vidinio strypo, skersmens kaip maždaug pusę kūno, fiziniais išgyvenimais.“

„Aš“ nebuvimas“:

*) rezonuoja su mintimi „negalima niekam perteikti niūrumų šalinimą. Niekas, išskyrus pastangų dėtų šioje vietoje, negalės sukurti šitoje vietoje NšS. Yra tik suvokimai, tarp kurių nėra suvokimo „aš“ arba „tu“.

*) rezonuoja su džiaugsminga vienatve, absoliučiu atsidavimu.

„Visi miega“:

*) netikėtai darosi aišku, kad visi supantys žmonės – miega arba netgi numirę, jie nėra gyvi, tai tiesiog mechanizmai, tik retkarčiais kažkur švysteli kažkas gyvaus.

06-02-02 NšS išvardijimas ir jų savybių rezonuojantys aprašymai

„Prisipildymas“ arba „pilnumo jausmas“– suvokimas, atsirandantis ir stiprėjantis NšS patyrimo metu, DN apsireiškimo metu, kai yra dedamos pastangos NšS pasiekimo ir atsilaisvinimo nuo niūrumų praktikoje. Rezonuoja fraze „gyvenimas pripildytas iki kraštų“.

„Prisotinimas“, skirtingai nuo prisipildymo yra suvokimas, atsirandantis nuo NE, PE patyrimo ir mechaniškų norų bei kitų niūrumų patyrimo ir realizacijos. Kokio didumo bebūtų prisotinimas, jis niekada nesukels „prisipildymo“ – visada lieka tokia skausminga būsena, aprašoma žodžiais „viskas įgriūna kaip į statinę be dugno“, „niekas nedžiugina“, „viskas tuščiai“. Įprasta žmonių, ieškančių išsigelbėjimą nuo pilkumos, nuobodybės, apatijos, kitų NE, klaida – bandyti tai užmušti įspūdžiais, tuo tarpu vienintelis būdas tai padaryti – stiprinti pilnumo jausmą.

NšS savybių išvardijimas ir rezonuojantys aprašymai:

„ekstatiškumas“

„susikaupimas“ arba :prisipildymas“ arba „sandarumas“ arba „tirštumas“

„giluma“ arba „simfoniškumas“ arba „spektro platuma“ arba „atspalvių gausybė“

„intensyvumas“

„šaižumas“

„magnetiškumas“

„visko aprėpimas“ arba „prasiskverbimo savybė“

„masyvumas“ (būdingas NšF)

„šviežumas“ (labiausiai būdingas eNšS)

NšS savybes taip pat galima aprašyti rezonanso būdu:

„Ekstatiškumas“:

*) Ežatina: „rezonuoja su krištoliniai švaraus vandens, sraunaus, bet visiškai perregimo šaltinio vaizdu.“

*) Rezonuoja žmogaus, patiriančio bet kokius NšS vaizdas (ekstatiškų jėgų NšS): visa tigrų gauja braunasi į kalvos viršūnes – kiekvienas į savo kalvą, kur jie visi sutiks aušrą. Vienas jau užlipo į savo kalvą, sėdi iškišęs liežuvį, laukia aušros, kuri tuoj ateis, laukia kol kiti tigrai užlips ant savo kalvas (t.y. kol kiti NšS šitoje vietoje pasieks ekstatišką formą).

*) Intensyvus ekstatiškumas lydimas ašarų. Stiprios NE taip pat lydimos ašarų, bet skirtumas tarp šitų būsenų, aišku, yra didelis, nors iš šalies žmogus, nežinantis apie eNšS jo pastebėti negali.

Kadangi ašaros visada buvo susijusios su NE, pavyzdžiui su SG, tai atsiranda abejonės, ar čia nėra SG priemaišų, bet po suvokimų ištyrimo prieini neabejotiną išvadą, kad jokių SG, patiriant tokio intensyvumo NšS, čia negali būti. Kaip banga pasikelia nuo krūtinės link galvos ir atsiranda ašaros. Ramakrišna sakė, kad jeigu prisiminus būtybę, kuriai jauti ištikimybę atsiranda ašaros, reiškia formalių praktikų atlikimas jau nėra tikslingu, atlikinėti jas noras dingsta, nes toks intensyvus NšS jau pats sugeba kurti kitus NšS ir be formalios praktikos atlikinėjimo – chaotiniai atsitraukimai tampa tokiais silpnais, kad jau negali sutrukdyti susikaupti ties NšS, staigiam jį sustiprėjimui.

Galbūt tai yra labai išplitusio klydimo pagrindas – kai profanai iš šalies stebėjo NšS apsireiškimus žmoguje ir matė, kad jie intensyviai ir ilgai ašaroja, jie klaidingai darė išvadas, kad žmogus patiria kažką panašaus į gailestį, iš čia tikriausiai kilęs gailesčio kultas daugelyje religijų (krikščionybėje, krikščioniškame budizmo aiškinime, kur gailestis yra „kilniu“ „kančios“ vaizdu, tuo pačiu išstumia tai, kad „kančia“ budizme reiškia būtent NšS – ekstatišką, džiaugsmingą norą, kad kitos būtybės, atsilaisvintų nuo niūrumų ir patirtų NšS.)

Yra esmingas fiziologinis skirtumas tarp ašarų nuo NšS ir nuo NE.

1. Patiriant NšS gali visą laiką ašaroti ir labai intensyviai, bet neatsiranda nei psichologinis, nei fizinis nualinimas, nei tuo metu, nei po to, kaip nuo NE – o atvirkščiai, gauni naujų jėgų, vis labiau ir labiau galingas ekstazes ir kitų NšS mases.
2. Netgi po labai ilgo „verkimo“ nuo NšS veidas neužtinsta, o jeigu, tai labai greitai užtinimas dingsta – per porą minučių, kad net niekas nesupras, kad šitas žmogus ką tik dvi valandas iš eilės „verkė“- atvirkščiai, veidas kvėpuoja šviežumu.
3. Fiordas: „eNšS metu kvėpavimas lydimas mėgavimosi pojūčio, iškvėpimas lydimas stipresniu mėgavimosi negu įkvėpimas.“ Nuo verkimo nuo stiprių NE atsiranda įvairūs skausmingi pojūčiai kūne, kurie gali pavirsti lygomis.

*) Ekstatiškumas lydimas staigiu nuoširdumo sustiprėjimu. Beveik fiziškai jauti, kad melagingumas ir nenuoširdumas išsilieja iš tavęs ašaromis. Atsiranda maksimaliausias apsivalymo efektas. Staigiai pasmarkėja visų NšS šaižumas. (nieko panašaus neįvyksta verkiant nuo NE – tik galingas NF, sutuštėjimas, pilkuma, savęs gailėjimas ir pasitenkinimo noras).

*) Ežatina: „Netikėtai įvyko suvokimas, lyg užtvanką pralaužtų. Staigiai sustiprėjo nujauta, sužaibo ir kas įvyko paskui, aš beveik neskyriau. Buvo ekstatiškumas, maksimaliausias iš man pasiekiamų. Truko gal dvi minutes. Atrodė, kad negaliu to nutraukti, net jeigu labai norėsiu. Viskas, jis pratruko, aš negaliu šito pertraukti, galiu tik tai išgyventi. Šitoje vietoje asmenybės nebuvo. Kūnas buvo tik indu, kuriame atsirado Kažkas. Nieko, išskyrus nepakenčiamumo, stiprios nepakenčiamumo įtampos nebuvo. Šitą suvokimą aš anksčiau vadindavau galingu ekstatiškumo srautu, galingu, nepažeidžiamu srautu. Kai jis yra, aš beveik negaliu kontroliuoti savo kūno. Ir vėl ta pati savybė – jis negali būti trumpu suliepsnojimu – jeigu jau pratruko, tęsiasi ilgai, patvariai, netgi kai aš bandau atsitraukti nuo jo.

Po to – sustingimas, rankos dreba, kūnas kaip iš vatos, pagalvojus apie šį suvokimą degina krūtinę. Abejingumas aplinkai, viskas kažkur antrame plane, o gal ir neegzistuoja. Yra kažkas tokio, ko aš negaliu aprašyti, kai tai dingsta. Kai tai sumažėja, man atrodo, kad šį kartą galėsiu aprašyti detaliau, bet kol rašau, visiškai pamirštu kažką išskyrus „galingas, nepakenčiamas, pratruko“.

Dar aš neaiškiai prisimenu, kad buvo noras pilnai išeiti į šią būseną. Dabar lygtai prisiminčiau labai miglotą sapną. Buvo šito galingo srauto suvokimas, kaip kažko artimo, į ką norisi įeiti visiems laikams, iš kur nesinori sugrįžti.

Buvo vaizdas – aš galiu išeiti tiesiog dabar. Buvo pasiruošimas10 išeiti, jokių prisirišimų. Ten kažkas tokio, kam priešintis negalima, manęs jau nebuvo, buvo tik nepakenčiama deginanti palaima, kuri traukė prie kažko dar labiau nepakenčiamo.“

*) Prie eNšS aprašymų priskirsiu ir tą „nusivylimą“, kuris kartais atsiranda kai jų nėra. Žodis „nusivylimas“ paprastai naudojamas aprašant stiprius NE ir žodžių junginiuose „nusivylęs siekimas“ tipo – paskutinio pasiryžimo laipsnio išreiškimas. Šį žodį aš naudosiu reikšti „paskutinį pasiryžimo laipsnį, negalimumą gyventi kaip ankščiau“. Fiordas: „buvo toks stiprus nusivylimas dėl to, kad nėra NšS, kad norėjosi sugriauti namo sienas. Suvokiau save tigru, kuris daužė letenomis narvą, grotos linksta, bet nelūžta.“

„Susikaupimas“ arba „prisipildymas“ arba „sandarumas“ arba „tirštumas“.

*) NšS gali būti pertraukiamas, kaip nutraukti debesys, arba sandarus, tirštas – šitie žodžiai labai rezonuoja su šia savybe ir ją pažymi.

*) rezonuoja pasakojimas iš Mahabharatos:

„Abu einame kartu su manimi“ pasakė Drona. Jie išėjo iš rūmų. „Pažiūrėkite čia. Aš pririšau tikslą.“ – pasakė jis. „Ten, medžio viršūnėje prikabinta molinė papūga su raudonu taikiniu ant kaklo. Durjodhana, pakelk savo lanką ir nusitaikyk. Durjodhana, padaryk viską.

„Pažiūrėk į papūgą. Ką tu matai?“

„Aš matau papūgą.“

„Kur papūga?“

„Sėdi ant šakos.“

„Tu matai dar ką nors ant šakos?“

„Taip, kelis kažkokius vaisius šalia jos.“

„Ką daro papūgą?“

„Tiesiog sėdi.“

„Tu tai viską matai?“

„Taip.“

„Ištrauk strėlę iš lanko.“

Durjodhana buvo sumišęs. „Kodėl? Aš galiu šauti, mokytojau.“

„Ne, tiesiog nuleisk ją“. Jis pakvietė Ardžuną: „Pasiruošk ir nusitaikyk“.

„Aš pasiruošęs.“

„Tu matai šaką?“

„Ne, mokytojau.“

„Tu matai papūgą?“

„Ne, mokytojau.“

„Ką tu matai?“

„Matau tik raudoną taikinį.“

   „Giluma“ arba „simfoniškumas“ arba „spektro platuma“ arba „atspalvių gausybė“  

*) priklausomai nuo vystymosi, NšS pradeda apsireikšti ne pavieniais, izoliuotais suliepsnojimais, o visu spektru.

Citata iš dienoraščio: „vaikštau po mišką – ryški saulė, prasideda pavasaris, viskas aktyviai tirpsta. Staiga pastebėjau, kad įlipdamas į lataką pajuntu nepertraukiamą NšS suliepsnojimą. Pradėjau „įsiklausyti“ į jį. Atsirado aiškumas, kad jis labai stipriai rezonuoja su žodžiais „mėgavimasis“, „pasižavėjimas“. Patyriau jį labai intensyviai, kartais net stiprumu 10.

Netikėtai pastebėjau, kad mėgavimąsi patyriu nuo daugelio įvairių suvokimų – nuo medžio žievės stebėjimo, nuo šakos į šaką trinties garsų – pakėliau išdžiūvusią pušies šakelę, sulaužiau į kelias daleles ir rankiojau jas, garsas su kuriuo jos triniesi vieną į kitą taip pat sukeldavo mėgavimąsi. Paukščių kliegsmas, vandens čiurlenimas, šaltinėlio paviršiaus vaizdas, eglės šakos vaizdas, drėgnos žemės ir žolės po kojomis pojūtis… taip daug visko ir viskas tai sukeldavo skirtingus mėgavimosi atspalvius.

Pastebėjau, kad NšS apsireiškiantys plačiu spektru yra labai patvarūs – galiu patirti juos ilgai ir intensyviai, kas artina jų apsireiškimą prie ekstatiškos formos bei rezonuoja (taip pat rezonuoja žodis „įsiliepsnoja“) labiau aukštos linijos NšS. Kol stebėjau ir tyrinėjau šį reiškinį, pastebėjau dar vieną NšS, kuris pradėjo reikštis plačiu spektru – džiaugsmingi norai. Staiga jų atsirado labai daug ir tai sukėlė siekimo suliepsnojimą. Užfiksavau, kad plataus spektro mėgavimosi apsireiškimas sukelia palaimos suliepsnojimą, o plataus spektro džiaugsmas – pasižavėjimą.

Atėjus į mišką (kalnus, jūrą), aš dažnai patirdavau kažkokį stiprų NšS, bet jo užfiksuoti, aprašyti niekaip nepavykdavo. Tiktai pradedu aprašinėti, gaunasi kažkokia nesąmonė – nieko konkretus, įvairiapusiškas mišinys, iš ko kažkas esmingo nepagaunama. Galų gale aš supratau, ką būtent aš patiriu ir kodėl negalėjau to aprašyti. Tinkamas terminas: „mėgavimosi simfonija“. Atsiranda įvairūs NšS, kai kurie apsireiškia plačiu spektru – prie mėgavimosi atspalvių spektro primaišomas grožio atspalvių spektras ir t.t., todėl nepavyksta tiksliai aprašyti, nes ieškodavau kažko konkretaus tame, kas jau iš pradžių buvo ypatingai sudėtingas ir pastoviai kenčiantis priklausomai nuo to, kokie dabar yra suvokimai – regimieji, girdimieji ar kiti. „Mėgavimosi simfonija“ išgyvenama kaip apstulbinantis smūgis, kaip pasinėrimas į tai, kuo užspringsti, kaip apsvaiginantis kažko perteklius.

*) Citata iš Ežatinos : „kai tik įsivaizduoju mišką arba jame atsirandu, iš karto kiekviena smulkmena sukelia suvokimo, kurį aš vadinu įsimylėjimu, nors ir „mėgavimasis“ rezonuoja taip pat, suliepsnojimą. Man darosi nepakenčiamai gerai nuo kiekvienos tokios smulkmenos.“

„Intensyvumas“:

*) Kiti rezonuojantys žodžiai reiškiantys šią savybę – aistringumas, jėga, galingumas.

„Šaižumas“:

*) Kiti rezonuojantys žodžiai reiškiantys šią savybę – gebėjimas skverbtis, tono aukštuma, nuoširdumas, švarumas

„Magnetiškumas“:

*) Kiti rezonuojantys žodžiai reiškiantys šią savybę – patvarumas, sugebėjimas susikaupti, įlipimas, neliečiamumas. Panaudosiu analogiją: sakykime, už kažkokio paviršiaus yra galingas magnetas. Mes imame kitą magnetą (mūsų NšS), pakeliame jį iki paviršiaus ir įvyksta „prilipimo“ efektas – jis gali būti vos pastebimas, kad paleidus rankas magnetas nukris, gali būti patvaresnis ir gali prilipti taip tvirtai, kad neatplėšysi.

„Visko aprėpimas“, „prasiskverbimo savybė“:

*) Kai NšS įgauna intensyvią „visko aprėpimo“ savybę, jis lyg sugriebia tave visą labai gyliai, lyg ankščiau NšS apsireikšdavo tik centre, paviršiuje, o viskas kita likdavo inertiniu, miegančiu ir staigiai kaip minkštas sprogimas ir NšS pilnai apglėbia, kiaurai permirksta, pasiekia net „nuošalius užkampius“. Rezonuojantis vaizdas – ola, apaugusi tirštomis samanomis. Ant jos iš viršaus teka latakas ir visa ola, kiekvienas akmenukas ir žolės kuokštas sunkinasi drėgme, visiškai iki palaimos išsekimo ja pramirkę.

*) Fiordas: „Netikėtas ištikimybės suliepsnojimas, trunka iki valandos. Tai kaip didelis šuolis į priekį ir aukštumą, o paskui – lėtas saldus kritimas į bedugnę. Tikslus aiškumas, kad intensyvumas siekia 10. Kai NšS intensyvumas siekia 10, suvokiu jį kaip „siaurą“, „ribose“, o po 10 NšS susprogsta ir yra plačiu ir giliu kaip dangus. Jau neįmanoma kalbėti apie intensyvumą balais, NšS yra visur, užtvindo savimi realybę ir jau ne „NšS yra manyje“ o „aš esu NšS“.

„Masyvumas“ (būdingas nušvitusiam fonui):

*) rezonuojantis vaizdas, lyg masyvus vandens sluoksnis guli tvenkinio dugne, truputį siūbuodamasis. Nušvitęs fonas gauna masyvaus, kieto tekamumo savybę.

„Šviežumas“ (būdingas ekstatiškiems NšS):

*) Šaltas ankstyvo ryto kalnuose šviežumas. Atsiranda net klaidingas vėsumo pojūtis visame kūne. Klaidingas, nes gali būti karšta ir galiu jausti šį karštį, bet jeigu karštis didelis, tai nemalonūs pojūčiai nuo jo dingsta.

06-02-03 Akordų išvardijimas

NE žymėjimui kiekviena kalba yra labai daug žodžių – pavyzdžiui, nerimas, susirūpinimas, nuogąstavimas, susijaudinimas, sutrikimas – yra vienos NE sinonimai. Yra dar dešimtys kitų būdų išreikšti tą emociją: „nerandu sau vietos“, „akmuo ant pečių“, „kaip ant adatų“ ir t.t. Žodžio „niekšas“ atspalvių žymėjimui yra minimumas dešimtys terminų bet kokioje kalboje. O pabandyk rasti sinonimą NšS-ištikimybės? Amžino pavasario jausmas? Jų nėra, nes žmogus neturi patirties Nšs išgyvenimuose. Kalbą reikia kurti. Atskira užduotis – terminų žyminčių akordus (patvarius NšS derinius, rezonuojančius tarpusavyje, ko rezultate apsireiškia dažniausiai vienu metu, galutinai sukuriant stipriai-surištus kompleksus) kūrimas. Kartu su kitais praktikuojančiais aš parinkinėsiu terminus žyminčius akordus ir išdėstysiu juos čia.

Rezonuojančiose NšS porose tikslinga išskirti ne tik sudėtį, bet taip pat kryptį t.y. NšS atsiradimų seką, nes pavyzdžiui, po „pergalės“ lengvai ir dažnai atsiranda rimtumas, o atvirkščiai – retai būna. Kryptį aš žymėsiu simboliu →. Kai kuriais atvejais abi kryptys būna labiau ar mažiau vienodos, pavyzdžiui „atkaklumas“ ir „pasiryžimas“, tada naudosiu simbolį ↔. NšS pora, kurioje nurodyta kryptis, žymėsiu „NšS vektorius“.

NšS poros

Rezonuojantys šitų akordų aprašymai:

Begalinė kelionė:

*) nepriklausomai nuo kitų snukių praktikos, nepriklausomai nuo aplinkybių, nepriklausomai nuo baimių ir lūkesčių, nuo sėkmių ir pralaimėjimų, aš tęsiu savo kelionę.

*) žingsnis po žingsnio aš keičiu savo suvokimus ir nesvarbu – smulkūs ar platūs tie žingsniai – svarbu, kad aš nesustosiu

*) savęs kaip mažojo vienuolio-lamos vaizdas. Aš persikūnijau, aš eisiu mokytis pas aukštesnes lamas, greitai sužinosiu daug nuostabaus ir įdomaus.

*) bet kokį momentą aš galiu atsistoti, paimti kuprinę ir eiti toliau

*) vėjas, vartantis knygos lapus

*) savęs, kaip skudurėlio vėjuje vaizdas. Vėjas sustiprėja, mane pešinėja stipriau, bet kokį momentą mane atplėš ir pakils į nežinomybę, nežinau kokia būsena bus paskutiniu protrūkiu.

*) Driežas: rezonuojanti mintis: „man nėra kur grįžti“

*) Eta-ma: „aš stovėjau už vartų ir kartais pašokinėdavau, kad pamatyčiau, kas už jų, bet visada grįždavau į vietą – už vartų, visada buvau įsitikinusi, kad man pavyks tik šokinėti – daugiau nieko nenusimato. Dabar aš atidariau šiuos vartus ir pamačiau didžiulį lauką, už lauko mišką, už miško dar ir dar kažką ir aš galiu eiti, ir matyti viską tai, čiupinėti, liesti ir daryti ką noriu.“ Rezonuoja su pasižavėjimu.

NšS triados:

*) « ? » : «aiškumas»→«rimtumas»↔«pergalė»

Grupės iš 4 NšS:

*) « ? » : «aiškumas»→«rimtumas»↔«pergalė»↔«pasižavėjimas»