Lithuanian change

Error

×

Kažkas

Main page / Pradžia / Apsakymai / Kažkas

Čarlzas Darvinas gimė 1809 metais. Tai žymus mokslininkas, parašęs darbą „Rūšių atsiradimas”, kuriame pirmą kartą buvo suformuluota ir išstudijuota evoliucijos teorija. Ši teorija buvo paskelbta 1859, bet nepaisant to laiko mokslinės minties paramos, buvo įnirtingai užpulta teologais. Darvinas parašė daug kitų mokslinių darbų. Jis yra palaidotas Vestminsterio abatijoje. Neduok Dieve tapti tokia pastraipa enciklopedijoje.

Išeidamas iš namų šiandien aš iš karto pajutau ypatingą ryto kvapą – šis kvapas tvirtino, šis kvapas priminė, šis kvapas kvietė prie atsakymo.

Vieninga išmintis yra neišmintis, beprasmiškumas ir kvailumas. Pamokslai, pietizmas, solipsizmas, automatiškumas, mėsmalė, palangė, mirkčiojantis televizorius – ši eilė yra beribė, ši rikiuotė yra hipnozinė, ši tvarka yra baisi.

Tikrink pinigus prie kasos. Pirkėjas visada teisus. Įstatymas yra griežtas, bet tai įstatymas. Nesuteik jam dingsties, nelįsk kur nereikia, ne sakyk op, nebuk pikta. Buk pasiruošęs. Atmatuok septynis kartus. Aš mėgstu gyvenimą, aš mėgstu švelnumą, aš mėgstu rąžytis rytais savo lovoje, mėgstu jausti vienatvę kaip gelbėjimo kančią, kurios kiaute kartas nuo karto blyksteli sidabrinis siūlas, vedantis į nežinomybę.

Pažiūrėkite, kaip gražiai susiderina geltoni abažūrai, senoviški baldai, ovalūs paveikslai ovaliuose rėmeliuose ir šviežių gėlių puokštė japoniškoje vazoje. Štai man kambariukas, įsitaisykite patogiai.

Aš pragraužčiau šias betonines sienas dantimis. Duokite man šią vazą, aš suvalgysiu ją, ir šį chalatą su šlepetėmis. Siutimas tramdymo marškinėliuose. Beprotiškas įniršis. Ką galvoja šuo, kaip auga pušis, kur gyvena ežiukas – mus supa sužmoginta gamta, mus supa šlykščios sentimentalios negalios šmėklos. Aš matau kitaip. Šuo – jo nosis yra drėgnas, kilnojasi jos šonai, vizgina uodega, šelmiškos akis. Pušis – jos nosis yra drėgnas, kilnojasi jos šonai, vizgina uodega, šelmiškos akis. Aš matau viską kitaip. Aš žiūriu ir tai yra akimirkos esmė. Aš negyvenu, ir šiame yra gyvenimas, aš nekvėpuoju, ir čia yra mano kvėpavimas. O kaip galima kitaip? Lengva šypsena, pratrūkusi iš akių – įsiskverbia kaip laužo dūmai – apvalančiai ir skaudžiai.

Mes busime, mes tapsime, mūsų daug, mūsų mažai, reikia jų, septynios iš aštuonių, kodėl taip sudėtinga, o ką – ne taip? Ne. Man atrodo, kad ne. Mes sekame. Mes visada sekame, ir mūsų pėdsakai dvokia, jų dvokas mus vejasi ir apgaubia. Riksmas yra akimirkinis, tačiau jo kvapas dar ilgai audrins supuvusius smegenis; išgyvenimas mirė, nespėjus gimti – kam jis reikalingas – jie gi turi savo smarvę. Ir to užtenka. Tegul smirda. O aš pergyvensiu. Mintis gimusi gašlumo pergyvenime turi nugyventi savo gyvenimą kukliai ir skoningai, o paskui numirti, ištirpti, ir jeigu jai yra skirta tik viena akimirka, tegul būna ta viena akimirka, o jeigu bus skirta diena – tegul būna diena – ji mirs ir nepaliks pėdsakų manyje, neužstos savimi kelio kitoms, netaps mauzoliejumi, nesusiriš į mazgą.

„Šis blykstelėjimas nepasitenkina nei tėvu, nei sūnumi, nei šventa dvasia, nei Trejybe, kol kiekvienas turi savo būdingumų. Sakau iš tikrųjų, ši šviesa nepasitenkins dieviškos esybės vaisinga įgimtimi. Pasakysiu dar štai ką, kas nuskambės dar keisčiau. prisiekiu tikra teisybe, kad šiai šviesai neužtenka paprastų dieviškų būtybių, kurie nieko neduoda ir nieko neturi savyje; ir dar: šviesa troškia žinoti, iš kur ateina ši būtybė, jis troškia paprasto pagrindo, nebylios dykumos, kurioje niekada nepastebėsi jokio skirtumo, kur nėra nei tėvo, nei sūnaus, nei šventosios dvasios; vidinėse gelmėse, būste, kuriame nieko nėra – ten ši šviesa atranda pasitenkinimą, ten ji yra labiau vieninga, negu pati savyje, nes šios vietos pagrindas yra paprasta ramybė, nejudantis savyje. Taip išsivaliusi ir prašvitusi dvasia pasineria į dieviškumo tamsą, į tylą, į nepasiekiamą ir neapsakomą vienybę; pasineriant ji praranda viską panašų ir nepanašų, ir šioje bedugnėje dvasia praranda patį save ir daugiau nieko nežino nei apie Dievą, nei apie save pačią, nei apie panašumą, nei apie nepanašumą, nes nuo šiol ji pasinėrė į Dieviškąją vienybę ir neteko visų skyrimų.

Man sako – tu esi niekingas žmogus, tu esi menkysta, tave reikia sutriuškinti, supjaustyti – o man belieka tik klausytis, klausytis ir suprasti, kad bedugnė yra beribė. Nuostabus vakarinis dangus, tankūs debesys, šviežias spyglynas, sniegas ant nukritusių lapų. Tu dabar esi tas grožis, apie kurį galima pasvajoti, kurį galima pamatyti kartais, pajusti, bet su kuriuo negalima susilieti. Kaip miškas – jis šalia, tačiau jis ne mano, kaip kalnai – jie yra mano sieloje, bet aš esu toli nuo jų – tu dabar esi man ir jūra, ir kalnai, ir miškas, visa tai – maža mergytė.

Ir ant išdžiuvusios šakos yra gėlių.

Per upelio triukšmą, per vagonų dundėjimą, per lapų šnaresį kartas nuo karto prasiveržia nuostabi nežinomų instrumentų melodija – be motyvo, be įprastinių žmogaus atributų. Tačiau yra ir kita melodija – akimirksninių išgyvenimų visuma, kuri nėra apsunkinta niekuo žmogišku (tuo pačiu – kas yra labiausiai žmogiškas) ir kartais susideda į didžiulę likimo melodiją, kurią neįmanoma išgirsti žmogaus ausimi. Tas, kas girdėjo jos garsus, tas žino, kad nėra jokio kito didžiulio choro, susidedančio iš nenuskaitomos pasaulių daugybės, tas žino – jis prisiliečia prie slypinčios paslapties – jis paima į rankas pasaulio širdį.

Kartais man atrodo, kad manęs nėra. Visiškai nėra. Man vaidenasi, kad lengva pūtis gali sutrinti mano būtybę į dulkes; kaip kiemsargis nušluosto lapus nuo šaligatvio – taip bus nušluostyta tai, kas vadinosi manimi. Aš sugrįšiu į tai, iš ko buvau sukurtas – į žemę, į vėją, į sniegą, į smalsumą. Prieš mano akis įkyriai iškyla toks vaizdas – lyg tolimoje trobelėje kalnuose už laiko ribų gyvena seneliai, kurių likimas yra nesuvokiamas, ir štai juos aplankė vizija sujungti nežinomus sąmonės “srautus” ir sukurti gyvą būtybę, suteikti jai visko, kas suteikia žmogui galimybę pasakyti, kad jis egzistuoja – kiekvienas suteikė šiam žaislui visko – pojūčių, įspūdžių, prisiminimų, minčių, meilės – kiekvienas davė ką nors ir atsirado žmogus. Ar liks kas nors, kai jų vizija pasibaigs ir susidomėjimas žaislu išsisems? „Srautai“ sugrįš ir tą akimirką aš dingsiu. Man atrodo, kad jie suteikia man galimybę pačiam išspręsti šį klausimą – ar busiu pakankamai įdomus jiems? Ar pajėgs mano nuoširdumo jėga juos patraukti?

Kai klausausi Matia Bazaar, mane apima saldus mirties troškulys. O gal tai visai ne mirtis? O gal tai pats gyvenimas? Suspaudžia širdį ir aš matau saulės blyksnį giliai savyje. Neįsisąmoninama meilė ir mirtis eina išvien įnirtingos laimės antplūdžio link.

Tikriausiai esu juokingas. Tikriausiai suprantate taip, kad aš ieškau priemonės nuo vienatvės ir nuobodulio, kaip sielų naudotoją, o kaip man pasakyti, kaip paaiškinti, kad aš noriu parodyti, jog čia, šalia yra Kažkas…?

Vienas arklys ir vienas ežys vaikščiojo Kronštato migloje, ir jiems buvo tik vienas lapas, kuris tai atskrisdavo, tai nuskrisdavo, kaip Lui-de-Brojlis mano vaikystės sapnuose – jis lyg bloga Berdiaevo begalybė, lyg indusų penio simbolis, darė užuominą apie aliuzijas, vienu žodžiu, silpnavališkumas ir kietaširdumas buvo toje nedžiaugsmingoje aplinkoje. Aš sapnavau: sėdėjo storas voras, kojas nukoręs. Prieš kelis mėnesius susipažinau su mergina, kuri turėjo vyrišką atgalinį adresą. Tada aš parašiau apie tai, o dabar tai iškilo. Androgėninis prieskonis. Lytinis stereo. Kikenanti echidna. Skanus sulfatas. Tas voras juokėsi iš mūsų, juokėsi iš bjauraus dalyko, kurį žmonės vadina sąžine. Sąžinė – lyg medžio grybas – lygtais grybas, o iš tikrųjų – gryna eliuliozė. Lygtais ji yra psichikos dalis, o iš tikrųjų – tiesiog celiuliozė. Štai apie ką aš galvoju rimtai. Pakankamai rimtai. „Kaip tave vadina?“ – aš paklausiau jos. Ir svarbiausia – kur? Jeigu ji vadina kaip nors….tai būtinai kur nors. Kaip turi jaustis žmogus, kurį patetiškai ragina mirti? Aš prisimenu sniegą, slystanti iš po mano kojų, pakrypusi ledą ir tvirtą sprendimą: „Jeigu mano katės manęs neišlaikys – aš įsikibsiu dantimis į ledą“. Pakėlęs ledkirvį kaip vėliavą aš ėjau ten, kur manęs niekas nekvietė – ir aš buvau ten laimingas. Gausybė žydinčių granatų Cinandali slėnyje. Žydinti sakura ant Fudzi įkalnės – ar tešliaužioja ta sraigė ar jau nušliaužė ir tuo pasibaigė puikių eilėraščių ir amžinos meilės epocha?

Būti srautu, būti upeliu – tiesiog tekėti.

Kai žiūriu į seną žmogų, einantį gatve su senais guminiais batais, velkantį nešvarų kibirą – nepaisant karščio, matau jo akyse, jog jis supranta – jis nieko daugiau nepasieks, ne vienas tikslas negali įsigaut į jo galvą – nėra nei jėgų, nei laiko jo įgyvendinimui. Nieko nėra – tik tai, kas yra dabar – ši gatvė, alinantis karštis, pasaulis atsispindintis jo galvoje ir nepaliekantis pėdsakų, kaip menulis baloje. Čia yra kažkas, dėl ko norisi sustoti. Visiškai sustoti. Sustoti taip, kad sustotų visas pasaulis. Ir išgyventi tai dabar, kai dar yra jėgų su tuo susitvarkyti ir pasisemti kaip gyvenimo jėgą, o ne nevilties siaubą.

Surizikuoti gyvybe – koks menkniekis. Visi aplinkui tą tik ir daro – kaip kitaip galima pavadinti jų menką gyvaliojimą. O surizikuoti gyvenimu – surizikuoti gyvenimu – tai bent!

Juoko protrūkiai, įnagio smūgiai, riksmai, gestai, suplyšę debesys, sutrešęs žolės kvapas – taip aš nuraminau savo protą.

Kai nėra muzikos – tada gimsta samadhi melodija, kai nėra aistros – gimsta samadhi aistra, kai nėra proto – gimsta samadhi protas. Kai visi trys gimsta, jie miršta, ir gimsta samadhi. Kai gimsta samadhi, nėra ko sakyti.

Kai šiandien išeidamas iš namų pajutau kažkokį kvapą – tai buvo paukščio šešėlio kvapas, tai buvo šalia stovinčio medžio šnarėjimo kvapas, tai buvo plyšio ant šaligatvio kvapas.

Akli žmonės mano tik aklus, kurti žmonės – girdi tik kurčius. Čia aš daugiau nieko nelaukiu. Su kiekviena diena vis toliau. Kažkas išslysta negrįžtamai ir aš jaučiu tai visu savo kūnu, visa siela – viskuo, kas yra manyje. Juk negalima išgręžti skylę akyje tam, kad jie praregėtų. Nes praregėjimas vyksta viduje, todėl reikia, kad tai įvyktų iš vidaus – žmogaus viduje, reiškia reikia išeiti, kad tai ateitų. Todėl sudie.

Proto būsena, esanti niekur. Proto būsena, kai mintis negimsta, lyg švarus vandenyno paviršius, pasireiškusi giluma. Numestas akmuo nedelsiant pasineria į gilumą ir dingsta, o vanduo jį užlieja ir jau nebėra jokių bangų. Žmogaus veidas, pasilinkusio prie vandens, sutinka tik atspindys, už kurio persišviečia beribė gilumą.

Aš bandau ieškoti neįprastų išgyvenimų. Pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad mane dabar nužudys ir apgaubiantis šaltis, retumynas, kuris turi priimti mano kūną, įgaus neapsakomą amžinybės aromato atspalvį. Ar yra čia vartotojiškos fantazijos nesuvaldomumas? Aš taip nemanau. Greičiau tai būdas paliesti naujas pasaulėjautos stygas, atsisakyti stereotipų suvokimo. Jausmai tampa šviežesniais ir permatomais – pro juos aš pradedu matyti belaikį būties šerdį plieno spalvos. Arba įsivaizduoti, kad sėdžiu po medžiu su samadhi rūbais – tuo pačiu išeina bet koks klaidingas atsakingumas, o gal ateina samadhi. Kai kurios išgyvenimų visumos lyg nustumia suvokimą į nežinomą erdvę. Tokių visumų sudarymo menas, be abejo, yra didžiausias menas, o iš kitos pusės – gal čia ir slypi bet kurio meno esmė. Aišku, kad kiekvienas atranda tai sau; kas tikrai stebina, daugelis kitų žmonių kartais atranda tokį pat efektą. Meno forma, kuri randa savo išraišką japonų hokku ir tanka, yra man labai arti. Vaizdų eilė – ir judėjimo protrūkis į naują išgyvenimą. Kiek tie pasauliai, į kuriuos nukėliauja mano suvokimas, yra įvairiopi? Be abejo, juose yra nors vienas bendras dalykas – susižavėjimas tuo, kad aš suvokiu pasaulį kitaip. Įprotis ties suvokimo judėjimo paruošia mane atrasti kelią į samadhį – kas man yra labiausiai savybinga.

Triukšmas, kuris trukdo susikoncentruoti ir pasinerti į save, galima girdimas tik tada, kai protas yra apsunkintas mintimi. Kai protas tampa tokiu, koks jis yra iš prigimties iki minčių atsiradimo, tada nėra jokių kliūčių. Pati kliūtis – tai kažkas atsirandančio srauto vidury ir kliudančio jam. Jeigu nėra srauto – nėra ir kliūties. Kai nėra srauto, nėra ir kliūčių, tada nėra srauto stokos ir kliūčių stokos. Būtent tada srautas yra įgyvendinamas. Kas žino – tas supras. Kodėl aš dabar nesu samadhi? Tai vienintelis klausimas, kurio aš noriu savęs paklausti, kai išvis yra klausimų.

Išeidamas iš namų aš šiandien pajutau kažkokį kvapą – tai buvo mirties kvapas.

Kas mane labiausiai stulbina širdyje – trumpalaiškiškumas visko, kas vyksta. Nėra nieko tvirto mano pasaulyje. O tų žmonių pasauliuose, kur viskas tvirta, pastovu, iš anksto nulemta ir yra susiję su pareigos arba baimės jausmu – ten yra dar blogiau. Ten išvis yra puvimas. Širdies atvirumas kitoms atvirtoms širdims sukuria nepaprastą meilės antplūdį – jis yra beprotiškas ta prasme, kad neatsižvelgia į nieką, netgi į save patį. Šis antplūdis yra belaikis ta prasme, kad jis atgimsta kiekvieną akimirką iš naujo ir daugiau jo nėra niekur – nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje – tarp laiko, tarpo nebuvimas. Kai situacija pasibaigė ir neseni vakaro įvykiai jau šiek tiek apdulkėjo, tada naujas pasaulis stoja prieš akis, bet šiame pasaulyje jau nėra dviejų širdžių, yra tik malonių prisiminimų sluoksnis – kaip miglos juosta, kuri neišvengiamai ištirpsta su tekančia saule ryte. Gyvenimas ir mirtis susilieja neišvengiamo išsiskyrimo akimirką – ir gyvenimas, ir mirtis atranda čia neutralią vietą, kur jie susitaiko ant jausmų pralieto kraujo ir jų rankos susijungia virš mūsų rankų, mūsų žvilgsniai susipina žavingos ir amžinos aušros niūrioje šviesoje. Tai naujos žmonijos aušra, tai permainų banga erdvėje ir laike, bet kiekviena įtraukta smiltelė dejuoja ir girgžda Kali girnose. Šiame rate yra sukriošusi trobelė, kur „gyvena“ apsamanoję seneliai – jų barzdos – amžinybės srovė ir jų širdys yra abejingos. Bet aš šito nenoriu. Aš geriau įeisiu į ciklono akį ir palauksiu, kol mane suplėšys į smulkiausias dalis ir išmėtys virš vandenyno – taip mano siela išsilaisvins visatos erdvėje.

Aš niekada neskaitau to, ką parašiau.

Aplink už šimtus kilometrų baltas sniegas, baltas dangus, baltos viršūnės – staugiantis vėjas apnuogina uolas ir vėl jas apsninga. Esu vienas šioje siaubingoje amžinybėje – ir ne padarysi žingsnio į mylimo žmogaus pusę – gilios pusnis praris bet kokią tavo pastangą. Siaubas. Apvalantis siaubas. Aš priimu jį su dėkingumu – aš žinau, kad jis iššluos su kieta šluota viską, kas yra smulkmenišką, viską svetimą ir liks tik karštas meilės poreikis, įnirtinga aistra, kuri įsiskverbia į visą mano kūną, visą mano sielą, o kai šis taifūnas bus pagautas ir nuneštas į amžinybę virš aukštų kalnų viršūnių – tada ateis krištolinis tyrumas, per kurį bus galima pamatyti dalykus, kurie negali būti suvokiami nei protu, nei širdimi. Rudens vėjo siautinga gaidelė. Aš nepamiršiu tavęs, kol esu gyvas. Akyse bangos. Eilėraščių atplaišos. Šaltis. Širdies daužimasis. Kumščiai sugniaužti. Žvilgsnis persmelkia viską, įskaitant tuštumą, kuri jam negali sukliudyti.

Man 30 metų. Jau turiu žilų plaukų. Žiūriu į juos ir suprantu, kad nuoširdūs pergyvenimai be pasekmių nepraeina. Kada nors stiprumo atsargos pasibaigs. Kada nors aš paliksiu šią žemę, šiuos žmones, kuriuos myliu labiau už savo gyvenimą, šiuos gyvūnus, kuriuos myliu labiau už kai kuriuos žmones, šiuos kalnus su jų beribiu siaubu, šią jūrą su jos vandeniu. Aš iškeliausiu ir jie iškeliaus, o kur mes visi susitiksime? Kur rasime vienas kitą? Mylimoji – kur mes rasime vienas kitą?

Užsiėmimai, kuriuos mes pasirenkame sau – atsimenu tuos laikus, kai aš tikrai kažkuo domėjausi. Mane domino užsienio kalbos, matematika, fizika, kažką ieškojau psichologijos etiuduose ir neoplatonikų filosofijoje, aš sugromuliuodavau man nepažįstamų ir tolimų žmonių istorijas, verkiau dėl literatūros herojų nelaimių ir buvau laimingas, kai jiems sekėsi ir jie buvo laimingi. Žinau daugybę žmonių, kurie darė tą patį iki manęs ir tęsia tai daryti iki šiol. Aš nesakau apie tuos, kurie daro tai esant reikalui – tai yra kažkieno profesija. Aš sakau apie tuos, kurie randa atsipūtimą. Ir aš nesuprantu. Juk pažiūrėjus į šias žinias garbingai, jie paverčia pelenais. Ar personažai yra išgalvoti ar ne – jie vis tiek lieka personažais. Mokslas yra tik mokslas. Viskas yra apribota mokymosi dalyku. Bet kuri veikla yra apribota savo dalyku. Anksčiau ar vėliau siela nusiskurdina. Aišku, galima dėti pastangas ir palaikyti savo interesus be galo ilgai, bet tik retomis sielos islėjimosi akimirkomis. Tačiau kai energijos nuoslūgio laikotarpis įveiktas – tada tu vėl esi viršūnėje, ir vėl pūčia vėjai iš visų pusių ir tave vėl neša kažkur. Gal aš ligonis? Bet ne, matau visus savo kelio etapus, viskas buvo padaryta sąžiningai ir kad nebus kito rezultato; jeigu reikėtų pradėti viską iš naujo, praėičiau visą kelią iš naujo. Jeigu tai liga – tegul vadinasi taip. Reiškia aš mėgstu TAIP sirgti. Reiškia nereikia atsižvelgti. Reiškia reikia vėl keltis ir eiti. Eiti sutikti save. Eiti niekur. Aš visada norėjau mylėti. Tai tiesa, nors vaikystėjė labai to drovėjausi ir iki šiol slepiu tai nuo pašalinių. Aš visada norėjau mylėti. Ir visada ejau link to. Ar gali kitas žmogus pasakyti tą patį apie save? Norėčiau pažiūrėti į tokį žmogų. Teoretikų koncepcijos, kurios veda tik į apgailėtiną savisaugos kompleksa, yra šlykštus man. Visada atsiras geradarbis, kuris lengvai paaiškins mano poreikį mylėti kaip paprastą savimeilę, poreikį kaupti dėmesį, atkreiptą į save, kaip paprastą prekių apyvartą, kur pagrindinis kapitalas – dėmėsys ir savigarbos jausmas. Ir ma jį vėlniai, tegul aiškina.

O kas skaitys šį dalyką? Kas, išskyrus mane? Tiesą pasakius, aš pats šito neskaitau, tai reiškia, kad niekas neskaitys? Kam aš tada rašau? Viltis, kad popieriaus lapas visgi nukeliaus iki gavėjo, menka viltis, kad beribė bedugnė gali būti perkirsta popieriaus lapu, pagauta įvykių vėju lėtai perskirs neįmanomas erdves ir pateks į TAS rankas, priešais TAS akis, ir taps prieinamu TAI širdžiai.

Vaikystėje kai ji maudėsi kojomis užkliuvo gleivėtą rąsto gabalą. Nuo šiol ji bijo dugno, nors nebijo maudytis. Pabandykite suprasti šį pasakojimą, pabandykite perskaityti jį dar kartą, išgyventi, ir jūs pamatysite, kad nežinomas ir nesuprantamas pasaulis persmelkia mūsų gyvenimą ir išdumia šalin – kas išdrįs stoti šio srauto kelyje? Kas išdrįs būti nuneštu juo? Mes kukliai sulankstome sparnus už nugaros, nes juos gali užpūsti vėjas, ir kaip tada mums išsilaikyti ant žemės? Kaip išsilaikyti? Parodykite man žmogų, kuris galėtų išsilaikyti, žinodamas, kad priekyje yra kažkas neapsakomo, nepaprasto, neegzistuojančio. Kai sparnuose yra vėjas – belieka tik skristi. Eilinė istorija, nutikusi su mergaite – ar galėjo ji tada žinoti, kad šis įvykis lydės ją visą gyvenimą kaip ištikimas šuo? Ar mes jaučiame, kai kažkas vyksta su mumis, kad šis įvykis padarys mums nesuprantamą, bet neišvengiamą įtaką visam mūsų gyvenimui? Kartais užtenka atsitiktinio žvilgsnio, neskubaus žodžio, beveik varginančio susitikimo, beveik nematomo užkliuvimo – ir staiga tu supranti, kad KAŽKAS įvyko. Jokių atributų daugiau nėra. Kiek giliai bandytum pažiūrėti – nepamatysi nieko, bet vis tiek žinai – TAI įvyko. Tai paslaptis. Tikroji paslaptis, kraujas stingsta ir kvėpavimas suspaudžia, kai bandai prie jos prisiartinti.

Atsiranda dar vienas aš, kai aš esu kalnuose – aš ir kalnas, kalnas, kuris tampa manimi. Atsiranda dar vienas aš, kai manyje kovoja gyvenimo troškimas ir polinkis į mirtį – jie kalbasi vienas su kitu kaip aš ir aš. Atsiranda dar vienas aš, kai myliu – esu tas, kuris myli ir tas – kurį aš myliu.

Yra silpnybė, kuri nėra tisklas, kuri yra silpnybė tik todėl, kad vengia jėgos kaip elemento, kuris užtamsina suvokimo skaidrumą – ši silpnybė nieko neduoda, nieko nepraranda, ši silpnybė – tamprios šakos lankstumo jėga. Ši silpnybė yra lanksti jėgos pusė. Įvairios mintis gimsta manyje, kai aš tiesiog žiūriu į tave. Aš išpūdyčiau jas, nes jos yra nekonstruktyvios ir neaiškios, bet…norisi pasakyti garsiai. Aš nedėstau žodžių, aš gyvenu žodžiuose, kai sakau juos tiems, kas man patinka.

Viskas, kas yra neaišku, suteikia dviprasmiškų daigių. Viskas, kas yra dviprasmiška sukelia daugiareikšmiškumą, viskas, kas yra daugiareikšmiška duoda simfoniškumą, simfoniškumas – harmoniškumą, įsiskverbimą į ištirpimą, pradingimą – nėra nieko amžino tiek, kiek yra amžina tai, kas pradingo.

Ateina laikas, kai sapnai tampa gilūs, daugiareikšmiški, kas atsibusdamas žinai – tai buvo tikroji realybė, o ana pseudorealybė, kuri anksčiau buvo tokia – ką gi, joje irgi yra tiesos, bet šiukšlių dalis yra tokia didelė, kad… Galima naudoti įvairų kurą kaip variklį. Šiaip ar taip, norint pajudėti iš vietos – visos priemonės tinka – ir seksualinis spaudimas, ir vienatvės kančios, ir t.t. Tačiau meilės energija padeda atlikti šuolį į priekį. Kaip sąžiningas eksperimentuotojas, kaip žmogus, išmetantis į sąvartyną viską netikrą be gailesčio, kuris negailestingai suteikia kančių sau ir kitiems, beieškant tiesos – aš užtikrinu – meilė – tai vienas iš labiausiai pritrenkiančių dalykų, su kuriuo man teko susidurti. Kai įvyksta protrūkis, o jis įvyksta tik vieną kartą – tada dėmesys tampa artimu meilės draugu, ir visa mano esybė dreba ir vibruoja dėl naujo gyvenimo; sapnai tampa gyvenimo dalimi, ir dar daugiau…Be abejo, turiu omeny tokią meilę, kuri skiriasi nuo įprastos meilės – meilės-nuosavybės. Kaip savo sielos inžinierius – aš sakau sau – būtent šį variklį imu savo mašinai. Kaip magas – aš matau, kad nepaprasta giluma eina į mane, kaip žmogus aš jaučiu, kad tai yra savęs realizavimas, ir tai mano laimė.

Aš galiu daug ką matyti ir matau daug dalykų, bet aš tiesiog nežiūriu ten – į ateitį, į tai, kas ir kaip bus. Juk nesu dievas, aš tik vaikas, kuris ką tik gime samadhi. Ir man sunku išlaikyti neutralumo jausmą tam, ką aš matau; dažnai man atrodo, kad aš negaliu trukdyti savo intelektui, savo kvailam žmogiškam instinktui “padaryti viską geriausiai”, ir įsikišu į paslaptį, pažeidžiamas srautą. Todėl aš pasirinkau atidėti savo matymą tol, kol aš busiu visiškai tikras, kad nebandau įsikišti, nebandau kažką PADARYTI su pamatytu, kitaip viskas dingsta, susibanalina, nueina tas neatsitiktinumas.

Atsikosėjęs, pakilau nuo žemės, ir apsivyniojęs striuke, nuėjau ties pamiške. Mėlyna žolė, medžiai, augantys šaknimis aukštyn, ežeras, užgriuvęs mane savo sunkiu krantu – viskas lydėjo, viskas čerškėjo, viskas staugė ir pliuškeno. Gyvenimas trykšte, pasaulis dauginosi, širdis skaudėjo. Reikia padaryti vieną žingsnį. Reikia padaryti tik vieną žingsnį. Nežinau kur, bet reikia. Yra žingsnis, kurio negalima padaryti kažkur. Jeigu šis žingsnis – kažkur, neabejotinai jis ne ten. Aš kartojau šiuos žodžius kaip užkeikimą, kaip masalą. Žingsnis negali būti padarytas kažkur. Žingsnis turi būti padarytas. Ir viskas. Tiesiog padarytas. Paprastas žingsnis. Bet koks paradoksas. Štai paprastas supuvęs įprastų veiksmų nesuvokimas. Aš mėgstu paprastus žodžius, aš vertinu paprastus jausmus, aš matau meilės pirmapradį paprastumą – ir dabar man reikia pasistengti ir išmokti daryti paprastus žingsnius.

Pirmą kartą ši idėja gimė labai seniai, kai ji dar buvo rožine pasaka, bet tada aš buvau labiau tiriamu objektu, nei tyrinėtoju. Metai bėgo, pasaka išlikdavo pasaka, bet atėjo laikas, kai nebegalėjau laikyti save pasyviu mano įsivaizduojamų įvykių dalyviu. O vėliau buvo ilgas ir neįdomus kasdieninis gyvenimas, kuris daug ko užgniaužė mano savitumą. Bet vieną nuostabią akimirką mano sena, beveik mirusi svajonė atgimė nauju pavidalu, ji užstojo mano akis, ir aš negalėjau galvoti apie ką nors kitą.

Tokiu būdu tarp pusryčių ir pietų priėmiau sprendimą sukurti naują pasaulį. Emocija – tai daiktas, turintis pratisumą – pratisumą laike, o išgyvenimas visada yra momentinis, jis visada gyvena tik čia ir dabar. Išgyvenimas – tai taškas su nuliniu pratisumu. Tai katarsis. Išgyvenimo galia susitelkia akimirkoje, ten, kur nėra nei praeities, nei ateities, kaip kovinio kinžalo jėga susitelkia jo ašmenyse – taške, kuris neturi pratisumo.

Kažkokios negeros amžinybės akivaizdoje – visa tai yra šurmulys. Vis vien anksčiau r vėliau – šiandien, rytoj, poryt – teks tyliai atsisėsti ir vienut vienas suprasti – dabar aš sėdėsiu ir skaičiuosiu ne valandas, o minutes. Tada viskas greitai pasibaigs. Viskam yra ribos.

Jeigu neprisirištumėme prie tam tikros gyvenimo akimirkos, emocijos užleidžia vietą išgyvenimams, nes emocijos visada yra pasekmė; emocijos – tai išgyvenimų įsisąmoninimo produktas, netgi tuo atveju, kai tai vyksta nepastebimai. O tyras išgyvenimas stulbinančiai skiriasi nuo emocijų – tai gyvenimo esmė; tyraus išgyvenimo praktiką skiria tik vienas žingsnis nuo Samadhi. Perėjimas prie tyraus išgyvenimo – jauti, kaip staiga užgniaužia kvapą ir tu nukrenti į ypatingą gilumą, pripildytą nepaprastu gyvenimo pilnumu. Svarbiausia šio išgyvenimo kokybė yra pilnumas. Tu sprinki pilnumo pojūčiu, tu jauti, kad tai yra ribinė realizacija. Pasaulis atveria savo nepaprastą gilumą.

Yra šansas, kuris yra vienpusiškoje meilėje. Juo galima pasinaudoti tik tada, kai eini prie savo išgyvenimo be baimės ir priekaišto. Pačiame nevilties dėl vienpusiškos meilės dugne guli didžiulis lobis, kuris yra prieinamas tik stipriems ir aistringiems žmonėms, galintiems taip giliai nusileisti dėl jo. Šis uždavinys skirtas stipriems žmonėms, tačiau iš kitos pusės būtent čia auga jėga.

Kai girdžiu merginos riksmą lauke – toli, vos girdima, ir neaišku – ar tai išdykavimas, ar šaukimas – man visada atrodo, kad kviečia mane, kad kažkas nebeturi jėgų tvertis, ji išėjo į lauką ir tiesiog rėkia, tikisi, kad aš išgirsiu. Aš pritildau muziką ir mintis, sustingstu viduje, įsiklausau ir laukiu; norisi greitai apsirengti, išbėgti į lauką ir sušaukti – aš čia!!!

Kalnai atėmė iš manęs orą, meilė atėmė iš manęs žemę, žmonės atėmė iš manęs tikėjimą, skausmas atėmė iš manęs viltį. Kai bejėgiškai atgniauži kumštį ir viskas, ką tu laikai – išslysta iš tavo rankų, žiūrėdamas į tuščias rankas aš matau, kad viskas prarasta – rankos vėl jaučia, viskas, kas buvo prarasta vėl atgyja manyje. Yra kažkas, ko negali prarasti, bet kiekvieną kartą prarasdamas aš pamirštu apie tai. Kiekvieną kartą prisimenu, kai vėl atsirandu šioje žemėje.

Aš pastebėjau, kad Akutagava, norėdamas išreikšti neišreiškiamą įvykių vientisumą, panaudojo dalelytę „-no“ (bet): „Aru sigure-no furu ban-no koto des“. O aš, žiūrėdamas į tai, ką pats parašiau, matau, kad naudoju jungtuką “ir”, ir dažnai nepaisau kablelių – nepertraukiamumas man yra brangesnis už raštingumą. Kuo toliau, tuo labiau man trukdo kableliai – tada, kai jie neišreiškia įprastos pauzės.

Patį pirmą kartą aš iš karto galėjau nusigręžti ir išeiti. Ir viso šito nebūtų buvę. Būtų vien užslėptas neatliktų veiksmų ilgesys, kaip savęs išdavimas, bet tai tikriausiai būtų ne taip skaudu. Tačiau šis pasirinkimas ne man. O šitas tikriausiai man.

Tomis akimirkomis, kai sėdžiu miške prie laužo, atėjęs su palapine kelioms dienom arba kelioms valandom pabūti gamtoje pasėdėti po ūžiančiais medžiais, paskaityti knygą arba ramiai pagalvoti apie savo gyvenimą, kai mano mintys koncentruojasi ir negrįžta į miestą, prie rūpesčių – esu susikaupęs, jaučiu šviežio vėjo kvapą, jaučiu kaip tiesiai stovi pušys, kaip samanos pakloja žemę, ir išorinis šviežumas pereina į vidinį. Kai grįžtų, visą tai atnešu su savimi. Aš nieko nenoriu jausti savo, todėl ten, kur kiti negali ištrūkti iš šurmulio, aš jaučiuosi keliautoju prie laužo – laisvu, susitelkusiu, šviežiu ir atsiskyrusiu.

Štai vardai, kurie visada išlieka artimi man, nepaisant nieko – to kūrėjai, kas gyvena manyje, kas gyvena manimi: Akutagava, Kobo Abe, Kavabata, Faulz, Kastaneda, Nikoll, Ljosa, Friš, Krišnamurti, Suzo, Tauler, Ošo, Nicšė, Ramakrišna, Milarepa, Gazdanov… Tai hipnozinė vardų eilė, kuriuos ištardamas aš sustingstu ir karštas šerkšnas apdengia mano širdį – jaučiu save viduje, matau beribę eilę, girdžiu griausmingą tylėjimą, einanti nuo širdies prie širdies, girdžiu, kaip šis griaustinis nuskamba krištoline tyla raudonos spalvos.

Kartais, kai atsibundu jaučiuosi keistai po sapno, ir, jeigu neliesiu galvą rankomis, nejudėsiu kurį laiką ir pasiduosiu pusmiegam snauduliui, galiu leisti šiam pojūčiui pasireikšti šiek tiek aiškiau. Kaip atrodo, šis pojūtis nėra susijęs nei su sapno siužetu, nei su kažkuo kitu – jis yra keistas, ateina iš labai giliai – ir aš išgyvenu ji šiek tiek su nerimu, nes jis yra labai nepanašus į viską, su kuo teko susidurti būdravimo būsenoje arba sapno realybėje. Atrodo, kad jis ateina iš labai giliai. Grėsmingas pojūtis – baiminantis ir patrauklus vienu metu. Baiminantis, todėl, kad jis neša grėsmę viskam, kas yra už jo ribų – kuo stipresnis individualumo pojūtis, tuo labiau plokščiu šešėliu jis atrodo. Patrauklus, todėl, kad ten eina mano kelias, todėl, kad tai yra įsiskverbimas į tiesioginį tuštumos išgyvenimą, kuri viską užpildo.

Vienišas keliautojas išskirstytuose pasauliuose.

Manoma, kad moteris gyvena jausmais. Iš tikrųjų jausmai gyvena moterimi. Manoma, kad vyras turi būti stiprus. Iš tikrųjų jėga reikalauja vyro ant stalo – jai reikia maisto. Jėga paima šakutę į ranką – garbę, peilį – orumą, padeda ant lėkštės – pirmenybę, ir skaniai kramto. Jėga, jausmai – jie nori gyventi ir jiems reikia maisto. Tačiau aš nesu linkęs į tokį pasiaukojimą – aš išlendu iš lėkštės, palieku ten savo drabužius ir išeinu. Tegul vėjas išgydo mano žaizdas, tegul jis ištrina mano vardą, nupaišytą ant smėlio, ir tada jėga neras manęs. Žaidžiu slėpynių. Aš vėl vaikas. Aš burbuliuoju, žiūriu į saulę ir krutinu pirštukais polaidžio vandenyje. Jo veidrodinis paviršius sako man kažką, tačiau man to nereikia.

Įtūžis – mano ištikimas draugas. Aš nesuprantu beviltiškai mandagių žmonių, kurie kūria santykius su kitais žmonėmis taip, kaip šakalas žiūri į savo ėdalą – nors apdvisusi, bet visgi mėsa. Nepriimu mandagumą dėl mandagumo, bendravimą dėl bendravimo. Aš galiu būti šiurkštus, galiu būti švelnus, galiu būti įniršęs, kai įniršis yra nukreiptas į sienų tarp savęs is savo paties kvailumo griovimą. Kur pradingo įnirtingi žmonės? Vyre, kur tavo kiaušai? Moterie, kur tavo nagai? Įniršis nėra agresija, neapykanta arba susierzinimas, įniršis nesuderinamas su visu šitu šlamštu. Neapykanta, agresija, susierzinimas – tai naikinantys ir sekinantys jausmai, jie padaro žmogų bejėgiu, todėl, kad jie yra atvirkščioji troškimo turėti pusė, jie išreiškia vartotojiškas pretenzijas pasauliui. Jeigu pasaulis ne toks, kokio aš noriu – dėl to aš tampu susierzintu arba agresyviu. Įniršis – visai kita. Įniršis – tai antžmogiškas visų savo jėgų įtempimas besistengiant praplėšti skraistę, tai šviesos siekimas, įniršio siekimas. Įniršis – šviesus jausmas. Įniršis yra paskutinis, netekęs vilties šuolis, įtempus visas meilės ir švelnumo jėgas. Tas, kas negali būti be galo švelnus, negali būti įniršusiu iš tikrųjų; tas, kas negali atiduoti savo gyvenimą vardan paties gyvenimo, tas negali būti įniršusiu. Tas žmogus, kuris nepajėgia pasiaukoti dėl pirmo sutikto, kurio žvilgsnyje mato savo likimo atspindį, tas negali būti įniršusiu. Žmogus, kuris siekia, kuris atiduoda visą savo sielą į meilę ir į poreikį mylėti – tas yra gabus įniršio jausmui, o visa kita pernelyg menka, kad galėtų sukelti įniršį, o menkas negali būti įniršusiu. Tas, kas negali susikoncentruoti, negali būti įniršusiu. Įniršis nėra išmaningas, todėl būtent jis gali ištraukti mane už mano mirties ribų. Įnirtingas budda. Įniršis praryja tuščius ir tariamus dalykus su visa manta – įniršęs žmogus neturi laiko nei mandagumams, nei padorumui – jis griaužia sieną dantimis – koks čia gali būti padorumas! Įniršis negali būti nukreiptas į kažką tuščią arba išgalvotą – jis nusisuks ir nueis. Pats įniršis yra atrankus – jis gimsta susirėmime su mirtimi. Būtent dėl to įniršis negali būti nukreiptas į kitą žmogų – jis gali būti nukreiptas į kvailumą, kuris žudo sielą ir išsausina širdį; todėl nesvarbu, šis kvailumas yra manyje arba tavyje.

Šiame rate yra sukriošusi trobelė, kur „gyvena“ apsamanoję seneliai – jų barzdos – amžinybės srovė ir jų širdys yra abejingos. Senatvė palaimina juos – ji negali prieiti prie jų paprastumo nepriekaištingumo – ji negali susendinti tai, kas nesikabina už jaunatvės; energija negali palikti jų, todėl, kad jie patys nusiuntė ją šalin, jėgos negali jų išduoti – jie patys seniai jas išdavė, atsidavę į begalinio silpnumo rankas. Jėgos riba yra pirmapradiniame silpnume—kas gali įveikti šią perkūnišką jėgą su absoliučiu silpnumu? Kai žmogus atidavė viską – jis tampa nepažeidžiamu, lyg nepažeidžiama giraitė, kaip nepažeidžiamos pievinės gėlės. Prieš tokį faktą sugriūna kalnai ir subyra tūkstantmetinės uolos.

Dangiškos spalvos melsvosios Bodhi žemės – ko dar reikia?

Kaip keista – aš valgau ir geriu, o gyvybė vis tiek mane palieka. Kas liks po manęs? Žinoma, žinoma…taip…Aš šypsausi ir pritariu atminčiai, kuri paslaugiai sako man:

 

Kas liks po manęs?

Pavasarį – gėlės,

Vasarą – gegutė,

O žiemą – švarus ir šaltas sniegas.

 

Naturali anestezija – netrikdoma šalta dykuma – ji yra kiekvieno žmogaus viduje, ir kai kančios tampa nepakenčiamos – siela pati randa kelią ir slidinėja šios šaltos tylumos link. Pasinerdamas ten, jauti beveik palaimą – nėra skausmo, nieko nėra. Beveik palaima. Tuščia, krištolinė, bet beveik laimė. Skambantis ničniekas. Ir tik šis „beveik“ išlieka vieninteliu debesėliu ramiame dangaus skliaute. Aš galiu susitaikyti su šiuo „beveik“?

Kiekvienas turi savo silpną vietą. Ir būtent ši vieta padaro jį stipriu.

Aplinkui šmėklos, šmėklos… Kaip netapti žmonių nekentėju? Visi dreba nuo baimės, jeigu padarys žingsnį į šalį, tai jų laukia nežinomybė, galiausiai visi sėdi savo baloje. Aš iššliaužiau iš savo balos – ir ką? Nejaugi dabar prieš mane dilema -turiu palikti žmones arba sugrįžti į balą? Žmogus gali galvoti, kad jis stato tiltelį tarp seno ir naujo gyvenimo, tačiau šią bedugnę neįmanoma įveikti tilteliais, bet kuris tiltelis veda atgal, ir jis niekada nebūna užbaigtas – bedugnė yra pernelyg plati tarp žinomo ir nežinomo – tiesiog tai skirtingi gyvenimo būdai. Ir visi šitie tiltelių pastatymai yra tik būdas save nuraminti ir užmigdyti. Debugnę įmanoma įveikti tik šuoliu – žūtbūtiniu ir beviltišku. Kas pasakys – esu pasiruošęs? Kas nušoks iš pasakiusiųjų? Kiekvienas nušokęs pasiekia, bet tu nežinai to, kol nenušoksi. Kur jau, grįžti nebegaliu…į kalėjimą savo noru…todėl jaučiu, kad lėtai, bet išeinu vis toliau ir toliau. Tai, kas jaudina mane, tie horizontai priešais mane – nebėra kam jų parodyti, nes norint juos pamatyti, reikia mažiausiai pakelti akis ir paleisti iš akiračio šaligatvį su apvadais. Su kiekviena valanda aš beviltiškai tolstu – tik meilė gali sukurti neįmanomą ryšį per neįmanomas prarajas – tikiu tik meile iš pirmo žvilgsnio ir strimgalviais.

Kai žiūrėjau į jos akis ir mačiau ten beribę meilę – kas ten buvo iš tikrųjų? Dabar aš turiu paklausto to savęs – ne, dabar aš turiu atsakyti sau į šitą klausimą. Kai žiūrėjau į jos akis – ką mačiau jose iš tikrųjų? Galbūt jos akys buvo tik veidrodžiu, žiūrėdamas į kurį aš mačiau tik savo beprotystės atspindį? Akys, uždengtos veidrodžiu – kažkas yra jame – patiri nuobodulį – pamatysi nuobodulį, patiri aistra – pamatysi aistrą. O kaipgi širdis, kaip širdis – nejaugi ji nesiveržia laukan, nejaugi ji nenuplėšia veidrodines apdangas? Tikriausiai ne, matyt baimė ir mirtis sušoko savo šventėje.

Ten kur plona – neplyšta. Jeigu tai – gilus geliančios meilės jausmas.

Nemėgstu jausmą sulyginti su supratimu. Juk supratimas susiaurina, nukerpa ir sukonkretina. Vienaip ar kitaip, supratimas atmeta visą pasaulį vardan savęs. O jausmas atvirkščiai, neša savyje visą pasaulį, išsižadėdamas detalių. Visi daiktai atsiranda iš nežinomos bedugnės ir per kiekvieną daiktą galima žvilgtelėti į šią bedugnę. Esu labiau linkęs žiūrėti į bedugnė per meilę – ne, pati meilė yra bedugnė. Kai jausmas pasiekia aukščiausio taško, nutilu. Bet pasirodo, kad yra dar aukščiau, ir dar aukščiau…

 

„Paklaus – pasakysi.

„Nepaklaus – pasakysi.

Kas slepiasi tavo sieloje,

Kilnusis Bodhidharma?