Lithuanian change

Error

×

Susitikimas

Main page / Pradžia / Apsakymai / Susitikimas

Žiūriu į tavo nuotrauką. Minutę…dvį…žiūriu įdėmiai, nefokusuojant žvilgsnio ant ko nors, dėmesys pradeda po truputį slankioti, nuotrauka atgyja, vaizdas pradeda drebėti, tirpti akyse, … stoviu priešais sofą, ant kurios tu guli. Aš nežinau, kur man judėti. Mane traukia atsisėsti šalia tavęs kojūgalyje. Atsisėdu šalia, truputėlį pritrauki savo kojas, kad man būtų vietos, mano ranka nelauktai pati slenka prie tavo kojų ir juos užlaiko – aš nenoriu, kad tu atsislinktumei jas nuo manęs. Būtent šią akimirką mano žvilgsnis slenka tavo kojų link paskui mano rankų judesius…slenka aukščiau, ties tavo kairios kojos kelio, kuris guli ant dešinės kojos…violetinis atspalvis priešais mano akis – tai tavo kojos spalva, kaip ji guli, lengvai judėdama nuo mano judėsiu…staiga pajuntu tavo kojos svorį, jaučiu, kaip ji spaudžia savo svoriu kitą koją; atsargiai paimu kairia ranka už papadės, o dešine – šiek tiek aukščiau – už kulkšnio ir lyg stengiuosi ją pakelti truputį, kad svoris taptu realiu, ir staiga mane apduoda šiluma – aš jaučiu, kaip karštis įsilieja į mane – aš jaučiu šilumą ten, tarp tavo klubų, kur jie prisiliečia. Aš aiškiai jaučiu, kad tarp klubų yra prakaito lašeliai – pernelyg karšta tam, kad laikytumei savo kojas kartu…Kuo aš tai jaučiu? Nežinau, tikriausiai širdimi. Lengvai pakėlęs tavo koją aš padedu ją ant savo kelio. Su kairia ranka aš taip pat laikau už tavo papadę, ir mano delnas prisipildo tavo kojos skoniu – rankos nejudinu – ji pati lengvai slenka tavo koja – ir stovi vietoje, ir slenka…mano pirštai prisiliečia prie tavo pirštų galūnių, prisiglaudžia prie jų, ir tarp jų atsiranda kažkoks silpnas virpesys – veikiau vibracija, o po jos nusileidžia ir karštis, ištrūkęs iš tavo klubų…aiškiai jaučiu savo delnu tavo kojos skonį, lyg palaižiau ją savo liežuviu…man karšta…su antra ranka apkabinu tavo kojos pirštus ir suprantu – man gera…tu truputį pasisuki į šoną, atsiguli ant nugaros, tavo kita koja neranda sau vietos ir aš padedu jai atsigulti ant mano kelių. Tavo galva išlieka atlošta, bet ne dėl fotogeniškumo, dabar tai energijos strypas, ištrūkstantis iš mano delno ir tavo papadės prisilietimo vietos, persmelkiantis tavo kūną; jis priverčia tave spazmatiškai-saldžiai išsitiesti…tavo keliai yra vos vos atsukti į šonus – bejėgiškai ir aistringai…mano ranka slenka prie jų, aš jaučiu tavo kelią…bet grįžtu atgal…ritmas didėja…koks ritmas? Ko ritmas? Aš nežinau – tai tylėjimo ritmas, tai mano šilumos tvinksėjimas mano krūtinėje. Abiem rankom paimu už tavo pėdos, mano rankos prisitraukia ją prie veido, aš prispaudžiu tavo pėda prie mano skruosto…aš aiškiai jaučiu tavo pėdos skonį, lyg būčiau palaižęs ją liežuviu…lyg…manęs netenkina šis žodis – lyg…aš iš tikrųjų noriu pajausti jos skonį…liežuvis liečia tave…kibirkštys krečia mane, aš sudrebu kaip nuo elektros srovės, tas pats vyksta su tavimi, nuo raumenų mėšlungio tavo kelias susitraukia, ir man tenka imti tavo koją su jėga…su liežuviu keliauju per visą tavo pėdą – labai lėtai, lėtai, mėgaudamasis tokiu nekaltu ir audringu seksualiniu veiksmu, aš jaučiu tavo kūną po pėdkelnių audiniu, aš jaučiu tavo skonį…jis leidžiasi žemyn, švelniai apgaubdamas mano krutinę, mano pilvą, žemiau, šio skonio užsidegimas apima viską…liečiu liežuviu įdubą tarp pirštukų, ir tai jau yra nepakeliama…švelniai įkandu tavo pirštukus…tu visu kūnu suvirpi, lengvas šūktelėjimas; aš matau, kad erdvėje tarp tavo kojų – ten, gilumoje, užsidega ugnies rutulys…mano ugnies rutulys iškyla iš gaktos gilumoje priešais tavąjį…tai tik nujutimas, tik pirma pūtis prieš uraganą.. jo grėsmingi pirmieji ženklai parodo galybę, kuri išsiverš į mūsų kūnų ir sielų erdvėse…

Kai aš einu miegoti, apkabinu tave, ir iš karto pradedu jausti tave. Aš netrukdau tau užmigti – tiesiog švelniai glostau krutinę. Bet tik iš pradžių J O paskui aš negaliu atsilaikyti ir lupomis prisiliečiu prie tavo krūtinės, mano liežuvis keliauja per įdubę. Bet negalima ištverti ilgai – aš atsigulu ant tavęs, tavo rankos randa manąsias, o lūpos – mūsų lupos…jos negali gyventi atskirai – joms tiesiog neįmanoma – negalima. Aš bučiuoju tavo skruostus, tavo nosytę, kaktą, bet man to negana, ir aš kaip ištikimas šuo išlaižau tavo veidą, ir negaliu sustoti, nuo to tavyje gimsta kažkas tokio….dėl ko tavo kojos pačios prasiskleidžia, pasiglemžia mane ir traukia, priverčia – greičiau, dabar, įeik…Aš mėgaujuosi tuo, ką jaučiu, kaip tavo stiprios kojos tiesiog įstumia mane…paklusdamas jų valei, aš pasitraukiu nuo tavo lūpų, atsisėdu, tavo kojos apžergia mane, jos nenori atidėlioti, ir aš padedu rankas ant tavo klubų ir laikau juos. Tu prisistumi prie pat manęs – arčiau jau nėra kur – arčiau – tik į vidų…Aš žinau, ko aš noriu; aš užimu savo rankas, kad galėčiau sulaukti tavo rankų – pakeliu tavo kojas, paėmęs kiekvieną už kulkšnį, prispaudžiu pėdas prie veido, ir laukiu…jau nebeturiu jėgų laukti, bet laukiu…ir tavo rankos randa penį, tavo pirštukai apglemžia jį ir prisipildo virpėsiu ir šiurpuliu, sklindančiu nuo jo. Išsekęs nuo laukimo, aš pradedu lėtai judėti, ir jis slenka tavo rankose. Tu prispaudi jį glaustai prie pilvo apačios, ir jo slinkimas jau nėra nekaltas – truputį atsislinkęs, leidžiu tau jį šiek tiek palenkti į apačią…ir štai jis švelniai įsikniaubia į karštą ir drėgną. Aš nuleidžiu tavo kojas, jos įsitempusiai ir stangriai atsigula, jos suspaudžia mane kaip replės, aš padedu savo rankas ant tavųjų, nes jas atitraukti būtų neįmanoma, ir jaučiu, kaip tavo kumščiai tampa tai didesniais, tai mažesniais – sekant mano penio judesius, kurio karštis pereina per tavo pirštus į manuosius. Štai jaučiu, kad esu prie įėjimo. Ir vis dėlto, įveikęs save dar kartą – kol kas atsislenku ir padedu ranką ant…mano pirštai praskleidžia lūpas ir iš karto tampa drėgnomis – aš noriu žinoti šį skonį – atsislenku ir atsigulu tarp tavo kojų, bet tavo rankos ieško mane, tada aš apsisuku ir atsigulu ant tavęs. Dabar ir tavo, ir mano lūpos ir rankos gali rasti viską, ką panorės…Aš padedu savo rankas po tavo sėdmenų, jie pasikelia, liečiu tavo lūpas savo lūpomis, aš geriu tavo drėgnumą, liečiu liežuviu erdvę tarp jų…vos paliečiant skylutę, kuri tai susispaudžia, tai prasiskleidžia spazmatiškoje aistroje – pačiu liežuvio galiuku įsigaunu į vidų…ir tą akimirką aš išsilenkiu įsitempusiai, todėl, kad tavo rankos, suspaudžiusios mano penį, užleido vietą švelniam liežuviui – ir aš daugiau nebegaliu – aš prispaudžiu tai, ką jau negalima pavadinti peniu – aš prispaudžiu savo liepsną prie tavo lūpų, ir jos lėtai atsiveria, aš įeinu vidun, o mano liežuvis įeina į tave ir mūsų dejavimai susilieja…Nieko kito nebegalime daugiau daryti – aš esu viduje tavęs – ne, mes abu vieno kito viduje, gulime, jausdami, kaip mūsų sielos įeina į vienas kitą, kas nebuvo įmanoma anksčiau. Mano liežuvis juda ratu viduje, ir aš jaučiu, kaip tavo dantys įsikiba į mane, kol liežuvis yra švelniai prispaustas. Aš judu…tu padedi savo rankas ant mano sėdmenų, pasikeldama ir nusileisdama su jomis, tu taip stipriai jas spaudi…

Jeigu ne viskas, ką mes pradėjome – jau dešimt kartų butume patyrę orgazmą, bet tai ne mums – aš atsigulu šalia, bučiuoju tavo spenelius – švelniai kasdamas juos – mes apsikabiname – mes virpame nuo aistros. Mes turime užmigti, kad atsibudę rytoj viską pradėtume iš naujo, bet jau naujoje meilės ir energijos vijoje. Koks gali būti miegas, kai mes esame taip susijaudinę? Ar įmanoma užmigti, kai mūsų kūnai susipynę, kai esi pasiruošusi suplėšyti antklodė dantimis, kuris mus užkloja, kad galėtumei pažiūrėti į mano kūną, kai aš noriu paimti – ne – išprievartauti tave. Aš noriu pulti ant tavęs, surišti tavo rankas, praskirsti kojas – nepadoriai, vulgariai – ir įsmeigti visą savo aistrą į tave, kad tu suriktumei nuo laukinio malonumo, griebti tave už krūtinės, ir laikydamasis už jos – judėti tol, kol tavo riksmas taps karkesiu, dejavimu, staugimu, kol pradėsi lieti ašaras…ir tada aš prisiglausiu prie tavęs ir mes žiūrėsime į vieno kito akis kol tyliai sprogsime. Ir mes tai padarytumėme, jeigu negalėtume padaryti daugiau…nepaisant to, galima užmigti – mes išmoksime miegoti, kai visas kūnas virpa ir siela švyti, kad atsibustume rytoj ir pratęstume savo kelią…rytoj – skamba šiek tiek naiviai, juk atsibundame po valandos ir puolame vienas ant kito, kad vėl atsitrauktume ir vėl užmigtume, ir vėl atsibustumėme…

Tai tavo sapnas arba tai ne sapnas? Penis, išeinantis iš makšties – visas garuojantis mėnesinių krauju – tai kinžalas, išeinantis iš širdies. Speneliai kraujo spalvos ir kraujas spenelių spalvos. Praskėstos ir šiek tiek keliuose sulenktos kojos – nepajėgios pėdos…Žvairios akys nuo aistros, šnervės, tapusios jautriomis liežuvio prisilietimui, pusiau atidaryta burna su drėgnu rožinės spalvos liežuviu, kuris dar išlaiko kapšelio skonį, kurios skonis ir žinojimas, kad jis nori baigti būtent taip – į burną – sukuria ypatingą įtampą ir geidulingumą. Jo lūpos, keliaujančios per tavo koją, jis kanda tavo kojų pirštukus, prisiliesdamas prie jų švelniu ir stangriu liežuviu. Tavo lūpos apčiaupia penį virpantį nuo įtampos, kuriam tavo burnoje mažai vietos ir tenka paimti jį ranka prie pagrindo, tavo liežuvis slenka ties stangrios galvytės, penis juda prie kaklo, sustabdytas jis vėl nukeliauja prie lūpų ir vėl veržiasi vidun; jo stangrūs sėdmenys, pakylantys ir krentantys virš tavo veido, tu padedi savo rankas ant jų, įsikabini į juos savo nagučiais ir nuvedi žemyn…lengvas dejavimas, kai tavo pirštukas nuslenka į įduobę ir dar giliau…ir kai tu įsisiutini nuo jo karšto liežuvio, glamonėjančio tavo klitorių ir lūpas, jo pirštais, įėjusiais į tave – lengvai, bet gana jautriai įkandi penį, o jis, kaip įsisiautėjęs arklys jau nebegali laikytis, jis plaka tavo burnoje ir staiga išsiveržia karšta sperma…ir jo ranka, suspausta tarp tavo klubų, ir pilvo raumenys, kurios spazmatiškai susispaudžia, kurie lyg išspaudžia iš tavęs aistros ir tavo jėgų likučius, jos rankos, laikančios tavo kelius, ir tavo krūtinė, liepsnojanti aistra, ir speneliai, sukietėję ir tapę beprotiškai jautriais netgi nuo lengvo jo pilvo prisilietimo…

Kaip man buvo gera su tavimi šiandien…mūsų glamonės – jos tokios natūralios ir nuostabios – kaip kiškių žaidimas miško progumoje po saule. Kaip žydinti vyšnia…Tai taip nuostabu – gauti aukščiausią erotinį malonumą kartu su estetiniu; mano mintys džiaugiasi, kurie taip lengvai paliečia mus ir žaismingai sukasi mūsų reginiuose, asociacijose, mato stebinčius parodoksus ir netikėtus krištolinius ryšius, mano širdis pralieja save į tave, visa mano esybė – tai tik organas – tai eolova arfa, su kuria groja tavo meilės vėjelis…mūsų garsai susilieja ir nėra nieko nereikalingo. Tu jau miegi, o aš paslapčiai atidengiu antklodę ir žiūriu į tave…tu kvėpuoji ramiai, tavo krūtinė…kaip mane traukia prie jos…laimės kūdikis – tu miegi! Labai tyliai, kad nepažadinčiau tavęs, prisiliečiu lūpomis prie tavo spenelio…paimu jį lūpomis ir laikau…aš nuimu antklodę, pas mane čia karšta – tikrai nesušalsi…tu tokia graži…aš bučiuoju tavo rankas nuo riešo iki alkūnės, nuo alkūnės iki peties…ką man daryti su savo peniu…jis jau beprotiškai įsitempęs…aš prisiliečiu juo prie tavo klubo ir sustingstu…atsargiai – labai tyliai padedu savo koją ant tavęs ir prisiglaudžiu prie tavęs peniu…tu miegi…aš vos paliečiu savo lūpomis tavąsias ir atsisėdu šalia tavęs ant kelių. Tu nuostabi…tavo kūnas netgi miego metu kvėpuoja aistra…tavo ranka guli ant gaktos…aš nuimu ją ir su savo nosimi įsikniaubiu į duobutę tarp suglaustų kojų. Kaip kvepia ten…koks kvapas…kokia laime, kad tu buvai tokia pavargusi ir nenuėjai į vonios kambarį. Giliai įkvepiu šį kvapą, ir jis įsiskverbia į mane, pripildo mano plautis, įsigeria į mano kraują, įsibrauna į mano kūną…kaip vagis, kaip naktinis vagis aš bučiuoju paslapčiai tavo kelią, leidžiuosi žemyn – prie tavo pėdų – aš taip mėgstu jas mylėti…ir štai, mano skruostas jaučia tavo odos švelnumą…mano lūpos prisiglaudžia prie jos…aš pakeliu tavo koją ir atstumiu nuo kitos…tą akimirką mane aplanko nuostabi fantazija – aš atsisėdu galvūgalyje ir prisiliečiu savo peniu prie tavo veido…tai nepakeliama…liečiu peniu tavo akis, tavo nosį, vėl tavo lūpas…nežinau iš kur turiu tiek jėgų ištverti…paimu penį į ranką ir liečiu juo tavo lūpas…dar…ir dar…aš noriu vidun…kad tik nepažadinčiau tavęs…mano pirštukai patenka tarp tavo lūpų ir praskleidžia dantis, lėtai…labai lėtai…jau galima, dabar galima, bet aš nesiryžtų, penis sustingo prie pat ribos…įeinu…aš įeinu…sustingau, žiūriu į tavo veidą…į savo penį, išputusį, geliantį, bet matau jį tik perpus…staiga jaučiu tavo liežuvio prisilietimą ir tavo užglaustų lūpų glamones…bet tu neatsibudai, tu kaip mažas vaikas čiulpi čiulptuką…kaip man ištverti…aš įkandu savo lūpą ir jaučiu kraują…tik tai blaivina mane…aš pradedu labai lėtai ir labai tyliai judėti – negaliu pasitraukti nuo tavo veido, tavo lūpų, į kurias veržiasi mano penis ir atsitraukia atgal…tu tikriausiai sapnuoji gerą sapną…:) galbūt tu sapnuoji tai, kas dabar vyksta. Aš žiūriu į tavo akis, įsigaunu už tavo vokų ir matau…matau…taip…matau, kad tu sapnuoji – aš miegu, o tu švelniai glamonėji savo lūpomis mano penį…prisilieti prie kapšelio, godžiai ją aplaižai, tavo liežuvis visur…jis mėgaujasi tos aistros skoniu, kurią mes patyrėme vakare…tu prisilieti savo nosiuku prie mano penio, drėgnomis lūpomis prie drėgnos galvytės…lėtai, bet su geidulingu pasipriešinimu nuleidi galvą ir aprėpi savo lūpomis…leidi vidun, lengvai įkandi jį…kad pajaustumei jo stangrumą, tave aplanko šelmiška mintis – tu nusileidi žemiau, atsiguli tarp mano kojų, bučiuoji kelius, taip sunku nuo jų atsitraukti…subtilus stangraus vyriško kelio grožis…tu prikandi koją virš kelio ir stangrūs raumenys tavo dantyse šiek tiek įsilenkia…tu vėl keliesi aukštyn, nekantriai praskleidi mano kojas, prisiglaudi prie kapšelio, paimi jį į ranką, pakeli, leidiesi žemyn…prisilieti liežuviu…mes abu suvirpame – tavo liežuvis lėtai glamonėja mane…ir jis taip nori vidun…kas ką sapnuoją? …aš jau seniai to nežinau…galbūt aš sapnuoju tai, ką sapnuoji tu…švelniai atsiguliu ant tavęs, po savimi jaučiu visą tavo kūną, mano penis įsiremia į tavo gaktą…šiek tiek nusileidžiu žemyn…sapne viską galima…sapne…viskas vyksta sapne…tikriausiai…žiūriu į tavo veidą ir jaučiu, kaip ten pasiduoda…kaip išsiskleidžia ir įleidžia…snaudulingai…taip nenorom man pasiduoda…ir štai lūpos prasiskleidė…o ten…ten atogrąžos, kiek drėgnumo…nuslinkti vidun galima per vieną sekundę, bet ištempiu šią akimirką visą valandą…pasistiebiu, padedu savo kojas prie tavo kojų šonų ir suspaudžiu jas…dabar tavo kojos glaudžiai suspaustos, o tarp jų centras…atsigulu ant tavęs, apkabinu už kaklą, užmerkiu akis, atsipalaiduoju…tiesiog guliu ant tavęs…beveik nekaltai…dabar tik lėtas slydimas…beribis lėtas slydimas…kur?…aš nuslystų kažkur į kitokią būties formą…ir tai ne sapnas…abu mes kartu – mes kartu – saulė, žolė, permatomas vanduo…mes sėdime ant ūpės kranto…tu sėdi kojas nukorusi, aš apkabinu tave iš nugaros ir bučiuoju tavo plaukus…mūsų rankos rado vienas kitą ir sustingo…amžinybė žiūri į mums ir pavydi mums…stiprūs ir mėlynakiai žmonės praeina pro šalį iš šypsosi mums, mes atsakome jiems savo juoku…šis juokas pasklinda virš mūsų kaip sidabrinis griaustinis ir iš dangaus byra auksinis lietus, besvorės auksinės srovės…staiga pasaulis išsilenkia ir praveria savo nesuskaitomus mažus pasaulius. Žvilgnis keliauja visur – ir tampa tuo, ką jis mato…ir nesuskaičiuojami pavertimai atsitinka su mumis vienoje nepasiekiamojoje akimirkoje…