Lithuanian change

Error

×

Bruknės – skanios uogos

Main page / Pradžia / Apsakymai / Bruknės – skanios uogos

1.

Jie rado vienas kitą – tarp kelio dulkių, tarp asmeninių nesantaikų, įkvėpimo ir šurmulio sūkurių – jie rado vienas kitą. Ir tai buvo gerai. Išsinuomavo butą, darbas nelabai jiems trukdė – buvo laiko, buvo meilės, buvo tiesiog paprastas jausmas, kad pasaulis sukasi į norimą pusę. Jie išsinuomavo dviejų kambarių butą, į mažesnį kambarį jie sudėjo visus daiktus, o didesniame kambaryje įsikūrė. Mažesniame kambaryje jie norėjo padaryti kažką neįprasto, kad ten visai nebutų baldų, kad gulėtų minkštutis kilimas, būtų daug žalumos, oro ir šviesos – tik iš pradžių reikėjo iškaptstyti visas šiukšles.

Prabėgo mėnuo. Kambarys taip ir liko nesutvarkytas – tai vienas reikalas, tai kitas – jūs ir patys žinote, kad tvarka – tai kai viskas švaru, o jeigu sutvarkyti ne iki galo – lygtais dėjote pastangas, o tvarkos vis tik nėra – gaila, kad jie laukė tos akimirkos, kai jiems užteks jėgų įkvėpti daugiau oro ir viską atlikti per vieną kartą.

Prabėgo dar vienas mėnuo. Kambarys virto savotiška vieta, iš kuriuos nuolat šaipydavosi – jie mėgdavo pašiepti patys save, ir toliau kūrė planus, kaip puikiai ten bus, kada jie pagaliau sutvarkys kambarį. Taip susikūrė kamerinis šeimyninis folkloras, kuriame šis kambarys vaidino pamatinio akmens vaidmenį – tai buvo ir juokinga, ir daug žadančia. Pagaliau atėjo Dieną – atsikėlę iš pat ryto jie pradėjo tvarkyti kambarį. Dieve, kiek šiukšlių buvo išnešta, kiek dulkių nuvalyta, be galo daug knygų…vakaras užtiko juos virtuvėje, kaip sakant, pavargusius, bet patenkintus… Jis apkabino ją – ji pradėjo juoktis. Praeidami šalia kambario jie nesusilaikė ir dar kartelį žvilgtelėjo į kambarį. Kambarys švytėjo. Ant grindų gulėjo minkštutis kilimas. Pakampyje – prašmatni palmė. Patogūs šviestuvai, minkštas krėslas, įeidamas jauti neįkyrų švelnų patogumą – kūno ir sielos – akis neužkimba už ko nors – daug laisvos vietos – daug erdvės galvoje. Jie stovėjo kambario vidury basomis kojomis apsikabinę, ir tą akimirką jie suprato, kad nuo šiol neturi nieko bendro, kad ši mintis buvo vieninteliu tilteliu tarp jų, o dabar šis tiltelis nugriuvo, o jo vietoje staiga nieko neatsirado. Jie stovėjo dar dvidešimt minučių, jie neturėjo apie ką kalbėti, atrodė, kad visi pokalbiai prarado savo prasmę. Kitą dieną jie išsiskyrė visam laikui.

 

2.

Tai buvo šaunus pokštas. Jūs tikriausiai jį žinote – prieini prie mergaitės, ir sakai jai – „Aš myliu tave…“, ir po pauzės – kiek kam pavyksta ją išlaikyti, kad kiti klasiokai nespėtų pradėti juoktis, bet kad mergaitė spėtų parausvėti ir sutrikti – pridedi: „…šluota vaikyti koridoriuje“. Visiems yra žinomas šis pokštas, bet vis tiek jis būdavo labai efektyviu kiekvieną kartą. Kai į jų klasę atėjo naują mokinė, jis tikrai žinojo, kad iškrės šį pokštą.

Ji sudėjo viską į portfelį, galvodama apie kažką labai susikaupusiai, ir patraukė išėjimo link. Jis užstojo jai kelią. Ji sumigtelėjo į jo petį ir nustebusi nenuolaidumui, nelabai patogiai įsirėmė į suolą. Jis žiūrėjo į ją tiesiai. Rodos visi suprato busimą komediją, ir nujaučiant triukšmingą juoką, jis pasakė: „Aš myliu tave…“ Ir išlaikė pauzę. Jis žinojo – kuo ilgesnė pauzė – tuo tikslesnis smūgis. Iš šono jis matė, kaip visi ruošiasi pradėti juoktis, atsikratant pamokos įtampos. Ji neparausvėjo, pauzė užsitęsė . Ji tiesiog stovėjo ir žiūrėjo – kažkur vidun – labai giliai jo viduje…

Jie ėjo gatve – buvo labai saulėta – balos jau džiūvo.

 

3.

Jis įėjo į miestą ryte. Gal kažkas pamatys simbolį, o kažkas ne. Aš asmeniškai paprastai žiūriu į dalykus – įėjo ir įėjo. Jau pasirodė saulė, ir siaurių gatvelių asfaltas šiek tiek įkaito. Ši šiluma nešildė, veikiau žadėjo šušildinti. Šis pažadas buvo malonus jam. Aš suprantu jį – pažadas visada šviežias, labiau jaudinantis už bet kurį aiškumą, nebent šis aiškumas iš esmės yra tuštuma, į kurią viskas gali sugriūti bet kurią akimirką. Be abejo, jis sutikdavo žmonių – kur jūs matėte miestą be žmonių – bet jų veidai buvo padūmavę – padengti lengva migla, kuri slėpė veido bruožus, o kai kurių veidų išvis nebuvo matyti. O galbūt – tai išgaros, persmelktos saulės spinduliai, sukeldavo tokį vaizdą? Jis ėjo be jokio apibrėžto tikslo – jis ką tik gimė ir jis dar neturėjo tikslo.

Kartais namo fasadas, arba neaiškios kalbos atplaišos suteikdavo jam daugiau, nei įspūdžių, greičiau tai galima pavadinti prisiminimu, bet tikru prisiminimu tai nebuvo, kadangi jis ką tik gimė ir jis neturėjo ką prisiminti. Kai jūra išmetė jį į krantą, kai medžiai pasilenkė ir švelniai nuleido jį ant žemės nuo savo vainukų, žolė prasiskirto ir kelias buvo aiškus, viskas buvo taip paprasta. Kai žolė pasibaigė, prieš jį išsitiesė kelio dulkės ir kelias buvo toks pats aiškus. Krūtinėje nepasirodė nei viena mintis – minčių galvoje jis nemėgo – jis tiek nesimpatizavo joms, kad jos iš tolo tai jautė ir stengėsi apeiti jį iš visų pusių. Įvairios būtybės iškišdavo savo galvas iš gilumos – bet ir jos stengėsi panerti giliau, nes jos pritraukdavo jo greitomis mestą žvilgsnį. Kai jis ėjo šalia ilgo geltono fasado su baltomis palangėmis išvirkščiais, išplaukė žuvis, kurios vardas buvo Vienatvė – pasuko galvą, dangus buvo giedras. Jis neturėjo nei meškerės, nei kablio, nei noro žvejoti – ir žuvis išėjo, mosikuojant uodega jo žingsnių taktu, ir dėl viso šito buvo taip gera, kad net kelias išsilenkė ir jam teko padaryti ratą aplink skylę asfalte.

Jo krūtinėje buvo skylė. T.y. aišku, mes visi žinome, kad nėra ten jokių skylių, galima netgi ranka pačiupinėti, jeigu kažkam visai stogas važiuoja ir jis nežino, ar jo krūtinėje yra skylė ar nėra, bet jo krūtinėje buvo skylė, ir joje švilpavo vėjas, violetinis ir tąsus vėjas, išsiverdamasis iš užpakalio, jis sūkuriuodavo ir iškedendavo jo plaukus, kurie taip juokingai šiaušėsi ant pakaušio.

Mergaitė sėdėjo antrame aukšte ant palangės, pakorusi kojas. Aišku, kad ir mama, ir tėvas sakė, kad taip sėdėti negalima, tačiau jai buvo giliai nusispjauti į tėvą ir į motiną, ir jeigu jie numirtų vieną akimirką – aišku ji pravirktų, bet tik visai mažai – taip verkia, kai sulaužo išdžiūvusį krūmą, po kuriuo tu įpratai sėdėti ir matyti viską virš visų galvų. Ji sėdėjo čia jau antrą valandą – saulė sušildė jos kojas, dėl to atsirasdavo švelnus kutenimas, kuris keliavo po sijonu ir švelniai pasklisdavo į pažastis. Ar sako taip – į pažastis? Ar sako kitaip? Nesvarbu – jos pažastyse buvo saldu ir šilta.

Kai jis priėjo prie alėjos, kurioje augo tuopos, jos metė jam į veidą pūko saują. Jis labai pralinksmėjo, bet, aišku, to niekam neparodė – tegul jie galvoja, kad jam tas pats, jis užsigalvojo apie kažką ir ši pūko sauja – tik pamanyk…tuo tarpu jo kojos pasuko link artimiausios gatvelės. Jo žvilgsnis iš karto krito ant mergaitės kojų. Jos buvo labai gražios, pritraukiančios; švelnūs pirštukai, žaidžiantys į nematomą žaidimą, ploniausi pūkeliai ant blauzdų, kuriuos galėtum pastebėti tik prisiartinęs labai arti, šalia kurių galėtum užjausti odos kvapą. Jis priėjo, sustojo ir pakelė galvą į viršų. Ružavi kiškiukai šokinėjo po jos sijonu ir trukdė jam susikoncentruoti. Tada jis pažiūrėjo aukščiau ir pamatė jos akis. Ir tada prasiskleidė debesys ir trinktelėjo griaustinis.

***

– Aš pažįstu tave?

– Aš pažįstu tave?

– Aš pažįstu tave.

– Aš pažįstu tave.

– Buvo rūkas, buvo alyvos, buvo juoda žemė, mano žvilgsnis buvo skaidrus, mano balsas išdavė mane, kamuolys atriedėjo, krūtinė suriko, viesulas pakilo, aš atsibudau ir daužiausi su galva. Norėjau dar numigti, buvau pasiruošęs viską atiduoti už dar vieną miego minutę – aš tiek laukiau, taip svajojau, ir kas – tai man buvo suteikta tik sapno akimirką? Sapnas, skaidrus kaip ašara – ašaros, tuščios, kaip sapnas…

– Aš nežinojau apie tave, nemačiau tavęs, vandens laše nemačiau tavo atvaizdo, vėjo ūžime negirdėjau tavo balso, aš svajojau…Grubi medžio žievė, greita upelio srovė, bedugnis dangus – taip aš ieškojau tavęs. Aš sėdėjau kojas nukorusi, saulė švietė man į akis, šviesos atspindis blykstelėjo ir apakino mane, aš nuleidau akis. Taip aš radau tave.

– Ką mes galime pasakyti vienas kitam?

– Nėra ko mums kalbėtis.

– Ką mes galime padaryti vienas kitam?

– Viskas jau padaryta.

– Taip gerai.

– Taip gerai. Nejaugi taip anksti, taip paprastai nugyvensiu savo gyvenimą? Nejaugi taip paprastai?

– Tai galėjo būti tik paprastai.

– Kas toliau?

– Toliau niekas. Tiesiog niekas. Būna taip, kad toliau nieko nėra. Yra tik giliau, yra tik kitaip. Dabar – kitaip.

– Man baisu, man linksma, man labai tanku ir pilna.

– Man karšta, man šalta, man ramu.

– Jie paleis mus?

– Jis negali nieko. Jie miega. Pažiūrėk į jų akis.

– Jie negali nieko…jie miega…kaip gera…reiškia būna, būna, būna! Ar galiu pakartoti tūkstantį kartų – „Būna“!

***

Kai pradėjo lyti, į atidarytą langą prilašėjo nedaug vandens ir kilimas truputį sušlapo – reikės džiovinti, kitaip jis vėl gali įtrešti – nudžiovinti galima su dulkių siurblių arba blogiausiu atveju plaukų džiovintuvu!

 

4.

Prisilenkęs, jis išnėrė iš šiukšlių dėžės – jo čia visai nelaukė – ir visi nubėgo į įvairias puses. O vienas iš jų netikėtai nubėgo tiesiai pas jį. Jis nuspaudė gaiduką. „Tra-ta-ta-ta-ta-ta“ – medinis automatas įsirėmė į berniuko pilvą, kurio akyse buvo visiška panika, nepaisant to, kad jį nužudė, jis nubėgo toliau. „Tra-ta-ta-ta-ta-ta“ – girdėjo jis iš paskos – „užtenka gyventi – mirk!”. Tas sulėtino žingsnius. „Užtenka gyventi!”

Krūmuose veriančiai sudainavo varna.

 

5.

Krapnojo lietus – tai stipriau, tai silpniau – netikėtai lašai pradėjo dažniau barškinti – ir visas pasaulis aplinkui autobusų stotelę atgijo – žmonės suskubo į artimiausią pastogę. Viena akimi mačiau, kaip dvi pagyvenusios moterys atsisveikino, kaip įprasta – jau kelias minutes jų lūpos įprastai permaldavo žodžių lupenas, veidai buvo plytiniai-geranoriški. Ta, kuri laukė autobuso, suplušėjo, paėmė krepšius ir nušlubčiavo. Netikėtai kitos moters veidas perkrypo, ir ji sušaukė aukštu balsu kitai iš paskos – „daugiau autobuso nebus“. Atmosferoje pasklido nerimas, susidarė sūkurys – dvi moteris srautingai sukėsi jame, o aplinkui išliko rami minios masė. „ Daugiau autobuso nebus“ – ji toliau atkakliai ir beprasmiškai šaukė. Bėganti moteris atsisuko – ji šypsojosi, ir jos šypsenoje buvo matyti, kaip jai gėda ir baisu – baisu, todėl, kad ji labai išsigando. Gėda jai buvo dėl to, kad ji suprato situacijos absurdiškumą, tačiau nieko negalėjo padaryti su savimi. „ Daugiau autobuso nebus! ” – sušaukusi dar vieną kartą, moteris apsisuko ir nuėjo. Visi įsisiurbė į autobusą. Sūkurys dingo. Kai ėjau prie savo namo, iš jo išėjo senėlė su šunimi – keista… O sako, kad ji vaikšto su dalgiu… Ir nėra jai ko čia vaikščioti – aš ir taip viską supratau. Koks įžūlumas! Tarp kitko, krepšyje nešiau labai skanias spurgas!