Lithuanian change

Error

×

Efektyvios praktikos strategija

Main page / Pradžia / Selekcija-2005: “Kelias į prašvitusią sąmonę” / Efektyvios praktikos strategija / Efektyvios praktikos strategija

turinys

    06-01-01 Efektyvi praktika – smulkių, negrįžtamų pasikeitimų praktika.

    Efektyvi praktika – tai smulkių, negrįžtamų pasikeitimų praktika. Tikras pasistūmėjimas į priekį prasideda tada, kai baigiasi spazmiškas epochinių padarymų noras ir tu pradedi daryti nors ir smulkius, bet konkrečius žingsnius, keičiant įprotį po įpročio, suvokimą po suvokimo. Kiekvienas tavo žingsnis charakterizuojamas tokių požymių:

    1. Yra pilnas, šimtaprocentinis aiškumas – ką būtent tu nori padaryti.
    2. Jis nėra žymus, todėl nėra (arba beveik nėra) abejonių, kad tu gali tai padaryti.
    3. Yra džiaugsmingas noras padaryti šitą žingsnį. Jis nemotyvuojamas SavS, nes SavS nepasitenkina tokiu „nežymiu“ maistu, kaip mažas žingsnis.
    4. Pasiekus rezultatą, yra iškilmės, sustiprėja nujauta, žavėjimasis, užsispyrimas ir pasiryžimas.
    5. Dažnai atsiranda naujas aiškumas, gali atsirasti nauji NšS.

    Įgavus smulkių žingsnių praktiką, iš karto silpsta gerbės trokštančios, bet bevaisės svajonės apie didžiausius padarymus. Tuo metu sustiprėja nujauta, žavėjimasis, pasigrožėjimas, užsispyrimas ir pasiryžimas.

    Žmonės, grimztantys niūrumuose ir tik norintys atrodyti prašviesėjusiais, nepaiso menkų rezultatų, žiūri į juos iš aukšto, sarkastiškai. Į klausymą, kaip jiems sekasi praktikuoti jie atsako (susierzinti), kad tik katės greitai gimdo, o praktikos rezultatai atsiranda ne taip jau ir greitai. Jeigu sakai, kad paspaudęs ne tą kompiuterio klavišą, išmokai nepriekaištingai šalinti susidirginimą, tai tu girdi atsakant, kad tai ne rezultatas, o niekas, kad jis turi visiškai kitokius planus, tokios smulkmenos jo nedomina, jis siekia pilno nušvietimo. Kuo labiau žmogus yra nenuoširdus, meluojantis ir laikosi niūrumų, tuo mažiau jis sureikšmina konkrečius mažus žingsnius.

    Rezonuojantis vaizdas: siūlas, nuo plačios audinio juostos, kurį traukia už galiuko. Trauki vienoje vietoje, o praretėja visas audinys, atsiranda plati laisvumo sritis. Kai padarai mažą, nesugrįžtamą žingsnelį, pastebi, kad tai atsiliepia ir kitose tavo gyvenimo srityse. Bet padarius net mažą nesugrįžtamą pasikeitimą, lyg tai supureni ir kitus niūrumus, o intensyvumas ir šaižumas NšS auga.

    Visada įsisąmonink, kokias konkrečiai užduotis, kurių išsprendimą tu nujauti, tau reikia spręsti dabar, šiandien, šią savaitę.

    06-01-02 „Medžiotojo ir gamtininko“ pozicija.

    Sandarinimo praktikos metu aš noriu maksimaliai susikaupti, nepraleisti nei sekundės, nes būtent šią sekundę gali atsirast NE. Taip išsidirba „medžiotojo ir gamtininko“ pozicija: mažiausių NE medžiotojas ir jaunas gamtininkas siekdamas NšS, kurie mažais suliepsnojimais atsiranda priklausomai nuo to, kaip medžiotojas aistringai ir nesutaikinamai ieško ir šalina NE, fiksuojant kiekvieną šalinimo aktą.

    Sandarinimo praktikos metu gali atsirasti:

    *) nuobodybė (juk aš netekęs įprastų įspūdžių) – patenka į medžiotojo nasrus;

    *) Įspūdžių noras – dalinasi į NE (patenka į medžiotojo nasrus) ir PE nuo medžiotojo sėkmingo darbo, nuo NšS suliepsnojimų (gamtininko, nors ir mechaniška, bet parama);

    *) NE, kurie visą laiką atsiranda nuo ChA. Anksčiau tu jų nepastebėdavai, o dabar matai, kad daugelis ChA yra NE šaltiniu, kurie įžiūrimi tik su suglaudinimo mikroskopu pagalba (patenka į medžiotojo nasrus);

    *) NE nuo to, kad neatsiranda NšS (į medžiotojo nasrus);

    *) Nujauta nuo NšS laukimo, nuo jų atsiradimo, nuo sandarinimo proceso (į gamtininko rezervatą).

    06-01-03 Tyrimas

    Tyrimas – tai veiksmų, kurių tikslas pasiekti objektų-orientuotą aiškumą, visuma. Tyrimas, atradimo paieška ir atradimo padarymas visada lydimi nujauta. Labai ryški nujauta atsiranda NšS metu, ypač tų, kurie iš anksto nebuvo žinomi, taip pat NšS tyrimo metu, nes nenuostabu, kad NšS rezonuoja su džiaugsmingu noru juos ištirti ir tai lemia aiškumo atsiradimą ir kelionės NšS pasaulyje pagreitinimą.

    Tyrimo sudėtinės dalis:

    1. Aiškiai ir kuo labiau konkrečiai nustatyti tyrimo objektą, temą.
    2. Padaryti ir visą laiką atnaujinti visko to sąrašą, kas turi ryšį su tiriamu objektu ir gali būti aktualiu rezultatyviam tyrimui.
    3. Daug kartų iš naujo pergyventi tiriamą būseną, procesą.
    4. Stengtis skirti suvokimus, procesus.
    5. Atradinėjant naujus suvokimus, ar tai sąmonės aiškumas, ar nauji NšS, kruopščiai fiksuoti ir daryti aprašymus.

    Viso tyrimo proceso metu palaikyti aktyvią „medžiotojo“ ir „gamtininko“ būseną.

    06-01-04 Drakono schema, linijos, vainiklapiai ir žiedynai.

    Vienas iš būdų pilnai įžvelgti tiesiojo kelio praktiką – sukurti schemą, apimančią svarbiausius elementus. Slibino schema, pavyzdžiui:

    1. Slibino schemos pagrindas – „medžiotojas“ ir „gamtininkas“.
    2. Medžiotojas ir gamtininkas yra nepriekaištingi (t.y. jų veikla yra maksimaliai efektyvi), jeigu juos charakterizuoja keturios savybės:

    *) atidumas (tam, ką medžioja)

    *) ryžtingumas (savo veiklos realizacijoje)

    *) atkaklumas (t. y. gebėjimas veikti ilgą laiką)

    *) nujauta (medžioklės rezultato)

    (šios 4 savybės reiškia bet kokius NšS iš atitinkamos linijos)

    3. Medžiotojas ir gamtininkas sustiprina keturių savybių sušvitimą , jeigu pasireiškia keturi palankūs faktoriai

    *) stengimasis kurti NšS

    NšS kūrimas tiesiogiai palaiko „nujautos“ vertybę.

    *) sąrašų ir aprašymų tyrimas, fiksacija, ir korekcija. Tai sąrašai visko, kas turi ryšį su einamąja praktika – džiaugsmingi norai, nušvitusios bazės sudėtis ( t.y. laikas nuo laiko pasireiškiančių NšS), nušvitusieji faktoriai, formalių praktikų fiksacija, iškilusios hipotezės, NšS rezonansiniai aprašymai i.t.t.

    „Sąrašų fiksacija“ tiesiogiai palaiko „atidumo“ vertybę.

    *) „pasegimas“. Palaipsniui gali kauptis nepalankių faktorių įtakos rezultatas – sumažėja NšS intensyvumas, susidrumsta aiškumas, sustiprėja pasitenkinimas ir kasdieniškumas, o aš galiu šito ir nepastebėti – tas pats kaip gyvenant su vaiku, nepastebi kaip jis auga. „Pasegimas“ – tai entuziazmo ir stengimosi aistringumo įpurškimas, nuoširdumo vertybės patikrinimas.

    „Pasegimas“ tiesiogiai palaiko „atkaklumo“ vertybę.

    *) „pakankamumas“- vienišo kario, laisvės nuo prisirišimo prie žmonių, taip pat ir praktikuojančių, žmogaus, kuris tęs savo kelionę nepaisant nieko, bet kokiomis sąlygomis, pozicija.

    „Pakankamumas“ tiesiogiai palaiko „pasiryžimo“ savybę.

    4. Medžiotojas ir gamtininkas nesusilpnina keturių vertybių sušvitimą, jeigu nepasireiškia keturi nepalankūs faktoriai:

    *) Mechaniškas įspūdžių noras. Visų pirmą negatyviai veikia „atkaklumą“.

    *) Šviesiai – pilka būsena, užslenkantis NF. Visų pirmą negatyviai veikia „nujautą“.

    *) Užslenkantis nuovargis arba mieguistumas. Visų pirmą negatyviai veikia „atidumą“.

    *) Pasitenkinimas. Visų pirmą negatyviai veikia „pasiryžimą“.

    5. Fundamentas:

    Susideda iš penkių pozicijų, iš kurių kiekviena vaizduoja optimalią praktiką kiekvienam skandha (suvokimų rūšis)

    *) „Stalkingas“ (emocijų skandha – apsivalymas nuo NE, NF, NP, NEB. NšS kūrimas. Ž. skyrių apie stalkingą.

    *) „Asketizmas“ (norų skandha – apsivalymas nuo mechaniškų norų. Džiaugsmingų norų kūrimas). Ž. skyrių apie asketizmą

    *) „Tyluma“ (minčių skandha – apsivalymas nuo vidinio dialogo, sąmonės aiškumo kūrimas). Ž. skyrių apie vidinį dialogą.

    *) „Siddhi“ (pojūčių sandha – apsivalymas nuo negatyvių pojūčių, fizinių išgyvenimų kūrimas) Ž. skyrių apie FP .

    *) „Nušvitęs skirimas“ (skiriamosios sąmonės sandha – apsivalymas nuo mechaniško skirimo su praktikų „ne -upė, ne – kalnai“ pagalba. Ž. skyrių apie NšSS

    6. Nušvitusi bazė.

    Visų, laikas nuo laiko apsireiškiančių NšS visuma.

    7. Penki baziniai Išgyvenimai (t. y. ekstatiški NšS) – penkios, virš jūros iškilusios NšS viršūnės.

    8. Samandhi – penkių išgyvenimų sintezė – duris į neapsakomas būsenas.

     

    Šitų aštuonių elementų visuma ir yra „slibino schema“.

     

    Slibino schemoje centrinę vietą užima būtent medžiotojas ir gamtininkas, o tyrimas tik įeina į vieno iš keturių palankių faktorių sudėtį. Būtent toks akcentavimas lemia labiausiai veržlų pasistūmėjimą NšS kelionėje. „Mokslininko“ pozicija, kur ištyrimas yra centre, o visa kita – yra aplinkui arba išvis nusileidžia, yra neefektyvu, dėmesys beveik, arba visai neskiriamas tiems faktoriams, be kurių rezultatyvus ištyrimas yra negalimas.

     

    Linijinį aprašymą galima pakeisti labiau lakoniška diagrama: centre, pavyzdžiui, dvi raidės: „m“ ir „g“, reiškiančios medžiotoją ir gamtininką. Abi raidės yra apskritimo centre, kurioje vienodu atstumu viena nuo kitos yra įrašyti keturi sutrumpinimai, reiškiantys 4 vertybes. Iš dešinės ir kairės nuo apskritimo – yra po vieną vertikalią eilę, susidedančią iš keturių eilučių. Iš kairės: palankūs faktoriai, iš dešinės: nepalankūs. Horizontali linija apačioje – fundamentas. Lankas, uždengiantis diagramą iš viršaus reiškia nušvitusią bazę su Išgyvenimais ir Samandhi. Priklausomais nuo to, kaip aš įsimenu diagramos sudėtį, aš ją keičiu į dar labiau lakonišką piktogramą – hieroglifo prototipas: centre „m g“. Aplinkui – apskritimas su keturiais vienodai nutolusiais juodais taškais. Iš kairės – keturių pliusų vertikali eilė, iš dešinės – keturių minusų vertikali eilė. Apačioje – horizontalus brūkšnys. Iš viršaus – lankas.

    Jeigu yra noras į vaizdą įjungti emocinę potekstę, galima suformuoti simbolį. Simbolis skiriasi dar tuo, kad leidžia įneši tiek detalių, kiek reikia. Pavyzdžiui, tai slibino, turinčio dvi galvas vaizdas (medžiotojas ir gamtininkas); kairioji galva yra su kryptinga išraiška (NšS nujauta), dešinioji – plėšriai-gynybinę (niūrumų medžioklė). Slibinas turi keturis sparnus (keturias vertybes) ir keturias letenas – dvi priekinės ir dvi užpakalinės. Kairioji priekinė letena turi keturis nagus, kuriais jis tartum prispaudžia prie savęs laimikį (keturių palankių faktorių kontrolė). Dešinioji priekinė letena turi taip pat keturis nagus, kuriais kažką nuo savęs nustumia (keturių nepalankių faktorių kontrolė). Dvi užpakalinės letenos įsikabino į penkiakampio atramą (5, kiekvienam skandhi optimalių praktikų fundamentas). Virš slibino galva, viduryje – karūna, turinti tokią konstrukciją: daugiakampis pagrindas (nušvitusi bazė), viršuje sueina į penkias „piramides“ (penki baziniai Išgyvenimai), karūnos centre, tarp piramidžių“ – švitintis Samandhi rutulys.

     

    Slibino schema – tai praktikos akcentų išdėstymo fiksacija, prioritetų nustatymas. Jeigu yra vairas, ratas, variklis ir žibintai, tai chaotiškai naudojant tai vieną, tai kitą, vargu ar toli nuvažiuosi. Slibino schema jungia praktikų dalis į vieną visumą, įvyksta gautos patirties kristalizacija ir tai ne paprastas kalbėjimas, tai būtent taip ir išgyvenama. Atsiranda naujos praktikos kokybė, įvyksta nepaprastas atsparumas, nepriklausomybė nuo chaotiškų įtakų, patvariai ir ryškiai apsireiškia NšS , yra „vieno tikslo“ būsena.

    Panaudosiu analogiją, artimą tai, kurią reiškė Gudžijev (ž. P.D. Uspenskij „Stebuklingo paieškoje“): paprastas žmogus įsivaizduoja esąs koloidiniu mišiniu – skystis, kurioje pasvėrus yra didelis kiekis visokiausių dalelyčių ir bet kokia išorinė įtaka sumaišo dalelytes. Tos, kurios buvo apačioje, atsiranda viršuje ir pradeda valdyti visą mišinį, kol kitas stūmis vėl visko nepakeis. Praktikos užsiėmimai lemia kristalizaciją – pačios patraukliausios būsenos, veikiamos rezonanso jėgos, palaipsniui renkasi kartu ir sudaro savotišką „gravitaciją“. Susidariusios suvokimų bendrijos kovoje prieš mechaniškas įtakas, susidaro vis glaudesni suvokimų ryšiai, kol jų artumo ir koncentracijos laipsnis, nepakyla taip, kad prasideda naujas, praktikuojančiam nepažįstamas kristalizacijos procesas, kuris suteikia NšS bendrijai ne tik paprastą atsparumą, bet visiškai naują savybę, kaip ir kristalas išaugintas tirpale, turi savybes skirtingas nuo tirpalo savybių. Slibino schema ir yra tokios kristalizacijos atspindis.

     

    Keturių medžiotojo ir gamtininko savybių visuma pavadinsime terminu „ketinimai“ (šį terminą aš paėmiau iš Kastanedos knygų todėl, kad mano požiūriu jis reiškia būtent tai, ką aš ir noriu juo pažymėti). Ketinimo kūrimas – tai ir yra keturių vertybių kūrimas.

     

    Pažiūrėkime, kokias vertybes ir faktorius visų pirmą įtakoja mano aprašytos praktikos (suprantama, tai labai apytikslis išdėstymas, o kai kurios praktikos turi didelės reikšmės iš karto kelioms kryptims). Gautos lentelės peržiūrėjimas padės suprasti, kurioje srityje trūksta praktikos ir gali, šių praktikų vystymui, atsirasti reikalas sukurti šią slibino dalį.

     

    Atkaklumas

    Koncepcijų ištyrimas (šitai praktikai reikia įdėti daug ilgalaikių pastangų argumentų ir kontrargumentų ieškojime),

    Sandarinimas (labai sunku ilgą laiką dėtis pastangas šalinimui to, ką esi pripratęs praleisti nepastebėtą),

    15, 10 – sekundžių fiksacija ilgo laiko bėgyje.

     

    Pasiryžimas 

    Socialiniai eksperimentai,

    10 džiaugsmingų norų realizacijos taisyklių laikymasis

     

    Atidumas

    Liežuvio išvalymas (labai nelengva sekti savo žodžių pavartojimą, gestus, mimiką),

    Buitinio marazmo šalinimas (nelengva sekti savo menkiausius įprastus veiksmus),

    Nepertraukiama NšS turėjimo ar nebuvimo fiksacija,

    Garsiojo vidinio dialogo šalinimas,

    Intelektualūs žaidimai,

     

    Žavėjimasis

    Džiaugsmingų norų sąrašo sudarymas,

    Džiaugsmingų norų realizavimas,

    Nušvitusių faktorių sąrašo sudarymas,

    Ištyrimai,

     

    ŠPB

    Orgazmų nutraukimas arba praretinimas,

    Prisiminimas ir išgyvenimas iš naujo asmeninės istorijos (išstumia į šviesą daug gilių NF, daro juos prieinamus šalinimui),

     

    Pasitenkinimas

    Prisiminimai apie mirtį,

    Tiesioginis pasitenkinimo šalinimas,

    Stalkingas

     

    Įspūdžių noras

    Dėmesio sugrąžinimas (dėmėsis grįžta iš ChA),

    Asketizmas (suteikia laisvę nuo pririšimo prie mechanišku, spazmiškų norų),

    Tiesioginis mechaniškų norų šalinimas ir džiaugsmingų norų kūrimas

     

    Mieguistumas/nuovargis

    Džiaugsmingų norų realizacija,

    Fiziniai pratimai,

    Fizinių išgyvenimų kūrimas

     

    Sąrašų sudarymas

    Praktikos, nukreiptos vystyti sugebėjimus ieškoti skiriamuosius požymius, dalinti juos į klases ir jungti į grupes, surasti ir aprašyti dėsningumus, kombinuoti ir skaičiuoti:

    Aprašymų sudarymas. Objektų, išsiskiriančių padidintu chaotiškumu ir struktūros sudėtingumu aprašymas: krūmas, kelias kur nors, veidas, žmogaus elgesys,

    Bet kokių terminų nustatymas,

    Atsakymai į klausymus, disputai, komentavimai (kitų praktikuojančių pranešimų) (kol atsakinėji į dešimtis tam tikros temos kvailų klausymų, gali pats įgyti kristalinį aiškumą),

    Straipsnių rašymas (apie padarytą tyrimą),

    Interpretacijų mainų treniruotė (šalina šiurkštų interpretacijų formavimo mechaniškumą t. y. bukumą),

     

    NšS kūrimas

    Cikliškas suvokimas (sutvarko įprotį šalinti NE ir patirti NšS),

    Emocinis poliravimas (šalina NF),

    Stalkingas (universalus būdas totalinio NE šalinimo),

    Mechaniškų norų šalinimas,

    Mechaniškos skiriamosios sąmonės stabdymo praktikos (ne-upė, ne-kalnai, pakeitimo momento užrašinėjant kontrolė),

    Nepertraukiamas įsisąmoninimas ar dabar yra NšS ar NšS nėra,

     

    Pasegimas

    Valandinė praktikos rezultatų fiksacija

    5-10-15 sekundžių fiksacija, pusę minutės fiksacija

     

    Pakankamumas

    Nebuvimo įsisąmoninimas ( savaimingo „aš“ nebuvimo įsisąmoninimas griauna vienišumo iliuziją)

    Pripiešimų šalinimas (žmonių, ypač artimų ir tau įdomių) (įvyksta prisirišimas prie sugalvotų vaizdų),

    Ciklinis asmenybių keitimas (šalina prisirišimą prie savo asmenybės)

     

    Galima įnešti papildomą slibino atvaizdą – ant kiekvieno sparno, reiškiančio medžiotojo ir gamtininko savybes, nupiešti žvynelius. Ant žvynelių parašyti dviejų-trijų raidžių sutrumpinimus, reiškiančius praktiką, nukreiptą privalumo vystymui arba tiesiogiai atitinkamai savybei ar su ja asocijuojančiam palankiam arba nepalankiam faktoriui.

    Ant fundamento aš siūlau parašyti devizą (arba simbolį, kuris reiškia tą devizą). Šiam laikui aktualus „snukio“ devizas, pavyzdžiui, gali būti :

    Nepriklausomai nuo kitų „snukių“ praktikos,

    Nepriklausomai nuo baimių ir lūkesčių,

    Nepriklausomai nuo aplinkybių, laimėjimų bei pralaimėjimų,

    Aš užsiėminėsiu savo praktika,

    Aš tęsiu savo kelionę.

     

    Smulkiau išgvildensime sąrašų sudarymą. Man patinka skirti sąrašus į a) pastovius ir b) kiekvieną dieną atnaujintus. Pastovių sąrašų pavyzdinė sudėtis:

    *) Seksualinės fantazijos, kurias iš principo galima realizuoti,

    *) Seksualinės fantazijos, kurių iš principo negalima realizuoti,

    *) Visi žmonės, iš kurių tu kažkada kažką norėjai, + kurie kažkada kažką norėjo iš tavęs,

    *) Žinomi tau NšS, išdėstyti pagal linijas,

    *) Nušvitusieji faktoriai įvairiems NšS,

    *) Perspektyvūs tyrimai ateityje,

    *) Džiaugsmingi norai, kurių realizacija numatyta ateityje,

    *) Susirūpinimas ateitimi,

    *) Stiprių baimių, kurios kažkada buvo tavo gyvenime, kurios galų gale realizavosi , ir aprašymų, kaip aš paskui vertinau taip nepageidautiną baigtį, sąrašai

    *) Pagal savaitės dienas, per visą ataskaitos periodą padarytų atradimų sąrašas.

     

    Kiekvienos dienos sąrašų pavyzdinė sudėtis:

    *) Džiaugsmingi norai šiandien,

    *) Tyrimai įdomūs šiandien,

    *) Formalių praktikų, atliktų šiandien fiksacija,

    *) Šiandien apsireiškiantys mechaniniai norai,

    *) Šiandien apsireiškiantys NšS,

    *) Šiandien apsireiškiantys fiziniai išgyvenimai,

    *) Šiandien padaryti atradimai,

    *) Dviejų išgyventų dienų ataskaita.

     

    NšS linijų modelis sėkmingai atrodo tik tada, kai NšS palyginus yra nedaug, bet kai jų kiekis auga, pasidaro aišku, kad šitas modelis yra nepatenkinamas, nes vienos linijos suvokimai gali reikštis vienu laiku, o gali ir nesireikšti, kas nesiriša su buitine „linijų“ asociacija, kažkuo griežtai nuosekliu. Būtent tie du faktai, kad NšS vienos linijos gali reikštis, o gali ir nesireikšti vienu laiku, o taip pat įvairių planų linijų viename išgyvenimo sektoriuje egzistavimas, lemia norą rasti tikslesnį modelį, kuriuo yra žiedyno modelis. Labiausiai tiksli analogija – dujinio lankainio įsidegimas, kai vienas liepsnos vainiklapis įsidega po kito ir gali degti t. y. gali apsireikšti kaip visi vainiklapiai kartu. Linijos supratimas nedingsta visiškai, nes nustato vainiklapių, įsivaizduojamame apskritime, išdėstymą t.y. tą eiliškumą, kai vienas vainiklapis uždega kitą.

    Kartais užtenka vieno NšS apsireiškimo, kad žiedyno struktūra vienoje vietoje pati lyg išsiskleistų, susiformuotų. Smulkesnį NšS sąrašą ž. skyriuje apie tai.

    Vaizdingai sakant, visų žiedynų kiekvieno vainiklapio smaigalys reiškia liepsnos liežuvį, t.y. kiekvienas NšS didinant intensyvumą įgauna ekstatišką vertybę – ekstatišką simpatiją, ekstatišką atkaklumą i. t. t. Toks NšS intensyvumas, kai apsireiškia ekstatiškumo savybės, žymėsime 8, 10-balėje sistemoje. Bet koks NšS gali pasiekti ekstatišką formą, bet kuo jis linijoje yra aukščiau išdėstytas, tuo lengviau šita forma yra pasiekiama.

    Ekstatiškos vertybės pasiekimas reiškia prisilietimą prie „susiliejimo“ srities-  Išgyvenimo sintezės pradžios proceso, vedančio prie Samandhi.

     

    Aš siūlau dideliame lape išrašyti NšS sąrašą, išdėstytus sektoriuose, išdalintus į žiedynus ir linijas. Pakabink jį ant sienos, kad būtų gerai matomas, laikyk sąrašą užrašų knygelėje arba kišeniniame kompiuteryje, kad visada būtų po ranka. Iš pradžių iš inercijos nenorėsi nustatyti NšS vietą šioje schemoje, nes tai sudaro sąlygas NšS įtvirtinimui, didina jo dažnumą ir stiprina savybes arba atitinkamas džiaugsmingas noras nedels apsireikšti.

    NšS dažnai pasireiškia patvariomis poromis. Stiprinant ir valant vienas kitą nuo priemaišų, sukelia naujų atspalvių, nepanašių į porų elementų savybių paprastą išdėstymą, atsiradimą. Poros būna linijinės (iš vieno vainiklapio), nelinijinės (iš kaimyninių vainiklapių) ir integralinės (iš skirtingų sektorių). Iš paskos poroms apsireiškia vis sudėtingesni NšS kompleksai „akordai“.

    06-01-05 Ribotojai ir sargybiniai

    Priklausomai nuo mechaniškų norų šalinimo ir džiaugsmingų norų kultivavimo išryškėja dar vienas, didelę reikšmę turintis dalykas – pasirodo, mano suvokimų sudėtyje yra norų visuma, kuri suvaidina tik vieną funkciją – būti džiaugsmingų norų ribotoju. Dirva, kurioje šitas augalas auga – baimė. Įvairios baimės, formuojamos nuo gimimo, šitą ribotoją maitina. Į baimių sudėtį įeina:

    a) nusivylimo baimė, jeigu nepasiektas norimas rezultatas;

    b) baimė keistis – konservatyvi baimė, kuri dar labiau stiprina mechaninis noras, palikti viską, kaip yra;

    c) naujovių baimė.

    d) kitų smulkių baimių eilė;

    Ribotojo (suprantamo kaip mechaninių baimių keistis visuma) veiksmų visuma pasireiškia kaip nesugebėjimas labai džiaugsmingai kažką norėti. Kai aš patiriu džiaugsmingą norą, kartais atsiranda jausmas, kad kažkas mane laiko „už gerklės“ ir traukia atgal, trukdant jėgos norui augti. Lyg tai aš traukiu save vieną ranką į priekį, o kita – atgal. Taip ir yra.

    Praktikos rezultate ribotojo veikla silps, nes ir tiesioginis NE šalinimas bei NšS kūrimas daro savo veiklą, nors ir lėtai, bet teisingai. Bet gal pavyks parinkti specialias, siauros krypties praktikas, kurios konkrečiai veiks prieš ribotoją?

    Didelę reikšmę turi pats faktas, kad nustatyta, jog ribotojas yra, kad šita mechaniškų norų visuma išskirta iš bendros pilkojo fono sudėties, kartas nuo karto užplaukiančio praktikuojantį, nes dabar suvokimų sudėtyje atsirado naujas džiaugsmingas noras – noras veikti prieš ribotoją, šalinti jį (tie, kurie neužsiėminėja praktika ir nepatiria NšS gali nesijaudinti – kalba eina ne apie ribotojo panaikinimą, norus, susijusius su prievarta, sunaikinimu, valdžios turėjimu, realizavimui, o apie ribotojo nuėmimą NšS – švelnumo išgyvenimui, simpatijai, palaimai, erdvei i. t. t. ). Kol ribotojas nebuvo išskirtas kaip atskirta suvokimų visuma, negalėjo atsirasti šis noras. O kaip jau žinoma, pats faktas, kad džiaugsmingas noras yra, yra judanti jėga – nes būtent šitas noras ir padės išryškinti kovos su ribotoju metodus ir apsireikšti ryžtingumui ir atkaklumui laikytis šių metodų.

    Užduoties iškėlimas atrodo taip: šiuo metu yra apsireiškęs NšS intensyvumu 5. O kas tau trukdo patirti jį intensyvumu 10? Keistas klausymas, bet kokiu atveju, aš, paklausęs save šito, nustebau. O kas – iš tikrųjų? Atrodo niekas netrukdo – susikoncentruoju ties susižavėjimu, noru sustiprinti NšS… ir čia pasirodo, kad noro sustiprinti šitą NšS aš negaliu taip stipriai patirti, kaip norėčiau. Labai keistas pojūtis – lyg aš stengčiausi išsprukti į priekį, o guma tampriai traukia mane atgal ir kuo aktyviau aš veržiuosi į priekį, tuo stipriau mane traukia atgal. Nėra paprastesnio būdo pajausti šitą priešinimąsi, negu bandyti stiprinti NšS sustiprėjimo norą. Visiškai aiškus stangrios gumos pojūtis. O šita guma yra viena iš sudėtinių ribotojo dalių – pralaimėjimo baimė. Baimė, kad man nepavyks patirti tai, ką noriu. Pralaimėjimo baime aš vadinu pirmą sargybinį ketinimo vystymosi kelyje. Šitas sargybinis apipainiojo grandinėmis ketinimą, tuo pačiu supančiojęs savo slibiną.

    Dešimtis metų tu patirdavai nesėkmių nusivylimus, ir visus šiuos metus pralaimėjimo baimė, kuri kastruoja džiaugsmingus norus, stiprėjo, nes tai yra paprasčiausias būdas išvengti nusivylimo. Kuo silpniau tu nori, tuo silpnesnės baimės to negauti, ir silpnesnis nusivylimas nesėkmės atveju. Kai kažką labai nori, tai susinervini, nerandi sau vietos, o jeigu kažkas nepavyksta, arba pavyksta ne taip, kaip norėtumei – tai gali būti katastrofa, išmuš tave iš vėžių visam mėnesiui, o netgi metams. Ir dabar, kai tu staigiai patiri norą sustiprinti ryškius NšS, tai atsitrenki į šį buferį, aptveriantį nuo kančių. Ir jam nerūpi, kad dabar tu jau ne kenčianti auka, o karys, kuris daužys vieną tašką, kol nepasieks savo. Jam nerūpi, kad tu turi pasiruošusį medžiotoją, kurį tu treniruoji nepriekaištingai šalinti net NE šešėlius. Baimė apsireiškia automatiškai, žudo pasiryžimą iki pat šaknų, palikusi tik mažą daigą. Šito mechanizmo šalinimui, aš siūlau visų pirma susivokti jame, o tada pradėti šalinti.

    Pirmiausia reikia susivokti sąvokoje „pralaimėjimas“ ir atskirti ją nuo sąvokos „nesėkmė“. Paprastas žmogus NIEKADA nepatiria pralaimėjimų, kadangi pralaimėjimas reiškia pastangų, nukreiptų į norimas būsenas rezultatą, o paprastas žmogus niekada tokių pastangų nededa, jis yra žaisliukas aklų jėgų, atsitiktinių aplinkybių susikaupimo rankose. Paprastas žmogus negali rinktis, nes nevaldo savęs, nėra savęs šeimininku. Jeigu jis kažką gina, tai tik dėl to, kad dėl susiklosčiusio mechanizmo jis negali to neginti. Jeigu kažką atiduoda, tai vėlgi, todėl, kad dėl turimų mechanizmų negali to neatiduoti. Paprastas žmogus nėra tuo, kuris DARO kažką, stengiasi, nes bet kokios pastangos mano terminologijoje – tai nušvitusios būsenos aktas, mechanizmų nugalėjimo aktas, o pastangų šaltinis yra ne mechaniškų aplinkybių visuma, o NšS visuma. Šaltinis yra bet koks suvokimas iš žavėjimosi linijos, kuris stabiliai neapsireiškia žmogui nuskendusiam NE, koncepcijose, mechaniniuose noruose, kuris netrokšta jų atsikratyti bei nežino, kad galima jų atsikratyti. Kai paprastas žmogus sako, kad deda pastangas, tai klaidingai sumaišo terminus. Jeigu koncepcijos ir NE priverčia tave įsitempti, reiškia tai yra būtent įtempimas, o ne pastanga, ir rezultatas mažiau ar daugiau chaotiškų veiksmų bus sėkmė arba nesėkmė – aplinkybės susiklostys taip, arba kitaip, o tu be jokių pagrindų interpretuosi tai kaip sėkmę arba nesėkmę, nes po vieno seka kitas ir tai, kas tave dabar patenkina, po valandos gali buti kankinimosi vaisius. Paprastas žmogus nesiekia NšS, jis nežino ko nori, nes kažką norėti – reiškia atsilaisvinti nuo niūrumų ir įsijausti į savo džiaugsmingus norus, o paprastas žmogus to negali, nes jis be perstojo apsuptas niūrumų. Todėl, kai paprastas žmogus kažką gauna, tai ne visada tai, ką jis norėjo, tai visada ne taip atrodo, nes jis tiesiog nežino – apie ką „tokį“ kalbama. Paprastas žmogus siekia migloto komforto, ramybės, pasitenkinimų, bet visiškai neįsivaizduoja, ko tiksliai jis nori, nes negali atsilaisvinti nuo NE, baimių, koncepcijų, bukumo, nepatiria NšS ir džiaugsmingų norų.  Jeigu jis pasiekia nustatytą tikslą, tai jis nesuteikia norimo atsikvėpimo, nepadaro gyvenimą įdomesniu, o jeigu ir padaro, tai tik trumpam laikui, o paskui vėl krenta į gilią pilkumos, NE duobę, todėl net pasiekus norimą tikslą, žmogus vis tiek neatsilaisvina nuo baimės neišvengiamo praradimo. Jeigu mergina nori turėti vyrą, tai kai jau turi ir yra įsimylėjusi, kankinasi pastoviai nuo pavydo, dėmesio trūkumo, ir kito, nes pilkumos, bukumo ir NE vyru neuždengsi, o meilėje būtinai prasidės krizė, kuri dar labiau gilins liūdesio tamsybę ir kasdieniškumą, nes NE viską suėda. Tai iš tikrųjų siaubinga būsena, amžinų kančių uždarytas ratas, iš kurio nėra galimybių pabėgti. Reikia dėti pastangas šitų niūrumų šalinimui ir NšS siekimui. Juokingi yra tie žmonės, kurie bijo pragaro – jie nesupranta, kad jie jau seniai pragare, nes jis amžinas ir neišvengiamas kol neišmoks iš jo dingti t.y. išeiti iš niūrumų rato.

    Taip pat paprastas žmogus niekada neprideda pastangų – jį nešioja iš vienos pusės į kitą ir jis pastoviai įsitempia, kadangi jį iš visų pusių gniužina. Paprastas žmogus niekada nepatiria pralaimėjimų, o tik nesėkmes, kadangi pralaimėjimas – tai, pagal reikšmę, pastangų rezultatas, o sėkmė arba nesėkmė be pagrindo interpretuojama kaip mechaniškas aplinkybių susiklostymas.

    Stengimosi atveju yra viskas kitaip. Jeigu tu dėjai pastangas ir patyrei NšS, tai jau pats šito išgyvenimas ir yra tikslas, prasmė, momento turinys, kuris bet kokiomis aplinkybėmis nepraranda ir sumažina savo vertės, t.y. šito pasiekimo negalima prarasti. Bet tai ne viskas! Jeigu tu dėjai pastangas ir pralaimėjai, tai netgi šitas pralaimėjimas yra nuostabus žingsnis į priekį. Pabrėžiu – aš ne interpretuoju šito pralaimėjimo kaip žingsnį į priekį, o jis ir yra būtent žingsnis į priekį, nes taip yra išgyvenamas. Jeigu žmogus po pirmų pralaimėjimų nepasiduoda, jeigu turi pakankamai stiprius nevilties stimulus nuo negalėjimo gyventi niūrumuose ir džiaugsmingus NšS siekimus, tai kartas po karto dedant pastangas ir patiriant pralaimėjimus, pakaitomis su retais nugalėjimais prieš niūrumus, jis vis tiek anksčiau ar vėliau pastebi, kad pralaimėjimai jį tik stiprina. Jeigu šiandien aš pridėjau 100 pastangų pašalinti NE, bet pašalinau juos tik 5 kartus, tai rytoj aš jausiuos drąsiau, o po savaitės dar labiau pasitikėsiu savimi. Pastangų patirtis nedingsta! Tiksliau sakant, dedant pastangas niekada nepralaimi, tai visada baigiasi sėkme, tik kartais šita sėkmė, jeigu rezultatas nepasiektas, vadinama pralaimėjimu, o kartais, kai rezultatas pasiektas, vadinama laimėjimu. Tai suprantant, praktikuojantis mato, kad laimėjimas, aišku, įkvepia, bet ir pralaimėjimas įkvepia, nes jeigu yra pralaimėjimas, reiškia buvo įdėtos pastangos, padarytas žingsnis į priekį, reiškia vis tiek buvo kažkas nuostabaus išgyventa – pastangos, buvo sustiprintas įprotis nepasiduoti NE, o dėtis pastangas.

    Grįšime prie pirmojo sargybinio. Jis pilnai apsireiškia, kai kalbama apie sėkmę arba nesėkmę, bet kai kalbama apie pastangas, jis tampa pažeidžiamu, bejėgiu. Jis tiesiog prisiglaudė ir čia stovi, nes niekas jo ne atstumia. Praktikuojantis, kuris susiprato, kame čia reikalas, dabar žino, jog visų pirmą sargybinį galima nustumti, antrą – jis žino, jog tai bus nesunki užduotis, ne sunkiau, negu paprastas NE šalinimas, nes mokant išskirti pralaimėjimus ir nesėkmes, galima nuginkluoti sargybinį ir tai išaiškins, kad jis turi netikrus dokumentus – jis turi licenciją ginti mus nuo mechaniškų norų pasiekti sėkmę, o ne ginti nuo džiaugsmingų norų pasiekti praktikoje rezultatus. Sargybinis įpareigotas ginti mus nuo nusivylimų ir liūdesio, jis buvo sukurtas primityvaus savireguliavimo mechanizmais, bet dabar mums nereikalingos jo paslaugos – medžiotojas susitvarko su šia užduotimi efektyvesniais būdais, negu džiaugsmingų norų kastracija.

    Supratęs viską, apsišarvavęs savo aiškumu, aš pradedu šalinti pirmąjį sargybinį.

    Pirmas ginklas, kaip jau buvo sakoma anksčiau – tai džiaugsmingiausias noras jį pašalinti, kuris dabar gali apsireikšti, nes aš sugebėjau jį išskirti kaip atskirą objektą, kaip atskirą suvokimą.

    Antras ginklas – tiesioginės pastangos šalinti „gumą“ tempiančią mane už uodegos. Tuo metu, kai aš sukuriu pastangas stiprinti džiaugsmingus norus, kitus NšS, tuo pačiu aš įgyvendinu „uodegos apkirtimo“ praktiką – darau specifines pastangas nesėkmės baimių šalinime. Šitų pastangų technologija panaši į emocijų poliravimo technologiją, iš principo nieko naujo ar sudėtingo čia nėra, todėl rezultatas greitai atsiranda – staigus visų NšS vertybių suliepsnojimas, visos naujų atspalvių ir derinių kekės pasireiškimas, medžiotojo ir gamtininko tvirtovės sustiprėjimas, žingsnis link galingų ketinimų kūrimo.

    Trečias ginklas – įpročio, pralaimėjimo metu patirti džiaugsmą ir žavėjimąsi, kūrimas. Kiekvieną kartą, kai tau nepavyko nepriekaištingai pašalinti NE, yra pasirinkimas – patirti naujas NE, ar turint aukščiau aprašytą aiškumą ir didelę patirtį dėtis pastangas, patirti žavesį, susižavėjimą nuo to, kad pirmas žingsnis į priekį padarytas, padėtos pastangos, patirtas pralaimėjimas, patirta laisvė nuo NE, nuo pralaimėjimo, prieš tave viskas atidaryta.

    Aš siūlau pasinaudoti „mechaniško pakeitimo“ praktiką, nes koncepcija apie pralaimėjimų ir nesėkmių tapatybę gali būti stipri. Galima, pavyzdžiui, kartoti frazę „pralaimėjimai – tai pastangų rezultatas, tai žingsnis į priekį“ arba kitokią, rezonuojančią su susižavėjimu.

    Kuo daugiau pastangų, tuo saldesnis pralaimėjimas.

     

    Kuo efektyvesnė pirmojo sargybinio neutralizacija, veržlesnis NšS suliepsnojimas, tuo greičiau tu susidursi su antruoju sargybiniu – permainų nenoras. Jis suriša užsispyrimo rankas ir kojas, tuo pačiu supančioja slibiną ir staigiai silpnina jo jėgas. Šitą kliūtį dar galima pavadinti „tamsos inercija“. Ji pasireiškia kaip klampi, inertinė, tamsi, drėgna masė, staigiai nusileidusi ant praktikuojančio, prarijusi visus garsus ir spalvas. Pačiame NšS pasireiškimo įkarštyje, kai kartais atrodo, kad jau niekas negali sustabdyti ryžtingame prasiveržime, staigiai atsiranda apatija, balzgana migla. Tai ne pilkumas, ne pilkai- šviesi būsena, tai neturi požymių ir apsireiškia kaip klampus nieko nenoras. Papuolus į šitos masės spąstus, tu vėl grįžti į ankstesnę būseną – NšS apimtis grįžtą iki ankstesnio lygio, bet aišku vis tiek didesnio, negu tai buvo iki pirmo sargybinio šalinimo pradžios. Kaip pirmas sargybinis ginėsi skirimu, aiškumu, džiaugsmingais norais ir pasiryžimais, taip ir antras sargybinis ginasi skirimu, aiškumu, džiaugsmingais norais ir atkaklumu. Atkaklumas palaikomas formalių praktikų, taip, kad iš esmės lyginamąjį jų svorį bendrose praktikose tikslingai priauginti tamsios, klampios inercijos konfrontacijos metu. Kova su tamsiąją inercija panaši į visiško abejingumo, po dviejų neišmiegotų naktų, judesį kisieliuje. Bet aišku šita kliūtis yra įveikiama.

     

    NšS kūrimo ir tyrimo procesuose (priklausomai nuo pirmų dviejų sargybinių įveikimo) kartais atsiranda labai ryškūs suliepsnojimai, kai NšS – jau žinomi ankščiau ir prieš tai nežinomi – tiesiog krenta ant galvos, griūna lavina ir tada tu susiduri su trečiuoju sargybiniu. Kai ryškūs, tiesiog užgniaužiantys kvėpavimą, tarpusavyje persipinantys NšS nepertraukiamai trunka (sustoja tik porai sekundžių) valandą, antrą, trečią, artėjant prie eksatiškos savybės, kai atrodo, kad tave perplėš nuo susižavėjimo į dalis, per tam tikrą laiką įsigalioja naujo tipo stabdanti jėga – labiausiai tai panašu į specifišką nuovargį prisisotinus deguonies. Taip ją ir pavadinsiu „nuovargis prisisotinus NšS“. Kadangi jis nėra lydimas nemalonių pojūčių, tai mano patarimas – šalinti jį ir veržtis į priekį. Malšink nuovargį iš visų jėgų, griebk kiekvieną sekundę ryškius NšS – tu pirmą kartą iškišai nosį iš tvankaus kambario ir kvėpuoji švariu, miško oru. Prisikvėpuok maksimaliai, kad įsimintum šią patirtį, kad suspėtum sužinoti kuo daugiau naujų NšS, padaryti įdirbį ateičiai, nes kiekvienas naujas NšS – į sieną įkaltas kablys, už kurio ateityje kabinsis visi tavo džiaugsmingi norai. Kiek laiko tau pavyks išsilaikyti viršūnėje – priklauso nuo daug faktorių – valandą ar dieną, bet visais atvejais po suliepsnojimo seks neišvengiama atošliauža, nes nuovargis nuo prisisotinimo kaupsis. Gali būti, kad NšS suliepsnojimo procese prasidės fizinė transformacija ir veržlus fizinių išgyvenimų apsireiškimas. Gal tai atsitiks vėliau, bet visais atvejais kūnas pradės keistis ir tokio pasikeitimo rezultate „deguonies persisotinimo“ efektas kiekvieną kartą pasireikš silpniau. Vėlgi, nuo daugelio faktorių priklauso, kaip greitai tau pasiseks įveikti trečią sargybinį – gal tam reikės dviejų-trijų mėnesių, kurių metu galingi NšS trunkantys dvi-tris dienas keisis atošliaužomis, kurios (ypač iš pradžių) gali trukti taip pat kelias dienas, savaitę. Kuo nepriekaištingesnis NE šalinimas, tuo aktyviau tu užsiėminėji sandarinimu ir formaliomis praktikomis, tuo aistringesnis pasiryžimas NšS, tuo trumpesni atošliaužų terminai.

    Apie ketvirtąjį sargybinį nėra būtinumo plačiai kalbėti – tai yra pasitenkinimas, kuris viską apvelka pilku, šlykščiu rūku. NšS apsireiškia, atrodo viskas nuostabiai…. ir nepastebi, kaip užmiegi pasitenkinime, prabundi tik dėl to, kad NšS kažkur dingo. Kiekvieną kartą pasitenkinimo įjungimo mechanizmas be gedimų suveikia, kai tik tu praeini trečią sargybinį ir pasitenkinimo sugebėjimų išmušti tave iš vėžių neįvertinimas gali pasibaigti šnipštu, iškritimu iš aiškių NšS ilgoms dienoms, sustiprinti pirmus tris sargybinius.

     

    Pirmas visų keturių sargybinių įveikimas iškelia praktikuojantį ant naujo praktikos lygio, kur atrodo, galima nepertraukiamai ir be galo kurti ir stiprinti NšS. Realybėje tai padaryti nepavyksta, nes sargybinių įveikimas – ne vienkartinis procesas, o laipsniškas ir jeigu tu įveikei juos dabar ir patyrei NšS suliepsnojimą, tai kuo jis yra galingesnis ir ilgesnis, tuo aktyviau pasirodys trečias ir ketvirtas sargybinis. Juos reikės įveikti, bet kritimas bus neišvengiamas, ir po to tu vėl atgausi jėgas, pasiryši eit į priekį, ir vėl pašalinsi sargybinius. Problema paprasta – įpročio, patirti tokius aiškius ir ilgalaikius NšS, nebuvimas, bet priklausomai nuo praktikų kiekio šitas įprotis įsitvirtina, tu pripranti prie vis labiau ir labiau aiškių ir ilgalaikių NšS, bet ir fizinė transformacija sąveikauja su tavo pastangomis.

    Po kiekvieno sargybinio įveikimo tu papuoli į aplinkybes, kur NšS apsireiškimui niekas netrukdo! Tai nuostabi būsena, ir joje pasiryžimas tampa iškilmingu bei įgauna nesvyruojamas savybes, kurios kiekviena kartą vis labiau sustiprėja. Šitose sąlygose atsiranda noras užsiėminėti „pasiryžimo slėgimo“ praktika.

    Pasiryžimo slėgimui rezonuojančios yra mintys apie žmones, pasiekusius neįtikėtiną laisvės laipsnį –Kastanedos knygų apie senovėje praktikuojančius, išsaugojančius savo gyvenimą tūkstančiams metų, keliaujančius neišmatuojamose sąmonės erdvėse, skaitymas; budizmo knygų, su praktikuojančiųjų, tirpstančių „vaivorykštės šviesoje“ aprašymais, skaitymas; rezonuoja frazės „neįsivaizduojama realizacija“, „begaliniai sąmonės pasauliai“ ir t. t. – tai viskas rezonuoja su jausmu, kad prieš tave atverta begalybė ir niekas negali tavęs sulaikyti, jeigu busi nepriekaištingas praktikoje. Tai neperteikiamas jausmas, kai tu nefantazuoji apie begalinę kelionę, nepatiri pasitenkinimą užmušantį liūdesį, o betarpiškai įkvepi laisvės kvapą, tvirtai savo kojomis stovi ant naujos žemės.

    06-01-06 Pozicijos ir būsenos

    Įvesime terminus „pozicija” ir „būsena”. Pozicija – stabili suvokimų visuma, suformuota šitoje vietoje pagal (užfiksuotą) norą. Būsena – stabili suvokimų būsena, susidedanti nepriklausomai nuo (užfiksuotų) norų. Pavyzdžiui, jeigu užsiėminėjant emociniu poliravimu aš staigiai patiriu tuštumos sferos suvokimą, tai kadangi šitoje vietoje nebuvo noro patirti šią tuštumos sferą, o buvo noras patirti nedrumstimą, tai atsirandanti suvokimų visuma pagal nustatymą vadinsis būsena, o į šią būseną įeinanti suvokimų visuma, susidedanti iš noro patirti nedrumstimą, noro šalinti NE, noro daryti emocinį poliravimą ir nedrumstimą, vadinsis pozicija.

    Bodhisattvo pozicija“: kai tik yra kokio nors žmogaus, bet kokio niūrumo, suvokimas, tai iš karto:

    1. Nepriekaištingai šalinami NP niūrumams,
    2. Kuriami džiaugsmingi norai, kad NšS pasireikštų kiekvienoje jaučiančioje būtybėje,
    3. Kuriami simpatija ir ištikimybė (arba būtybėms, siekiančioms NšS, arba neobjektinius)

    Būtina perkirsti aiškumo išstūmimą, kitame žmoguje esamus niūrumus, pripiešimus.

     

    Vienas iš naujų būsenų – „užtvanką išplovimas“. Rezonuojantis vaizdas: didelė supiltinė užtvanka perdengia upę, vanduo kaupiasi ir pradeda užpilti užtvanką. Vanduo persisunkina pro supiltą užtvankos žemę ir per kurį laiką užtvanka sugriauna.

    Charakteringi požymiai „išplaunamos užtvankos“:

    1. Aiškumas, kad tu esi kalėjime. Nebūtinai gali būti sąmonės aiškumas, apie kokius niūrumus kalbama. Kalėjimo kontūrai matomi tik per miglą: tai abstrakcinė koncepcija, čia yra NF, ten mechaniškas įprotis ir t. t., bet kol neaišku – koks būtent niūrumas yra išplaunamas.
    2. Užtvankos sugriovimo, busimo trūkio į laisvę ir NšS, nujauta.
    3. Specifiškas „templės tempimas“ – visas kūnas (ypač krūtinės, pilvo srityje) jaučia kamavimąsi – įtemptą, bet saldų, lyg templė įsitempia ir tuoj nutrūks. Kartu gali atsirasti mechaniškas noras kažką pradėti daryti, nuimti arba apeiti šią įtampą, bet po to, kai šis noras pašalintas, fizinis pojūtis tęsiasi ir pasirodo esąs malonus.
    4. Atsiranda įkyrus noras atskirti, kokia būtent kliūtis bus sugriauta, kur būtent susikoncentravo srauto jėgos. Šis noras yra sąlygojamas kitu noru – noru pagreitinti protrūkį, o šis bus pagreitintas, jeigu bus aiškumas. Atsiranda noras skirti suvokimus; jo rezonuojantis vaizdas – noriu apčiuopti sritį, aplink kurią susikoncentravo potencialas. Ankstyvosiose užtvankos išplovimo stadijose ieškomas aiškumas niekaip neatsiranda, gali prasidėti atsiradinėti NE, kuriuos būtina nepriekaištingai šalinti.
    5. Aiškumo nelaimėjimas atgaivina norą, kurį aš noriu pavadinti „noras sustoti“. Jo apsireiškimo rezultate nusilpsta įsitraukimas į veiklą, padidėja NšS dėmesingumas. Būsena rezonuoja su vaizdu: „Aš tampu klausa, įsiklausymu, sustingstu, sustoju“. Suvokimai (tie, kurie nėra NšS) lyg grimzta į rūkaną, tampa skaidrūs. Kai noras sustoti tampa stipresnis, gali atsirasti fiziniai išgyvenimai – kietumas, tuštumos sfera. Tai pat kartu atsiranda „pagreitinimo“ efektas – aš pradedu skirti daugiau suvokimų, negu paprastai, taip pat galiu skirti ir šalinti smulkius NE suliepsnojimus, fiksuoti ir stiprinti smulkius NšS suliepsnojimus.
    6. Kažkurį momentą atsiranda aiškumo protrūkis – tam tikra niūrumų visuma tampa akivaizdi, atsiranda džiaugsmingas noras ją sugriauti. Pagal taisyklę, baigiamieji darbai atliekami greitai, be rimtų pastangų, lyg riedėtum rogutėmis nuo kalno.
    7. Išplaunamos užtvankos būsena ypač dažnai įvyksta situacijoje, kai tu išeini iš nuoslūgio juostos praktikoje (pavyzdžiui, po orgazmo, arba įsilipimo į NE), kurios rezultate yra užmiršti ankščiau pasiekti aiškumai, o NšS tampa šešėliais. Bet šita būsena taip pat charakteringa situacijai, kai tu darai atradimus, tik šituo atveju „riedėjimas rogutėmis“ įvyksta ne taip aiškiai arba išvis neįvyksta, ir būtina dėti pastangas viso kelio atkarpoje.

     

    „Išplaunamos užtvankos“ būsena sukuria džiaugsmingą „norą pratrūkti“. Iš pradžių jo objektas nėra apibrėžtas ir jo negalima apibūdinti kaip įkyrų norą nustoti jausti šią „šudiną būseną“. Po to, kai noras pratrūkti sustiprėja, pasiekia ekstatiško intensyvumo, atsiranda ir aiškumas tame – kokia užtvanką reikės sugriauti.

     

    „Minkšto atkaklumo“ pozicija formuojama stipraus pasiryžimo įveikti sargybinius rezultate. Tiesioginis priešinimasis ne visada gali būti pakankamai efektyvus – reikia vis labiau stengtis, kad neiškristi iš intensyvių NšS, o jų intensyvumas vis mažėja, kas lemia mieguistumą ir per tam tikrą laiką nepaisant pastangų įvyksta atošliauža. Vietoj tiesioginio priešinimosi tikslinga yra naudoti „minkšto atkaklumo“ poziciją: Aš leidžiu mažėti NšS intensyvumui, lyg „stabdydamas nuleidime“, tai yra nebandau bet kokia kainą užsikabinti už pasiekto NšS intensyvumo (arba gilumo), o lydžiu jo nusileidimą stengdamasis periodiškai šalinti sargybinius ir kurti NšS. Rezultate galima užfiksuoti būseną aukštesniame lygyje, negu tas, kuriame dėl tiesioginio priešinimosi NšS mažėja.

    Minkšto atkaklumo pozicija sukelia atkaklumo tvirtinimą ir jis įgauna naujas savybes: jį lengviau išskirti iš kitų suvokimų, su kuriais jis ankščiau kartu apsireikšdamas, maišydavosi, visumos. Atsiranda galimybė patirti tiesioginį jo patyrimo norą, kas jį sustiprina. Kai atkaklumas pasiekia 4-5 intensyvumą, su juo rezonuoja kietos uolos, fundamento, nesugriaunamo tvirtumo, lyg ežero dugne gulintis sunkus gyvsidabris, vaizdas.

    Priklausimai nuo to, kaip kaupiasi pasikeitimai, nepertraukiamų NšS pasiekimų riboje, vienas žodis tampa devizu, ir pagrindine tema vidinio dialogo, ir siekimo, pasiryžimo, atsidavimo išraiška – „daryti!“. Atsiranda aiškumas, kad visa praktika, kurios pradinis tikslas nepertraukiamų NšS pasiekimas, yra tik pirmi būtybės, patiriančios aistringus norus atsilaisvinti nuo negyvo sapno, išlįsti iš po kapinių paminklo, judesiai. Tas, kuris ir šito nepadarė, apgaudinėja save, kad nori NšS. Galutinai dingsta noras rūpintis naujokais, nes šis rūpinimasis – tai jų gailėjimas, jų pripiešimas kaip „norinčių, bet negalinčių“. Tampa aišku, kad „norėti, bet negalėti“ – tai savęs apgaudinėjimas ar apgaulė. Nėra nieko sudėtingo arba nesuprantamo niūrumų šalinimo praktikoje, jeigu viskas, kas yra knygoje, praktikuojančių straipsniuose yra tiksliai išnagrinėta ir jeigu žmogus nesugeba pasiekti nepertraukiamo nušvitusio fono, tai reiškia tik vieną – toje vietoje niūrumų noras yra stipresnis negu NšS noras. Tarpininkavimas praktikuojantiems tampa tikslesniu ir džiaugsmingu – pavyzdžiui, noras išaiškinti vieną ir tą patį klausymą vienam ir tam pačiam praktikuojančiam gali atsirasti dešimt arba dvidešimt kartų, bet ne daugiau – po tokio išaiškinimų kiekio tas jau pats gali atkurti minčių eigą, rekomendacijų turinį, ir jeigu jis šitos problemos neišsprendžia, tai jokie patarimai nieko nepakeis, toliau viskas priklausys tik nuo jo pastangų.

     

    Pozicija „dabar aš esu nenuoširdus“. Aš tiktai galvoju, kad esu nuoširdus, bet tai jau buvo daug kartų, kai aš galvodavau esąs nuoširdus, o pasirodo, tai tik būdavo siaubingas savęs apgaudinėjimas, kurio, atrodo, negalima buvo nepastebėti. Todėl nuo dabar aš visada galvosiu, kad esu nenuoširdus, kad siekiant naujų NšS  visada pasireikštų džiaugsmingas noras ieškoti ir šalinti nenuoširdumą.

     

    Atminimo pakankamumo riba – toks NšS įsisavinimo lygis, kai atminimų apie NšS pakanka tam, kad jie tuoj pat apsireikštų. Atminimo palyda išrenkama pagal norą – pavyzdžiui, man patiko lydėti atminimą klausimu „ką aš dabar patiriu?“.

     

    Esmingai praktiką intensyvina NšS perėmimas.

    Pavyzdžiui, perdėtos pastangos. Tu gali man jausti stiprią simpatiją (ne mažiau 7-8), atsidavimą, stiprų norą (ne mažiau 7-8) perimti pastangų suvokimą, susikaupti ties šiuo noru taip ilgai, kol neatsiras specifiškas įtemptai-palaimingas suvokimas, pavadinsiu jį „magnetizmu“ – lyg tu „prilipai“, atsiranda prisipildymo pojūtis, kažkokiam laikui nusilpsta savęs identifikavimas ir rezultate tu paslaptingu būdu taip pasikeiti, kaip turėdama intensyvesnę patirtį patirti perdėtas pastangas, negu tai buvo realybėje, t.y. toliau bandant sukurti perdėtas pastangas, tu patiri jas dabar daug lengviau, negu tai buvo ankščiau.

    Fotografijos, balso, aiškaus prisiminimo ir tuo labiau asmeniško žmogaus dalyvavimo, iš kurio tu dabar nori perimti NšS, panaudojimas palengvina perėmimo realizavimą. Pavadinsiu tai „kryptingu NšS perėmimu“.

    Tuo atveju, jeigu tam tikras suvokimas neapsireiškia manyje ryškiau ir stabiliau, negu tavyje, tai tokio „magnetinio prilipimo su savęs identifikacijos išplovimu“, kaip ir rezultato staigiai išaugto sugebėjimo daryti pastangas nebus netgi laikantis simpatijos ir džiaugsmingo noro turėjimo sąlygos. Rezultato nebus taip pat tuo atveju, kai tu tik apgaudinėji save, kad jauti man 7-8 simpatiją (o ne, pavyzdžiui, šeimyninį prisirišimą) ir, kad patiri džiaugsmingą norą perimti šį suvokimą (o ne veiki dėl SUJ, pavyzdžiui).

    Yra ir nenukreiptas NšS perėmimas, kai tu perimi visiškai tau naują NšS.

    06-01-07 Asmenybės pakeitimas. Prisirišimas prie žmonių.

    Yra galimas kompleksinis suvokimų pakeitimas – „asmenybės pakeitimas“. Kuo platesnis apimtų suvokimų spektras, tuo lengviau pereiti nuo vienos asmenybės prie kitos. Jeigu tu pripratai būti sukaustyta ir nepasitikinti savimi, tai labai sunku iš šios suvokimų sudėties ištraukti nepasiryžimą ir pakeisti jį pasiryžimu, o kai vienu metu keičiasi daug suvokimų ( vardas, drabužiai, elgesys, įpročiai, supantys žmonės, žodynas ir t. t. ) tai pakeitimas gali būti neįprastai lengvas.

    Naujai asmenybei tikslinga yra rinktis suvokimus, rezonuojančius su NšS.

    Įdomi cikliško asmenybės pakeitimo praktika. Skausmingo „asmenybės susidvejinimo“ ir kitų nepageidaujamų šalutinių poveikių nebūna.

    Tam, kad užfiksuotum naują asmenybę, padaryk jos elementų sąrašą ir reprodukuok juos vienu laiku:

    *) Drabužiai. Įsigyk įvairius drabužių derinius įvairioms asmenybėms ir niekada nesirenk „vienas kito“ drabužiais.

    *) Frazių, žodžių pasirinkimas. Įvairioms asmenybėms įvesk įvairius įprastus sakinius.

    *) Muzika, kurios jos klausosi.

    *) Skonio pirmenybės.

    *) Pasivaikščiojimo vietos.

    *) Interesai – mėgstamos knygos, pokalbių temos, poilsiavimo būdai ir t. t.

    *) Draugijos. Nepriekaištingam naujos asmenybės nušlifavimui surask naujus pažįstamus, kurie pažins tik tavo naują asmenybę. Kadangi jie nežino tavo tikrojo stereotipo, jie priims tave tokį, koks pats norėsi būti, koks prisistatysi ir tada greičiau priprasi prie savo naujos asmenybės.

     

    Naujos asmenybės sukūrimas – įdomus, kūrybingas procesas, savaime susijęs su NšS apsireiškimais.

    Galima sukurti vienu metu kelias asmenybes – pastovias arba epizodiškas. Jeigu formuoji asmenybę, susidedančią iš suvokimų, rezonuojančių su NšS, tai būtinai norėsi, kad šita asmenybė būtų pastovi, laiko bėgyje ja tapsi. Bet konkrečių užduočių atlikimui galima kurti epizodiškas asmenybes. Pavyzdžiui, tam, kad išmoktum šalinti baimę, atrodytum kitų žmonių akyse buku, efektyvus kvailio vaidmuo. Priversk naujus pažįstamus patikėti, kad tu esi visiška kvailė. Iš anksto išmok tinkamus žodžius, gestus, daryk idiotišką šypseną, kalbėk nesąmones. Pamatysi, kaip labai tu priklausai nuo žmonių nuomonės, kokia iliuzinė buvo tavo laisvė nuo rūpėjimo jiems gerai pasirodyti.

    Keičiant asmenybę tu pastebėsi netikėtus džiaugsmingus norus. Kvailės vaidmuo, pavyzdžiui, staigiai sustiprins erotinius ir seksualinius suvokimus, ryškiau apsireikš kai kurie NšS – reiškia tavo senoji asmenybė trukdo apsireikšti seksualumui, o tu netgi to nepastebi, nes glaudžiai suaugai su NF rūpintis savo geru vardu, įpročiu malšinti savo seksualumą, o kai tu – kvailė, nėra kuo rūpintis, tu ir taip jau kvailė ir visi tai „žino“, todėl galima kvailioti savo pasitenkinimui. Laisvės, nuo susirūpinimo dėl savo vardo būseną, tai pat ir kitas patrauklias būsenas galima įsiminti ir prireikus įjungti šias asmenybes ir į jas įšokti.

    Atsilaisvinimas nuo šiurkštaus vienos, mechaniškai sulipusios asmenybės fiksavimo sukelia stiprų „prisirišimo prie žmonių“ (PPŽ) silpninimą – NE, PE visumos, koncepcijų, mechaniškų norų, mechaniškų skirimų, trukdančių pakankamumo pozicijai ir su ja rezonuojantiems NšS silpninimą. Į PPŽ sudėtį įeina rūpinimasis savo vardu, mechaniškas rūpestis, liūdėsis, pavydas, vienatvės baimė, koncepcijos „visko, kas mano“ ir daug kito.

     

    „Bendra praktika“, „bendras gyvenimas“ ir išvis viskas „bendra“ – tai būtent yra būdas reikšti ir stiprinti PPŽ. Jis tipiškai apsireiškia, kai žmogus pradeda kalbėti ne savo vardu, o „kolektyvo“ vardu – „mes manome“, „jis supranta“.

    Kadangi praktikuojančiam įdomiausiai yra su „snukiais“, tai jis prie jų prisiriša, ir jeigu prisirišimo nešalinti, tai bendravimo efektyvumas sumažėja.

    Kartas nuo karto pabuk vienatvėje – porai valandai eik į mišką, kelioms dienoms važiuok į kitą miestą. Taip pat galima atsikelti 3-4 valandą naktį ir kol visi miega, užsiėminėti savo reikalais. Galima kurti vaizdus, rezonuojančius su vienatvės džiaugsmais. Man, pavyzdžiui, tai įsivaizduojama istorija, kad mano eksperimentų rezultate atsitiktinai atsiradau kitoje „erdvėje“, „laike“, „lygiagrečiame sapnų pasaulyje“ ir kelias atgal pamestas. Popietinė, minkšta saulė, mažas, samanotas miestelis, prasideda ruduo, dulkėtas keliukas mažame parkelyje, kartais praeina žmonės, kurie yra be galo tolimi man, aš niekada čia nerasiu artimos būtybės, visi jie miega giliame sapne, nugrimzdę į beviltiškai tolimą gyvenimą. Visiškai vienas, amžiams išmestas iš įprasto gyvenimo, ir viskas, kas man lieka, jausti susižavėjimą vienišai skraidančiu paukščiu, audringą nenuspėjimo, kas bus toliau ekstazę, pajausti ekstatišką ištikimybę tiems, kurių jau niekada nepamatysiu ir nepaisant visko tęsti savo kelionę.

    Užfiksuok esamus būsenų skirtumus, kai tu esi viena, ir kai tu esi su „snukiais“. Pasiek NšS, būdamas vienatvėje. Būdamas tarp „snukių“ periodiškai kurk NšF, kad esi viena, patirk džiaugsmingą pakankamumą, rimtą atsakingumą dėl savo praktikos – ir tada tai, kas bendra, bus efektinga, ir vietoj pasitenkinimo ir pilkumos atsiras ištikimybė ir simpatija.

    Nepriklausomai nuo kitų „snukių“ praktikos,

    Nepriklausomai nuo baimių ir vilčių,

    Nepriklausomai nuo aplinkybių, laimėjimų ir pralaimėjimų,

    Aš užsiėminėsiu savo praktika,

    Aš tęsiu kelionę.

    06-01-08 Socialiniai eksperimentai.

    Socialinės baimės – tai grandiozinis PPŽ klodas, todėl didelę reikšmę turi socialiniai eksperimentai (SE), kurių paskirtis a) išryškinti ir šalinti niūrumus b) patirti NšS ne tiesiog sėdint ant sofos (taip vadinamoji „sofos praktika“), o esant pačioje tarpasmeninių santykių gilumoje t.y. sąlygose, kai niūrumai apsireiškia ypač intensyviai, o ne guli giliame skyrimui nepasiekiamame NF. Bet koks kontaktas su žmonėmis sukelia nepertraukiamą niūrumų srautą, bet netgi kai tu esi viena, socialinės baimės ir kiti niūrumai, susiję su kitais žmonėmis vis tiek, maitindami NF , mechanišką VD, apsireiškia.

    Atliekant SE, tu darai veiksmus, į kuriuos žmonės negatyviai reaguoja ir pastebi, kad jų negatyvus požiūris (NP) ir netgi neapykanta sau, panieka, pasišlykštėjimas, agresyvūs veiksmai – ne baisu. Kad sukeltumei NP ar panieką sau, užtenka vienu žingsniu nutolti link įprasto gyvenimo būdo – pavadinti ką nors „tu“, sumokėti už pirkinius smulkiais, nepasakyti „ačiū“ ir t. t. Galimybės atlikti SE nesuskaičiuojamos. Tu, malšindama džiaugsmingus norus, pririšai save nesuskaičiuojamais apribojimais, tik tam, kad kitų žmonių NP apsireikštų rečiau, bet tam nėra tikslo. Kitų žmonių religinės, negatyvaus požiūrio baimės ir kitų SE metu atsirandančių NE šalinimas sukelia staigų baimių nuoslūgį tuo pačių atidarinėjant NšS kelią.

    Jeigu SE rezultate įvyksta kažkas, betarpiškai sąlygojantis mano gyvenimą (pavyzdžiui, mane kažkas įžeis arba uždės baudą), vis tiek baimės bus tirpinamos, nes religinė NP baimė ateityje keičiasi šaltu nepageidaujamų pasekmių atsiskaitymu.

    Netgi pats paprasčiausias SE sukelia praktikuojančiame visą audrą. Betarpiško atsirandančių niūrumų šalinimo rezultate, praktikuojantis pasiekia aukštą laisvės nuo NF ir NE lygį, sustiprina sugebėjimą patiri NšS.

    Pakartosiu dar kartą: SE atliekami ne tam, kad pasiektum „teisingumą“ ar nubaustum kvailius, tuo labiau, ne tam, kad atkeršytum, piktdžiugiautum, sustiprintum savo orumą ir pranašumo jausmą, nes šitie suvokimai kategoriškai nesuderinami su NšS. SE atliekami tam, kad įveiktum savo mechaniškas baimes, išmoktum patirti NšS, nepriklausomai nuo kitų požiūrio į tave, išmoktum kurti NšS bet kokiose situacijose, ištrauktum į paviršių socialines baimes iš gilaus NF, jas išskirtum ir pašalintum, išryškintum ir pašalintum daugelį smulkių ir stambių koncepcijų.

    Paprasti žmonės, pagal taisyklę, kaltindami praktikuojančius dėl SavS žiaurumo ir pataikavimo, atkakliai nenori suprasti SE paskirties. Įsivaizduoti save praktikuojančio vietoje jie negali, nes neturi noro šalinti niūrumus ir nesiekia NšS, o kai jie įsivaizduoja save „aukos“ vietoje, tai iš karto patiria tuos pačius intensyvius NE, kurie atsiranda SE objektuose. Suprantama, SE nėra žiaurumo, kadangi SE objekte prie tūkstančiui NE suliepsnojimų, kuriuos jis išrenka patirti kiekvieną dieną, prisideda dar dešimtys, kuriuos jis galėtų ir nepatirti, jeigu nesproginėtu neigiamomis emocijomis dėl kiekvienos smulkmenos, nes NE tai ne fizinis skausmas, kuri patirs kiekvienas nepriklausomai nuo savo pasirinkimo. Skausmą galima „suteikti“, o NE „suteikti“ negalima – kiekvienas pats pasirenka – patirti juos ar ne.

    Tipiškas paprasto ezoteriko požiūris į SE – kaip į nesąmonę, smulkų ir nevertą užsiėmimą. Kai jis įsivaizduoja save praktikuojančio vietoje, patiria siaubą, bet tuo prisipažinti negali netgi sau, kad nepažeistų SavS. Šią baimę jis kompensuoja žeminančiu požiūriu į SE.

    06-01-09 Aprašymai ir fiksacijos. Formalios praktikos.

    „NšS aprašymas“ – tai bet kokių suvokimų, turinčių savybes rezonuoti su šitais NšS, kūrimas. Jeigu šiuo momentu apsireiškia NšS, tai suvokimų visumos apsireiškimą, kurį mes vadiname šito „NšS aprašymu“, dažniausiai sukelia tos, ar kitos NšS savybės sustiprėjimą. Tokiu būdu, „aprašymas“ gali būti žodis ir beprasmiškas garsas, paveikslas, muzika, kūno judesys, augalas, gyvūnas, daiktų ant stalo išdėstymas – viskas, kas tik įmanoma, bet dažniausiai naudojami žodiniai (minčių) aprašymai:

    1. Mintys (arba vaizdai), kurių turinį mes vadiname „asociacija“, „palyginimu“: „saulėlydžio dangus“, „žemė išsilaisvinanti nuo sniego“ i. t.t.
    2. Mintys, aprašančios bet kokių kitų suvokimų pasikeitimo charakterį, pasireiškiančių lygiagrečiai aprašomiems NšS, einantiems prieš tai, ar po to.
    3. Mintys, aprašančios aprašomų NšS savybių pasikeitimo charakterį, taip pat ir priklausomų nuo kitų suvokimų apsireiškimo.

     

    Tam, kad aprašymas maksimaliai rezonuotų su NšS, būtina:

    1. Maksimaliai ryškiai pabrėžti šito NšS specifines savybes, skiriančias jį nuo kitų NšS.
    2. Nenaudoti poetikos, filosofinių minčių, ir panašių žodžių, kurie nereiškia konkrečių suvokimų (tokie kaip neaprėpiamas, kosminis, pasąmonė, žavingas, dieviškas, nepasiekiamas, esminis ir kt.) o naudoti tik žodžius, turinčius aiškią reikšmę (kaip šuo, pušis, šaltas oras, norėti kvėpuoti ir kt., t.y. tai, ką patirdavai daug kartų).

     

    Priklausomai nuo NšS patyrimo patirties didėjimo, aprašymai šlifuojasi, valosi nuo balasto, apauga rezonuojančiomis detalėmis. Skvo, pavyzdžiui, bandydama aprašyti žodį „abejingumas“, naudojo žodžius paimtus iš „ezoterinių“ knygų, bet veltui – rezonanso nebuvo, kol neatsirado pagaliau atraminis, rezonuojantis žodis „rūbai“. Galutinis aprašymas: „kai atsiranda abejingumas, asmeniniai suvokimai suvokiami kaip rūbai – tai, kuo galima apsirengti arba nurengti“.

    Fiksacija“ – fakto, kas buvo (yra) suvokimas, fiksavimo veiksmas. Fiksavimu gali būti arba suvokimo aprašymas, arba bet koks markiravimo būdas – pažymėti paukščiuką, arba kokį nors sutrumpinimą, reiškiantį tam tikrą suvokimą, arba nurodyti jo intensyvumo skaičių, arba nustumti vieną rožinio karoliuką.

    Dažna atradimų fiksacijos klaida: tu užrašai jį iškarto po jo pasireiškimo, po ko atsiranda pasitenkinimas, chaotiniai atsitraukimai. Rezultate popieriuje lieka žodžiai, analizavimas kurių nesukelia pasiekto aiškumo prisiminimų. Tam, kad išvengtum tokią baigtį, reikia kelis kartus įsivaizduoti atradimą, kelis kartus grįžti prie jo, koreguoti rezonuojantį aprašymą.

    Formali praktika“ (FP) – veiksmai, kurie:

    1. Atliekami kelis kartus ir glaustai,
    2. Motyvuojami ir lydimi džiaugsmingų norų,
    3. Lydimi prisiminimų apie NšS
    4. Turi tikslą (tiesioginį arba netiesioginį) kurti ir stiprinti NšS,
    5. Rezonuoja su NšS (pageidautinai)
    6. Lydimi fiksacijos.

     

    Atliekant FP būtina priešintis planavimo mechanizmui, nors ir labai norėtųsi pasakyti sau „šiandien aš padarysiu tiek ir tiek aktų“ ir patirti pasitenkinimą. Tokios frazės leidžiamos tik kaip nušvitęs faktorius. Planavimas netrukdo džiaugsmingų norų apsireiškimui tuo atveju, kai norimą pasieki ilgalaikio proceso atlikimo rezultate, kur planavimas vaidina reguliatoriaus, surišančio jėgas, vaidmenį. FP nėra toks procesas, todėl FP planavimas visada yra džiaugsmingų norų konfrontacija ir sukelia staigų efektyvumo sumažėjimą.

    Visos FP, taip pat ir fiksacijos daro NšS kūrimo praktiką maksimaliai efektyvią, nes:

    1. Užtikrina sklandų, nenukrypstamą NšF įveikimą ir „niekas neįvyksta“,
    2. Formuoja patvarų „tiltelį“ į NšS, tvirtinant daugiakarčiu pasikartojimo įpročiu juos patirti,
    3. Tvirtina įprotį patirti džiaugsmingus norus, taip pat atkakliai ir ryžtingai juos realizuoti
    4. Labiausiai rezonuojančių aprašymų paieška suprantama kaip daug kartų iš naujo išgyventi NšS.

     

    Technologijos aprašymas“ yra ypatingai efektyvus rezultatyviai NšS kūrimo praktikai. Nuo pirminio, „drėgno“, išgyvento užrašo per daugiakartį patirties pakartojimą, esmingų ir neesmingų elementų išryškimą, iki pat reikalingų galutiniam sąrašo sudarymui būtinų ir pageidaujamų etapų – taip formuojami pageidaujamų būsenų pasiekimo technologijos elementai .

    Aprašydami tam tikru momentu apsireiškiančius NšS, mes išskiriame „NšS savybes“ , t.y. būdingas savybes, kurios išskirtos skiriamąja sąmone: „ekstatiškumas“, „prisipildymas“, „giluma“, „intensyvumas“, „šaižumas“, „magnetiškumas“. Savybių aprašymus ž. skyriaus „NšS sąrašas su aprašymais“ pabaigoje.

     

    Ką aš galiu daryti šiuo momentu?

    1. Patirti NE, PE, pasiduoti ChA.
    2. Patirti NšS.
    3. Dėtis pastangas NšS pasiekimui, atliekant FP (kadangi būtent FP yra priemonė kurti ir stiprinti NšS patyrimo įprotį dėka daugelio suvokimų pakeitimų aktų)

    Daugiau nėra iš ko rinktis.

    Kai tu pradedi užsiėminėti FP, kartais atsiranda mieguistumas, kurio jėga gali tapti neįveikiama. Bandymai išsimiegoti nepadeda, nes priežastis ne neišsimiegojimas, o tai, kad tu atsirandi ankščiau nepažįstamoje būsenoje – nutraukiamas nepertraukiamas chaotiškų atsitraukimų srautas, yra nušvitęs fonas. Iki šio laiko tau buvo pažįstamos tik dvi būsenos – sapnavimas ir būdravimas, kartu su jam nepakeičiamu NF buvimu ir chaotiškais atsitraukimai. Nepakeičiamų būdravimo atributų šalinimas mechaniškai sukelia jo nuslydimą į kitą, tau pažįstamą būseną – sapną. Reikia nepasiduoti mieguistumui, tęsti užsiėmimą FP, darant pertraukas kol mieguistumas praeis ir problema dings. Efektyviausiai šalina mieguistumą bet kokie intelektualiniai, psichologiniai ir fiziniai žaidimai, varžybos, PE.

    Kiekvienos dienos, kiekvienos dvejų valandų, minutės, 15-, 10- ir 5- sekundžių fiksavimo praktikas galima sujunginėti ir kaitalioti, atliekant jas pastoviai arba išrinktu laiko periodu. Jų pasekmės – gyvenimo intensyvumas ir prisisotinimas daug kartų padidėja.

    Kiekvienos dienos fiksaciją aš siūlau atlikinėti visada – dienos pabaigoje susumuoti padarytus užrašus, padaryti išgyventos dienos ataskaitą taip, kaip daro visų metų ataskaitas, išrašyti atradimus, fiksuoti atliktų patirčių ir FP rezultatus, atnaujinti džiaugsmingų norų sąrašus, sumuoti NšS būsenoje išgyventas sekundes. Žmonės pripratę žiūrėti į vieną dieną kaip į smulkmeną, bet visa diena be praktikos, reiškia visą dieną pasitenkinimo, pilkumos, NE, NF įlipime – tai platus žingsnis link mirties, už kurio dar ilgai trauksis pilkumos ir NE šleifas. Tikslingai perskaičiuoti savo gyvenimą dienomis ir daryti dienomis, o ne metais ataskaitą – tai turi reikšmę mechaniškam abejingo požiūrio vienai dienai šalinimui.

    Jeigu diena palyginama „metams“, tai kiekvienas dvi valandas galima vadinti mėnesiu. Dvi valandinę (2vF) arba valandinę fiksaciją (vF) aš taip pat siūlau atlikti visada, bet kokiomis aplinkybėmis, taip pat ir naktį, nes tai lemia kokybiškesnį išsimiegojimą, dėl to, kad sapnas pertraukiamas NšS sukūrimui, neįvyksta ilgalaikis įlipimas į NF, taip pat tai lemia nekūniškos patirties įgavimą ir sąmoningų sapnų patirtį. Netgi, jeigu valandos rezultatu bus „niekas nepadaryta“, arba užfiksuotas tik patirtų NE sąrašas, tai ir toks rezultatas bus prabūdančiu ir skatinančiu veiksmu.

    Tipinės vF klaidos: „startinė bruzda“ (spazmiški bandymai pradėti kažką daryti, lengva panika); „startinė inercija“ (mintys „dar yra visa valanda, tuoj pabaigsiu visus reikalus ir atliksiu praktiką“- savęs apgaudinėjimas, jo pasekmė -pralaimėjimas ); „permanentinė inercija“ (startinė inercija trunka beveik valandą, sukelia finišo bruzdą); „finišo bruzdą“ (spazmiški bandymai kažką padaryti nors paskutinėmis minutėmis – reiškia pralaimėjimą, savęs apgaudinėjimą, intereso praktikai trukumą).

    Atliekant pusę minutinės (pmF), 15 sekundės (15sF) ir 10 sekundės (10sF) fikcija fiksuojami, pavyzdžiui, bendras būsenos įvertinimas per nurodytą laiko periodą. Aš siūlau naudoti skalę nuo 1 iki 9, kur „5“ reiškia „niekas nevyksta“, „6“ – silpnas nušvitęs fonas, „7“ – patvarus NF su NšS suliepsnojimais, „8“- pastovūs NšS, „9“ – stiprus NšS su ekstatiškais suliepsnojimais. Ir analogiškai žemyn: „4“ – silpnas NF ir t.t. Atliekant pmF yra galimybė iš karto rašyti kelis pažymius, pavyzdžiui, fiksuoti maksimalių NE ir NšS intensyvumą, įdėtų pastangų intensyvumą ir t.t. – pagal pasirinkimą.

    Atliekant 5 sekundės (5sF) fiksaciją, galima naudoti tas pačias sutrumpintas reikšmes. Iš pradžių gali atrodyti, kad netgi pmF (nekalbant apie dažnesnes fiksacijas) – tai kažkas neįmanomo. Praktikuojant pasirodo, kad pmF visiškai suderinama beveik su bet kokia veikla (fiksaciją galima atlikti ir mintyse), ir ne tik „nesugaišo laiką“ o atvirkščiai – padaro jį labai prisotintu, priverčia pastoviai prisiminti apie praktiką , apie NšS, trukdo nekontroliuojamai įlipti į NF ir NE, į chaotiškus atsitraukimus, ir padeda pasiekti patvarų NšF ir netikėtai didelį įdomių stebinių ir atradimų kiekį. Patyrusieji praktikuojantys sugeba atlikinėti pmF kelias valandas iš eilės, o 15-10-5sF dešimties minučių bėgyje. Galima pravesti analogiją: jeigu diskas neformatuotas, į jį nieko neįrašysi – paprasto žmogaus gyvenimas būtent toks, prabėga kaip sapnas. Jeigu diską formatuoji, tai jį galima pilnai pripildyti – gyvenimas FP metu pripildytas iki ribų, ir išgyventa diena įgyvendinama taip, lyg praėjo visa savaitė.

    Labai efektyvios yra noro išreiškimo garsiai (NIG) praktikos. Jeigu situacija neleidžia išreikšti savo norą garsiai, tai galima tai padaryti tyliai ir pagal galimybę, nors lengvai artikuliuojant lūpomis.  Aš siūlau:

    • Atlikinėti NIG serijomis, ne mažiau negu 10 aktų serijoje, optimaliai po 50-100.
    • Po kiekvienos ilgos serijos daryti pertrauką ir įsiklausyti į atsirandančius NšS, šalinant chaotinius atsitraukimus.
    • Jeigu chaotiniai atsitraukimai pertraukos metu tampa labai įkyrūs, tikslinga yra pradėti naują seriją.
    • Rinktis konkrečius norus: „aš noriu jausti ištikimybę“, „noriu įsisąmoninti save sapnuose“, „noriu, kad visi galėtų patirti nušvitusius suvokimus“.
    • Trumpinti iškalbamą frazę, jeigu daugiakarčių pasikartojimų rezultate sutrumpintas variantas tvirtai asocijuojamas su pilnos frazės skambesiu, pavyzdžiui, vietoje „noriu, kad visi galėtų patirti nušvitusius suvokimus“ – „noriu visiems NšS“.
    • Suprasti, kad praktika sukelia ryškius pasikeitimus tada, kai bus atlikta 1000 NIG aktų per dieną.

    Po to, kai kelias dienas iš eilės tu intensyviai užsiėminėji FP, aš siūlau padaryti 1-2 dienos pertrauką, net, jeigu tai nukryps tave į silpną NšF. Jeigu NšF keičiasi NN, tai pertrauka trumpinama, nes atsiranda džiaugsmingas nors tęsti FP, siekiant patvaraus NšF. Pertraukų metu aš siūlau dažniau (be fiksacijos) grįžti prie klausymo: „ką aš dabar patiriu?“ Pertraukos metu gali įvykti žymūs atradimai – nauji aiškumai, nauji NšS.

     

    NIG procese aš siūlau stebėti:

    1. Kad kartojamos frazės netaptų mechaniškomis, kad kiekviena frazė būtų nors ir silpnu, bet atitinkamo noro apsireiškimu. Kiekvieno NIG akto ilgis lygus maždaug 5-10 sekundes.
    2. Ar yra NšF ir NšS suliepsnojimas NIG metu.
    3. Ar būtent dabar yra džiaugsmingas noras tęsti NIG, nujauta.

     

    Kai yra žymi NIG patirtis ir noras aiškiai išsiskiria kaip atskiras suvokimas, NIG gali modifikuoti į „nepertraukiamą noro kūrimą“(NNK): ištarimo noras nutraukiamas (tuo pačiu ir VD), ir kontrolė įgyvendinama tik tam, kad noras aiškiai apsireikštų. Akto ilgis sutrumpėja iki 1-3 sekundžių, kas pagreitina intensyvaus NšF apsireiškimą, bet tuo pačiu metu būtina suprasti, kad kai nėra ištarimo, auga tikimybė „užmigimo“, praktikos ištrynimo, nuslydimo į chaotinius atsitraukimus – ypač tada, kai NšF dar yra nepatvarus ir silpnas.

     

    FP priklauso taip pat praktikos:

    *) mechaniško pakeitimo (akivaizdžiai klaidingos koncepcijos)

    *) išgyvenimo iš naujo (reikšmingų asmeninių gyvenimo įvykių, su NE šalinimu ir NšS kūrimu)

    *) aiškumo fiksacijos. Kartojama frazė, rezonuojanti su aiškumu. Pavyzdžiui, kartojant frazę „aš – kitoks“, aš susikoncentruoju ties aiškumu, kad turiu savo kelią, nepriklausomai nuo tai, kas, ką apie tai galvoja, kad realizuosiu savo džiaugsmingus norus, nepriklausomai, kas, ką daro, kad nenoriu mechaniškai mėgdžioti kitus. Tai šalina foninį prisirišimą prie žmonių, sukelia pasižavėjimo apsireiškimą, begalinę kelionę ir t.t.

    *) dėmesio sugražinimas (nuo chaotinių atsitraukimų – norimai būsenai). Pavyzdžiui, klausymas „kas dabar?“ sustiprina dėmesių esamai būsenai, prisiminimą apie NšS ir džiaugsmingus norus, išryškina šliaužianti NF ir silpnas NE.

    *) emocinio poliravimo.

    FP yra „gelbėjimo ratas“ kritimo laiku, nes tai paprasčiausia, ką galima pradėti daryti – atlikinėti vieną iš FP, ko rezultate, nors ir lėtai, keisis būsena.

    Dažnai atsiranda džiaugsmingas noras atlikinėti FP netgi tada, kai apsireiškia NšS, ekstazinis fonas – atsiranda „pripumpavimo efektas“, kai Nšs savybės sustiprėja. Noras užsiėminėti FP dingsta tik ekstatinių NšS pasiekimo stadijoje, kai ekstatikumas siekia „nepakenčiamumo“ stadiją.

    Nušvitusių įpročių“ sukūrimas: džiaugsmingo noro pasiekti, kad kažkoks nustatytas veiksmas (pageidautina, atliekamas kelis kartus per dieną) visada būtų lydimas, kaip minimumas – pastangomis tam tikrą NšS kurti, ir maksimumas – šito NšS apsireiškimu, realizacija. Galima pasiekti, pavyzdžiui, kiekvieną dieną pilant vandenį į virdulį, jausti susižavėjimą arba grožio jausmą. Bet būtent KIEKVIENĄ dieną. Galbūt iš pradžių tu prarasi 5 kartų daugiau laiko vandeniui užvirti, bet po vienos, dviejų savaičių NšS patyrimas atliekant šį veiksmą taps įpročiu ir tu galėsi pradėti kovą kitoje kelio atkarpoje. Daryk žingsnį po žingsnio – palik gigantomaniją tiems, kurie niekada nepasikeis, ir daryk vieną konkretų žingsnį po kito su atitinkamais džiaugsmingais norais.

    06-01-10 Stalkingas (persekiojimas) ir asketizmas.

    SavS – Savisvarbos jausmas. SUJ – (savęs) užgauliojimo jausmas. Gailestis (sau). Nuskriaudė (mane). Agresyvumas (kiekvienam, kas prieš mane). Spaudžiančios ir plėšiančios NE – tai reakciją į „aš“ sugniaužimą, o PE – tai reakciją į „aš“ palaikymą, todėl savisbarba, ištekanti iš „aš“ iliuzijos – NE ir PE pagrindas. Netgi SUJ yra SavS pasekmė, nes atsiranda tada, kai „aš-svarbus“ yra sugniaužtas ir negalima šio svarbumo apginti. Kai yra NšS, mintys apie „aš“ tampa silpnos, pertraukiamos, netenka savo svarbos, o kai yra ekstatiški NšS, „aš“ išvis darosi vaiduoklišku.

    Jeigu tu esi nuoširdi, tai greitai pastebi, kad apmąstymai apie „aš“ iliuzijas nieko nepakeičia ir reikia daryti kažką konkretaus, kad susilpninti labiausiai apmirimą šitos iliuzijos pusę – SavS. Ypatingai efektyvi praktika, kurią aš siūlau atlikinėti yra „stalikingo“ praktika. Socialinių eksperimentų praktika yra puikus išankstinis pratimas. Labai daug įvairių informacijų apie stalkingą galima rasti puikiose Kastanedos knygose. Stalkingas apima numatytų situacijų kūrimą, nuo kurių paprasti žmonės bėga kaip nuo ugnies: situacijas, kuriose maksimaliai pažeidžiamas tavo SavS ir tu nepriekaištingai šalini NE ir PE. Optimalus būdas sukurti tokią situaciją – atsirasti tirono valdžioje arba jo valdymo sferoje: buko, agresyvaus, arogantiško žmogaus (arba žmonių grupės), kuris siekia skriausti, žeminti, užspausti kitus žmones. Jis moka tai daryti ir turi pakankamai galimybių tai daryti. „Siaubingiausios“ situacijos, kurias tik gali įsivaizduoti parastas žmogus, praktikuojantiems stalkingą yra labai gardžios.

    Stalkingas baigiasi pralaimėjimu, jeigu tu nustoji siekti nepriekaištingo NE šalinimo, taip pat, kai atsiranda noras keršyti, užmušti, pakenkti tironui, nes tai reiškia, kad tu užėmei aukos poziciją, t.y. pralaimėjai kare su SavS ir pats pavirtai tironu.

    Stalkingas baigiasi visišku laimėjimu, jeigu a) nepaisant nieko tavo ištvermė ir pasiryžimas lieka nepalaužiami, tu nepriekaištingai šalini NE ir patiri NšS ir b) tu laikaisi tų pozicijų, kurias išrinkai (pavyzdžiui, išlaikyti fizinį vientisumą, arba ne naudotis banko sąskaita ir t.t.).

    Maksimalaus, ryškaus rezultato pasiekimui, būtina tiksli apskaita. Tikri tironai – retenybė ir jeigu tu praleisi vieną, nėra garantijos, kad rasi kitą. Sutikus tironą, reikia patekti į jo valdymo sferą, išstudijuoti jo mechanizmus, ieškoti manipuliavimo būdus, tobulinti savo asmenybių pakeitimo meną ir rodyti jam tai, kad jis galėtų kuo raiškiau reikštų savo tirono savybes. Niekada neužmik ant lauro lapų, tu visada gali padaryti dar daugiau, kad žaidimas būtų tikresnis, kad sustiprėtų tirono spaudimas į tavo SavS.

    Tirono tyrimo rezultatų sąrašas gali susidėti iš tokių pozicijų:

    *) kokiais tavo SavS gniaužimo būdais jis naudojasi. Ar jis sugeba, pavyzdžiui, pyktai riekti, arba nuodingai juoktis, arba padaryti pajuokos objektu ir t.t.

    *) kokius „mygtukus“ ir kaip tu gali „spaudinėti“ juo manipuliuojant ir priverčiant jį tave terorizuoti.

    *) kokie yra būdai, baigus eksperimentą, išeiti iš jo įtakos. Jo silpnybės. Tai gali būti, pavyzdžiui:

    1. aukštesnių tironų baimė (viršininkai, giminės, draugas, visi tie, kuriuos jis laiko savo „teisėtais“ tironais)
    2. baimė prarasti turtą, statusą, pareigą, pinigus ir t.t.
    3. baimė tapti pajuokos objektu – didžiausia tironų baimė, nes būti tironu, reiškia turėti labai „pažeidžiamą“ SavS
    4. nesuprantamo elgesio baimė. Nesuprantamas elgesys gąsdina, nes jį sunku valdyti, ir visada yra pavojus prarasti kontrolę.

    Jeigu tironas neima kirvio ir neužmuša tave be jokių paaiškinimų, reiškia jis turi visą eilę „silpnybių“ t.y. jo elgesio ribotojų. Šitų ribotojų išaiškinimas ir ištyrimas yra tirono išstudijavimo tikslas.

    Stalkingo praktika parodo, kad reikšminga (jeigu neslegianti) rūpinimosi ateitimi dalis yra ne kai kurių aplinkybių baimė, o SavS praradimo baimė. Staigus ateities baimės nusilpimas sukelia panašų į laviną pasižavėjimo ir kitų NšS augimą.

    Sėkmingo stalkingo kriterijus – mėgavimasis, kurį tu patiri tarpininkavimo su tironu įkarštyje. Kastaneda rašo, kad kariai naudojo tarpininkavimą su tironais su tikslu patirti ypač intensyvų mėgavimąsi – tai įvyksta dėl to, kad nepriekaištingo NE šalinimo sudėtingose sąlygose rezultate, kai maksimaliai veikia galingiausi mechanizmai ir jų atsiradimai, prasideda masiniai NšS apsireiškimai.

    Asketizmas – tai praktika, kurios tikslas yra antros dalies susirūpinimo ateitimi – aplinkybių baimės – įveikimas (t.y. nepriekaištingas šalinimas). Aš kuriu situacijas, kuriose yra įprotis patirti stiprius NE (visų pirmą SG), bet tuo pačiu stebiu, kad neparyčiau žalos fiziniam kūnui. Pavyzdžiai:

    *) karšto oro metu gerti karštą, neskanų vandenį;

    *) miegoti triukšmingoje, smirdančioje, nepatogioje vietoje;

    *) valgyti maistą be skonio;

    *) apsivynioti išdezinfekuota spygliuotąja viela, kad kiekvienas judesys sukeltų fizišką skausmą ( neleidžiant supūliuoti žaizdai)

    ir taip toliau – galimybės nesuskaičiuotos.

    Reikšmės turi ne tai, ar tavo veiksmai pasirodys pašaliniam stebėtojui svarbūs, o tai – ką tu patiri. Jeigu tu darydamas „klaidingo asketizmo žygdarbius“, miegi ant vinių ir patiri SavS, SG, kitus NE, tai toks asketizmas sukels tą patį, ką ir visi niūrumai – marazmą ir yrimą.

    06-01-11 Laisvė nuo pripiešimų ir išstūmimų.

    Pripiešimų ir išstūmimų noras (PIN) visada yra mechaniškas, nes džiaugsmingi norai visada rezonuoja su sąmoningu aiškumu. Lengva patikrinti, kad PIN tenkina mechaniškų norų požymius.

    Neįmanoma kultivuoti nuoširdumą kažkame viename ir nenuoširdumą kažkame kitame. Nenoras skirti ir tirti kitų žmonių apsireiškimus lydymas noru palaikyti maždaug norimą jų vaizdą, neišvengiamai ir staigiai silpnina sugebėjimą skirti savyje suvokimus, kas sukelia bukumą, NE ir kitus niūrumus.

    Darbas su pripiešimais – pažaidos akmuo daugeliui praktikuojančių, todėl aš noriu sudaryti pripiešimų nagrinėjimo pavyzdžių rinkinį, pagal tipą „klausymai ir atsakymai“: poros „dalis iš ataskaitos“ – „komentarai“.

    Labiausiai karingi pripiešimai apsireiškia santykiuose su žmonėmis, kurie tau yra „artimi“ arba „gerai pažįstami“. Tai susiję su tuo, kad artimiausia praktikuojančio aplinka dažnai labai agresyviai žiūri į praktikos užsiėmimus, nes jeigu jis siekia skirti suvokimus, vystyti aiškų mąstymą, šalinti konceptualumą, tai nustos priėminėti tuos vaizdus, kuriuos kuria ir palaiko žmonės – jis norės nuoširdžiai susiprasti jį supančių žmonių suvokimuose ir sudaryti savo santykį jiems.

    Labai išplitusi klaidinga pripiešimų atrama NšS kūrimui. Jeigu tu įsivaizduoji, kad mergaitė, kurią tu glamonėji, patiria švelnumą, tai švelnumas sustiprės. Jeigu įsivaizduosi, kad ji patiria piktdžiugą (dėl to, pavyzdžiui, kad atėmė, iškovojo tave nuo realių ar įsivaizduojamų konkurenčių), švelnumas dings. Iš čia mintis: „aš noriu patirti švelnumą. Švelnumas yra patrauklus suvokimas, kodėl turiu jo atsisakyti?“.

    T.y. pripiešimas suprantamas kaip būdas patirti NšS. Bet, nepaisant, kad tokia minčių eiga atrodo akivaizdi, tai yra klaidinga ir pripiešimas yra niūrumu t.y. ne tik nesukelia NšS apsireiškimo, bet ir atvirkščiai – trukdo jam. Jeigu tu nori patirti NšS stipriau, būtina išaiškinti šį klausymą, atkreipti dėmesį į žemiau parašytą:

     

    a) Pripiešimas – tai nenuoširdumo kultivavimas, nuoširdumo malšinimas. Nuoširdumas visada rezonuoja su NšS, su aiškumu, nepriklausomi nuo to, ką būtent tu pastebėjai nuoširdumo apsireiškimo rezultate. Nenuoširdumas visada sukelia bendrą bukumą, NE sustiprėjimą, nesugebėjimą skirti suvokimus, vadinasi ir norimus suvokimus, kas reiškia nesugebėjimą patirti džiaugsmingus norus, NšS kultivavimą. Be to, pats nuoširdumas yra išskirtinai patrauklus NšS.

    b) Pripiešimai dažnai lydimi neramumu, kad gali būti demaskuoti, NP į tai, kas gali pagreitinti demaskavimą arba sustiprinti kontrastą tarp „dyglių“ ir pripiešimų, kitų NE. Kuo toliau yra pripieštas vaizdas nuo „dyglių“, tuo stipresnis tavyje foninis neramumas.

    Iš šito stebinio galima padaryti išvadas, kad žmoguje tarp kitų suvokimų dažnai yra sąmoningo aiškumo pėdsakai, kad ji yra nenuoširdi ir pripiešia kitus – pavyzdžiui, aklojo vidinio dialogo būdu, kuris aktyviai apsireiškia. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, jeigu tik nori, gali išryškinti ir šalinti pripiešimus, o pripiešimų tąsa reiškia tik noro, būti nuoširdžiu, nebuvimą.

    c) Pripiešimai – yra švelnumo, simpatijos, kitų NšS kliūtis, nes tam, kad pripiešimas neiširtų, būtina nustoti suvokti žmogaus apsireiškimus, visą laiką malšinti jo apsireiškimų aiškumą, ir galutinai vietoj gyvo žmogaus tu turi prieš save tik gipsinį lipdinį, kuriam negalima jausti švelnumo ir simpatijos. O rinkiminis nenuoširdumas, į kurį deda viltys tie, kurie su pripiešimų pagalba nori patirti NšS, yra negalimas.

    d) Bandymas „nieko neįsivaizduoti“ sukelia sudėtingą saviapgaulės formą, kai tu tik galvoji, kad nieko neįsivaizduoji, bet elgiesi taip, kaip elgiasi žmonės, kurie pripiešia. Iš šalies tai labai gerai matosi ir nuoširdžiu tyrimu yra lengva atskleisti patį save.

    e) Kai visokiais būdais kultivuojamas pripiešimas sugriūna (o tai vis tiek, anksčiau ar vėliau įvyksta), NE kiekis ir intensyvumas sustiprėja iki katastrofiškai aukšto lygio ir gali netgi apsireikšti noras niekada nepatirti švelnumo ir simpatijos. Bukumo rezultate tu nesugebi susiprasti, kad šitų NE priežastis yra ne NšS, o kad tu kultivavai bukumą. Kai noro pasiekti aiškumą ir nuoširdumą rezultate pripiešimas sugriūna, tu visada patiri ryškius NšS antplūdžius ir džiaugsmingus norus.

    f) Noras pripiešti – visada mechaniškas. Įsivaizduok, kad tu praradai galimybę bendrauti su savo vaikinu/mergina – iš karto atsiranda stipriausi NE: praradimo jausmas, SG ir kiti. Tai, skirtingai nuo bendrai priimtų nuomonių, yra ne „meilės“ požymis, o atvirkščiai – ištikimiausias mechaniško noro požymis, t.y. noro, motyvuojamo niūrumais, o ne NšS (pavyzdžiui, SG, SavS, turėjimo troškimais, pavydu, vienatvės baime, liūdesiu ar pilkuma ir kt.). „Meilė“, suprantama kaip NšS (švelnumas, simpatija, ištikimybė) visuma, niekada nėra lydima NE, net galvojant apie išsiskyrimą, negalėjimą pabendrauti. Jeigu NE atsiranda, reiškia prie tavo simpatijos prisideda didžiulis mechaniškų norų, UŽMUŠANČIŲ švelnumą ir simpatiją, indėlis. Prisirišimas, suprantamas kaip mechaniškų norų ir NE visuma, visada atsiranda toje stadijoje, kai tu pripieši žmogų. Prisirišimas atsiranda tik su pripiešimais. Jeigu pradedi tyrinėti žmogų ir nustoji daryti pripiešimus, tai nepriklausomai nuo šito tyrimo rezultatų – ar pastebėsi jame bejausmį rastą, ar ryškią veržlią asmenybę – tavo pririšimas prie jo bet kokiu atveju dings, o NšS sustiprės.

    Pripiešimų noras sustiprėja po orgazmo, taip pat įlipus pilkumoje, liūdesyje, SG ir kitose NE. Kai yra NšS, yra veržimasis į nuoširdumą, bet kokia kaina. Kai yra NF, atsiranda skausmingas prisirišimas prie „vertės“, t.y. nenoras išsiskirti su pripiešimu, kuris yra pasitenkinimo pasiekimo priemone, bėgimu nuo pilkumos.

    g) Kuo pripiešimai stipresni, tuo daugiau tavyje atsiranda NE, jeigu reikia tą žmogų ištirti, o ypač jeigu kažkas bando ištirti jį pats ir tuo pačiu tave. Kai tu esi nuoširdi, panašūs pasiūlymai ir iniciatyvos sukelia tik simpatijos, ištikimybės, nujautos nuo niūrumo ieškojimo ir atsilaisvinimo nuo jų, suliepsnojimą.

    h) Kadangi pripiešimai labiausiai apsireiškia su „artimiausias“ žmonėmis, su kuriais tu dažniausiai bendrauji, tai net jeigu tu kitu metu sieki nuoširdumo, šalini NE ir kuri NšS, pastangų efektyvumas lygus nuliui, nes daugiausiai laiko tu kultivuoji bukumą ir prisirišimą (t.y. NE ir NE baimę). Negalima nepastebėti, kad pripiešimų šalinimas ryškiai padidina praktikos efektyvumą, o naujos pripiešimų bangos atsiradimas ryškiai jį sumažina.

    i) kaipgi vertinti svarbiausią argumentą, kad pripiešimai „padeda“ patirti NšS? Jeigu pripiešiant žmogų tu patiri jam švelnumą, reiškia tas švelnumas apsireiškia NEPAISANT jų, o ne jų dėka, ir kad tu galėtum jausti švelnumą ir kitus NšS šitam, ar kitam žmogui, arba neobjektiniai formai, tiesiog dabar stipriau ir ilgiau, jeigu pradėtumei šalinti pripiešimus.

    j) Stiprinant prisirišimą prie gipsinio lipdinio, tu prarandi aiškų skirimą, kurio rezultate ypatingai įdomus tau žmogus gali praeiti šalia tavęs ir tu, pripildyta bukumu ir NE, jo net nepastebėsi. Taip tu prarasi galimybę judėti prie NšS septynmyliais žingsniais, nes niekas taip nepagreitina NšS apsireiškimą, kaip jų rezonansas su kitų žmonių apsireiškimais, kurie duoda pagrindą manyti, kad jie patiria NšS – aš jau nesakau apie retos galimybės, pasidalinti praktikos patirtimi NšS kūrime, praradimą.

    k) Žmogaus pripiešimas nesuderinamas su simpatija jam! Tai gali pasirodyti absurdiška, bet tai yra akivaizdu. Pripiešiant, aš sukuriu fiksuotą, apgaulingą vaizdą ir patiriu dėl to pasitenkinimą. O už šio vaizdo lieka būtybė, kuri patiria niūrumus ir gal nori atsilaisvinti nuo jų. Ir aš galėčiau padėti jam nustoti patirti niūrumus, sąveikauti su jo pastangomis aiškumo ir NšS siekime (jeigu šitos pastangos yra, o neįsivaizduojamos), bet aš renkuosi ne matyti jo niūrumus, o atvirkščiai – motyvuoju jį palaikyti saviapgaulę. Pripiešti žmogų, reiškia įkalinėti vinis į jo karsto dangtį, reiškia kultivuoti pasitenkinimą ir visišką abejingumą jam. Tai kategoriškai nesuderinama su džiaugsmingu noru, kad jis atsilaisvintų nuo niūrumų ir patirtų NšS, su Bodhisattvos pozicija.

     

    Kitų žmonių suvokimų tyrimas apima:

    • Klausymų, kuriuos pats sau užduotum, jeigu nuspręstum pasiekti nuoširdumo, sąrašo sudarymą
    • Atsakymų į šituos klausymus gavimas iš tiriamo žmogaus
    • Bendrų, neaiškių atsakymų atveju – papildomų, patikslinančių klausymų uždavimas
    • Žmogaus elgesio ir jo atsakymų palyginimas, priešingybių, neaiškumų, išaiškinimas, naujų klausymų uždavimas.
    • Situacijų, kuriuose tiriamas žmogus gali taip pasielgti, kad atsirastų pagrindai spėlioti apie jo suvokimų sudėtį, sukūrimas
    • Jeigu žmogus sako, kad „nori tai“, tai sužinoti (ir stebėti) – ką jis padarė noro realizavimui, kokie jo rezultatai
    • Jeigu žmogus sako, kad: „suprato kažką“, tai patikslinti – ką būtent jis suprato ir stebėti – ar jo elgesys pasikeitė atitinkamai jo numatomam supratimui, sužinoti, ką jis padarė, kad pasikeistų elgesys atitinkamai jo numatomam supratimui, kokie jo veiksmų rezultatai.
    • Interpretuojant žmogaus atsakymus ar elgesį, neapsiriboti viena interpretacija – kiekvieną kartą rasti 2-3 ar daugiau, po to ištirti jų pagrįstumus, neprieštaringumus paskutiniams žmogaus žodžiams ir poelgiams.

     

    Tipinės tyrimo klaidos:

    • Užduodami klausymai, kad nesukeltų NP ir sunkumų atsakinėjant, iš anksto pritaikyti minėtam žmogui

    *) sprendimas: į savo sąrašą įtraukti klausymus iš sąrašų, sudarytų „snukiais“ (ž. straipsnių rinkinyje), pasiūlyti „snukiui“ į sąrašą įtraukti tam tikrą klausymą.

    • Atsakymais tikima, o ne priimami kaip medžiaga analizei – neieškomi prieštaravimai, nekuriamos situacijos, kuriose tiriamas žmogus elgtųsi taip, kad, apsireikštų pagrindai leidžiantys atmesti arba patikslinti jo atsakymus.
    • Tiriantysis yra nenuoširdus ir nori tik apgauti save, bet kokia kaina gaunamas savo vaizdinių patvirtinimą. Tai yra sudėtinga situacija, nes jeigu žmogus nusprendė save apgauti, niekas negali jam sutrukdyti.

    *) sprendimas 1: paprašyti „snukį“ perskaityti užrašus apie tavo tyrimą

    *) sprendimas 2: perskaityti savo tyrimą taip, lyg skaitytumei kito, tau nepažįstamo žmogaus užrašus.

    • Be pagrindo manoma, kad tiriamas žmogus žino, kokius būtent suvokimus jis žymi tuo ar kitu žodžiu ir, kad jo žymėjimas identiškas tavajam. Iš tikrųjų žmonės beveik niekada negalvoja apie tokius dalykus, negalvojant kartoja tai, ką priimta sakyti tam tikrose situacijose. Todėl, jeigu žmogus sako, pavyzdžiui, kad „patiria švelnumą“, tai iš tikrųjų jis gali patirti ne tai, ką tu vadini švelnumu, o gailestį, rūpestingumą, draugiškumą, norą išstumti nuobodulį ir pilkumą, o netgi NP baimę, pareigos jausmą, kaltės jausmą ir netgi kerštingumą ir piktdžiugą! (pavyzdžiui, jeigu mergina glamonėja vaikiną, galvodama, kad atmušinėja jį nuo konkurenčių).

    *) sprendimas: pranešimus apie žmogaus suvokimus gauti tik kaip analizės objektą, lyginti juos su kitais žodžiais ir apsireiškimais, remiantis sveiku protu ir stebėjimo savęs ir kitų žmonių patirtimi, daryti išvadas.

    • Klaidinga manyti, kad negalima susiprasti kito žmogaus suvokimuose. Pirmosios aiškumo pasiekimo patirtys bus sudėtingos. Pagrindinis sunkumas yra – bukumo inercijos įveikimas, mechaniškų PIN, aiškumo pasiekimo baimė, o ne todėl, kad aiškumas yra neįžiūrimas. O patį aiškumą gauti, pagal taisyklę, labai, labai lengva.

    *) sprendimas 1: šalink aiškumo baimę ir kitas NE.

    *) sprendimas 2: treniruokis

    *) sprendimas 3: jeigu nėra aiškumo, elkis taip, lyg jo ir nėra. Viena iš saviapgaulės rūšių yra, kad tu galvoji „ aš nežinau, ką jis patiria“, bet elgiesi su juo taip, lyg tiksliai žinotum, ką jis patiria, t.y. kultivuoji pripiešimą.

    • Be suvokimų, esamų toje vietoje, pripiešiamas koks nors „aš“. Pavyzdžiui, „taip, dabar jis elgiasi kaip kiaulė, bet vis tiek jis yra geras žmogus – kažkur ten, sielos gilumoje ir apskritai, todėl aš vis tiek jį myliu“. Tokiu būdu tu sukuri pripiešimą ir uždedi jį virš savo suvokimus, stengdamasis susikaupti ne ties esamų suvokimų, o ties savo pripiešimu.

    *) sprendimas: suprask, kad tu neturi netgi suvokimo „aš“, nesakant apie suvokimą „jis“ – yra suvokimai, yra skirtumai šiose suvokimuose, yra santykis skirtingiems suvokimams, todėl visada susiprask apsireiškimuose, šitų apsireiškimų interpretacijose ir savo santykiuose tam, savo džiaugsmingose noruose.

    • Žmogaus pripiešimas įvyksta „iš tolumos“, artimai su juo nebendraujant. Labai dažnai pavyzdžiui, pripiešiami artistai, rašytojai, politikai, pranašai ir kiti žmonės, kuriuos matai labai retai, specifinėse situacijose, kai tas žmogus žino, kad yra dėmesio objektu ir stengiasi palikti norimą vaizdą.

    Tipiškas pavyzdys – klaidinga prielaida, kad jeigu paveikslas arba daina ir t.t. yra tau nušvitusiu faktoriumi, reiškia žmogus, kuris tai sukūrė, jautė (kaip minimumas tuo momentu) NšS. Primenu, nušvitusiu faktoriumi gali tapti net nuorūka klozete. Minėtas pripiešimas įdomus tuo, kad noras jį palaikyti labai patvarus, nepaisant to, kad minimalus ištyrimas parodo daugybę „spyglių“.

    *) sprendimas: bendrauk su žmonėmis kiek galima artimiau, tyrinėk juos, jeigu nori sudaryti prielaidas apie jų suvokimus. Niekada nežinai iš anksto, kokia detalė jų elgesyje gali staigiai sugriauti visą daugiaaukštį pripiešimų pastatą.

    • „Apsimestinis pripiešimų nutraukimas“. Tu galvoji: „vis dėl to tikriausiai jis visiškai nėra protingas ir ne jausmingas žmogus“ ir nustoji su juo bendrauti galvodamas, kad pripiešimas pašalintas. Iš tikrųjų yra ne taip, tu vieną koncepciją „jis protingas ir jausmingas“ pakeitei kita, greičiausiais motyvuojamas NE. Paradoksalu, bet tokiu atveju, tu gali tiktai mintyse vadinti jį buku ir bejausmiu, bet elgtis taip, lyg jis yra išmintingas ir jausmingas, taip pat jausti gailestį nustojus bendravimą su juo, ilgesį ir t.t.

    *) sprendimas: ištirk žmogų, o ne daryk negatyvių ir pozityvių emocijų kaitalynę.

    • Saviapgaulės forma – pradėti „tirti“ žmogų taip, kad jis neabejotinai patirtų tau NP ir nustotų bendrauti dabar, išvis visam laikui, po ko tu galvosi: „aš bandžiau jį ištirti, bet nepavyko – jis atsisakė, įsižeidė ir išėjo“. Tuo pačiu aišku, tu ir toliau laikaisi savo nepaliestų pripiešimų.
    • Tam tikrų suvokimų vidinių atributų išspaudimo pripiešimas. Pavyzdžiui, žmonių gyvenimas toks bedžiaugsmis, kad norėdami kažkokių PE, jie eina į kiną, ruošia „balius“, bet rezultate dažnai su apmaudu pastebi, kad PE niekaip neatsiranda, arba greitai dingsta ir vėl atsiranda NE bei nuobodulys. Tada jie iš nevilties išspaudžia PE vidinius atributus – pradeda garsiai riekti, juoktis, „linksmintis“, ir juos supantys žmonės be jokios analizės dėl šito išspaudimo pripiešia, kad jie iš tikrųjų patiria PE. Susiraukusiai kaktai pripiešia kūrybišką susimastymą, šypsenai – simpatiją, ramumą ir t.t.

    *) sprendimas: ts pats , kas 7 punkte

    • Klaida „gi negali žmogus taip meluoti!“. Gali! Nepriklausomai nuo socialinės padėties, profesijos, santykio tau ir t.t. žmogus gali siaubingai meluoti, ir šį melą jis gali labai ilgą laiką palaikyti, vystyti. Dažnai žmonės patys pradeda tikėti savo melu.

    *) sprendimas 1: klausyk, ką pasakoja apie save tie žmonės, kuriuos tu ilgą laiką stebėjai, tyrinėjai ir lygink su savo prisiminimais. Pavyzdžiui, tėvai gali tau pasakyti, kad „niekada nekontroliavo tavo minčių, nevertė taip pat galvoti taip, kaip jie galvoja“. Palygink tai su savo prisiminimais. Tiesiog dabar išreikš mintis, priešingas jų koncepcijoms ir pažiūrėk, kaip jie reaguos.

    *) sprendimas 2: ištirk savo asmenišką melagystę, nenuoširdumą, reiškiamus dabar, praeityje.

    *) sprendimas 3: skaityk kitų praktikuojančių ataskaitas, kaip tyrinėjo save, kitus žmones.

    *) sprendimas 4: tvirtai laikykis pozicijos, pagal kurią tam, kad padarytum tą ar kitą sprendimą, reikalingi pagrindai ir „sąžiningas veidas“ – tokiu pagrindu nėra.

    *) sprendimas 5: detaliai raštu fiksuok savo tyrimų rezultatus, trukdyk jų išstūmimų mechanizmams.

    • Kai žmogus susipainioja savo prieštaravimuose, negali toliau laikytis melo arba ginti koncepciją, jeigu pretenduoja nors minimaliam sveikam protui, tai kartais jis pripažįsta savo melą ir koncepcijų melagingumą arba NE turėjimą ir t.t. Klaidinga priimti taip kaip aiškumo atsiradimą – tai gali būti tik būdas grąžinti tavo draugystę, PP, pakeisti temą ir pamiršti apie viską, po to aišku, elgtis kaip ir anksčiu..

    *) sprendimas: jeigu žmogus pasiekė aiškumo, po to atsiras tam tikras elgesys – patikrink, ar jis:

    • Deda pastangas norėdamas pakeiti elgesį atitinkamai aiškumui, gali detaliai papasakoti apie šitas pastangas – ką darė, kas pavyko, kas nepavyko, kokie buvo atradimai, stebiniai, klausymai ir t.t. nėra detalių- reiškia nebuvo pastangų, nebuvo noro įtvirtinti aiškumą – reiškia nebuvo aiškumo, o buvo taktinis ėjimas.
    • Įneša korektūras į kitus savo vaizdinius, prieštaraujančius šitam aiškumui
    • Nesusierzina, kai tu vėl pradedi šią temą
    • Pats iniciuoja pokalbius šia tema, norėdamas įtvirtinti aiškumą ir t.t.
    • Kartais sutikimas – yra tik taktinis ėjimas, kad būtų parodyta savo požiūrių platuma, nuimta aukštą priešpriešos įtampą, pakeistas mokytojo vaidmuo, kuris neveikė į draugo vaidmenį, tikintis, kad tai gali padėti sėkmingai tave spausti.

    *) sprendimas: toks pats, kas 12 punkte.

     

    Kai kurios tipinės žmonių reakcijos ir dažniausi jų paaiškinimai:

    • „nežinau, negalvojau apie tai“- dažniausiai reiškia „nenoriu apie tai galvoti“ arba „turiu nuomonę, kurios tau nenorėčiau pasakyti“. Patikrinimas: pasiūlyk pagalvoti apie tai, pažiūrėk į reakciją.
    • Į klausymą „koks tavo požiūris į tokį, tokių žmonių, poelgį“ atsakymas „kiekvienas turi teisę gyventi kaip nori…“. „normalus požiūris“, „neturiu požiūrio“, „aš priimu žmones tokius, kokie jie yra“ – dažniausia reiškia „nekenčiu jų“, „sunaikinčiau juos“. Patikrinimas: pasakyk, kad tu pati arba artimas jam žmogus taip elgiasi ir pažiūrėk į reakciją.
    • „Žodžiais visko neišreikšti“, „jausmų negalima sudėlioti į lentynas“, „galima tiesiog viską priimti kaip yra“, „galima būti harmonijoje su pasauliu“, „jeigu taip viską išrinkinėti, išnyksta visuma“ =>> „nenoriu atsiskaitinėti dėl savo suvokimų“, „noriu jausti NE, bukumą“, „nusibodai tu man su savo klausymais, man tai neįdomu“.

     

    Savęs ištyrimas, pastangos skirti (savo) suvokimus esmingai palengvina pripiešimų atskleidimą, duoda pagrindą pagrįstai prielaidai.

     

    Pripiešimų kūrimo procesas, jų demaskavimo patirtis, pagrįstų prielaidų formavimo treniruotė, nušvitusios skiriamosios sąmonės prabudimas ir daug kitų labai efektingai įgyvendinami susipažinimo ir susiartinimo su nauju žmogumi procese. Daugiakarčiam įpročių įtvirtinimui ir mechaniško noro „pripiešti ir užsimiršti“ nukreipimui reikia sukurti kelias tipines, eilinio suartėjimo, grandines. Pageidaujama kito praktikuojančio sąveika, kuris stebės tavo elgesį, analizuos tavo susirašinėjimą, ataskaitas, išvadas – iš šalies matosi pripiešimai ir išstūmimai 10 kartų aiškiau, negu tau pačiai, įtrauktai į šį procesą.

    Pateiksiu dar vieną tokios grandinės variantą: merginos susipažinimą per internetą.

    Kurdama kiekvieną, naują pašnekovo „portretą“, lygink jį su prieš tai sukurtu. Kūrimo procese pagal galimybę pagrįsk kiekvieną savo sakinį apie jį.

    Iš anksto padaryk parametrų ir apsireiškimų sąrašą, pagal kuriuos vertinsi (skalėje nuo 1 iki 10) kiekvieną žmogų.

    *) parašyk skelbimą pažinčių puslapyje. Maksimumą atsakymų gausi, jeigu parašysi, kad ieškai sekso partnerį. Nurodyk, kad laiškus be nuotraukų neskaitysi. Gavusi laiškų krūvą, išrink tuos, su kuriais dirbsi – pirmiausiai tuos, kurie tave labiausiai sudomino. Parašyk jiems kažką įdomaus atgal, kad gautum dar laiškų. Paprašyk, kad atsiųstų nuotraukas, kuriose gerai matosi visas kūnas, ir kuriose matosi veidas.

    *) Įdėmiai perskaityk pirmas dvi-tris laiško eilutes. Detaliai aprašyk autoriaus portretą, koks jis pasirodė tavo vaizduotėje.

    *) Perskaityk visus jo laiškus iki galo. Sukurk naują portretą.

    *) Išrink mažiausią ir neryškią nuotrauką, sukurk naują portretą. Paskui padaryk tą patį – pagal nuotrauką, kur yra visas kūnas ir paskui, kur pavaizduotas veidas stambiu planu.

    *) parašyk laišką seksualine tema ir susilaukus atsakymo, perskaityk jį ir sudaryk naują portretą. Parašyk laišką tuščiomis intelektualinėmis temomis. Perskaityk atsakymą ir sudaryk naują portretą. Parašyk laišką, kurį galima būtų interpretuoti kaip stiprių NE išreiškimą. Perskaityk atsakymą ir vėl sukurk naują portretą. Ir taip toliau. Pagal norą ir galimybę tęsk susirašymą, kiekvieną kartą siūlydama kažką naujo. Kad pašnekovui nedingtų interesas, apšildyk jį pusiau erotinėmis nuotraukomis (savo arba ne, pagal norą), užtikrink, kad nori kuo greičiau, kai tik rasi laiko, susitikti.

    *) susiskambink su juo, vesk išsamius pokalbius įvairiomis temomis taip pat ir aštriomis: seksualinės fantazijos, patirtis, homoseksualumas, prievartavimas, giminės, pavydas ir neištikimybė, darbas, tikslai ir interesai. Po kiekvieno pokalbio kurk naują portretą.

    *) susitik neutralioje teritorijoje, pakalbėk, pavaikščiok, pažiūrėk, kaip jis gyvai atrodo.

    *) užsiimk seksu.

    *) pranešk, kad dabar turi naują vaikiną (vyras, vaikai, darbas, draudžia tėvai ir t.t.) ir su juo nesusitikinėsi daugiau – pažiūrėk kaip jis elgsis nutraukius santykį.

    *) palygink visus portretus. Paanalizuok, padaryk išvadas, išrašyk atradimus.

    Čia tik orientacinė schema, realioje situacijoje tu pati kažką akcentuosi, išplėsi arba bet kokioje vietoje nutrauksi procesą.

    Paprastas žmogus išgyvena per savo gyvenimą tik kelias tokias istorijas, bet aišku jis nieko netyria, neanalizuoja, nedaro išvadų, t.t., negauna patirties. Tu gali vieno mėnesio bėgyje įgyti daugiau patirties žmonių santykiuose aiškumo pasiekime, negu kiti žmonės per visą gyvenimą.

    06-01-12 Тrajektorijos.

    06-01-13 Papildomas § - praktikų, neįėjusių į pirmesnius paragrafus, išvardijimas.